Žurnalistas ir rašytojas apie meditavimą žiūrint į medį ir gyvenimo prasmę

Daugiau kaip trisdešimt knygų išleidęs žurnalistas ir rašytojas, Lazdijų rajono garbės pilietis Romas SADAUSKAS sako esąs „iš žmogmedžių genties“, labai susijęs su miškais ir medžiais. Jo kūryboje taip pat labai svarbūs yra gamtos temos, medžio, miško simboliai. Pernai 85-ąjį gimtadienį atšventęs R. Sadauskas  išleido eilėraščių knygą „Meditacija žvelgiant į  medį“, sudėtą iš ankstesnės savo kūrybos. Ta proga su kūrėju pasikalbėjome apie jo kūrybinį kelią, medį ir mišką bei gyvenimo prasmę.

Esate karo ir pokario metų vaikas, tada gyvenimas bėgo daug kuo kitaip negu šiandien. Ką ryškiausiai prisimenate iš savo vaikystės ir tėvų namų? 

Ryškiausiai atsimenu gyvenimą gamtoje, piemenavimą (ketverius metus ganiau karvę ir avį). Augome trys broliai, buvau vyriausias. Karas dar buvo nepasibaigęs, tėvą išvežė į Sibirą, mama liko su mažais vaikais. Gyvenome sunkiai, augome kone kaip gyvulukai ar žvėriukai gamtoje, pavasarį kartais žolę iš patvorių valgydavome. Buvo sunku, bet vaikystę prisimenu šviesiai. Žinoma, galiu prisiminti ir kitką: devynis mėnesius ligoninėje, gydytojo klausimą: „Tai ką, Romuk, eisim į šarkų bažnyčią?“. Aš linksėjau, nežinodamas, kas ta šarkų bažnyčia, ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojau. Vaikystė iškyla graži. Tik žiemos baisios. 

O ar karo, pokario metų įvykių įstrigo atmintyje?

Bene pirmasis mano atsiminimas – 1941-ųjų birželis, karo pradžia. Gyvenome Pazapsių kaime, Lazdijų rajone, prie Lenkijos sienos. Pabundu, prieblanda, stovi prie lango tėvas ir ištaria: „Karas“, girdisi baisus ūžimas, skrenda lėktuvai… Pokario metai mums buvo labai sunkūs. Tėvas buvo pradžios mokyklos mokytojas, mokėjo vokiškai, vokiečiai jį išsivedė surašinėti gyvulius. Tik nustūmė frontą, atėjo rusai: „Kas su vokiečiais bendradarbiavo?“ Tai ir paėmė tėvą, pusmetį išbuvo Lukiškėse. Kažkas jam patarė pasirašyti kaltinimą, gal grįš gyvas, kitaip visai užkankins. Jis neskaitydamas pasirašė, gavo 10 metų. Karas baigėsi, bet dar kariavo su Japonija. 2000 vyrų iš Lietuvos, Estijos, Latvijos Šiaurės jūra nuplukdė kariauti su Japonija, bet amerikonai numetė atomines bombas, karių nereikėjo. Nusiuntė į kasyklas, už vieną darbo dieną užskaitė tris. Pora šimtų vyrų liko gyvų, juos paleido 1951 metais, dar Stalinas buvo gyvas. Tėvas grįžo plikas, be dantų… Ir mus buvo numatyta išvežti į Sibirą. Tris kartus bėgome slėptis. Iš mūsų pieną ėmė pasienio kariuomenės stovyklos viršininko žmona, ji pranešdavo, kada bėgti. Mama paimdavo už rankų mus ir eidavo kur akys mato – net giminės nelabai norėjo priimti. Paskui neturėjome nė ką valgyti, žiemą malkų nėra, mama su mažais vaikais mažai ką gali, kiek kaimynai bepadės, net elgetauti eidavo. Persikėlėme į mamos tėviškę, Petroškų kaimą, ten buvo kiek lengviau. Nors nebuvo elektros, šviesa sklido iš etažerės, kurioje buvo sudėtos knygos. Mamos brolis, būsimas kunigas Juozas Radzevičius, iš Kauno namo negrįždavo be maišelio knygų. Labai laukdavau, kad suaugusieji ką nors paskaitytų, bet jie tam retai rasdavo laiko – darbai. Pats išmokau skaityti gal penkerių. 

O kaip pasirinkote žurnalistikos studijas? 

Besimokydamas mokykloje rašiau eilėraščius, bene po 10 klasės vasarą padirbėjau Druskininkų laikraščio redakcijoje. Bet negalvojau apie žurnalistiką. Mane nuo mažų dienų buvo apėmęs teisingumo jausmas – kodėl pasaulyje tiek neteisybės, nuteisė tėvą… Nutariau baigęs mokyklą būti teisėjas. Atvežiau dokumentus į VU, teisės fakultetą, pasirodė, stojan­tiems reikėjo turėti rekomendacijas iš rajono teismo su saugumo pažyma. Šalia buvo žurnalistikos fakultetas, padaviau dokumentus ten. Priėmė, egzaminus išlaikiau vienais penketais. Pakabino priimtųjų sąrašą – manęs nėra. Nuėjau pas katedros vedėją Joną Karosą aiškintis. Tas atsiduso: „Žinau, einam pas rektorių“. Tas pažiūrėjo dokumentus, paliepė važiuoti namo ir laukti atsakymo. Po savaitės sulaukiau: priimtas, bendrabučiu aprūpintas. 

Kaip nukrypote į gamtosaugos temas, įstojote studijuoti į Prahos  aukštąją ekologijos mokyklą?

Dar studijuodamas pradėjau dirbti televizijoje. Bet man vis knietėjo rašyti, o televizija tiesiog išsunkdavo. Pastebėjau, nieko nemoku pasakyti, tik: „Labais vakaras, pradedame laidą“ , „Mūsų laikas baigėsi, viso gero“. Buvo „Jaunimo gretų“ metinės, padarėme laidą, paskui žurnalo vyr. redaktorius Jonas Lapašinskas pakvietė į savo kolektyvą. Mielu noru nuėjau. Paskui išsiplėtė savaitraštis „Literatūra ir menas“, jame kūrėsi publicistikos skyrius, pakvietė jam vadovauti. Abejojau, bet J. Lapašinskas patarė: „Ten aukščiau…“. Nemažai rašiau apie gamtą, progai pasitaikius perėjau į „Mūsų gamtą“. Leidinyje spausdinosi daug  mokslininkų, teko su jais daug bendrauti. Kartą prof. Česlovas Kudaba pasiūlė: „Yra galimybe pasimokyti Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje“. Sudomino. 

Suvažiuodavom tris kartus po 2 mėnesius per metus. Mums skaitė paskaitas, reikėjo laikyti egzaminus ir po dviejų su puse metų išdavė aukštosios mokyklos baigimo diplomus.  

Nuo tada ir prasidėjo ta Jūsų „miškų liga“? 

Gal ir taip… Nors, tikėtina, anksčiau. Šiemet sueina 60 metų, kai išvažiavau į pirmąją savo komandiruotę. Buvo 1964-ųjų pavasaris. Tuo metu vyko totali melioracija, vertė žydinčius sodus.. Grįžęs parašiau labai skaudų straipsnį „Mylėkim, vaikinai, žemę“ žurnale „Jaunimo gretos“. Matyt, daug kam tai buvo labai skaudi tema, į redakciją atėjo maišas laiškų. Paskambino vyriausiajam redaktoriui Jonui Lapašinskui tuometinis miškų ūkio ir miško pramonės ministras Algirdas Matulionis ir paragino paspausti autoriui ranką. Redaktorius pasakė, kad gali pakviesti autorių. Nepatikėjau, pagalvojau, kad šaiposi. Redaktorius apsisukęs nuėjo, laukė, neatėjau, kone už pakarpos nusivedė į savo kabinetą. A. Matulionis prisakė gerų žodžių ir ištarė: „Mums reikia žmonių, kurie rašytų apie miškus. Bet maža turėt gerą plunksną, reikia ir žinių. Jei nori, junkis prie mūsų“. Pasakė važiuojąs kiekvieną mėnesį kur nors į miškus, kad už stalo neužsisėdėtų. Pasiūlė kartu važiuoti. Paklausęs, iš kur kilęs, pasiūlė važiuoti į Dzūkiją. Ir išvažiavom. Veisiejai (gerai prisimenu urėdą Strazdą), Šilelio girininkija, Kapčiamiestis, ten toks dainuojantis girininkas Alšauskas, senas, Smetonos laikų. Grįžęs parašiau apybraižą „Kelionė su ministru“. Taip ir „įklimpau“. Nors gal dar anksčiau, nuo vaikystės. Prisimenu nutikimą: ganėm karves ir susikūrėm laužą prie aukštos eglės.  Šovė man mintis įlipti į eglę, lipau, lipau, jau beveik viršūnėj, o ta kad lūžo, aš apkabinęs viršūnę nukritau prie pat ugniakuro akmenų. Jei keliolika centimetrų į šoną, būčiau ištiškęs į akmenis. O tik nusibrozdinau, susitrenkiau. Taigi, esu iškritęs iš medžio, gal nuo to su jais susijęs… 

Tad galima sakyti, buvote netoli mirties?

Ne kartą buvo tų ribinių momen­tų. Aš neturėjau gimti. Mama turėjo bėdų su inkstais, gydytojai patarė  jai negimdyti, tik vienuolės, su kuriomis bendravo, ją sulaikė nuo vaisiaus „išvalymo“. Todėl ir gimiau. Dar į ikimokyklinuką pataikė skeveldra, kai slėpėmės nuo bombardavimo rūsyje. Man vėliau medicinos sesuo pasakojo, kad mane atvežė kaip gniužulą, suvyniotą į staltiesę. Gydytojas pažiūrėjo, pasakė nešti į lavoninę, aš nešamas pradėjau verkti, ta grįžo. Ir devynis mėnesius pragulėjau ligoninėje: ranka gangrenavo, ją amputavo, plaučiuose liko skeveldra. 

Kai augo sūnus, gyvenom Drus­kininkuose. Kartą nuvažiavom į Gardiną pasidairyti, nuėjome į Zoologijos sodą. Mums reikėjo išvažiuoti, atvažiavo autobusas, bet netilpom. O tas važiavo per tiltą, išbėgo vaikas, autobusas metėsi į šoną ir nukrito nuo tilto, matėme, kaip lėtai skendo Nemune su keleiviais. Galėjome būti ten.

Ir kai buvau išplaukęs į Kubą, po  mėnesio turėjau grįžti, o jūreiviai išvyko pusei metų, aš tiek negalėjau būti. Kitas laivas, kuris grįžo po žvejybos, turėjo mane paimti. Laukiam, nėra laivo. Sutarė su kitu, plaukusiu į Kaliningradą, kad mane paims. Kai atplaukė tas laivas,  pakilo stiprus vėjas, didelės bangos, laivai negalėjo susijungti, kad mane  perduotų. Pabijojo, kad sudaužys vienas kito bortus. Tas laivas nuplaukė ir dar mūsų akyse užsidegė ir degdamas nuskendo. Labai baisu gaisras vandenyne – neužgesinsi, nes laivo dugne daug kuro. Tokių mirties galimybių buvo daug…

Kaip manote, ar posakis, kad kartą pažiūrėjęs mirčiai į akis žmogus gyvena ramiau, išmintingiau, yra teisingas?

Savo gyvenimu to nepatvirtinčiau.

Grįžkime prie Jūsų eilėraščių knygos „Meditacija žvelgiant į  medį“.

Dabar jau nerašau, tik vis „paburiu“ iš praeities dienų kaladės. Taip surinkau eilėraščius apie medžius, mišką. Pirmiausia galvojau apie pavadinimą „Žiūrėjimas į medį“. Bet nelabai tiko… Todėl knygelę pavadinau „Meditacija žvelgiant į medį“. Aš iš tikrųjų medituoju žiūrėdamas į medžius.  Kur bebuvau, begyvenau, pro langą matėsi nors vienas medis. Žiūrėdavau į medį ir meditavau, melsdavausi. 

Gal galite detalizuoti, koks tas meditavimas apie medį? 

To negali detalizuoti – tai pusiau mintys, pusiau jausmai. Gali žiūrėt į žvaigždes, bet kurį lapą, žolyną. Man mieliausia meditacija žiūrint į medį. Dabar pro langą matau 20 pušų, išlakių, saulėje spindinčių arba siūruojančių vėjyje. Ir beržai už kito lango suskaičiuoti. 

Žinau, kad turite sūnų. Irgi Romas, taip pat žurnalistas. Ar jam nors kiek persidavė „žmogmedžio“ genai?

Spręskite pati. Gimęs Vilniuje, studijavęs filosofiją, daug metų dirbęs ir gyvenęs miestuose, atsiradus galimybei dirbti nuotoliu, viską paliko, įsigijo sodybą kaimelyje Lazdijų rajone ir gyvena tarp pelkės ir miško, į Vilnių ištrūkdamas tik reikalų prispirtas. Ir turi kitą sodybėlę Varėnos rajone, visiškai miške. Manau, kitaip ir negalėjo būti, juk Romas yra mano apysakos „Mažas girios dienoraštis“ herojus, antrai jos laidai net įžangėlę tokiomis teisėmis parašė. Tai knyga apie jo kūdikystę, beje, išversta į čekų, baltarusių ir latvių kalbas. 

Lyg turėčiau jausti kaltę, kad taip necivilizuotai susiklostė sūnaus gy­ve­nimas, bet juk ir tėvo – ne kitaip. 

Žiūriu į išdėstytas Jūsų knygas ir į akis krenta jų pavadinimuose žodis gyventi: „Laimingų žmonių gyvenimas“, „Raibas gyvenimėlis“, „Dygsniai gyvenimo pamušale“,  „Gyventi: eseistinių miniatiūrų ir trumpų novelių rinktinė , „Gyvenimas prie vieškeluko“. Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Ir savo 70-mečio jubiliejinį vakarą pavadinau „Laimė gyventi“. Žmogus gyvena ir ieško laimės nepagalvodamas, kad jau vien tai, kad gyvena yra laimė. Net jei gyvena nepaeidamas, aklas, nuteistas iki gyvos galvos… Vienintelė žmogui pasiekiama laimė – gyventi. Neseniai populiariame žurnaliuke skaičiau pokalbį su gydytoju reanimatologu apie klinikinę mirtį ir plačiau. Paklaustas apie gyvenimo prasmę jis sakė, kad nėra kitos prasmės kaip tiesiog gyventi ir dirbti mėgstamą darbą. Ir aš taip pat manau.

O kada tai supratote?

Tik ilgai pagyvenęs, po daugelio patyrimų, ligų ir kitokių negandų bei gandų. Nors dabar žinau ir kitką – kai visą kūną skauda, gyvenimo geismo gali nelikti.

Dar noriu paklausti, kokių porą eilėraščių pasiūlytumėte „XXI amžiaus“ skaitytojams?

Gal „Sykiu“, „Laikrodžiui tebetiksint“, „Senas vakaras“.

Sykiu 

Šie miškai –
mano įmelstos erdvės,
be to,
įčiulbėjo jas paukščiai,
įošė vėjai, –
tegu Dievas paliudys
iš savo devinto dangaus,
kaip yra
nepataisomai gera
ir –
kaip sopa,
sakytumei, kertamam medžiui
arba
raunamam grybui
iš pašaknių.
Arba…
Tiek to.
Kol esu,
kol ne kiaurai sutrešęs
ar sukirmijęs
nuo galvos iki koto –
liudiju šitą gerumą,
šitą sopėjimą nuolatinį.
Liudiju medžiams,
kurių jau nėra,
ir dar esantiems,
karštantiems
su manimi
sykiu.

Laikrodžiui tebetiksint

Laukai apleisti,
Miškai iškirsti,
Daugiau neketina
Augti vaikai.
O pats vis labiau
Iš koto virsti,
Ir niekas negirdi,
Kai tyli
Ar verki.
Gyvenimo žanras
Jau per sunkus,
Pasitrauksiu tenai,
Kur aiškiau
Ir lengviau.
Mylėjau ir jus,
Ir miškus,
Ir laukus,
O kai negalėjau –
Vilku kaukiau.
Ava ta eglelė,
Kurią sodinau, –
Karsto lentoms jau tiks.
O tai, ką girdi,
Visai ne širdis:
Ant riešo laikrodis
Tebetiksi.

Senas vakaras

Koks vakaras senas! – anot O. Milašiaus.
Jau suskaičiuotos vičvisos žvaigždės,
Širdis išmylėta iki gelmių, –
Ką veikti toliau, nebeaišku,
Ir ne tik tai…
Medis neatsakingas už savo lapus,
Nupūstus vėjo ar paprasčiausiai nukritusius.
Taip tu neturėtumei atsakyti
Už dienas kalendoriaus lapeliuose.
Tačiau atsakingas – ir galva, ir širdimi –
Už klaidas, padarytas žvaigždes skaičiuojant,
Juolab už meilę, kurią praradai.
Šį vakarą seną…
Taip, šį vakarą seną.
Jaunesnio nebus.

Užasfaltuota žemė

Piešia vaikai ant asfalto medžius…
Ką dar nykesnio besugalvosi?
Piešia medžius, ant šakų – paukščius,
Beigi čia žėlusias kažkada žoles,
Piešia nebūtas ir būtas gėles,
O asfaltas pragaru tvoskia.
Dvokia prisvilusia ratų guma,
Nafta, tepalais, iš mašinų varvėjusiais.
Kur jūs, kaštonai, klevai ir liepos,
Čia kažkada stovėjusios,
Šlamėjusios ir žydėjusios
Laimingos pavasario vėjuose,
Kilusios pačios ir kėlusios mus –
Į dangų,
Į saulę?
Nebėra,
Nebėra
Ir nebus! –
Tarsi velniui paliepus,
Patys išrovėm, užasfaltavome
Dievo sukurtą pasaulį,
Ir ką gi…
Piešia vaikai ant asfalto medžius,
Piešia tai, ką sapnuodami regi,
Piešia taip stropiai, kad net gražu,
Šypsosi jiems praeiviai.
Piešia vaikai ant asfalto medžius, –
Kas jiems belieka?
Piešia medžius, kurie…
Po ratais ir padais tuoj pat nudžius –
Klevai tie, kaštonai ir liepos.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu to gyvenimo geismo ir ramaus meditavimo. 

O susidomėjusius eilėraščių knygele prašome kreiptis į patį autorių R. Sadauską tel. 8675 50392

Kalbėjosi Daiva Červokienė

„Sidabrinė gija“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 8 (121)