Matyt, todėl, kad po vasaros pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusių parlamento rinkimų, šalies vadovu pirmą kartą tapo atviras ateistas Kiras Starmeris (Keir Starmer), kuris yra rinkimus laimėjusios kairiųjų leiboristų pirmininkas ir naujosios vyriausybės premjeras, šalies parlamente skubama visuomenei primesti „mirties kultūros“ įstatymus.
Rudenį dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ ir po jos sekusioje „Scanoramoje“ parodytas ne vienas filmas apie karą Ukrainoje. „Scanoramos“ pagrindiniu laureatu tapo ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič dokumentinis filmas „Perimtas ryšys“.
Tenka pripažinti, jog ir besibaigiančiais 2024 metais nenoromis ryškiausiu kariniu ir politiniu veiksmu Europoje, o gal visame pasaulyje, liko Rusijos valdomo Kremliaus autoritarinio režimo karas prieš Ukrainą, sukėlęs didelį popiežiaus Pranciškaus ir visos Katalikų Bažnyčios susirūpinimą.
Metams artėjant į pabaigą Vilkaviškio rajone penktą kartą už aktyvią, atsidavusią veiklą pagerbtos nevyriausybinės organizacijos, aktyvūs jų nariai. Aštuoni nominuoti „Gintarinės bitė 2024“ apdovanojimais.
„Nieko nenusipelniau, dirbu savo darbą… Apdovanojimas mane skatins dar geriau jį atlikti…“, – ekspromtu kalbėjo vilkaviškietė Edita Mykolaitienė, netikėtai atsidūrusi ant scenos, jai netikėtoje aplinkoje.
Žaslių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė Dekienė, pedagoginį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, gerai žinoma ne tik savo miestelio žmonėms ir Kaišiadoryse, šių metų Lietuvos kultūros sostinėje. Ji yra „Enciklopedijos vaikams apie Lietuvą“ autorė, dažna viktorinų, intelektinių žaidimų dalyvė. Daug kas ją įsidėmėjo žaidime „Auksinis protas“. Su pedagoge kalbėjomės apie mokytojo specialybę, mokyklą ir mokinius, kūrybiškumą ir jo ugdymą, projektą „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“.
Viena baigiamųjų projekto „Kaišiadorys – 2024-ųjų Lietuvos kultūros sostinė“ programos dalių buvo Žaslių kultūros centre vykęs renginys „Virtuozų vitrina“: vieno žymiausių pasaulio pianisto Leopoldas Godovskio įkvėpti“.
1947 metai.
Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man…
Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie savo teisę gyventi šiame pasaulyje pranešė berniukas, ketvirtasis jų vaikas. Tėvai kūdikiui parinko Vito vardą… Tik kažin ar domėjosi, jog lotynų kalboje Vitas reiškia gyvenimą.
Nemažai šių metų „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ renginių vyko ne pačiame mieste, o ir šio rajono pakraštyje įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje „Senosios Gegužinės ūkis“.
Talpūnų kaime, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių miestelio gyvenančią Almutę Laučiūnienę muzika kasdien lydi nuo vaikystės. Jos tėvelis Kazimieras buvo didelis mėgėjas dainuoti, Alma buvo įrašiusi jo dainų į magnetofoną, bet tas sugedo, visos dainos dingo…
2024 – uosius Seimas paskelbė atmintinais diplomatų Lozoraičių – Stasio (vyresniojo), Kazio ir Stasio (jaunesniojo) – metais. Žurnalisto Virginijaus Savukyno pasakojimas LTV laidoje „Istorijos detektyvai“ šių metų kovą apie šią lietuvių intelektualų dinastija paskatino ir mane kai ką prisiminti.
Šia istorija susidomėjau, kai dabar Trakuose gyvenantis žinomas chirurgas, medicinos mokslų daktaras Tadas Ivanauskas parodė pluoštą senų dokumentų kopijų.