Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje
Prieš 200 metų gimė Palėvenės Šv. Domininko parapijos klebonas kun. Jonas Jutkevičius. Jis gimė 1824 metais. 1855 metais baigė kunigų seminariją ir įšventintas kunigu. Pirmoji jo darbo vieta – Smilgių bažnyčios vikaras. Po Palėvenės dominikonų vienuolyno uždarymo rūmai ir jam…
Šių metų 19-ojo sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, – atvirai sakant, – nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui – pilvui (plg. Fil 3, 19), jie vis tiek ieškojo Viešpaties, nes ilgam įsiminė vieną faktą: jų iki soties valgyta Jo palaiminta duona buvo nepamirštamai gardi… Nors ji jiems tapo tarsi masalas sekti Jėzų, – svarbiausia, kad jie ieškojo Jo, nors dar nepajėgė suvokti, kad Jis pats yra Duona, kurią Jis jiems duos. „Duona yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
1 – Šv. Alfonsas Marija Liguoris (1696–1787), vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Žymus savo uolumu dėl sielų, savo raštais, žodžiais ir pavyzdžiu. Karštai rūpindamasis krikščionišku gyvenimu, daug dėmesio skyrė pamokslams, rašė knygas, ypač moralės tema (šioje srityje laikomas magistru). Nugalėdamas daugybę kliūčių, įsteigė Švenčiausiojo Išganytojo (redemptoristų) kongregaciją kaimiečiams evangelizuoti. Išrinktas Šv. Agotos de Goti vyskupijos vyskupu, nepaprastai atsidavė šioms pareigoms, kurias dėl sunkių ligų po penkiolikos metų turėjo palikti. Likusį gyvenimą praleido Paganijos Nucerijoje, kentėdamas daugybę vargų ir sunkenybių.
Kai Dievas sukūrė dangų ir žemę, „septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų“ (Pr 2, 2). Savaip ilsėdamasis gėrėjosi savo kūryba (plg. Pr 1, 31). Čia septintos dienos paminėjimas – subtili užuomina, skirta mums, kad kūrybiškai derintume savo darbus ir poilsį, nes „išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje“ (Pat 14, 33).
Liepos 17 dieną po sunkios ligos, Lietuvos universitetinėje Kauno klinikinėje ligoninėje mirė kun. Gediminas Marcinkevičius. Jis gimė 1967 m. rugsėjo 2 d. Dargupio kaime, Balbieriškio parapijoje.
Žemaičių Kalvarijos Bazilikos vėliava ir herbas Įprasta, kad į atlaidų šv. Mišias kviečia būgnai Liepos 1–12 dienomis Žemaičių Kalvarijoje vyko Didieji atlaidai. Tradiciškai jie prasideda Panų Kalne, kur šv. Mišias aukojo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Pirmąją atlaidų dieną Telšių vyskupas Algirdas…
Liepos 14-ąją, sekmadienį, Ukmergės rajone įvyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė, skirta mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 10-osioms ir Ukrainos rytų (graikų) apeigų katalikų patriarcho kardinolo Josyfo Slypijaus (1892 02 17–1917 09 30–1939 12…
Liepos 6-14 dienomis Marijampolėje vyko Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC paskelbimo palaimintuoju minėjimas ir atlaidai. Išvakarėse, liepos 6-ąją, būrys tikinčiųjų susirinko Palaimintojo tėviškėje Lūginėje, kur šv. Mišiose melstasi už visus į atlaidus atvyksiančius piligrimus. Sukalbėta Palaimintojo litanija. Šv. Mišias aukojo…
Liepos 5 dieną pas Viešpatį iškeliavo Zuzana Dvylaitytė (1938-2024). Amžinajam poilsiui ją priglaudė gimtosios Šunskų parapijos kapinių žemė. Ji sugrįžo prie savųjų – šiose kapinėse palaidotų tėvų, seserų, kitų artimųjų. Liepos 7-ąją, laidotuvių dieną, net keliose bažnyčiose šv. Mišių aukoje…
Nemažai katalikų išvykę į užsienį, jų sielovada rūpinasi Lietuvos vyskupų paskirti kunigai. Sielovada lietuvių katalikų tarpe Norvegijos Bergeno mieste paskirtas kun. prof. dr. Saulius Stumbra. Čia lietuvių sielovada vyksta jau kelerius metus. Atlaikė pandemijos išbandymus ir kitus nesklandumus. Sielovada vyksta ištisus metus, išskyrus liepos mėnesį. Organizuojama katechezė pasiruošti Pirmajai Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui. Įprasta, kad gegužės 4-ąjį sekmadienį vyksta Pirmosios Komunijos šventė, o birželio 4-ąjį sekmadienį, užbaigiant sielovados metus, teikiamas Sutvirtinimo sakramentas.
Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę (Mk 6, 1). Pirmosios jausmingo susitikimo su saviškiais akimirkos buvo daug žadančios: namo sugrįžo dorybingiausias ir visus mylintis Nazareto gyventojas. „Trisdešimt metų drauge su mumis gyveno mūsų kuklaus miestelio kaimynas ir bičiulis, visada pasirengęs atjausti bei paguosti kitą, niekada nevėluojantis padėti tam, kam prisireikia kokios nors pagalbos“, – taip ir panašiai nazariečiai galėjo geranoriškai apibūdinti saviškį Jėzų, kurį, kaip jiems atrodė, Jį pažino kaip nuluptą. Jie jau buvo girdėję apie Jo padarytus nepaprastus ženklus svetur, todėl kai kurie tikėjosi stebuklų fiestą išvysti ir Nazarete.
Kokių darbų imtųsi palaimintasis Jurgis Matulaitis šiandienos Lietuvoje? Vyskupu paskirtas bene prieštaringiausiu Vilniui laiku, 1918-aisiais, kai miestas ėjo iš rankų į rankas, tilo lietuvių kalba, o susipriešinimas šovė į aukštumas, tėvas Jurgis vyskupo šūkiu pasirinko kvietimą „Nugalėk blogį gerumu“. Taip ne tik įžodino veikimo būdą, bet ir patvirtino jį savo gyvenimu.
Tėvo Jurgio įkvėpimas – gyvas, užtarimas – realus, veikimas – juntamas. Tai liudija pal. J. Matulaitį atrandantys ir seniai pažįstantys skirtingų patirčių žmonės. Šįkart dalijamės diakono Arūno Kučiko, gydytojos Margaritos Sriubienės, seminaristo Donat Jurevič, sesers Jolitos Matulaitytės ir Vilniaus Arkikatedros bendruomenės narės Linitos Žebrauskienės draugystės su palaimintuoju Jurgiu patirtimis, per kurias atsiskleidžia šios ypatingos asmenybės jėga ir kvietimas „visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viskąDievo dvasią įnešti ir viską ja perimti“.