2016 m. spalio 14 d.    
Nr. 38
(2206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...



Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Iš rezistencijos
kovotojų ir rėmėjų
gyvenimo istorijų

Stabtelėjimas
prie prezidento
A. Stulginskio
asmenybės

Vyskupo Justino
Staugaičio minėjimas
Seinuose

Kunigas,
žydų gelbėtojas,
politinis kalinys

Kitokios būties toliai

Tradicija,
žadinanti atmintį

Nuotaikinga šventė
gyvūnėliams
ir jų šeimininkams

Atlaidus papuošė
jaunimas

Pakrikštyti devyni
parapijiečiai

Šv. Pranciškaus
Asyžiečio diena
su padėkos malda

Tituliniai
Šv. arkangelo
Mykolo atlaidai

Įamžino Nobelio
premijos laureatą

Pašventino
naujos bažnyčios
kertinį akmenį

Tikėjimo ir sporto bendrystė

Pirmoji konferencija Vatikane apie sporto dvasingumą ir tarnavimą žmonijai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus priima
Portugalijos futbolo rinktinės,
šiemet laimėjusios Europos
čempionatą, marškinėlius,
kuriuos jam įteikia tos komandos
žaidėjas Rikardas Karezma

Vatikane įvyko dar vienas istorinis renginys, susijęs su sportu, dalyvaujant popiežiui Pranciškui. Spalio 5–7 dienomis Pauliaus VI audiencijų salėje vyko pirmoji pasaulinė aukšto tarptautinio lygio konferencija apie tikėjimo ir sporto santykį „Sportas žmonijos tarnystėje“. Kartu su kardinolo Džianfranko Ravazio (Gienfranco Ravasi) vadovaujama Popiežiškąja kultūros taryba prie jos organizavimo prisidėjo Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir Tarptautinis Olimpinis Komitetas (TOK), dalyvavo jų vadovai – JTO generalinis sekretorius Pan Gi Munas (Ban Ki Moon) ir TOK prezidentas Tomas Bachas (Thomas Bach). Buvo atvykę žymūs įvairių religijų lyderiai, garsios sporto žvaigždės ir jų rėmėjai, sportinių organizacijų, mokslo ir žiniasklaidos veikėjai. Susitikime buvo svarstoma, kaip tikėjimas ir sportas, pamatinės varomosios pozityviosios jėgos, vis labiau globalizuotoje visuomenėje bendradarbiaudamos, galėtų skatinti žmogiškąsias vertybes, įkvėpti jaunimą ir prisidėti prie žmonijos gerovės. Šioje tikėjimo ir sporto bendrystėje, puoselėjant žmogiškąjį charakterį ir gyvenimo prasmingumą, inicijuotas naujas sąjūdis, veikiantis pagal šešis pamatinius principus: užuojauta, pagarba, meilė, švietimas, nuosaikumas ir džiaugsmas.


Šiluvos Marijos ašarų stebuklas atgaivino katalikų tikėjimą

Arkivyskupas Jozepas Kurcas

Vašingtone sekmadienį iškilmingai švęstos Šiluvos Marijos koplyčios JAV Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje pašventinimo 50-osios metinės. Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo JAV Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Jozepas Kurcas (Joseph E. Kurtz), koncelebravo Apaštališkasis nuncijus JAV arkivysk. Kristofas Pjeras (Christophe Pierre), Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Vašingtono arkivyskupijoje ir užsienyje tarnaujantys lietuviai kunigai.

Arkiv. J. Kurcas padėkojo JAV lietuviams už Šiluvos koplyčios jubiliejaus paminėjimą, paliudytą ištikimybę tautiniam paveldui ir katalikiškam tikėjimui, priminė Marijos apsireiškimus Šiluvoje prieš daugiau kaip 400 metų. Arkivyskupas kvietė įsidėmėti Šiluvos Dievo Motinos žinios reikšmę ir svarbą, ypač jos graudaus verksmo priežastį. Marijos ašaros drėkino Šiluvos žemę todėl, kad katalikai prarado savo tapatybę ir tikėjimo uolumą. Po Marijos ašarų prasidėjo daug stebuklų, stulbinančiai greitai atstatyta bažnyčia tapo įstabia šventove. Tačiau didžiausias Šiluvos Marijos stebuklas buvo lietuviams sugrąžintas tikėjimas, padėjęs išmokti šlovinti Dievą; atgijęs didvyriškas ir drąsus tikėjimas, padėjęs atlaikyti persekiojimų išbandymus ir daugelio režimų pastangas sutrypti gilų katalikišką tikėjimą. Šiluvoje, kaip sakė arkiv. J. Kurcas, stebuklingu Marijos apsireiškimu buvo atgaivintas tikėjimas į Jėzų Kristų ir Katalikų Bažnyčią. Tas pats tikėjimas paskatino išeivijos lietuvius iš JAV ir Kanados pastatyti Šiluvos Marijos garbei koplyčią JAV Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone. Šis tikėjimas, pasak arkivyskupo, vis iš naujo atgaivinamas kai aplankoma Šiluvos Marijos koplyčia. Arkiv. J. Kurcas, kurio proseneliai iš motinos pusės kilę iš Vilniaus krašto, perskaitė Šiluvos Marijos maldą, prašydamas Švč Mergelę Mariją, kad jos ašaros ir nūdiena sugraudintų, kaip kitados mūsų protėvius, atgaivintų Jos Sūnaus Jėzaus garbę mūsų širdyse ir suteiktų gyvo tikėjimo dvasią.


Tikime Ateisiančiuoju?

Kun. Vytenis Vaškelis

Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios ir trapios išorinės tikrovės skraiste savo Mylimojo veidą, ir niekada nepajėgs antgamtiniu būdu Juo atsigėrėti. Viešpats ten visada yra ir bus visiems tiek laipsniškai atsiverianti didžioji Meilės paslaptis, kiek kiekvienas bus vertas gėrėjimosi Juo džiaugsme augti... Didi paguoda ta, kad iš anksto žinome, jog net mažiausiasis Dievo Karalystėje yra didesnis už laimingiausią žmogų žemėje (Lk 7, 28).


Valstybės kūrėjai

Vyskupo Justino Staugaičio minėjimas Seinuose

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Šiemet minime 150 metų nuo vyskupo Justino Staugaičio – vieno ryškiausių Lietuvos valstybės ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje veikėjų – gimimo. Renginiai, skirti šios asmenybės paminėjimui jau įvyko ir vis dar vyks ne tik įvairiose vietose, susijusiose su iškiliąja asmenybe, bet ir už Lietuvos ribų. Rugsėjo 23 dieną toks renginys vyko Seinuose, Lenkijoje. Būsimasis vyskupas Justinas Staugaitis čia 1885–1890 metais studijavo tuometinėje Seinų kunigų seminarijoje, vėliau kunigavo įvairiose šios vyskupijos parapijose, dirbo vikaru ir Varšuvoje. Rugsėjo 23 dienos rytą į buvusius Seinų kunigų seminarijos rūmus, esančius šalia buvusios senosios Seinų vyskupijos Katedros Bazilikos, rinkosi gausus būrys konferencijos ir parodos atidarymo dalyvių. Nuotraukų, dokumentų kopijų, atspindinčių vysk. J. Staugaičio gyvenimą ir veiklą, parodą surengė Seimo grupės, besirūpinančios šios iškilios asmenybės paminėjimu, nariai ir atstovai. Seinuose vykusioje konferencijoje dalyvavo vietinės lietuvių bendruomenės nariai, Seimo narių grupė, vadovaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Raimundo Paliuko, Seinų klebonas ir dekanas kun. Zbignievas Bzdakas, Punsko klebonas kun. Česlovas Baganas, Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovas Vaclav Stankevič ir darbuotojai, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, vyresnieji lietuvių „Žiburio“ mokyklos moksleiviai bei jų mokytojai, vyskupo J. Staugaičio giminaičiai.


Likimai

Kunigas, žydų gelbėtojas, politinis kalinys

Kun. Antano Juškos (1906 04 24–1929 05 25–1991 02 15)  110-osioms gimimo metinėms

Kun. Antanas Juška
su Panevėžio pavasarininkais

Antanas Juška gimė 1906 m. balandžio 28 d. Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone. Antano tėvai – Juozapas Juška ir Domicelė Valaitė-Juškienė – buvo ūkininkai. Jiems gimė dar trys berniukai – Jonas, Pranciškus ir Povilas. Jonas ir Pranciškus mirė būdami kūdikiai. Tėvai buvo labai darbštūs, o tėvas turėjo gerą galvą ir auksines rankas. Kas tik ūkyje buvo reikalinga, pasidirbdavo pats, tik nesiėmė kalvystės ir siuvėjo amato. Nuolat patarnaudavo kunigams bažnyčioje ir ūkyje, pasistatė dailų, anais laikais madingą vienaukštį dviem galais namą su stikliniu prieangiu. Tais laikais jų namas buvo bene gražiausias Subačiaus miestelyje, gražesni tik klebonija ir špitolė.

1909 metais Juozapas ir Domicelė Juškos pirko didesnį ūkį Palėvenės parapijoje Pamarnakių kaime. Persikraustę į naują vietą tapo tikrais palėveniečiais. Antanuką atsivežė vos sulaukusį trejų metų. Pamarnakiai – kaimas 9 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio. Per kaimą teka dešinysis Lėvens intakas Marnaka. Atėjo laikas, kai Antanukui sukako septyneri ir reikėjo galvoti apie mokslus. Artimiausia mokykla buvo Palėvenėje, už 2–3 kilometrų. Todėl tėvai nutarė sūnų mokyti namie. O kas mokys? Brolis Povilas kasdien į mokyklą eina, tėvas laiko neturi. Jis tik elementorių nupirko. Kokie gražūs jame paveiksliukai... Antanuką ėmėsi mokyti motina. Ligi Kalėdų elementorių Antanukas išėjo kaip reikiant. O toliau? Toliau – didysis žinių šaltinis, – stora, stora maldaknygė! Motinai verpiant Antanukas šalia jos sėdėdamas skaito ir skaito. Jei žodį perskaito ne taip, motina pataiso. Motina rašyti nemokėjo, tėvas gal kiek ir mokėjo, tačiau vaiko mokyti nesiėmė. Taip praėjo visa žiema. Tuometinį žurnalą „Šaltinis“ Antanukas jau perskaitydavo ligi paskutinio puslapio. Kitą žiemą pakartodavo, ką buvo išmokęs pernai. Tėvai labai norėjo Povilą išleisti į mokslus, o Antanuką užsiauginti ūkininku. Išėjo priešingai... Devynerių metų Antanuką prileido Pirmosios Komunijos. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.


Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio–Krekenavos dekanate

Šv. arkangelo Mykolo atlaidai

Vaikai, mokytojų, auklėtojų
ir tėvelių padedami, šventoriuje
ir miesto aikštėje suklojo
ryškiaspalvius rudeninius kilimus
ir daržovių kompozicijas

RAMYGALA. Pirmąjį spalio sekmadienį čia vyksta tradiciniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai, o šiemet buvo paminėtos ir pirmosios Garbingosios Dievo Tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijų atvežimo metinės. Nors nuo ankstaus ryto smarkiai pliaupė lietus, bet į pamaldas parapijiečiai rinkosi jau besigiedrinant dangui. Atlaiduose dalyvavo ir šv. Mišias aukojo kun. jubil. Albinas Pipiras iš Pušaloto, Krekenavos Bazilikos rektorius kun. Gediminas Jankūnas, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. Egidijus Tubelis. Prieš pagrindines šv. Mišias seserys kazimierietės vadovavo rožinio maldai. Baigiantis šv. Mišioms klebonas g. kan. Edmundas Rinkevičius su Angelų Sargų diena pasveikino ką tik pradėjusią Ramygalos nuovadoje dirbti inspektorę. Išskirtinio dėmesio sulaukė gimnazijos mokiniui Mantui Volkovui klebono įteikta padėka už gyvybės išgelbėjimą. Tai – mokinys, kuris buvo neabejingas nelaimės ištiktam žmogui, tam reikia ir didelės drąsos, ne tik susikaupti ir tinkamai suteikti pagalbą, bet ir atlaikyti skeptiškus komentarus ar replikas. Klebonas dėkojo ir seserims kazimierietėms iš Pažaislio, kurios savo parama ir malda lydi ramygaliečius. Už bažnyčioje parengtą vaikų dailės darbų parodą dėkota mokytojai Laimai Kiškienei, gimnazijos pradinių klasių mokytojoms – už papuoštą rudeniniais žiedais šventorių. Už bažnyčios altorių papuošimą padėkota floristei Aistei Jagminienei. Po padėkų vyko tradicinis sakralinės muzikos koncertas „Po angelo sparnu“. Norint išgirsti ar pajusti angelus, reikia klausytis muzikos, nes tai – angelų kalba. Šiemet atlaidų dalyviai klausėsi tarptautinių konkursų laureatės, nacionalinės premijos laureatės, operos ir baleto teatro primadonos, LMTA profesorės Irenos Milkevičiūtės, smuikininko, respublikinių bei tarptautinių konkursų laureato, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklos mokinio Beno Gocento ir LMTA koncertmeisterės Ramintos Gocentienės atliekamų kūrinių. Koncetrtą vedė Ramygalos kultūros centro meno vadovė Audronė Palionienė.


Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Atlaiduose ir maldos, ir giesmės, ir dainos

Svečias kun. Kęstutis
Timofejevas tarp klausytojų
Autorės nuotraukos

GARGŽDAI. Spalio 2 dieną Šv. arkangelo Mykolo parapija šventė titulinius Šv. arkangelo Mykolo atlaidus. Gargždų bažnyčia dar nauja, nebaigti apdailos, puošybos darbai, tačiau atrodė šventiškai. Visus įeinančius pasitinka šventiškai papuošta Šv. arkangelo Mykolo skulptūra, esanti virš didžiųjų bažnyčios durų. Viduje bažnyčia, arkangelo paveikslas, maldos tekstas „Šventasis arkangele Mykolai, globok, saugok, užtark mus“ papuošti vainikais. Visa tai – nuoširdžių, rūpestingų gargždiškių triūsas, nuopelnai. Tačiau ne visiems patinka tai, kas kilnu, prasminga. Prieš pat atlaidus atsirado piktavalių, kurie sudaužė šventoriuje prie bažnyčios sienos koplytėlėje buvusią Dievo Motinos Marijos skulptūrą. Pikti pragarui tarnaujančiųjų darbai pakenks tik jiems patiems. Koplytėlėje vėl nauja Marijos skulptūrėlė, kurią atlaidų dieną procesijos metu pašventino parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas.


Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Dievui paaukoti džiaugsmai ir rūpesčiai

Prie Kristaus Karaliaus bažnyčios
altoriaus (iš kairės): kun. Sigitas
Bitkauskas, kan. Vytautas Prajara
ir vyskupas Juozas Matulaitis

KRIKŠTONYS. Rugsėjo 4 dieną Kristaus Karaliaus parapija šventė Švč. Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, atlaidus. Šiemet, minint 50-ąsias šios parapijos steigėjo ir bažnyčios statytojo kun. Jono Reitelaičio mirties metines, galima pasidžiaugti jo paliktais darbais. Per 40 tarnystės parapijoje metų jis pelnė didžiulę žmonių pagarbą. Buvo ne tik nuoširdus sielovadininkas, bet ir audimo, siuvimo darbų mokytojas, gydytojas ir žolininkas, istorikas, monografijų leidėjas...

Šis gražus Dzūkijos kampelis toli gražu neprimena to meto, kai jaunas energingas kun. J. Reitelaitis 1927 metais gavo Vilkaviškio vyskupijos leidimą steigti Krikštonių parapiją. Šią vietą vadino rinkiniu kalnų su didžiulėmis akmenų kaimenėmis ir nedirbamomis viršūnėmis, kai kur apaugusiomis ėgliais. Kartu su darbščiais parapijos žmonėmis ją pakeitęs, pastatęs bažnyčią, kuri buvo vyskupo konsekruota Kristaus Karaliaus vardu. 1934 metais įvedė parapijoje ir Marijos, Ligonių Sveikatos, atlaidus. Tai padaryti jį įkvėpė malda prie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, statulos. Kunigas troško, jog Dievo Motina globotų ir Dzūkijos kaimų žmones.


Valstybės kūrėjai

Stabtelėjimas prie prezidento A. Stulginskio asmenybės

Zigmas Tamakauskas

Rugsėjo 22 dieną sukako 47 metai nuo pirmojo konstitucinio Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio mirties. Jis prie mūsų valstybės vairo su savo kūrybine energija demokratiškai išrinktas stovėjo šešerius metus. Būdamas vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu bei įgyvendinimu, visapusišku Valstybės stiprinimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadai būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei žmonės. Jis rūpinosi Lietuvos mokslo plėtra, dėjo pastangas, kad būtų įvykdyta žemės reforma. Jis rašė: „Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms...“ Prezidentaujant A. Stulginskiui buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta (lietuviškas pinigas litas), priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Jis visada pasižymėdavo kuklumu, sąžiningumu ir dideliu darbštumu, nemėgo pramogų, pobūvių, tuščių kalbų. Šios savybės reiškėsi ir vėliau, jam ūkininkaujant Kretingos rajone.


Bibliotekų metai

Dalintasi Vydūno minčių šviesa

Grupė popietės dalyvių

Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama Bibliotekų metus, pakvietė literatūrinio ir filosofinio žodžio mylėtojus, krašto istorijos puoselėtojus, sveiko dvasinio bei fizinio gyvenimo būdo propaguotojus į kraštotyrinį-literatūrinį susitikimą su Mažosios Lietuvos dainiaus, kultūros bei raštijos veikėjo, filosofo, muziko, tautos žadintojo Vydūno draugijos nariais. Svečius sveikino ir krašto bendruomenės nariams pristatė Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Ramutė Vaitkuvienė, šiuo metu laikinai einanti direktorės pareigas. Ji pasidžiaugė, jog jau gražia tradicija tapo, kad Vydūno kūrybinio bei idėjinio palikimo atskleidimui skirti renginiai gausiai suburia kraštiečius pasišildyti šio mokslininko ir rašytojo minčių židinyje, jo idėjų šviesoje ir paskatina pasisemti bent dalelę jo išminties.


Bibliotekų metai

Unikali knyga apie mažytį kaimą

Rūta Averkienė

Žurnalistė Marija Valuckienė su knyga
„Radyščius. Giminių medžių sodas“

VARĖNA. Viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštietės, švietimo darbuotojos, žurnalistės Marijos Valuckienės knyga „Radyščius. Giminių medžių sodas“. Nedidelis kaimelis Merkinės seniūnijoje įamžintas solidžia daugiau kaip tūkstantį puslapių turinčia knyga. Ji yra unikali, nes – kolektyvinio darbo vaisius, autentiška, nes yra daugybė pasakojimų „iš pirmų lūpų“.

Knygą apie savo gimtąjį Radyščiaus kaimą pristačiusi autorė M. Valuckienė sakė, jog penkerius metus rašyta knyga – bendras jos ir kaimo gyventojų kūrybos vaisius. Pasak autorės, knygą apie gimtąjį kaimą sumanė rašyti dėl to, kad jis turi gražią istoriją, tačiau, deja, kaip ir dauguma Lietuvos kaimų, yra nykstantis. Be to, jautė pareigą ateities kartoms palikti rašytinį kaimo paminklą. „Kai matai, kaip sparčiai kaimas mažėja, pasidaro labai liūdna. 1990-aisiais jame gyveno 300 gyventojų, 1962-aisiais – 222, o dabar – tik 42. Iš jų – tik du mokiniai ir trys studentai“. Autorė sakė norėjusi, kad savo giminės istoriją papasakotų arba ją užrašytų patys žmonės. Iš šių pasakojimų galima susidarytų aiškų vaizdą, kaip Radyščiuje gyvenimas tekėjo nuo XIX amžiaus pradžios iki šių dienų. „Negailestingai laikas bėga, viską nusinešdamas į užmarštį... Kad taip neatsitiktų su Radyščiaus kaimu, buvau paskatinta parašyti knygą, ir tai būtų mano skola kaimui, kuriame gimiau ir 13 metų augau, mokiausi, bendravau su kaimo žmonėmis ir tikėjausi geresnio gyvenimo nei mano tėvų ir kitų šio kaimo žmonių... Skaitytojų dėmesiui pateikiama knyga nėra mokslinis darbas. Tačiau aš norėjau, kad knygoje pateiktos Radyščiaus kaimo gyventojų gyvenimo istorijos būtų tikros. Rengiant knygą talkino 170 kaimo gyventojų arba jau kitur apsigyvenę jų vaikai ir vaikaičiai“, – kalbėjo M. Valuckienė.


Bibliotekų metai

Kūrybinės animacijos dirbtuvės vaikams

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ svečiavosi šeimyninis duetas – animatoriai bei režisieriai Valentinas ir Jūratė Aškiniai. Gausiai susirinkusiems vaikams jie pristatė filmą, net šešerius metus kurtą kartu su animacijos meistrais iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Danijos, Belgijos, Rusijos, net Filipinų ir Indijos. Tai – lietuviškas animacinis filmas vaikams „Aukso žirgas“, 82 minutes trunkanti istorija apie princesę, įkalintą stiklo karste. Ji paremta Janio Rainio pjesės tekstais ir baltų mitologijos motyvais. Nors „Aukso žirgas“ yra animacinė pasaka, tačiau jos autoriai nemažai laiko aiškinosi, kaip viduramžiais atrodė lietuvių karių šarvai, ginklai, žirgai. „Filmas sudarytas iš daugiau nei 130 000 atskirų kadrų, kuriuos šešerius metus piešė net 300 animatorių ir dailininkų“, – pasakojo svečias. Susirinkusieji galėjo pamatyti ir pirminius personažų eskizus, palyginti, kaip atrodo animatoriaus vizija ir galutinė versija, kuri pasiekia kino ekranus.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija