2016 m. gruodžio 30 d.    
Nr. 49
(2217)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...



Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Baigtas Marijampolės
Bazilikos tvarkybos
darbų etapas

Dėkojame
už ištikimybę

Katalikiška spauda
priartina prie Dievo

Mirė žymus
išeivijos atstovas

Prancūziškosios
Kauno inteligentų
orientacijos
sovietmečiu: žurnalas
„Katakombos“

Prezidentinė
Lietuva laisvės
kovotojų atmintyje

1946 metų
Kalėdos Labūnavoje

Visuomenininkai
ir Birželio sukilimo
dalyviai reikalauja
Vilniuje palikti
Kazio Škirpos
gatvės pavadinimą

Adventinė
kelionė į Vilnių

Romos Kurijos reforma Kalėdų slėpinio kontekste

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi
su Romos Kurijos kardinolais

Popiežius Pranciškus kalėdinėje kalboje Romos Kurijos kardinolams kartu su Viešpaties Gimimo šventei būdingais palinkėjimais buvo susitelkta į svarbiausią jo pontifikato bruožą – esminį Šventojo Sosto institucijų atnaujinimą. „Švelnioje ir nenugalimoje dieviškojo Kūdikio Kristaus veido šviesoje šio mūsų kasmetinio susitikimo metu pasirinkau kalbėti apie Romos kurijos reformą, – sakė Šventasis Tėvas gruodžio 22 dieną į Apaštališkuosius rūmus susirinkusiems Vatikano centrinės administracijos bendradarbiams. – Manau, kad tikslinga ir teisinga pasidalinti mintimis apie tos reformos eigą, išryškinti principus, kuriais vadovaujamasi, apie jau priimtus sprendimus, o visų pirma apie logiką, kuri glūdi už kiekvieno padaryto ar ateityje daromo žingsnio“. Kalėdų logika – Dievas pasirinko gimti Kūdikiu, kadangi norėjo būti mylimas, – sugriauna pasaulio logiką, galingųjų mentalitetą, fariziejų mąstymo būdą, paremtą kazuistinėmis ir deterministinėmis sąvokomis. Tai svarbu pabrėžti, žinant, kad minėtų reformų centre yra Kristus, kad galutinis tų permainų tikslas – siekti, jog Geroji Naujiena būtų dar džiugiau ir drąsiau skelbiama visiems, ypač mažiesiems, silpniesiems ir nutolusiems. Skelbiama, atsižvelgiant į mūsų laikų ženklus ir gyvybiškus šiandienos žmonių poreikius, suteikiant vertingą pagalbą apaštalo šv. Petro įpėdinio visuotinėje ir aukščiausioje tarnystėje stiprinti brolių tikėjimą. Kalboje pripažinęs, jog, kaip ir buvo laukta, šiame kelyje sutinkamas įvairiopas pasipriešinimas, popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad sunkumai bus galiausiai įveikti.


Melskime, kad ir mes būtume sustiprinti drąsos laisvai skelbti Kristaus tiesą

Ganytojiškasis laiškas Šv. Kalėdų proga ir skelbiant Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus Lietuvoje

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Tiesa padarys jus laisvus! (Jn 8, 32)

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Taip, žmonės Dievui yra Jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko. Jis tampa Kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti!


Į Naujuosius metus – su iškiliuoju kankiniu

Kun. Vytenis Vaškelis

Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi...“

Ši garbinga senjorė, pamačiusi savo raukšlių išvagotą veidą veidrodyje, liudijantį apie buvusius išgyvenimus, ir palyginusi su savo atvaizdu išblukusioje fotografijoje, kuri buvo daryta ankstyvoje jaunystėje, suvokia, kad ne tik jos kūno išorė keičiasi... Būdama tikinti, ji neabejoja, kad Dievo žodžio tiesa visada išsipildo, todėl žmonijos Gelbėtojas po mirties iki begalybės pratęs jos naująją egzistenciją savo artumoje, ir ji nesiliaus Juo žavėtis... Jis ten esančiuosius taip stebins savo neišsenkančio kūrybingumo grožiu, jog būtų nesuprantamas dalykas, jei žmonės, gyvendami žemėje, nesiruoštų susitikti su įsikūnijusiu Nemirtingumu – Dievo Sūnumi.


Kartu su vyskupu apie karitiečius

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Telšių vyskupijos parapijų kunigai
ir klebonai su Telšių vyskupu
Jonu Boruta SJ. Dešinėje –
Telšių vyskupijos „Carito“
direktorius kun. Antanas Gutkauskas

Gruodžio 15-ąją į Šilalę atvyko visų Šilalės dekanato parapijų kunigai, katalikiškų organizacijų vadovai aptarti per 2016 metus nuveiktus darbus karitatyvinėje, sielovadinėje bei kitose veiklose. Pirmiausia, dalyvaujant Telšių vyskupui Jonui Borutai SJ bei jį atlydėjusiems Telšių vyskupijos institucijų kunigams, drauge su Šilalės dekanato kunigais vyko Šilalės dekanato parapijų vizitacijos rezultatų aptarimas. Paskui vysk. J. Boruta SJ su broliais kunigais Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje aukojo šv. Mišias. Vyskupo pasakyta homilija įkvėpė užmojį naujiems darbams, o ypač sielovadinei veiklai.

Metinė vysk. J. Borutos SJ vizitacija pratęsta jaukiuose Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos namuose. Čia „vairą“ į savo rankas perėmė Telšių vyskupijos „Carito“ direktorius, Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Antanas Gutkauskas. Drauge su vyskupu jis aptarė aktualiausius nūdienos karitatyvinės veiklos reikalus. Pasidžiaugta ir Šilalės parapijos „Carito“ veikla, kuriai 14 metų vadovauja sąžininga, pareiginga bei sumani Morta Jadvyga Romienė, kuri dar yra parapijos pastoracinės tarybos narė, įvertinta „Auksinės gilės“ ir kitais apdovanojimais. Jai uoliai talkina: Elena Andrijauskienė, Zoselė Musvycienė, Vanda Tverijonienė ir Kazytė Judvytienė. Dar yra ir pulkelis savanorių – pagalbininkių. Moterys nesėdi vien „Carito“ patalpose, o su labdara važinėja net į atokiausius kaimus: Keberkščius, Upyną, Drobūkščius, Kaltinėnus, Pajūralį... Šitaip keliaujant su manta, suvokiamas vargingas žmonių gyvenimas. Pasak „Carito“ pirmininkės M. J. Romienės, šioje veikloje svarbu atjauta, suvokimas, kam ko reikia. Bet bene visų svarbiausias yra sąžiningumas. Šalia karitatyvinės veiklos, Šilalės parapijos moterys, susibūrusios į maldos grupelę, penktadieniais meldžiasi už savo ir „Carite“ besilankančias šeimas ir jų vaikus. Pasak M. J. Romienės, malda – galingas ginklas ir karitatyvinėje veikloje.


Kūrybinio polėkio vyskupas

Zigmas Tamakauskas

Vyskupas Eugenijus Bartulis
pristato 2017 metų kalendorių
Vido Venslovaičio nuotrauka

Lapkričio 6 dieną, po vakarinių šv. Mišių, Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos Konferencijų salėje įvyko Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2017 metų kalendoriaus pristatymas.

Pradžioje kiek žvilgterėkime į vyskupo asmenybę, jo nueitą gyvenimo kelią. Gimė 1949 m. gruodžio 7 d. daugiavaikėje šeimoje, 1968 metais baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, dabar turinčią Šančių mokyklos-daugiafunkcio centro vardą. Dvejus metus praleido sovietinėje kariuomenėje, stengėsi brandinti jau mokyklos suole praktikuotą fotografijos meną. Jausdamas savo pašaukimą dvasiniam gyvenimui, penkerius metus studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1976 m. gegužės 30 d. įšventintas į kunigus. Dešimt metų darbavosi vikaru įvairiose Lietuvos vietose, paskiausiai Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Trejus metus klebonavo Deltuvos ir Bukonių parapijose. Skleisdamas didelę meilę ir gyvojo tikėjimo žodį visur pasižymėjo dideliu stropumu, darbštumu ir atidumu žmonėms. Stengėsi ne tik gražinti savo tarnystės vietų bažnyčias, bet savo atliekamų kilnių darbų pavyzdžiu stiprinti Bažnyčios dvasinius pamatus. Atgimstant Lietuvai, lankantys Kauno Arkikatedrą žmonės labai nudžiugo, kad jų mylimas kunigas Eugenijus 1989 metais vėl sugrįžo į šią šventovę. Grįžo jau atlikti aukštesnes – Katedros administratoriaus ir Kauno arkivyskupijos kurijos kanclerio – pareigas. 1995 metais tapo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, stropiai rūpinosi bažnyčios atstatymo darbais, dėstė Kauno kunigų seminarijoje, buvo joje studijuojančių klierikų dvasios vadovas. Čia buvo pastebėtas ne tik administracinis, bet pedagoginis talentas – 1996 metais paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriumi.


Likimai

Eiliuoti pradėjęs tremties vagone

Poeto, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio pėdsakai

Daiva Červokienė

Jonas Stašaitis

Gruodžio viduryje Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, paminėtas poeto, buvusio tremtinio, krikščionio pasauliečio, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio (1921–2012), žmogaus, ištikimo Dievui, šeimai ir tėvynei, teisybės ir teisingumo principams, 95-osios gimimo metinės.

Biografijos štrichai

Jonas Stašaitis gimė Patolupyje, Raseinių r., ūkininkų šeimoje. Tėvai daug dainavo ir vaikus skatino, namuose kasdienio gyvenimo džiaugsmą ir skausmą lydėjo daina. 1940 metais Jonas baigė Raseinių gimnaziją, kurioje virė gana aktyvus gyvenimas, veikė įvairūs būreliai. Literatūros mėgėjų būrelyje J. Stašaitis buvo vienas veikliausių narių, redagavo šapirografu leidžiamą laikraštėlį „Jaunimo kelias“. Jo kūryba buvo spausdinama ir klasės leidžiamame pogrindiniame jumoristiniame laikraštyje „Kalatauka“. J. Stašaitis dar dalyvavo ir Raseinių ateitininkų kuopos veikloje. Gimnaziją baigė 1940 metais, kai sovietiniai tankai okupavo Lietuvą. „Viešpatie, žinau, kad Tavo planuose esu ne atsitiktinis, tu be prasmės juk nieko nedarai“, – tokiais žodžiais savo jaunystę apibūdino poetas tremtinys.


Likimai

Žymaus etnografo pėdsakai

Daiva Červokienė

Vacys Milius prie darbo
stalo 1980 metais

Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko konferencija, skirta žymaus etnologo, profesoriaus, habilituoto daktaro Vacio Miliaus gimimo 90-mečio atminimui. Jis tyrinėjo materialiąją ir dvasinę Lietuvos kaimo kultūrą, etnologijos istoriją ir bibliografiją, daugiau nei 50 metų dalyvavo etnografijos ir kraštotyros ekspedicijose, buvo vienas Lietuvos liaudies buities muziejaus įkūrėjų, Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius. Straipsnių paskelbė ir Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vokietijos, JAV ir Kanados moksliniuose leidiniuose. Redagavo daug Lietuvos istorijos etnologijos, kultūros tęstinių leidinių, parengė etnografijos šaltinių knygų. Jis rinko medžiagą ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1997 metais apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, Jono Basanavičiaus (1993), ir Lietuvos mokslo (2003) premijomis.


Kunigas Antanas Naudžiūnas – Akmenės Šv. Onos bažnyčios statytojas

Elena Gubovienė

Kun. Antanas Naudžiūnas
Perfotografuotas bažnyčios
muziejuje saugomas portretas

Gruodžio 19-ąją sukako 150 metų, kai gimė kun. Antanas Naudžiūnas, Akmenės Šv. Onos bažnyčios statytojas ir ilgametis klebonas. Už jį aukotos šv. Mišios, uždegtos žvakelės ir sukalbėtos maldos prie jo kapo.

Kun. Antanas Naudžiūnas gimė 1866 metų gruodį Pasvalyje. Jo vaikystė prabėgo Daujėnų parapijoje, Girsūdų kaime. Po to buvo mokslai, studijos kunigų seminarijoje. 1890 metais jis buvo įšventintas kunigu. Dirbo Lietuvos ir Latvijos parapijose. Į Akmenės bažnyčią atkeltas 1901 metais. Jis, kaip jaunas ir energingas kunigas, turėjo atgaivinti apmirusią parapiją, pakelti žmones ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir realiems darbams. Jau prieš jį parapijoje dirbę kunigai bandė tvarkyti griūvančią seną bažnyčią, jai priklausančius pastatus. Bet viskas veltui. Vienam pritrūkdavo sveikatos, kitam energijos, žmonių, o gal ir Dievo pagalbos.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija