2018 m. kovo 2 d.
Nr. 9 (2276)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Abipus Nemuno

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Už laisvę

Pro Deo et Patria

Slaptieji takai

Atodangos


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų –
tūkstančiai žygių...

Lietuvos kūrėjai


Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Gyvenimo
audrose nepalūžęs

Ilgamečiam
Vabalninko klebonui
– monsinjoro titulas

Netradicinė moterų
jubiliejinė akcija

Darbai Lietuvai

100 maldų minint
Lietuvos 100-metį

40 valandų
Švč. Sakramento
adoracija

Su trispalviu tortu

Pagerbė kleboną

Miške, bažnyčioje
ir prie piliakalnio

Dėl suaktyvėjusio
tendencingo Antrojo
pasaulinio karo
ir pokario Lietuvos
įvykių interpretavimo

Popiežiaus emerito brolis kasdien meldžia geros mirties malonės sau ir broliui

Popiežius emeritas Benediktas XVI
su trejais metais vyresniu
broliu monsinjoru Georgu

Benediktas XVI, prieš 13 metų išrinktas Romos vyskupu, 2013 m. vasario 11 d. visai nelauktai pranešė apie savo nutarimą trauktis iš Visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystės ir šį nutarimą įgyvendino būtent prieš penkerius metus, vasario 28 dieną, 20 val. Tuoj pat po to Romoje prasidėjo pasirengimas naujo Popiežiaus rinkimams, konklavai, kuri kovo 13 dieną išrinko Popiežiumi Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupą Chorchę Marijų Bergolją (Jorge Mario Bergoglio), kuris tapo popiežiumi Pranciškumi.

Popiežius emeritas Benediktas XVI gyvena buvusiame vienuolyne „Mater Ecclesiae“ Vatikano soduose. Jis vasario 5 dieną laiške italų dienraščio „Corriere della Sera“ skaitytojams parašė, „jog lėtai silpstant fizinėms jėgoms, dvasioje jaučiasi kaip į Namus keliaujantis piligrimas“.


Atsiliepimas į epochos iššūkius

Svarstymas laukiant popiežiaus Pauliaus VI kanonizacijos

Mindaugas Buika

Lietuvių kalba ir tikėjimo išmintis

Popiežius Paulius VI su būsimuoju
savo įpėdiniu kardinolu Albinu
Lučianiu – popiežiumi Jonu Pauliumi I

Popiežiaus Pranciškaus per tradicinį Gavėnios pradžios susitikimą su Romos vyskupijos kunigais išsakytas prisipažinimas, kad jis šiemet ruošiasi kanonizuoti savo pirmtaką palaimintąjį Paulių VI (1896–1978), nelabai nustebino, kadangi jau anksčiau, gruodžio mėnesį, pranešta apie patvirtintą stebuklingą negimusio kūdikio, kuriam grėsė smurtinis gyvybės nutraukimas atliekant abortą, išgijimas, gimdyvei meldžiant popiežiaus Pauliaus VI užtarimo jo beatifikacijos dieną, 2014 metų spalio 19-ąją. Kita vertus, laukiant Pauliaus VI paskelbimo šventuoju, tiksli data dar nenustatyta, bet manoma, kad tai įvyks spalio mėnesį, kai pasaulio vyskupai rinksis į Romoje vykstančią jaunimo sielovadai skirtą Sinodo asamblėją, – visoje Bažnyčioje sutelktas dėmesys į atnaujintą jo 15 metų trukusio pontifikato (1963–1978) dvasinio paveldo vertinimą. Lietuvos katalikai, šiemet švenčiantys 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines, laukdami galimo popiežiaus Pranciškaus vizito ir prisimindami, kad Šventasis Sostas niekada nebuvo pripažinęs Sovietų Sąjungos įvykdyto mūsų šalies užgrobimo, su pagarba mena, kad palaimintasis Paulius VI buvo pirmasis lietuviškai prabilęs Katalikų Bažnyčios vadovas. Kaip neseniai priminta „Vatikano radijo“ pranešime, tai jis padarė per 1978 metų Velykas, tuo sunkiu išbandymų Lietuvai laikotarpiu, kai ji smurtu inkorpuruota į komunistinę blogio imperiją likusiam pasauliui jau buvo beveik nežinoma. Tuomet, kovo 26, suteikdamas tradicinį velykinį Urbi et orbi palaiminimą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinis toks iškilmingas jau ligoto Pauliaus VI pareiškimas), keliomis kalbomis išsakytuose sveikinimuose (prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, portugališkai graikiškai, arabiškai, korėjietiškai, lotyniškai) buvo ištarti ir lietuviški žodžiai: „Linksmų šventų Velykų“. Komentuojant tą įvykį tuomet, prieš 40 metų, „Vatikano radijo“ lietuvių redakcijos laidoje buvo teisingai pripažinta, kad „tie keli lietuviški žodžiai, iš Šventojo Tėvo lūpų radijo ir televizijos bangomis nuskambėję į visą pasaulį, buvo didžiai reikšmingi“, nes visiems priminė Lietuvą, kuri tuomet „kentėjo ir kovojo dėl savo tikėjimo, dėl laisvės ir pagrindinių žmogaus teisių“.


Meile panašėti į Mylintįjį

Kun. Vytenis Vaškelis

Mūsų esminis tikslas yra įgyvendinti ypatingą Viešpaties sumanymą – tapti panašiais į Jėzų, kad mumyse visiškai pilnai atsiskleistų bei subręstų tikroji tapatybė, kuri yra garbingiausia Dievo vaikams suteikta privilegija. Juk, mums patiems nesuvokiant, į šį pasaulį atėjome iš pilnos meilės Dievo Širdies ir, laiko pilnatvės valandai išmušus, būsime pašaukti sugrįžti...

Nors iš prigimties natūralus visų žmonių troškimas gyventi išreiškia jų amžinąjį nemarumą ir nežemišką paskirtį, bet iš tiesų reikia labai gilaus tikėjimo, kad drauge su apaštalu Pauliumi dėl Jėzaus galėtume apsispręsti jau dabar viską palikti žemėje ir po mirties, jei tokia būtų Jo valia, susivienyti „su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). Tai – visiško atsidavimo Emanueliui ir Juo pasitikėjimo, veikiant malonei, rezultatas ir pamokantis liudijimas: pasibaigus šiam gyvenimui, mūsų laukia ne išnykimas ar prasmegimas į nebūtį, o realus susitikimas su Juo, kurio visi keliai iš tikrųjų teisingi (žr. Įst 32, 4), kuris teis visas tautas bei kiekvieną žmogų bešališkai, pagal atliktus darbus (plg. Ps 96, 10).


Kronika

Pagerbė vyskupą emeritą

Garbės piliečio premiją vyskupas Jonas Kauneckas skirs knygai apie Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinį kun. Alfonsą Lipniūną išleisti

Bronius VERTELKA

Smilgių varpinės paveikslą vyskupui
emeritui Jonui Kauneckui įteikė
jį tapęs pirmasis Nepriklausomos
Lietuvos Panevėžio rajono tarybos
pirmininkas, dailininkas
mėgėjas Kęstutis Vaičiūnas (kairėje)

PANEVĖŽYS. Vasario 16-ąją Vasario 16-osios gatvės 27-uoju numeriu pažymėtame name, Panevėžio rajono savivaldybėje, vyko iškilmingas Tarybos posėdis, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Rajono meras Povilas Žagunis savivaldybės vardu pagerbė rajono žmones, svariai prisidėjusius prie gimtojo krašto gerovės. Kartu pristatytas ir pagerbtas 2017 metų rajono garbės pilietis. Šis vardas suteikiamas siekiant pagerbti asmenį už jo ypatingus nuopelnus, išskirtinį indėlį į Panevėžio rajono mokslo, švietimo, kultūros, sporto, ekonomikos, socialinės plėtros, krašto apsaugos ir kitas sritis, už rajono garsinimą šalyje ir pasaulyje. Rajono garbės piliečio vardo suteikimo komisijos pirmininkas, rajono vicemeras Antanas Pocius perskaitė rajono savivaldybės tarybos posėdžio, vykusio 2018 m. sausio 18 d., sprendimą, kuriuo šis vardas suteiktas Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui, ir supažindino su jo biografija.


Kronika

Signatarų atminimo vakaras

Bronius VERTELKA

Pranešimų autoriai (iš kairės):
pilietinių iniciatyvų kėlėjas
ir įgyvendintojas Arūnas Povilas
Paliulis, Komunikacijos centro
„Kalba. Knyga. Kultūra“ vadovė Lionė
Lapinskienė ir Lietuvos evangelikų
reformatų Konsistorijos viceprezidentas
kun. Rimantas Mikalauskas

PANEVĖŽYS. Vasario 13-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka pakvietė į Panevėžio krašto signatarų Jono Vileišio, Kazimiero Bizausko ir Jokūbo Šerno atminimo vakarą. Atėjusius širdį virpinančia muzika sutiko Panevėžio muzikos mokyklos moksleiviai (mokytojos – Snieguolė Alijošaitienė ir Birutė Juodviršienė).

Su atkurtos Lietuvos jubiliejumi sveikino Seimo narys Povilas Urbšys ir bibliotekai skyrė dovaną, kurią priėmė vakarą vedusi poetė Elvyra Pažemeckaitė. Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas ragino pasitelkus meilę ir tikėjimą kurti jau ant demokratinių pamatų stovinčią valstybę ir akcentavo: reikia ne reikalauti iš jos, bet savęs klausti, ką jai gero padarėme. Vasario 16-osios Aktą, skelbusį apie atkurtą savarankišką Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, perskaitė J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Salėje skambėjo „Tautiška giesmė“.


Vilniaus knygų mugėje

Liudas Mažylis neatsigynė
mugės svečių – jo autografai
labai svarbūs

Vasario 22–25 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusi tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet sulaukė 67123 lankytojų. Tai, kaip skelbiama, – beveik 5 tūkst. daugiau nei pernai. Mugėje lankėsi 53 užsienio svečių delegacijos iš 21 pasaulio šalies (Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Slovakija, Čekija, Ukraina, Kanada, JAV, Suomija, Estija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Iranas, Švedija, Rusija, Omano sultonatas, Izraelis, Belgija, Gruzija). Vyko 564 kultūriniai renginiai.

Trumpai supažindiname su svarbesnėmis ir įdomesnėmis Knygų mugės diskusijomis, susitikimais bei knygomis.

Pirmąją mugės dieną, ketvirtadienį, iš pat ryto (10 val.), vyko Alfredo Bumblausko, Alfonso Eidinto, Antano Kulakausko, Mindaugo Tamošaičio knygos „Lietuvos istorija kiekvienam“ pristatymas, kuriame dalyvavo autoriai bei istorikas Algimantas Kasparavičius. Valandą vėliau vyko mūsų kaimynų lenkų, Lietuvos bičiulių, tiksliau, lenkiškai kalbėjusių lietuvių Ježio Giedrojco (Jerzy Giedroyc) ir Česlavo Milošo (Czeslaw Milosz) trijų tomų knygos „Laiškai“ pristatymas, kuriame dalyvavo Andžejus Pukšto su dviem lenkų istorikais ir Alvydu Nikžentaičiu. Po šio renginio buvo lietuviškas ir vokiškas knygų „Paprastų lietuvių likimas“ pristatymas, dalyvaujant Miroslavui Daniui, Algirdui Matulevičiui, Vaclovui Bagdanavičiui, Tomui Stanikui. Knygą išleido Vydūno draugija paminint Vydūno metus.


Laisvės dvasios nešėjai

Aldona KUDZIENĖ

Renginio organizatoriai, rėmėjai,
lektoriai, menininkai, svečiai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-metį Alytaus tikintieji pasitiko minėdami iškilius tautos dvasininkus. Konferenciją „Laisvės dvasios nešėjai“ vasario pradžioje surengė Šv. Angelų Sargų parapija ir didelę švietėjiškos veiklos patirtį sukaupusi viešoji įstaiga „Dienos namai“. Šventinis renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kaišiadorių vyskupo generalvikaras, mons., teol. dr. kun. Algirdas Jurevičius, koncelebravo Alytaus dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis bei Šv. Kazimiero parapijos rezidentas, vyresnysis kapelionas, majoras kun. teol. lic. Saulius Kasmauskas.

Šventojo Rašto skaitiniai tądien bylojo apie šioje žemėje žmogui Dievo siųstus įvairius išbandymus, nuolat patiriamus kaip rūpesčius, bėdas ir vargus (Job 7, 1–4, 6–7), apaštalo tarnystės ypatumus (1 Kor 9, 16–19, 22–23) bei Jėzaus gydomosios galios pavyzdžius (Mk 1, 29–39). Pamoksle mons. dr. A. Jurevičius pastebėjo, kad, skelbdamas Evangeliją, Jėzus daugeliui to meto žmonių įkvėpė viltį, pasitikėjimą Dievu, suteikė ramybę, gydė patikėjusius Dievo žodžiu. Pasak dvasininko, mes irgi neretai esame apriboti vidinių barjerų, sužeisti nuodėmių, esame silpni ir bijome tai pripažinti. Šiandien mums kaip ir anuomet reikia gydytojo, reikia Jėzaus. Primindamas Šventajame Rašte aprašytą teisiojo Jobo, nepabūgusio sunkumų ir nepraradusio pasitikėjimo Dievu, istoriją, monsinjoras sakė, kad Dievas tikrai apdovanoja visus už pasitikėjimą juo bei ištikimybę. Baigdamas svečias drąsino susirinkusius ieškoti Jėzaus, kad būtume pagydyti Jo žaizdomis, Jo malone, Jo gailestingumu.


Atsisveikinant su Zigmu Zinkevičiumi

Stasio Paškevičiaus nuotrauka

Vasario 23-iąją į paskutinę kelionę palydėti taurųjį lietuvį Zigmą Zinkevičių Šv. Jonų bažnyčioje rinkosi mokslo visuomenės atstovai, jį gerbę ar jį pažinoję žmonės. Akademikas, Lietuvos kalbininkas, baltistas, įvairių knygų apie lietuvių kalbos istoriją, lietuvių tautą autorius, buvęs švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius mirė 2018 m. vasario 20 d., eidamas 93-iuosius metus. Šalia savo reikšmingų darbų lituanistikos ir baltistikos srityse 1996–1998 metais Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje buvo paskirtas Lietuvos švietimo ir mokslo ministru. Eidamas ministro pareigas daug padarė, kad Vilniaus krašte būtų įsteigtos lietuviškos mokyklos. 1999–2001 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, nepritarė šios partijos susijungimui su Krikščionių demokratų sąjunga, vadovaujama Kazio Bobelio, ir 2003 metais tapo vienu iš Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos steigėjų. Iki gyvenimo pabaigos liko jos nariu, buvo garbės pirmininkas. Z. Zinkevičius visą gyvenimą ne tik tyrinėjo, bet ir puoselėjo bei gynė lietuvių kalbą. 2017 metais drauge su bendraminčiais jis įsteigė judėjimą „TALKA kalbai ir tautai“.


Štuthofo kalinys

Vladislovas Telksnys

Vasario 20 dieną mirė nacistinės Vokietijos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, rezistentas, publicistas ir visuomenininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vladislovas Telksnys (Lankaitis).

Jis gimė 1915 m. birželio 1 d. Runionių kaime, Alantos valsčiuje. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo spaustuvėje Kaune. Sovietams okupavus Lietuvą, V. Telksnys su grupe pogrindininkų leido antisovietinį laikraštį. Buvo suimtas ir įkalintas. Tik 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, išlaisvintas. Tačiau nenurimo, tęsė kovą prieš naująjį okupantą, spausdindamas pogrindinę spaudą. „Žaibo“ spaustuvės administratorių V. Telksnį ir 15 spaudoje dirbusių Kauno inteligentų slaptoji nacistinės Vokietijos policija suėmė 1943 m. balandžio 27 d. ir uždarė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. V. Telksnys kalėjo su vienu garsiausių Lietuvos rašytojų Baliu Sruoga, kuris Štuthofe patirtus išgyvenimus sarkastiškai aprašė knygoje „Dievų miškas“. Po metų, 1944 metų kovo pradžioje, likusius gyvus 14 iš 16 kalinių paleido. Į Lietuvą grįžęs 29 metų Vladislovas svėrė vos 38 kilogramus. Netrukus juo pradėjo domėtis NKVD agentai, todėl V. Telksnys pasikeitė pavardę ir tapo Vladu Lankaičiu. Su šeima tris dešimtmečius gyveno Saločiuose, kol sovietų saugumiečiai išaiškino apgaulę. Nuo 1974 metų gyveno Kaune. Savo išgyvenimus medicinos felčeriu dirbęs V. Telksnys aprašė knygose „Kamino šešėlyje“ (1990), „Trisdešimt treji metai svetima pavarde“ (1993), „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos“ (1999), „Prašau sušaudyti“ (2007). V. Telksnys iki šiol buvo vienintelis Lietuvoje likęs gyvas Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija