2016 m. rugsėjo 16 d.    
Nr. 34
(2202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...



Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Dvi lentos:
atminimo
ir užmaršties

Lietuvos jūrų
karininkas
Ričardas Nakas

Iš gyvensenos
šalinti tai,
kas netikra, –
tik mūsų galioje

Kruvinoji imperija
niekur nedingo

Farmacininkas –
tautos kultūros
puoselėtojas

Jei nestigtų gerumo...

Kraštiečių šventė

Pranciškoniškosios
šeimos šventė

Nuncijaus viešnagė

Mokytoja, poetė,
kraštotyrininkė

Gailestingumo jubiliejaus iškilmės Šiluvoje

Pagrindinę Švč. Mergelės Marijos
Gimimo atlaidų dieną, rugpjūčio 11-ąją,
aukoti šv. Mišių eina arkivyskupai
Gintaras Grušas, nuncijus Pedras
Lopesas Kvintana ir Lionginas Virbalas

Šiluva šiomis dienomis sveikino maldininkus, atvykstančius švęsti Dievo Motinos gimtadienio. Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidais Šiluva pradėjo garsėti nuo XV amžiaus vidurio, pašventinus Marijos Gimimo titulo (bei šventųjų Petro ir Baltramiejaus) bažnyčią. Į garsiąsias Šilines piligrimai atvykdavo net iš kaimyninės Prūsijos. Nuo XVIII amžiaus atlaidai švenčiami visą aštuondienį.

Rugsėjo 7-ąją Šiluvoje buvo švenčiama Šv. Jono Pauliaus II ir katalikiškų bendruomenių diena. Be savo asmeniškų vilčių ir prašymų, atsivežamų į piligriminę Marijos šventovę, atvykę maldininkai šv. Mišiose buvo kviečiami melstis drauge bendromis intencijomis: už brolius ir seseris, kurie nutolę nuo tikėjimo, nusigręžę nuo Dievo ir Bažnyčios. Kviesta melstis už save pačius, kad visi uoliai ir sąžiningai atliktų savo pareigas ten, kur tarnauja ir pasitarnauja, kur dirba ir meldžiasi. Išskirtinė maldos intencija – Lietuvą ir Šiluvą prieš daugiau kaip du dešimtmečius aplankiusio šv. Jono Pauliaus II užtarimo prašymas ir padėka Dievui už švento gyvenimo pavyzdį.


Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka atsinaujino už 26 milijonus eurų

Prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Valdas
Adamkus dalyvauja Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos atidaryme

Rugsėjo 2-ąją po aštuonerius metus trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Po rekonstrukcijos bibliotekos plotas padidėjo dvigubai.

Atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentė globoja 2016-aisiais minimus Bibliotekų metus, kurių šūkis „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais siekiama sutelkti dėmesį į bibliotekas ir pabrėžti jų svarbą šalies gyvenime ir vystymesi. Pagrindinės šalies bibliotekos atidarymas po aštuonerius metus trukusios rekonstrukcijos – svarbiausias Bibliotekų metų įvykis.

„Ilgai laukėme, kol Martyno Mažvydo biblioteka vėl plačiai atvers duris, daug investavome į jos atnaujinimą. Daugeliui Lietuvos žmonių su šia biblioteka yra susijusi begalė brangių prisiminimų, nes tarp šių sienų yra prabėgusi ne viena diena. Atsigręžę suprantame, kiek daug jose būta vertės ir prasmės. Jaunajai kartai dar lemta visa tai patirti, tik jau visai nauju – šiuolaikinių technologijų lygmeniu“, – sakė Prezidentė. Anot šalies vadovės, pagrindinė bibliotekos misija išlieka nepakitusi, čia lankomasi dėl svarbiausių dalykų – naujų žinių, idėjų ir išminties.Sveikindama atsinaujinusią ir visa jėga į gyvenimą sugrįžtančią nacionalinę biblioteką, šalies vadovė palinkėjo, kad Mažvydas, kaip visi yra įpratę vadinti šią biblioteką, vėl taptų nepaprastai didelės traukos vieta, kur atėjus neskubama išeiti. Visiems lankytojams Prezidentė nuoširdžiai palinkėjo daug skaitymo, pažinimo ir bendravimo džiaugsmo.


Žmogaus pažanga globalizacijos iššūkiuose

Kardinolas Piteris Turksonas apie krikščionių socialinės veiklos perspektyvas

Mindaugas Buika

Kardinolas Piteris Turksonas

Popiežius Pranciškus toliau konsoliduodamas Šventojo Sosto institucijų veiklą su devynių kardinolų patarėjų Tarybos rekomendacijomis įkūrė naują dikasteriją Bažnyčios socialinio mokymo praktiniam įgyvendinimui. Rugpjūčio 31 dieną jo paskelbtu motu proprio dokumentu „Humanam Progressionem“ pranešama, kad nuo 2017 metų pradžios savo veiklą nutraukia keturios Popiežiškosios tarybos – Teisingumo ir taikos, „Cor Unum“ (humanitarinės pagalbos), Migrantų sielovados ir Sveikatos apsaugos sielovados – ir jų kompetencijos bus perduotos įkurtajai Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijai. Šios naujosios Vatikano institucijos vadovu Šventasis Tėvas paskyrė dabar socialinio mokymo srityje pasižymėjusį iš Ganos kilusį 67 metų afrikietį kardinolą Piterį Turksoną (Peter Kodwo Appiah Turkson), kuris iki šiol vadovavo Popiežiškajai teisingumo ir taikos tarybai. Šis dar popiežiaus Benedikto XVI pageidavimu nuo 2007 metų Romos kurijoje tarnystę atliekantis hierarchas, turintis ir vietinės diecezijos arkivyskupo ordinaro patirtį, pastaruoju metu ypatingą dėmesį skiria popiežiaus Pranciškaus socialinės enciklikos „Laudato Si“ įgyvendinimui. Akivaizdu, kad pastarasis dokumentas ir bus Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos doktrininis pamatas.


Negalioje – kitos galios potencialas

Kun. Vytenis Vaškelis

Dantimis sukandus laikant stalo teniso raketę, vikriai dviem kojos pirštais pačiupti baltą kamuolėlį ir jį nepaprastai tiksliai ta pačia koja sviesti į tokį aukštį, kad būtų galima su rakete burnoje jį taikliai smūgiuoti į kitą stalo teniso aikštės pusę ir pelnyti tašką, o paskui vis tiek garbingai pralaimėti sportinę kovą priešininkui, turinčiam nemažą privalumą – neįgalią vieną ranką, – tai Rio de Žaneire vykstančioje parolimpiadoje egiptiečių berankio sportininko Ibrahimo Hamadtou atliekami virtuoziški veiksmai, keliantys pasigėrėjimą ir nuostabą, ypač, kai savo titaniško darbo rezultatus jis patvirtina sparnuota fraze: „Neįgalumas nėra kojose ar rankose. Neįgalumas – nesiekti to, ką tu nori daryti“.

Kas turi kokią nors negalią, ir sporte bei kitose srityse sąžiningu triūsu siekia laimėjimų, yra vertas dvigubos pagarbos. Kai kalbame apie sportą, pirmiausia tam tikras žmogaus neįgalumas dažnai neleidžia kaip lygus su lygiais varžytis su fizinių trūkumų neturinčiais atletais. Bet štai greitakojis Brazilijos sprinteris P. Ferreira dos Santosas, šioje parolimpiadoje pagerinęs pasaulio vyrų 100 metrų rekordą, galėtų būti įtrauktas į geriausių pasaulyje bėgikų šimtuką.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Dvi lentos: atminimo ir užmaršties

Algimantas Zolubas

Vilniuje, Odminių gatvėje, ant namo pažymėto 10-uoju numeriu, 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui. Ant to paties namo 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui. Abu jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo mons. A. Svarinskas, autorius – architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė – skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.

Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka prel. M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu, iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į mons. A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: „Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“, todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto pasekme, skirta iškilios asmenybės užmarščiai. Kodėl mons. A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.


Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio

Angelė Buškevičienė

Monsinjoras Vytautas Grigaravičius

Rugsėjo 22-ąją Kauno I dekanato dekanas, Kauno Prisikėlimo Bazilikos klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius minės kunigystės 25 metų jubiliejų. 1987-aisiais įstojęs į Kauno kunigų seminariją ir ją baigęs, 1991 m. rugsėjo 22 d. gavęs kunigystės šventimus, jis dirbo Kauno Prisikėlimo bažnyčioje (senojoje) ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vikaru. 1993-aisiais paskirtas Žagarės parapijos administratoriumi. Po to – Kelmėje, Jonavoje. Nuo 2002 metų balandžio Kauno Prisikėlimo parapijoje.

„Keturiolika metų šioje parapijoje parodė, kad tik Dievas ir Šventoji Jo Apvaizda rikiuoja mūsų darbus, sumanymus ir rūpinasi, kad viskas, kas vyksta pagal Jo valią, būtų sėkmingai įgyvendinta“, – teigia monsinjoras.

Vytautas gimė 1963 metais Jonavoje. Ankstyvoji jo vaikystė prabėgo Marijampolės vaikų namuose. Nuo aštuonerių – dvasingų, pamaldžių Grigaravičių šeimos globoje Kazlų Rūdoje. Jie išmokė maldų, pasirūpino, kad Vytautas gautų Sakramentus. Janina Grigaravičienė giedojo bažnyčios chore ir kartu vesdavosi mažąjį Vytautą. Čia, Kazlų Rūdos bažnyčioje, vaikas patarnaudavo per šv. Mišias. Šviesaus atminimo klebono kun. Antano Bakio (1908 01 06–1933 06 11–1981 11 13) kunigystės pavyzdys, pokalbiai su juo skatino smalsumą, atsivėrė naujas pasaulis. Muzikalų vaikiną patraukė vargonų muzika, šlovinimo giesmės veikė paauglio širdį. Penkiolikmetis Vytautas iš Kazlų Rūdos važinėjo į Kauną pas benediktinių vienuolę Birutę Širvinskaitę, mokėsi groti vargonais. Netrukus Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje pradėjo dirbti zakristijonu. Čia surinko balsingų vaikų būrelį, organizavo chorą. Vėliau vargonavo Pilviškiuose, Griškabūdyje, o jau tikru vargonininku dirbo Vepriuose (Ukmergės r.) pas kleboną kun. Juozapą Vaičeliūną (1927 01 06–1949 01 06–1993 12 17). „Iki aštuoniolikos metų buvo ėjimas į kunigystę, vien troškimas, pamąstymai“, – prisimena mons. V. Grigaravičius. Noras tapti kunigu brendo pamažu, ilgai. Kai 1987-aisiais nutarė stoti į Kauno kunigų seminariją, jau turėjo daugiau kaip dvidešimt metų, neabejojo pasirinkimu. Seminarijoje sutikti dvasininkai davė daugiau impulsų kunigystei. Tai buvo kunigai Vytautas Steponas Vaičiūnas, Vytautas Sidaras, Algis Baniulis, dvasios tėvas Vytautas Steponas Brazdeikis ir daug kitų. 1991 m. rugsėjo 22 d. gavo kunigystės šventimus.


Valstybės kūrėjai

Farmacininkas – tautos kultūros puoselėtojas

Inga Stepukonienė

Kazimiero Aglinsko gatvė Garliavoje
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kazimieras Aglinskas – viena garsiausių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Garliavos asmenybių. Tai buvo didžiulis savo krašto, gimtosios žemės ir tautos, jos kalbos mylėtojas, tėvynės patriotas, visas savo jėgas ir gyvenimą paskyręs tautinės dvasios žadinimui, lietuvių tautos gerovės kėlimui, knygnešių globėjas ir aušrininkas.

Kazimieras Aglinskas gimė 1851 metais netoli Garliavos įsikūrusiame Girininkų kaime, tuomet Pakuonio valsčiuje. Tėvai leido sūnų mokytis, nes tikėjosi, kad bus geras kunigas, tačiau veržlus jaunuolis nejautė tam pašaukimo ir atsisakė stoti į kunigų seminariją. Tai sukėlė didžiulį konfliktą šeimoje, po kurio tėvas atsisakė remti sūnų materialiai. Konflikto būta tokio, kad apie jį kalbėjo net garliaviečiai: prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose mini faktą, jog vienas Garliavos gyventojas jam pasakojęs, kad „tėvai, norėdami Kazį išmokslinti kunigu, perniek išleidę tiek daug pinigų“1 , tačiau šis nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo nusistatymo. Baigęs penkias Marijampolės gimnazijos klases, kaip vienas geriausių mokinių buvo priverstas mesti mokyklą ir išvažiavo į Maskvą. Čia jam pavyko įsidarbinti tuo metu garsioje „Fereino“ vaistinėje, kurioje išdirbo trejus metus. Tuomet išlaikė egzaminus ir įgijo provizoriaus padėjėjo pareigybę. Tada išvyko dirbti į Petrapilį. Po poros metų vėl grįžo į Maskvą ir įstojo į Universiteto Farmacijos skyrių.


Rusijos saugumas dirba: nusitaikyta į vepriškį

Rasa Jakiūnaitė,

Vilkmerge.lt redaktorė

Jubiliejui – prasminga šeimos dovana

Žymiam Ukmergės krašto žmogui, aktyviam visuomenininkui ir mecenatui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariui vepriškiui Romui Petrui Šauliui iškilo reali grėsmė tapti Rusijos saugumo tarnybų taikiniu. Saugodamasis galimo susidorojimo, R. P. Šaulys netenka galimybės lankyti Rusijoje gyvenančių pačių artimiausių žmonių – dukters Žanetos ir vaikaičių Arinos ir Polinos.

Priežastis – ordinas Ukrainos karo lakūnei

Liepos pradžioje Prienuose vyko Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, kuriame dalyvavo žymi Ukrainos politikė, Aukščiausiosios Rados (Ukrainos parlamento) narė, karo lakūnė Nadija Savčenko, kalinta Rusijos kalėjimuose kaip kovotoja už Ukrainos laisvę ir teritorinį vientisumą.

R. P. Šaulys įdėmiai sekė N. Savčenko kovų ir įkalinimo istoriją. Pats būdamas disidentas, vyras atvirai žavėjosi karo lakūnės žygdarbiais ir ryžtu, jos laikysena Rusijos teismuose ir kalėjimuose. Vepriškio įsitikinimu, toks pasiaukojimas ir atsidavimas savo tautai turi būti įvertintas. Sužinojęs, kad N. Savčenko atvyksta į Lietuvą, R. P. Šaulys ėmėsi veiksmų, kad Ukrainos didvyrė būtų pagerbta mūsų šalyje.


Esperantininkų suvažiavimas

Bronius VERTELKA

Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės
mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė
ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas
suvažiavimo atidarymo iškilmėje

Rugsėjo 10–11 dienomis Panevėžyje vyko antrasis katalikų-esperantininkų suvažiavimas, pagyvinęs 513-ąjį gimtadienį šventusio miesto kultūrinį gyvenimą. Be dalyvių iš įvairių šalies vietovių, buvo svečių iš Latvijos ir Prancūzijos.

Renginys prasidėjo Kristaus Karaliaus Katedroje šv. Mišiomis, kurias aukojo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis paaiškino, kodėl negalima esperanto kalba aukoti šv. Mišių, nors yra ją mokantis kunigas. Mat paprastai šeštadieniais būna nemažai užsakytų šv. Mišių už mirusiuosius, todėl šv. Mišios tą rytą aukotos lietuviškai ir už mirusiuosius, ir už katalikų-esperantininkų suvažiavimo dalyvius, jo svečius, organizatorius, rėmėjus bei mirusius esperanto draugijos narius.

Po šv. Mišių Katedroje vyko sakralinis koncertas (esperanto kalba). Panevėžio muzikinio teatro smuikininkė Sigita Railaitė atliko Franco Šuberto (Franz Schubert) „Ave, Maria“, vokalinis ansamblis „Tolmėja“ (vadovė – Vaida Nevulienė) – Fr. Šuberto „Sanctus“, Mary Lym Lightoot „Dona Nobis Pacem“ („Suteik mums ramybę), Šv apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Vaikų ir jaunimo choras (vadovė – Liuda Vėžytė) – V. Liaudanskaitės-Vaitkevičienės „Pagal šv. Pranciškų“, Panevėžio mišrus choras „Godos“ (vadovė – Jelena Urbutienė) – A. Rosewyg „Ave, Maria“.


Šventojo Lauryno pasaka

Raimondas Guobis

Plazdant istorijos, tautiškumo
ir laisvės prasmę simbolizuojančioms
vėliavoms, šv. Mišioms vadovavo
Vyžuonų parapijos klebonas
kun. Eugenijus Staleronka

Jononys. Mes ir vėl susirinkome Šv. Lauryno šventėje, nedideliame kaimelyje tarp Debeikių ir Vyžuonų, ir savo tikėjimu, prisiminimais tarsi vėl pastatėme čia buvusią bažnyčią. Buvusios šventovės vietoje, kaimo kapinėse, tą šeštadienio popietę, vadovaujant Vyžuonų klebonui kun. Eugenijui Staleronkai, švęstos šv. Mišios, melstasi už apylinkės kaimų gyvuosius ir mirusiuosius, prisiminta dvaro ponų Jaugelių istorija bei dvasinės tradicijos.

Šv. Lauryno šventės dieną dangaus tolybėse dundėjo griaustinis, sidabrinė Šventosios srovė lankstu juosė senojo dvaro parko pakraštį, sietuvoje žaibavo lydys, o aukščiausioje kalvoje beržų vainikus ir šventės vėliavas plazdeno vėjelis. Jononių kaimo kapinėse susirinko gal beveik šimtas maldininkų. Kryžius buvo apjuostas ąžuolo lapų vainiku su geltonais jurginų žiedais, papuoštas senosios, 1897 metais statytos, čia beveik pusantro šimtmečio stovėjusios bažnyčios Šv. Antano paveikslu bei mažesniu Šv. Lauryno atvaizdu. Veikė improvizuota zakristija, kurioje „maršalka“ priėmė aukas, užrašė šv. Mišių intencijas, pasiruošta procesijai, giedojimams. Rinktiniam kelių parapijų giesmininkų chorui sugiedojus „Kur augai Tu, šventasis kryžiaus medi“ ir „Pulkim ant kelių“, prasidėjo pamaldos. Melstasi už Jononių, Varkujų, Šventupio, Stasiškių, Toliškio, Papšių, Gerkonių, Vainiūnų, Varniškių, Grikiapelių, Butėnų kaimų žmones bei kelių giminių intencijomis. Vyko Šventojo Rašto skaitymai, pamokslas prisimenant švento vyro, Romos diakano Lauryno kankinystę. Juk jį krikščionių persekiotojai kankino, o nužudė sudegindami ant grotelių. Tad jis – dar ir virėjų globėjas.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija