2017 m. rugpjūčio 25 d.
Nr. 32 (2249)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Abipus Nemuno

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Už laisvę

Pro Deo et Patria

Slaptieji takai

Atodangos


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom



Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Paminėtas mitingo
prie A. Mickevičiaus
paminklo Vilniuje
30-metis

Tarybinė tikrovė

Nauji Trakų
bažnyčios varpai

Sankt Peterburge
atidengta lenta
Palaimintajam
arkiv. Teofiliui
Matulioniui atminti

Nėra didesnės meilės

Apie popiežiaus Pranciškaus praplėstas šventųjų skelbimo galimybes

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagarbiai žvelgia
į jam pristatomą palaimintojo arkivyskupo
Oskaro Arnulfo Romero portretą

Gyvybės paaukojimas už kitus

Didelio ir palankaus atgarsio ir konkrečių atvejų aptarimo susilaukė popiežiaus Pranciškaus sprendimas papildyti Katalikų Bažnyčios šventųjų skelbimo normas, suteikiant naujas galimybes kanonizacijos ir beatifikacijos procedūroms tiems krikščionims, kurie iš Dievo ir artimo meilės motyvų laisva valia atidavė savo gyvybę už kitus. Kaip jau buvo pranešta, Šventasis Tėvas tai paskelbė liepos 11 dieną pasirašytame motu propio apaštaliniame laiške „Maiorem hac dilectionem“, kuriame įvedama ši nauja kategorija kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius bylų tyrimui. Dabar greta įprastinių tokiai eigai atvejų – herojiško dorybių išgyvenimo ir liudijimo bei patirtos kankinystės iš neapykantos krikščioniškam tikėjimui (in odium fidei) – įvedamas gyvybės paaukojimo“ („oblatio vitae“) motyvas. Beje, yra dar vienas gana retai taikomas kanonizacijos atvejis, kaip pats Popiežius patvirtina, kai per ilgą laiką (keletą šimtmečių) susiformavęs liaudiškasis ir bažnytinis pamaldumas į kandidatą suteikia jam galimybę paskelbti šventuoju.


Džiaugsmas didesnis už liūdesį

Kun. Vytenis Vaškelis

Tyla – tikro džiaugsmo sąlyga, nes tik nurimę suvokiame, kas iš tiesų esame ir kuo tapsime, būdami Kristuje bei išlikdami ištikimi Jam. Jis mums kaskart dovanoja po trumpą laiko atkarpėlę, kad ją mokėtume įprasminti ir, pažvelgę į visus prabėgusius gyvenimo metus, galėtume sakyti: „Viešpatie, buvo tokių laiko intervalų, kuriuos praleidau bergždžiai... Bet žymiai daugiau laiko skyriau savo charakterio ir gyvenimo būdo ugdymui, kuris pašventino mane bei aplinkinius ir suteikė Tau garbę“. Tai – išliekančio džiaugsmo dovana, nes kai išmuš laikų pilnatvės valanda ir bet kuris žemiškas netobulumas sunyks, ateis metas kūriniui, turinčiam Dievo tapatumo (nors ir žemesnio laipsnio) savybių, regėti Jo neaprėpiamos malonės horizontus (plg. 1 Kor 13, 10–13).

Ten džiaugsmo nebeužtemdys net mažiausias nusiminimas (plg. Iz 61, 7), nes jo paprasčiausiai nebebus. Bet šio pasaulio liūdesys yra pavojingas kaip Rojaus angis, nes rafinuočiausiais būdais kėsinasi iš mūsų atimti vienintelę gyvenimo viltį Prisikėlusiajame ir dalį žmonių veda tiesiog į pražūtį (plg. 2 Kor 7, 10). Gyvenimas vien sau, kai kūniškų malonumų bei laikinų džiaugsmų siekis nustelbia bet kokį troškimą ieškoti bendravimo su Tuo, kurio širdyje tyvuliuoja dieviško džiaugsmo vandenynai, yra nepateisinamas žmogui paskolinto laiko išeikvojimas, o kartais – nebeatšaukiamos lemties rezultatas.


Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejaus šventimą vainikavo renginys Varniuose

Kan. Andriejus Sabaliauskas

Šv. Mišias aukojo apaštalinis
nuncijus ir septyni vyskupai

Rugpjūčio 19–20 dienomis Varniuose vyko iškilmingas Žemaičių Vyskupijos 600 metų įkūrimo jubiliejaus šventimas ir Penktasis Telšių vyskupijos Eucharistinis kongresas.

Iškilmės prasidėjo rugpjūčio 19 dienos pavakarę, 18 val., šv. Mišiomis senojoje buvusioje Varnių Šv. apaštalų Petro ir Povilo Katedroje, šiuo metu parapijos bažnyčioje. Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ ir apie 30 kunigų, liturgijoje patarnavo 2 diakonai ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Šv. Mišių metu giedojo Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos Votyvos choras, vadovaujamas vargonininkės Ernestos Dargužienės. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo „Marijos radijas“.


Poezija prie Varlupio

Su renginio dalyviais – Šv. Jurgio
bažnyčios klebonas kun. Artūras
Stanevičius (stovi dešiniau)

Jau treti metai Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios kalnelyje švenčia poezijos atlaidus „Ten kur poezija virsta malda“. Tą palaimingą valandą su poezija ir muzika šalia Varlupio upelio, šventoriaus medžių pavėsyje, kurių šakose kas vakarą naktinei adoracijai renkasi lakštingalos, buvome drauge – eilių kūrėjai ir poezijos mylėtojai.

Liepos 9 dieną Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Artūras Stanevičius aukojo šv. Mišias už poetus, rašytojus, kultūros darbuotojus. Bažnyčioje literatai skaitė Šv. Rašto skaitinius, visuotinę maldą, nešė atnašas. Po šv. Mišių visi rinkomės Šv. Jurgio bažnyčios kalnelio žalumos scenoje. Kaip ir kasmet čia atvyko gausus būrys poezijos mylėtojų ir svečių, literatų ir muzikuotojų, savų ir iš kitų rajonų. Dvasinis sambūrio vadovas klebonas kunigas Artūras pasveikino poetus ir visus renginio dalyvius, pasidžiaugė gausiu poezijos mylėtojų būriu ir palinkėjo visiems kūrybinės sėkmės. Su geriausiais linkėjimais literatų pasveikinti atėjo Kėdainių savivaldybės tarybos narė Onutė Šulcienė.


Vasaros poezija

Literatai prie Panaros koplyčios

Žydinti vasara kviečia žmogų eiti ir gėrėtis ja, nesėdėti užsidarius namuose. Apsižvalgius gamtoje galima rasti poezijos. Juk gėlės žiedas – jau poezija, medžio šlamėjimas – poezija, lengvas vėjo šuoras, palietęs skruostą, – irgi poezija. Dažnai tokia poezija sugula į knygas ir prašosi skaitoma.

Pasigrožėti gražia gamta ir paskaityti kūrybos vieną šiltą liepos sekmadienį būrys literatų klubo „Tėkmė“ poetų nuvyko į Panarą, kur įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė. Čia melstis traukia šviesi ir jauki Dievo gailestingumo koplyčia. Malonu pavaikščioti koplyčios aplinkoje esančiais gėlėmis apsodintais takeliais, pasigrožėti visus metus matoma šventa Prakartėle, medžio skulptūromis, pasiklausyti miško ošimo. Tvyranti ramybė padeda susikaupti, prisipildyti malonių pojūčių. Prie koplyčios – keletas namų, kai kuriuose iš jų gyvena Pilnų namų bendruomenės jaunimas, patekęs į atstumtųjų žmonių grupę.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams atminti

Pranas LAURINAVIČIUS

Juozas Trumpius ir Ildefonsas
Garbaliauskas ieško paminklinio akmens

Ne pirmi metai, kai įvairiuose Lietuvos rajonuose atminimo lentomis įamžinami ir pagerbiami 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriai bei Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Tokios lentos atidengtos Lekėčiuose, Zapyškyje, Seirijuose, Daujėnuose, Raudondvaryje, Gražiškiuose, Šešuoliuose, Šeduvoje ir kitur. Lietuvoje 420 miestelių turėjo savanorių, priskaičiuojama net 314 Vyčio Kryžiaus kavalierių. Iniciatyva pagerbti patriotus ypač suaktyvėjo dabar, laukiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Šiai idėjai įgyvendinti siūloma lėšų ieškoti bendruomenėse, savivaldybėse, tarp vietinių verslininkų. Atminimo lentos kaina gali siekti apie 250–300 eurų, tai priklauso nuo iškaltų ženklų skaičiaus.

Vieni pirmųjų iniciatyvos įamžinti savanorių atminimą Raseinių rajone ėmėsi vidukliškis Juozas Trumpius, Blinstrubiškių kaimo ūkininkas, buvęs tremtinys Ildefonsas Garbaliauskas ir jo sūnus iš Šiaulių Antanas Garbaliauskas. Pastarasis internete surado buvusių Viduklės valsčiaus savanorių pavardes. Iš viso Antanas jų suskaičiavo šešiolika. Su Viduklės seniūnija jau aptarta, kurioje vietoje turėtų būti atminimo lenta – manoma, kad labiausiai ji tiktų šalia Alfonso Svarinsko parko, šalia Viduklės 750-mečio atminimo akmens. Pagrindas lentai jau surastas – akmenį iš savo valdos padovanojo Stasys Liatukas. Vienas iš idėjos iniciatorių Juozas Trumpius jau dailina akmenį ir ruošia taip, kad prie jo būtų galima pritvirtinti lentą su pavardėmis. Ieškomas specialistas, galintis ant juodo granito iškalti šias vidukliškių savanorių pavardes: Antanas Astasevičius, Vincas Buzius, Pranas Giedraitis, Ignas Jasinskas, Juozas Jasiulis, Antanas Jaskis, Vladas Kačinskas, Petras Klikna, Izidorius Kučinskas, Simas Narbutas, Zigmas Rumša, Stasys Ričkus, Antanas Saunoris, Stasys Šulskis, Juozas Zdanys, Antanas Žukauskas, Antanas Tamulevičius.


Kauno arkivyskupijoje

Raseinių dekanate

Atlaidai kunigo senelio gimtinėje

Ąžuolų Būdos parapijos choras
Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčioje

LESČIAI. Liepos 30 dieną Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Ignaco Lojolos atlaidai. Nors parapijoje tėra apie 200 gyventojų, į atlaidus kasmet susirenka didelis po įvairius Lietuvos kampelius išsisklaidžiusių sugrįžusių tikinčiųjų kraštiečių būrys. Atlaidai būna juos sukviečiantis įvykis. Šį kartą atlaidų šv. Mišias aukojo Skriaudžių ir Ąžuolų Būdos parapijų klebonas kun. Arūnas Simonavičius. Jis į Lesčius, savo senelio gimtinę bei amžinojo poilsio vietą, atvyko ne vienas, o kartu su Ąžuolų Būdos parapijos choru, kuris ir giedojo šv. Mišiose. Iškilmingas šv. Mišias kunigas Arūnas pradėjo sugiedodamas Šv. Ignaco litaniją ir taip pagerbdamas šį dvasinio gyvenimo mokytoją, Jėzaus draugijos įsteigėją, prašant visiems šventojo užtarimo ir tikėjimo bei Bažnyčios sustiprinimo malonės. Ta malonė buvo jaučiama visų šv. Mišių metu, nes bažnyčioje vyravo tyro, nuoširdaus pamaldumo atmosfera, nuolat palaikoma darnaus svečių giedojimo. Pamoksle kun. A. Simonavičius priminė šv. Ignaco gyvenimo faktus, apžvelgė jo parašytus raštus ir išryškino kai kuriuos aspektus, ypač svarbius kiekvieno šių dienų žmogaus gyvenime. Tai savo darbų ir poelgių kasdienio apsvarstymo ir įvertinimo būtinybė, emocijų atpažinimo ir suvaldymo menas, mokslo, smalsumo svarba. Šv. Ignacas būdamas karvedžiu ir kasdien matydamas bei dirbdamas su būriais jaunų vyrų – kareivių – suprato, kaip svarbi yra kiekvienam žmogui jo emocinė būtis bei jausmų atpažinimas, įvertinimas, susidėliojimas, kad gyvenimas nepavirstų vidine kančia ar agresija. Tiesiog būtina apmąstyti kiekvieną pragyventą dieną, nes neapmąstyta diena yra pražuvusi. Svarbu atpažinti, įvardinti ir savo emocijas, ypač vyrams, atsiminti, kad bijoti, būti liūdnam, supykti ar nusivilti yra normalu, kad neįmanoma visados išlikti žvaliam, drąsiam, linksmam ar pakilios nuotaikos. Tik įvardijus, atradus savyje slegiančius sielą negatyvius jausmus, reikia stengtis juos pakeisti, iš jų išsivaduoti. Jei nepavyksta, būtina ieškoti pagalbos maldoje arba pas kitus žmones. Tai labai aktualu šiandienos skubančiam, į rutiną įsuktam žmogui, nes neapmąstytas gyvenimas, neįvardinti ir neperkeisti, o tik nuslopinti negatyvūs jausmai, dažnai net pačiam jų turėtojui netikėtu būdu, pavirsta agresija, nukreipta tiek prieš aplinkinius žmones, tiek prieš save patį. Kelias tobulėti – mokslas bei žinojimas. Žmogus, nematantis toliau savo kūno poreikių ar toliau savo kiemo vartų, neplečiantis akiračio, neskaitantis knygų, yra bevertis. Net patį paprasčiausią darbą, pavyzdžiui, karvę pamelžti, reikia išmokti. Todėl mes visą savo gyvenimą nuolat turime mokytis, semtis žinių ir išmokti ne tik dirbti, bet ir ramiai, pilnavertiškai gyventi, patenkinti ne vien kūno, bet ir sielos poreikius. Kartu būtina skatinti ir kitus šeimos narius, pirmiausia vaikus, mokytis. Skatinti visais įmanomais būdais, kad jie neprarastų smalsumo, nesutingtų. Galbūt jie bus nepatenkinti, bet užaugę bus dėkingi. Baisiausia, kai žmogus kartoja posakį: „Kaip radome, taip paliksime“ ir visai nenori, net nebando nei pats tobulėti, nei aplink esančių negerovių keisti. Kunigas rekomendavo nuolat skaityti Šventąjį Raštą ir neseniai išleistą „Vagos“ leidyklos knygą „Augant Kainui“, kad galėtume lengviau suvokti žmonių jausmų vingius. Kiekvienas kunigo pamokslo žodis buvo labai įtaigus, ne teorinis, o rodos, išgyventas.


Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Šv. Onos atlaidai – bendruomenės šventė

Procesijos priekyje – Stalgėnų,
Žlibinų ir Kantaučių parapijų
klebonas kun. Eduardas Steponavičius

KANTAUČIAI. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia gausiausiai lankoma per Šv. Onos atlaidus. Pirmoji šventovė čia garsios Šiukštų giminės dėka pastatyta 1619 metais, o dabartinė medinė bažnyčia, turinti meninį liaudišką romantizmo epochos stilių, iškilo 1852 metais. Šiemet 165 metai, kai bažnyčia kviečia maldai. Šv. Onos atlaidams atsakingai ruoštasi. Aktyviųjų parapijiečių, geradarių ir Plungės rajono savivaldybės administracijos rūpesčiu pradėta dažyti bažnyčia ir pradėti renovuoti vargonai, pagaminti 1804 metais. Iki šiemetinių atlaidų buvo nudažytas stogas, išdažyta dalis bažnyčios, sutvarkyta motorinė vargonų dalis, pagamintos naujos jų dumplės. Tai atlikta šią parapiją aptarnaujančio Stalgėnų parapijos klebono kun. Eduardo Steponavičius iniciatyva.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

1987 metų mitingas: LAISVĖS LINK

1987 metų mitingo dalyviai

Minime pirmąjį okupuotoje Lietuvoje viešą protesto mitingą, įvykusį prieš 30 metų, – 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, organizuotą pogrindžio sąlygomis veikusios Lietuvos Laisvės Lygos. Ką toks mitingas reiškė ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis buvo organizuojamas? Šios politinio protesto akcijos reikšmė ta, kad buvo viešai įvertintos ir pasmerktos Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto slaptųjų protokolų pasekmės Lietuvos valstybei, pareikalauta išvesti okupacinę armiją ir atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Tai buvo aiškus ir neabejotinas lietuvių politinės valios pareiškimas ir reikalavimas suteikti tautai laisvę ir galimybę atkurti nepriklausomą valstybę.

Idėja paminėti tragiškąją Lietuvos istorijos datą, daugelio tų įvykių dalyvių ir liudininkų nuomone, priklausė Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui ir vadovui Antanui Terleckui. Dar prieš aštuonerius metus, 1979 m. rugpjūčio 23 d., jis kartu su Juliumi Sasnausku parengė, suredagavo, surinko parašus ir Lietuvoje bei užsienyje išplatino vadinamąjį 45 pabaltijiečių memorandumą, adresuotą Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybėms, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybėms ir Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui. Tai skatino Rusijos disidentus pritarti šiam vienam svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos dokumentų. Latvijos rezistentų parašus po Memorandumu surinko šiaulietė LLL narė Jadvyga Petkevičienė, o Estijos rezistentų – Martas Niklus. Už Memorandumo parengimą ir paskelbimą A. Terleckas bei J. Sasnauskas buvo areštuoti, nuteisti ir įkalinti ilgiems nelaisvės ir tremties metams. Atkreiptinas dėmesys, kad Memorandumo signatarai kreipėsi į pasaulį ir Lietuvą atvirai savo tikrais vardais ir pavardėmis. Memorandumą pasirašė ir žymus žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas ir pareiškė, kad šių tautų atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas ir jos turi turėti galimybę laisvai pasirinkti savo tolesnės raidos kelią.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija