Kun. Vytenis Vaškelis (32)

Kaskart atsiversti – taisyti Viešpačiui kelią

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Dvasios karžygys

Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas, be Kristaus, įtaigiau kvietė žmones radikaliai atsiversti, kad pasikeistų jų likimai, jei ne tas dvasios karžygys, kuris, gyvendamas dykumoje, pasikliovė vien Dievo malone; dvasia tapo tvirtas kaip uola ir subtiliai jautrus net mažam Dvasios vėjo dvelkimui…

Su paklusnumu tarnaujantiems – Karaliaus dalia

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Pašaukti Karalystėn

Šį sekmadienį, kai užbaigdami liturginius metus, švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, prisimename, kad būtent Dievas Sūnus yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, arba, tiksliau, visa ko užbaigimas. Jis yra visų mūsų Karalius, net ir tų, kuriems dar neduota suvokti, jog, savo mirtimi ant Kryžiaus, Jis nugalėjo mūsų puikybės hidrą, atiduodamas visą save už kiekvieną. Jis – Bažnyčios Galva, visus kviečiantis (per sakramentinę praktiką) priimti Jo dovanojamą laisvę, kad galėtume būti Jo mistinio Kūno – aktyviais didžiosios Bendrijos – nariais, pašauktais į Dangaus karalystę. 

Jo atėjimo ženklai – vis aiškesni

Bus atidengta, kas dabar paslėpta  

Mes gyvename paskutiniais laikais, kurie apima pasaulio istoriją nuo Jėzaus žengimo į dangų iki Jo antrojo atėjimo. Apie juos byloja ir 33-iojo sekmadienio Evangelija, kai Kristus savo mokiniams kalbėjo apie ypatingus reiškinius, įvyksiančius, prieš Jam šlovingai sugrįžtant į žemę: Saulė užtems, (…) žvaigždės kris nuo dangaus… Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse…  (žr. Mk 13, 24-26).  Kai Dievas Sūnus antrą kartą apsireikš pasauliui, ne tik Visatoje bus matyti neregėti ženklai, bet taip pat įvyks didžioji žmonių darbų bei slapčiausių intencijų atodanga. 

Gelbsti ne pažinimas, o klusnumas Mokytojui 

Meilės veiksnys 

Rudenio vėsa ir krintančių spalvingų lapų gausa liudija, kad mes esame neatskiriama šios gamtos dalis, nes ir mums nėra skirta gyventi su saule… Štai dėl ko turime skubėti pažinti bei mylėti Dievą, nes čia bet koks atidėliojimas yra susijęs su laiko rizika. Nežinodami nei dienos, nei valandos, kada būsime pašaukti viską palikti ir keliauti Anapusybėn, 31-ojo liturginių metų sekmadienio Evangelijoje girdime Viešpatį, kuris net įsakmiai liepia (nes žino mūsų valios silpnumą bei charakterio nepastovumą) negailėti visų savo pastangų pirmiausia stengiantis mylėti Jį patį. 

Viską pastatė ant meilės „kortos“

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kitoks matymas

Žinome, kad įžvalgusis Viešpats kiaurai mato ir pažįsta kiekvieno žmogaus širdį, ir Jam nereikia patarėjų, padedančių atpažinti, kas dedasi pagal Jo panašumą sukurtų individų viduje. Tuos žmones, į kuriuos kiti žvelgia iš padilbų ir juos nuvertina, juos Dievas, kaip daugiabriaunius deimantus, paima į rankas, pakelia juos aukštyn, ir visi nustemba, kad Jis mato juose tai, kas pasauliui, panirusiam į savo netikrąjį aš, yra uždengta…  

Ko norite, kad jums padaryčiau?

Kilniausia kančios intencija

Dievo noruose nebūna jokių netikrumo šešėlių, nes Jo šventumo šerdis – Kristaus meilė, viską dėl mūsų atidavusi (plg. 2 Kor 5, 14). Viešpaties Širdies troškimas šis: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33, 11). Tai – tam tikra įžanga, paaiškinanti 29-ojo sekmadienio pirmojo skaitinio pradžią, kodėl Tėvas, trokšdamas mūsų išgelbėjimo, siuntė savo Sūnų kentėti: „Viešpats norėjo, kad Jis ken­tėtų negalią, (…) ir per savo kančią nuteisintų daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes“ (Iz 53, 10 – 11). Beje, anuomet apaštalams šio išganingo plano išmintis buvo dar neįkandamas riešutas… 

Praregėti: žvelgti giliau, toliau ir aukštyn

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Gyvenimas tamsoje

Ar kada nors jautėtės, tarsi atsidūrę tamsoje – gyvenimo aklavietėje? Prisimenate tas valandėles, kai atsakymai bei įsitikinimai, kurie anksčiau rodė gyvenimo kelio kryptį, pasirodė esą menkaverčiai, ir jūs, stokodami aiškumo, buvote sutrikę bei pasimetę? Beje, gal praeityje išgyventos nuoskaudos, patirtos netektys ir panašūs dalykai, kaip tirštas rūkas ir dabar tebetemdo jūsų gyvenimą? Įdėmiau pasižiūrėkime į Jericho neregį Bartimiejų, – gal jis galėtų kažko mus pamokyti?

Prieraišumai – kliuviniai į Karalystę

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kaip laimėti Gyvenimą?                 

Vienas poetas yra pasakęs: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“ Šio sekmadienio Evangelijos pradžia – daug žadanti. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog, kai kartą vienas jaunuolis pribėgęs prie Kristaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17), atrodė, jog jis yra pilnas atsidavimo ir troškimo daryti viską, ką tik palieps Viešpats.

Aukščiausios prabos Santuoka 

Duotybė vyrui ir žmonai

Visagalis Dievas, pagal savo paveikslą sukūręs vyrą ir moterį, jiems tarė tokius pirmuosius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Viename sakinyje net keturios liepiamosios veiksmažodžių nuosakos. Apdovanoti vaisingumu ir galimybėmis daugintis – plėsti žmonių giminę žemėje, skirtingų lyčių atstovams buvo liepta, kad jie ir ją valdytų. Neabejotina, kad tai (iki pirmųjų tėvų moralinio nuopuolio), Dvasiai vadovaujant, sklandžiai ir vyko. Jų laimės šaltinis glūdėjo Dievo meilėje: kiek Jam paklusdami Jį mylėjo, tiek malonės harmonija juodu kryptingai lydėjo į džiaugsmo simfoniją… Jiems nereikėjo labai stengtis mylėti vienas kitą, nes, juose veikianti malonė, pranoko visus jų lūkesčius…  

Kur mūsų lobis, ten mūsų tikrumo ašis

Apmąstyk ir atsinaujinsi

Kad kasdienybės buitis ir kiti dalykai, kurie dažnai reikalauja daugiau dėmesio nei dera jiems skirti, neužliūliuotų sielos polėkio Dievop ir neatitrauktų mūsų nuo Vienintelio, 25-ojo sekmadienio Evangelija mus kviečia apmąstyti ne tik Jėzaus kančios ir vilties metamorfozę…   

Gyvenimas, kylantis iš Kančios

Jėzus savo mokiniams sakė: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį, bet nužudytas Jis po trijų dienų prisikels (Mk 9, 31). Čia žodis bet atskiria žmonių susidorojimo su Žmogaus Sūnumi įvykį nuo Jo prisikėlimo, Velykų rytmetį pasireiškusio Jo visišku nepavaldumu mirties fenomenui („mirtis Jam nebeturi galios“, žr. Rom 6, 9).

Kas su Kristumi, tas su mumis!

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Dvasios nužengimas

Šventosios Dvasios veikimas nepavaldus laiko tėkmei, ir neišsitenka žmogiško mąstymo rėmuose. Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums skelbia apie Dievo Dvasios nužengimą ant žydų seniūnų (šalia Mozės esančių), kuri skatino juos pranašauti (Sk 11, 25). Kai ir Eldadas bei Medadas, kurie buvo kitoje vietoje nei seniūnai, Dvasiai veikiant, taip pat ėmė pranašauti, apie tai buvo pranešta Mozei, kad jis juos nutildytų... Tačiau Mozė suprato, kad čia veikia Dievas, ir todėl niekas nedrįso jų tildyti. O tam vaikinui, kuris skundėsi dėl Eldado ir Medado, Mozė tarė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Sk 11, 29). 

Išpažinimas, išsišokimas ir kryžiaus nešimas

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Ar to užteko?

Toks tas permainingas žmogaus gyvenimas. Kai mus lydi sėkmė, ir mūsų širdis esti pakylėta, ne taip jau sunku ištarti gerą žodį, o, veikiant malonei, – galime net su emociniu pliūpsniu atvirai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! (Jn 20, 28). Šio sekmadienio Evangelija liudija apie Kristų, kelyje savo mokinių klausiusį: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mk 8, 29).