A†A dr. Aldona Vasiliauskienė 

Netektis

A†A dr. Aldona Vasiliauskienė 

(1945 07 23–2025 07 12)

Liepos 12 dieną į Dangiškojo Tėvo namus iškeliavo dr. Aldona Vasiliauskienė. Ji gimė 1945 m. liepos 23 d. Galvydžių k., Anykščių r., ūkininko Vlado Pajedos ir Onos Žiogūnaitės šeimoje.

Tėvai turėjo apie 50 hektarų žemės. Šeimai teko patirti sovietinių represijų siaubą: suėmus ir ištrėmus tėvą, o motinai pradėjus slapstytis nuo tremties, Aldona augo pas motinos seserį, kan. Nikodemo Kasperiūno šeimininkę Viktoriją Žiogūnaitę. Čia Aldona žengė pirmuosius žingsnius į mokslą. 

Persikėlus į Vilnių, mokėsi J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, kur įgijo kanklininkės specialybę. 1964–1975 m. dirbo pedagoginį darbą įvairiose Vilniaus mokyklose. 1967–1974 m. neakivaizdžiai su pagyrimu baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo istorikės išsilavinimą. 1975–2006 m. A. Vasiliauskienė dirbo Vilniaus universitete. 1975–1979 m. ji buvo Istorijos fakulteto SSRS istorijos katedros vyresnioji laborantė. 1990 m. Vilniaus universitete apsigynė disertaciją „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, buvo istorijos mokslų kandidatė, 1993 m. nostrifikuota humanitarinių mokslų, istorijos daktarė. 1992–1997 m. dirbo Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vyresniąja mokslo darbuotoja. Kurį laiką ji buvo ir Religijos studijų ir tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, dirbo Lietuvos Edukologijos ir Šiaulių universitetuose. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, nuo 1991 m. – šios Akademijos metraštininkė. Nuo 1992 m. tyrinėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčios intelektualinį sąjūdį. Daug prisidėjo prie Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimo. Jai kelis kartus lankantis Vladimiro mieste, pavyko perskaityti, ir, kiek įmanoma, išnagrinėti arkivyskupo M. Reinio asmens bylą, saugomą šio miesto kalėjimo archyve, užmegzti nuoširdžią draugystę su Vladimiro miesto Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, katalikų parapija, organizavo jos maldininkų piligriminę kelionę Lietuvoje arkivyskupo M. Reinio keliais. Dr. A. Vasiliauskienė tyrinėjo ir kitas iškilias Lietuvos Bažnyčios asmenybes: prelatą Mykolą Krupavičių, kun. Juozą Prunskį, mons. Petrą Baltušką, kun. dr. Joną Steponavičių ir kitus. Dalyvavo tyrinėjant Dievo tarnų Barboros Žagarietės, kun. Alfonso Lipniūno asmenybes. 

Dr. A. Vasiliauskienė nuo 2001 metų domėjosi ukrainistika, tyrinėdama Ukrainos Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčios istoriją, jos sąsajas su Lietuva, didžias šios Bažnyčios asmenybes, organizavo įvairius renginius, konferencijas, taip pat buvo Lvovo (Ukraina) nacionalinio Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, 2006–2008 m. šiame universitete skaitė specialų kursą, buvo šio universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos“ redakcinės kolegijos narė. 

Bendradarbiavo ir spaudoje: jos straipsnius galėjo skaityti laikraščių „Voruta“, „XXI amžius“ ir kitų skaitytojai. Parengė ir išleido knygas apie Pranę Dundulienę, Stanislovą Lazutką, Lietuvių katalikų mokslų akademiją, Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį ir arkivyskupą Juozapą Joną Skvirecką, monsinjorus Joną Juodelį, Petrą Baltušką, Kle­men­są Gutauską, kunigus Antaną Liuimą SJ, Juozą Prunskį, Joną Ste­po­na­vi­čių, Stasį Antaną Bačkį, profesorius Justiną Pikūną, Juozą Banionį, Petrą Perkumą. Dr. A. Vasiliauskienė sudarė ir išleido straipsnių rinkinius „Filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas“ (2001), „Prelatas Mykolas Krupavičius“ (su Edvardu Kriščiūnu, 2007), buvo viena iš leidinio „Pirmasis Lietuvos Statutas. Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis“ (1991) rengėjų, publikavo daugiau kaip 900 straipsnių periodikoje.

Dr. A. Vasiliauskienė nuoširdžiai bendradarbiavo su Vilniaus rytų (graikų) apeigų Švč. Trejybės parapija. Dr. Aldona ypač didelį darbą atliko tyrinėjant ir įamžinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybę, kartu paskatindama ir kitus juo domėtis: jos rūpesčio dėka Skapiškyje arkivyskupui atminti pastatytas stogastulpis, jo vardu pavadinta alėja, jos sodyboje įkurtas muziejus, skirtas ukrainistikos tyrimams ir iškilios asmenybėms atminti. Čia ne kartą yra lankęsi žymūs žmonės, mokslininkai, ambasadoriai. 

Galima drąsiai sakyti, be Aldonos buvo tiesiog neįmanomi didesni šio miestelio atlaidai ar renginiai. Galbūt atsisveikinti sunku, kadangi jos indėlis į Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos tyrimus be galo svarus. Tačiau tikime, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Dievui ir Tėvynei. Šiandien šie žodžiai pasiskolinti iš istorijos. Tačiau jie, ko gero, geriausiai apibūdina Aldonos gyvenimą. Tai tarsi jos biografija. Pati patyrusi išmėginimus, išgyvenusi išblaškytos šeimos skausmą, labai konkrečiai atkartojo Tėvynės istorijos fragmentus. Galbūt todėl į ją ir stengėsi panirti, ja gyventi. 

Šiandien, atrodo, vėl iš naujo į mus prabyla prelatas Mykolas Krupavičius, kunigai Jonas Steponavičius, Juozapas Čepėnas, Antanas Liuima SJ, Juozas Prunskis. Prabyla ne tiek savo buvimu, kiek idėjomis, lūkesčiais, kurių dar taip reikia mūsų dabarčiai. Aldona itin daug dėmesio skyrė Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui, jautė jo užtarimą, troško, kad ir jis prabiltų šiandienos Lietuvai iš žemės saujos, atvežtos iš tolimojo Vladimiro. Ir apskritai daug akimirkų ji praleido tiesiog po trupinėlį rankiodama šventumą. 

Atrodo, kam to reikia? Ar Aldona nekėlė tokio klausimo? Kėlė. Ir dažnai, pati ne tik liudydama atsakymą, net braudamasi prie jo su tokiu užsidegimu, kokiu gali degti tik nemirtingos idėjos. Ir link to vesdama visus, kelyje sutiktus žmones. Atsakymas vienas: Lietuvai. Tai yra, mums visiems, kad galėtume ant tvirto praeities pamato projektuoti ir statyti ateities mūrą ir apsigobtume ne tik išoriniu saugumu ar susikurta gerove, bet ir šventumu, tarsi apsiaustu, nupintu iš daugybės žinomų ir nežinomų asmenybių vilčių ir maldų. 

Dar vienas labai svarbus akcen­tas – tai tiltai tarp tautų ir kultūrų, istorijos ir savasties. Tyrinėdama Ukrainos kultūros klodus ir istoriją, Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčios istoriją, ji labai konkrečiai liudijo brolybę ir santarvę. Rodos, tik tuo mes šiandien ir galime būti gyvi. 

Šalia didžių darbų, idėjų generavimo, daugybės valandų, praleistų archyvuose, bendraujant, Aldona gyveno ir maldos gyvenimą. Kaipgi be jo, kaip gi be pirmosios meilės, nuo kurios viskas prasidėjo ir į kurią viskas linksta? Ta meilė Dievui, prasidėjusi šeimoje ir kanauninko Nikodemo Kasperiūno namuose, tęsėsi iki pat paskutinių jos gyvenimo akimirkų.

Šiandien Aldona mums dovanoja galimybę. Gyventi Dievui ir Tėvynei. O ji pati dar ilgai išliks kaip ne nebylios, tačiau kalbančios ir aktualios istorijos liudytoja. Istorijos, pripildančios prasme mūsų dabartį. Tai – tikro žmogaus, tikro lietuvio pėdsakas.

Dr. A. Vasiliauskienė buvo pašarvota Jonavos laidojimo namuose. Liepos 14  dieną velionės žemiškieji palaikai atvežti į Skapiškį. 12  val. prie Šv. Hiacinto Jackaus bažnyčios juos iškilmingai sutiko Skapiškio parapijos klebonas kun. lic. Albertas Kasperavičius ir kiti kunigai. Juos iš Jonavos atlydėjo Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis. Bažnyčioje kun. A. Kasperavičius perskaitė Lietuvos Respublikos pre­zi­den­to Gitano Nausėdos užuojautos tekstą. Vėliau kalbėjęs Krekenavos Bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas pabrėžė begalinį velionės atsidavimą krikščioniškiems idealams, meilę Kristui, Tėvynei. Laidotuvių šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas emeritas E. Bartulis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas ir 15  kunigų, tarp kurių – Vilniaus Švč. Trejybės rytų (graikų) apeigų dvasininkai. Sakydamas homiliją, vyskupas emeritas J. Kauneckas apgailestavo, kad po truputį išeina karta, mylėjusi Dievą ir Tėvynę. Pasak jo, Aldona paliko be galo ryškų pėdsaką, kurio dar ilgą laiką nebus kam pakartoti. Visa tai ji darė, kaip psalmininkas sako, „vaikščiodama akivaizdoj Dievo“. Vyskupas pasidalijo ir liudijimu apie Aldonos atsidavimą darbui, kada ją tiesiog tekdavo gelbėti nuo policijos: dirbdama Panevėžio vyskupijos kurijos archyve neretai užtrukdavo, o darbuotojai, to nepastebėję, išeidami namo, įjungdavo signalizaciją. Šv. Mišių pabaigoje rytų (graikų) apeigų (unitų) provincijos vyresniojo padėkos laišką perskaitė specialiai į laidotuves iš Ukrainos atvykęs tėvas Pavlo Jachimec OSBM. Prie kapo duobės kalbėjo Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė, kuri prisiminė Aldoną, kaip vidinį žmogų, daug ką nešiojusį savo širdyje. Apie  Aldonos santykį su Skapiškio bendruomene kalbėjo režisierė Vita Vadoklytė. Kupiškio rajono meras prof. Algirdas Raslanas pažymėjo, kad su Aldona dar turėjo įvairiausių projektų ir idėjų, ir pasidalijo mintimi, jog ateityje reikėtų įkurti jos vardo muziejų, kuris būtų lyg vieta susiburti tiek jaunimui, tiek visai bendruomenei. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojas prof. Juozas Banionis pasidalijo mintimis apie paskutinę konferenciją, skirtą Kazlų Rūdos bažnyčios 100-mečiui, kurioje dėl ligos dr. A. Vasiliauskienė jau negalėjo dalyvauti, tačiau atsiuntė savo pranešimą, ir apie tai, kiek velionė pastangų dėjo, kad Jūrės miestelyje būtų įkurta koplyčia. 

Laidotuvių apeigas Skapiškio  kapinėse prie kapo duobės atliko Kauno arkivyskupo augziliaras vysk. S. Bužauskas. Laidotuvių apeigos baigtos sugiedojus giesmę „Marija, Marija“ ir Lietuvos Respublikos valstybinį himną.

Kun. dr. Nerijus PIPIRAS

„Katalikas“, 2025 m. liepos 18 d., nr. 14 (473)