A†A kun. Antanas Saulaitis SJ

Netektis

A†A kun. Antanas Saulaitis SJ

(1939 05 28–1969 05 17–2025 04 18)

Didžiojo penktadienio rytą,  balandžio 18-ąją, Vilniaus jėzuitų namuose, bendrabrolių apsuptas, savo žemiškąją kelionę baigė net keliuose žemynuose apaštalavęs, daugelį mylėjęs ir daugelio mylėtas tėvas jėzuitas Antanas Saulaitis.

Jis gimė 1939 m. gegužės 28 d. Kaune; liepos 27 d. pakrikštytas Prisikėlimo bažnyčioje.

Tėvas Antanas Saulaitis, g. 1906 m. Liepojoje, vėliau gyveno Jauniūnų kaime, Meškuičių parapijoje. Globojamas garsiosios Venclauskių šeimos, 1928 m. baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau – teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo Raudonajame Kryžiuje, aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Motina Ona Marija Saulaitienė (Lichtenšteinaitė), g. 1907 m. Panevėžyje, baigė Rygos universitetą, vėliau Londone studijavo anglų ir vokiečių kalbas. Gyveno Šiauliuose, Pagėgiuose, Kaune. 1936 m. tėvai susituokė Kaune.

1941 m. šeima pasitraukė į Rytprūsius, čia tais pačiais metais gimė Antano sesuo Marija Edita (Stankus-Saulaitė). Gyvendama JAV, įsitraukė į pedagoginę veiklą, poetė. Karo metus Saulaičiai praleido įvairiose vietose. 1945 m. apsistojo Augsburge, Haunšteteno pabėgėlių stovykloje; 1946–1948 m. gyveno už stovyklos, o nuo 1948 m. – Hochfeldo stovykloje. Lietuvišką pradžios mokyklą Antanas pradėjo lankyti Haunšteteno stovykloje, mokslus tęsė Hochfelde, vėliau lankė Augsburgo lietuvių gimnaziją. 1945 m. Augsburge įstojo į Skautų sąjungą.

1949 m. gegužės mėnesį Saulaičių šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, po metų įsikūrė savo namuose Oukvilyje, Konektikuto valstijoje. Priklausė Voterberio Šv. Juozapo lietuvių parapijai, čia 1951 m. Antanas priėmė Sutvirtinimo sakramentą. 1949 m. įstojo į parapijos pradžios mokyklą, kurią baigęs 1953–1957 m. mokėsi Voterberio katalikiškoje Švč. Širdies mokykloje. 1957–1961 m. Ferfildo universitete (Konektikuto valstija) studijavo chemiją, studijas baigė su pagyrimu. 1958 m. gavo JAV pilietybę.

Studijuodamas lankė ir Fordamo lituanistikos institutą, siūliusį Lietuvos istorijos, Lietuvos santykių su Rusija, XX a. lietuvių literatūros ir pan. kursus. Taip pat įsitraukė į Lietuvių studentų sąjungos, Lietuvių bendruomenės, Lietuvių skautų sąjungos veiklą, kurioje dalyvavo ypač aktyviai, ėjo įvairias pareigas. Nuo 1957 m. – Akademinio skautų sąjūdžio narys. Rašė straipsnius į žurnalus „Skautų aidas“, „Mūsų Vytis“, bendradarbiavo laikraščio „Draugas“ skautų skyriuje, leidinėlyje „Gamtos draugas“. Kasmet dalyvavo tėvų pranciškonų rengiamose vasaros stovyklose.

Į Jėzaus Draugiją Antanas Saulaitis įstojo 1961 m. rugpjūčio 14 d. Vernersvilyje (Pensilvanijos valstija), Merilendo jėzuitų provincijoje, po dvejų metų ten davė įžadus. 1963–1970 m. Vestono jėzuitų kolegijoje studijavo filosofiją ir teologiją, drauge 1965–1970 m. studijavo ir jėzuitų kolegijoje Bostone, kur įgijo chemijos magistro laipsnį. Bostone 1966–1969 m. dėstė lituanistinėje mokykloje.

1969 m. gegužės 17 d. Voterberio Šv. Juozapo lietuvių parapijoje vysk. Vincento Brizgio įšventintas kunigu. Po metų išvyko į Pietų Ameriką, čia darbavosi iki 1977 m. kovo mėnesio, buvo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos San Paule, Brazilijoje, vikaras. 1970–1972 m. San Paule Marijos, Malonių Tarpininkės (Nossa Senhora Medianeira), Filosofijos ir teologijos fakultete dėstė filosofiją, 1973–1976 m. – matematiką, fiziką ir chemiją. Dirbdamas Brazilijoje kun. A. Saulaitis redagavo Brazilijos lietuvių žinyną, buvo žurnalo „Mūsų Lietuva“ atsakingasis redaktorius, talkino rengiant lietuvių-portugalų kalbų žodyną, leidinius „Penkiasdešimtmetis“, „Užmirštieji baltai“, „Žmogaus teisių pažeidimas Lietuvoje 1971–1974“ (portugalų kalba), dėstė lituanistinėje mokykloje. 1974–1976 m. Rio de Žaneire ir Resifėje baigė paskutinį jėzuitiško ugdymo etapą – terciatą. 1976 m. lapkričio 5 d. San Paule davė paskutiniuosius jėzuito įžadus.

1963 m. įsitraukė į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklą, kurioje aktyviai dalyvavo iki 2010 m. 1965–1967 m. – Šiaurės Amerikos Lietuvių studentų sąjungos centro valdybos vicepirmininkas. 1972 m. – II Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongreso studijų savaitės kapelionas ir stovyklos vadovas, 1975–1976 m. – Pietų Amerikoje vykusio III Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongreso komiteto pirmininkas ir stovyklos vadovas. Aktyviai dalyvavo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veikloje. 1970–­1974 m. – PLB tarybos ir valdybos narys. 1973 m. – PLB seimo atstovas. Pasaulio lietuvių archyvo tarybos narys 1977–1993 m., 1978–­1983 m. – PLB valdybos vicepirmininkas, atsakingas už švietimą. 1988–1991 m. – JAV Lietuvių bendruomenės valdybos narys. 1989–­1997 m. – vysk. Pauliaus Baltakio sielovados tarybos vicepirmininkas ir JAV vyskupų konferencijos atstovas migrantų ir pabėgėlių sielovadoje. 1990–1993 m. dirbo organizacijos „Lietuvos vaikų viltis“ valdyboje.

Nuo 1954 m. aktyviai reiškėsi spaudoje. Nuolat rašė laikraščiams „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, žurnalui „Pasaulio lietuvis“, 1970–1977 m. buvo enciklopedinio leidinio „Mūsų Lietuva“ redakcijos narys, 1977–1981 m. – lietuvių skautų laikraščio „Mūsų vytis“ redaktorius, 1977–1990 m. bendradarbiavo biuletenio „Mūsų žinios“ redakcijoje, 1977–2000 m. – jėzuitų leisto žurnalo „Laiškai lietuviams“ redakcijos narys, 1981–1998 m. – žurnalo „Skautų aidas“ redaktorius. Pats ir su kitais parengė įvairius leidinius skautams: „Skautų užsiėmimai“, „Skautų vakarai“, „Skautų žaidimai“, „Skautiškųjų vienetų vadovai ir vadovės“, „Bendruomenėje ir stovykloje“, „Bendruomenės keliu. Pra­ti­mai lietuvių jaunimui“, „Pratybos religiniais klausimais 11–18 m. jaunimui“, „Tikybos keliu“, „Filosofijos užrašai“.

1957–1997 ir 2006–2018 m. ėjo įvairias pareigas Lietuvių skautų sąjungoje, buvo stovyklų vadovas, kapelionas, vadovų mokyklos instruktorius JAV, Kanadoje, Anglijoje, Venesueloje, Vokietijoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje.

Kun. A. Saulaičiui rūpėjo ir suaugusiųjų lituanistinis švietimas. 1977–1984 m. dėstė Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje ir vedė seminarus Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje.

1977–1980 m. buvo jėzuitų Jaunimo centro Čikagoje direktorius, 1980–1997 m. – Jaunimo centro kapelionas, užsienyje veikusių lietuvių jėzuitų vyresniojo Leono Zarembos socijus (iki 1983). 1977–1982 m. taip pat ėjo admonitoriaus ir provincijos konsultoriaus pareigas. 1983 m. dalyvavo 33-iojoje Jėzaus Draugijos Generalinėje kongregacijoje. Nuo 1983 m. – užsienyje veikusių lietuvių jėzuitų vyresnysis (šias pareigas ėjo iki 1997 m.). Be to, nuo 1991 iki 1997 m. buvo provincijolo J. Borutos socijus ir provincijos konsultorius Tuo laiku priklausė įvairioms provincijos komisijoms: pašaukimų, jėzuitų ugdymo, švietimo, žiniasklaidos.

1997 m. rugsėjo 23 d. Jėzaus Draugijos generolo Hanso Peterio Kolvenbacho paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu. Šias pareigas ėjo iki 2003 m. Nuo 2002 m. gruodžio – Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos narys. 1999–2001 m. – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčios rektorius, 2001–2006 m. – vicerektorius. 2000–2006 m. – Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas, 2001–2006 m. – Mykolo Romerio universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Dailės akademijos lektorius.

Drauge su kitais Vilniuje įsteigė išsituokusiųjų sielovados centrą „Bendrakeleiviai“ ir 2001–2006 m. aktyviai dalyvavo jo veikloje; 1999–­2001 m. – VU Religijos studijų ir tyrimų centro asistentas. Nuo 2006 m. atsakingas už „Misijų stotelę“; bendradarbiavo su Vargdienių seserų socialiniu centru „Šv. Kryžiaus namai“.

2006–2014 m. vėl dirbo JAV, paskirtas Pal. Jurgio Matulaičio lietuvių misijos Lemonte kapelionu; 2006–­2008 m. – JAV Lietuvių bendruomenės valdybos narys, 2006–2014 m. – Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijos narys.

2014 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vicerektoriumi, nuo 2016 m. rugsėjo – Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, nuo 2017 m. liepos – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius. Nuo 2014 m. ėjo provincijolo socijaus, admonitoriaus bei provincijos konsultoriaus pareigas. 2015–­2020 m. buvo delegatas Europos provincijų bendradarbiavimo taryboje, dirbo komunikacijos ir medijų srityje.

Ir darbuodamasis Lietuvoje kun. A. Saulaitis aktyviai reiškėsi spaudoje. Jo straipsniai publikuoti žurnaluose „Aidai“, „Sandora“, „Artuma“, „Laiškai bičiuliams“, „Magnificat vaikams“, „Bitutė“, interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“, o balsas daug metų skambėjo Katalikų radijo „Mažosios studijos“ laidose. Jo rūpesčiu ar jam talkinant pasirodė šios knygos ir leidiniai: „Kaip pradėti tikėti“ (2019, su kt.), „Misijų stotelės – Misionierių šimtmetis“ (2018, su kt.), „Pieno ežeras – tukanų mitas“ (2017), „Lietuvių misijos Amazonėje“ (2015, su kt.); „Slenkstis“ (2013, su kt.), „Ar žmogus tikrai iš molio“ (2011, su kt.); „Kaip atrodo dvasios“ (2009); „Esame vieni dėl kitų“ (2008, su kt.), „Savanorystė, dora ir bendruomenė. Studento vadovas“ (2004, III dalis, su kt.), „Krikščionybė ir kultūra. Studento vadovas“ (2004, I dalis, su kt.), „Bažnyčia moderniame pasaulyje. Studento vadovas (2003, II dalis, su kt.), „Lietuvių misijos  Amazonėje“ (2003, su kt.), „Krikščionybė ir kultūra. Studentų vadovas“ (2003, su kt.), „Kito link. Žaidimai ir sielovadiniai pratimai jaunimui“ (2002).

Kun. Antano Saulaičio gyvenimas išsamiai aprašytas Aurelijos Savickienės knygoje „Misionierius. Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“. Tikime, kad jis ir toliau mums šypsosi iš Anapus.

Balandžio 27 d. t. A. Saulaitis buvo pašarvotas Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Balandžio 28 d. 11 val. laidotuvių šv. Mišias Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje aukojo arkivyskupai Gintaras Grušas ir Lionginas Virbalas SJ, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, vyskupai Arūnas Poniškaitis, Saulius Bužauskas ir Eugenijus Bartulis.

Savo homilijoje t. Algimantas Gudaitis SJ prisiminė savo bendrabrolį kaip visų mylimą brolį ir tėvą, kiekvienam radusį paguodos, padrąsinimo žodį ar apkabinimą. Kunigas Algimantas homilijoje sakė: 

Palydime į Tėvo namus kunigą, jėzuitą, misionierių, mūsų brolį ir tėvą Antaną Saulaitį. Mes jį vadinome tėvu Antanu, tėveliu, Antanuku, o kartais – tiesiog tėvu Saulaičiu. Skautai jį vadino broliu Antanu. Ne vienas širdyje jausdavome, kad jis tiesiog yra draugas Viešpatyje.

Nuo Didžiojo Penktadienio iki šiandien Antano kūnas vis dar laukė paskutinio patarnavimo, kartu su mumis išgyvendamas Velykų oktavą. Taigi šiose Mišiose norėtųsi prisiminti jį Prisikėlimo šviesoje, nes jis pats keliavo ir sutiktuosius lydėjo į Prisikėlimo paslaptį. Visas jo gyvenimas šauniai atspindi velykinio laikotarpio tekstus. Velykų dieną moterys ieškojo Jėzaus kūno ir negalėjo jo rasti, todėl jos klausė mokinių: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 2). Daugelį kartų paprastais gyvenimo pavyzdžiais tėvas Antanas skelbė tikintiesiems, kur yra Jėzus ir kur jį galima rasti, pats pasirinkdamas kunigo, vienuolio, jėzuito gyvenimo būdą.

Štai angelų žodžiai, ištarti atėjusiai aplankyti kapo Marijai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ (Jn 20,13). Dvasinio palydėjimo metu Antanas nuolat išklausydavo verkiančiuosius ir išlaukdavo, kol nudžius ašaros. Mes, jėzuitai, įvairiu paros metu matydavome degančią šviesą pokalbių kambarėlyje, kur dvasinę paguodą gaudavo kiekvienas ir kiekviena atėjusieji.

Luko Evangelijoje Jėzus klausia Emauso mokinių: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ (Lk 24, 17). Velykų ir Kalėdų atostogų metu tėvas Saulaitis mus, jėzuitus, išleisdavo pailsėti, pakeliauti, jausdamas Emauso mokinių artumą ir pasirūpindamas namais bei virtuve. Jis džiaugėsi Emauso mokiniais – broliais jėzuitais, su kuriais kartu keliavo, kalbėjosi, ieškojo tiesos ir tokiu būdu leido Kristui prabilti prie jėzuitų gyvenimo stalo, pats saugodamas  namų jaukumą.

Luko Evangelijoje atrandame Jėzų, kuris pasirodo savo mokiniams ir taria „Ramybė jums“ (Lk 34, 36). Kas esame sutikę jėzuitą Antaną, visi prisiminsime jo šypseną ir toje šypsenoje esančią ramybę, kuri padrąsindavo ir teikdavo paguodą. Jo gyvenimo būdas suteikdavo troškimą drauge kurti Dievo karalystę jau čia, žemėje.

Velykiniu laikotarpiu Jėzus tarė savo mokiniams: „Eikite šen pusryčių!“ (Jn 21, 12). Nežinau, kiek iš jūsų esate ragavę Antanuko iškepto moliūgų pyrago, saldaus bananų deserto, lietuviškų vynuogių gaivos ir kitokių gardumynų. O skautai ir skautės tikrai prisimins stovyklose jo rankomis išvirtą arbatą iš gamtoje surastų žolelių.

Morkaus Evangelijoje Jėzus tarė savo mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Tai galėtų būti gražus tėvo Antano palinkėjimas mums visiems: tokiu būdu, kokiu tik galime – savo talentais, malda, pavyzdžiu ir visu savo gyvenimu – kalbėti kitiems apie Dangaus karalystę, kuri jau prasideda čia, tarp mūsų.

Kiekvienas iš mūsų vis kitokiu būdu atspindime Dievą. Tėvelis Antanas atspindėjo Kūrėją subtiliu humoro jausmu, kai kiti krisdavome iš klumpių iš juoko, o jo veidas likdavo rimtas. Tėvas Antanas atspindėjo Kristų, kai savo pamoksluose pasakojo istorijas, per kurias lengvai supratome tikėjimo tiesas. Jo parašyti laiškai, atvirukai atspindi Dievo rūpestį kiekvienai sutiktai sielai. Žiūrėdamas į jį, kartą pagalvojau, kad jeigu tėvas Antanas atsisėstų ant kėdės ir dešine ranka pasiremtų smakrą, tuomet lietuvių dievdirbiai galėtų išskaptuoti tikrą Rūpintojėlį. Štai dar vienas žodis – „rūpestis“, kuris atspindi Dievo Apvaizdą.

Mes, jėzuitai, drauge su Antano sesute Maryte norėtume sakyti – mūsų Antanas. Lemonto, Urugvajaus, Australijos ir kitų Antano aplankyti misijų kraštai norėtų sakyti – mūsų Antanas. Bendrakeleiviai, skautai, ateitininkai, Šv. Jonų bažnyčios tikintieji norėtų sakyti – mūsų Antanas. Ir dar daug kas sakytų – ne, tai mūsų Antanas. O Viešpats šiandien sako: tėvas Antanas yra Amžinybės gyventojas, o ji priklauso pačiam Dievui. Ten tikrai visi susitiksime, nes Amžinybė priklauso visiems geros valios žmonėms. Amen.

Po šv. Mišių karstas su tėvo Antano palaikais išlydėtas į Kauno Petrašiūnų kapines. Jose laidotuvių apeigas atliko arkiv. L. Virbalas SJ. Kunigas palaidotas šalia kitų brolių jėzuitų.

Pagal Jezuitai.lt

„Katalikas“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 9 (468)