A†A kun. jubil. Vytautas Kazimieras Pesliakas
Netektys
A†A kun. jubil. Vytautas Kazimieras Pesliakas
(1937 11 11–1963 04 10–2026 01 27)
Sausio 27 dieną Marijampolės ligoninėje mirė Kauno arkivyskupijos kunigas jubiliatas Vytautas Kazimieras Pesliakas.
Jis gimė 1937 m. lapkričio 11 d. Anykščiuose, gausioje devynių vaikų darbininko šeimoje, buvo ketvirtas vaikas. 1945 metais pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1956 metais. Kai padavė pareiškimą į Kunigų seminariją, sužinojo, kad dvejus metus nieko nepriims, nes keli klierikai turi grįžti iš armijos. Pasiūlė atvažiuoti po dvejų metų ir galės laikyti egzaminus. Nors kurį laiką dirbo pašte, tačiau buvo atleistas, nes taip įsakė komunistų partijos pirmasis sekretorius. Jam nepatiko, kad tarybinės mokyklos abiturientas pasirinko ne tą kelią. Todėl kurį laiką dirbo kepykloje, skaldė malkas duonai ir baronkoms kepti. Už uždirbtus pinigus galėjo nusipirkti drabužių, avalynės, knygų, sąsiuvinių. Nepriimtas į seminariją, dvejus metus kaldavo vazas, dėžutės siuntiniams siųsti, jas parduodavo paštui, su pjūkleliu pjaustydavo visokius rėmelius. Taip ir prabėgo tie dveji metai, kol pakvietė atvykti į seminariją.
1958 metais Vytautas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu 1963 m. balandžio 10 d. jį įšventino vyskupas Petras Maželis.
Pirmoji kunigo Vytauto tarnystės vieta buvo Kėdainių Šv. Jurgio parapija, kur jis buvo paskirtas vikaro pareigoms. 1965 m. liepos 10 d. buvo paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau ten dirbo trumpai. Jau 1966 m. kovo 7 d. kunigas Vytautas perkeltas vikaro pareigoms į Joniškį. Ten užsibuvo kiek ilgiau. Buvo ketinama jį perkelti vikaru į Kauną, Kristaus Prisikėlimo parapiją, tačiau tas paskyrimas liko neįvykdytas. Galima spėti, kad tam pasipriešino sovietinės valdžios emisarai. Jau tada jauno kunigo veikla jiems buvo nepriimtina. Tad kunigas Vytautas dar liko Joniškyje, kol 1969 m. kovo 21 d. buvo paskirtas Skarulių parapijos klebonu. Skaruliuose kunigas Vytautas buvo mielai priimtas, parapija patiko ir jam pačiam, tačiau Skaruliai ir tada buvo palyginti maža parapija, tad vyskupas nenorėjo jauno kunigo laikyti tokioje mažoje vietoje. Praėjus tik pusmečiui kun. V. K. Pesliakas skiriamas Juodaičių parapijos klebonu. Skarulių parapijiečiai kelis kartus kreipėsi, prašydami palikti kunigą Vytautą Skaruliuose, tačiau vyskupas savo sprendimo nepakeitė, ir 1969 m. rugsėjo 11 d. kunigas Vytautas pradėjo eiti Juodaičių parapijos klebono pareigas. Apie darbą Juodaičiuose viename savo interviu „XXI amžiui“ jis pasakojo: „Kaip turbūt žinote, kunigas galėjo per mėnesį gauti 90 rublių. Jei gaudavo daugiau, apmokestindavo tiek, kad tada vis daugiau reikėjo atiduoti valdžiai kaip mokesčius, tai beveik nieko nelikdavo. Pagalvojau, kaip šito valdžios įsakymo nesilaikyti ir žmonių aukų jai neatiduoti – paskelbiau, kad visi kunigo patarnavimai – krikštai, jungtuvės, laidotuvės – bus veltui, o už šv. Mišias imsiu tik po tris rublius, taigi per mėnesį susidarys tie 90 rublių. O jei kas nori paaukoti Bažnyčiai, tam yra rinkliava arba tegul įmeta juos į aukų dėžutę, tai bus parapijos pinigai. Nepatenkinti, kad iš manęs pinigų negali atimti, atsiųsdavo visokių šnipelių, kad tie mane patikrintų, ar neapgaudinėju. Atvažiavo kartą kelios moterys, ėmė aiškinti, kad kilusios iš šios parapijos, pageidaujančios užsisakyti Mišias ir duoda didelę kupiūrą, sako norinčios paaukoti. Sakau, ne, aš imu tik tris rublius, nes už tiek moku finansų skyriui. Paimsi, įkliūsi, o jos bus liudytojos. Taigi taip tapau šventas. Bet vis dėlto netikau valdžiai. Atėmė mano registracijos pažymėjimą“. Saugumiečiams toks kunigas labai nepatiko, todėl sovietiniai pareigūnai pareikalavo kunigą iškelti. 1972 m. liepos 17 d. jis paskiriamas Viduklės parapijos vikaru. Tuo metų prasidėjo ir kunigo Vytauto sveikatos problemos. Prašėsi iškeliamas į kokią nors ramią vietą, kur galėtų darbuotis. 1973 m. rugpjūčio 29 d. jis paskirtas Panoterių parapijos administratoriumi. Tada prasidėjo, ko gero, pats ryškiausias kunigo Vytauto pastoracijos laikotarpis. Panoterių bažnyčia tuo metu buvo įrengta likusiuose trobesiuose, tikros bažnyčios nebuvo. Interviu „XXI amžiui“ apie atvykimą į Panoterius jis pasakojo radęs pastatą be jokių religinių ženklų, kuriame buvo įsikūrusį koplyčia ir klebonija. Anksčiau buvusi špitolė, o kai per karą sudegė bažnyčia ir laikinieji maldos namai, žmonės meldėsi čia. Trečdalyje pastato gyveno klebonas, kita dalis buvo koplyčia. „Pirmiausiai įsivedžiau centrinį šildymą, – sakė kun. V. K. Pesliakas. – Tuoj prisistatė valdžios atstovai ir priekaištavo, kad esą darbus atlikau be jų žinios. Išsikvietė į Jonavą, o ten vykdomajame ir saugumietis iškviestas. Kadangi visi dokumentai buvo tvarkingi, tas liepė smulkiai surašyti, kur medžiagos pirktos, kiek už jas mokėta, kas jas pakrovė, kas atvežė, kas iškrovė? Atsakiau jam, kad aš į tuos klausimus jau atsakiau žodžiu, o jei norite gauti atsakymus raštu, tai oficialiu raštu su išleidžiamuoju numeriu, parašu ir antspaudu ir paklauskite, o aš atsakysiu. Iki šiol tokio rašto nesulaukiau…“ Kunigas mėgdavo paerzinti kagėbistus, ypač per šventes, Velykas ar Kalėdas. „Visada turėjau nuojautą juos atpažinti ir pamatydavau atėjusius į bažnyčią šnipinėti. Visada juos paminėdavau pamoksle. Kartą einu per bažnyčią rinkdamas rinkliavą, žmonės man vis sako: „Klebone, šnipai stovi prie durų“. Sakau, matau. Einu į klausyklą, žmonės vėl man tą patį. Tada per pamokslą sakiau, kad žmonės manęs klausė, kaip žiūrėti į tuos šnipus, kurie stovi prie durų ir šventės nuotaiką gadina. Liepiu žiūrėti kaip į nelaimingus žmones, nes jūs patys atėjote, o jie kitų atsiųsti. Labai niršdavo, kai juos išaiškindavome“, – „XXI amžiui“ yra pasakojęs kunigas Vytautas. Vien tik su parapijiečių pagalba 1990–1994 metais jis pastatė naują didelę Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos bažnyčią, kuri, kaip dažnai pakomentuodavo kiti kunigai, būtų tikusi stovėti kokiame nors dideliame mieste. Labai rūpinosi puošti bažnyčią. Nežiūrint, kad Panoteriai nėra didelė parapija, bažnyčioje viskas būdavo sutvarkyta, visuomet įsigyjami nauji liturginiai rūbai ir reikmenys. 2000 m. kovo 24 d. kun. V. K. Pesliakas buvo paskirtas Panoterių parapijos klebonu, o 2009 m. balandžio 25 d. atleistas iš Panoterių parapijos klebono pareigų ir paskirtas šios parapijos altaristu. Tačiau po metų vėl grąžintas į klebono pareigas, kol 2014 m. vasario 24 d. pats pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų ir skiriamas rezidentu Panoteriuose. Jau po metų, jam pačiam prašant, buvo atleistas iš Panoterių parapijos rezidento pareigų ir jam leista apsigyventi specialiuosiuose globos namuose Marijampolėje. Ten jis gyveno iki mirties.
Kunigas Vytautas uoliai tarnavo Bažnyčiai, rūpinosi žmonėmis, buvo teisingas ir kartu atlaidus savo parapijiečiams. Konfratrų tarpe buvo žinomas kaip draugiškas, vaišingas šeimininkas, noriai dalijosi su jaunesniais kunigais savo patirtimi.
Kun. V. K. Pesliakas buvo pašarvotas Marijampolės specialiųjų globos namų koplyčioje, kur sausio 28 d. 10 valandą šv. Mišias už jį aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius ir šiuose namuose gyvenantys kunigai. Po šv. Mišių žemiškieji kunigo palaikai pervežti į Panoterius ir pašarvoti jo paties statytoje bažnyčioje. Čia aukotos trejos šv. Mišios, vienoms jų vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Laidotuvių šv. Mišias Panoteriuose sausio 30 d. 12 valandą aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas Sj, vyskupas Saulius Bužauskas ir keliolika kunigų. Po šv. Mišių kun. V. K. Pesliako palaikai atgulė amžinojo poilsio šalia Panoterių bažnyčios. Visiems, atėjusiems atsisveikinti su ilgamečiu parapijos klebonu padėkojo dabartinis Panoterių klebonas kun. Rimas Mačiulskis.
Romas BACEVIČIUS
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
„Katalikas“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 3 (486)