Advento keliu iki lopšio Betliejuje
Kun. Justas Jasėnas
Trupiniai iš Advento kraitelės
Atėjęs Adventas užkalbina sielos gelmes. Adventas nuolat provokuoja atsiverti, išdrįsti išeiti ir susitikti. Adventas dar sykį kviečia pažvelgti į širdį, į šalia esančiuosius, nusikratyti senais, nebereikalingais, nebeįkvepiančiais įsitikinimais, pažvelgti kitur ir kitaip.
Grįžtame į miestą, kur saugu, dega šviesa, kur virpa ir verda kasdienybė. Čia ir atrandame tai, kas dar liko. Mintimis ir žingsneliais grįžtam ten, kur užgimė mūsų istorija. Grįžtam į miestą, kur bruzdesio daug, kur lydi ilgesys, kur mokomės laukti, ištverti, tikėti. Grįžtam vildamiesi prisiliesti prie pradžios, pagarbiai pastebėti ir atsiliepti, susitikti su buvusiais ir dar atkeliausiančiais. Piligrimai su šia diena ir su savuoju nuovargiu. Uodžiame prasmę. Iki galo, kad ištvertume, kad pasisemtume gyvasties, kad žiūrėjimas būtų skaidresnis. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio užsispyrimas „jeigu išgysiu“ paliko mums liudijimą – „Kelionę į Jeruzalę“. Mums tai mažytis siūlelis, sugrąžinęs prie šaltinių. Tai gyva patirtis, gydantis vanduo kelionėje ir klaidoje. Atgyja Evangelijų laikai. Nieko daugiau, tik versmė bendrystės oazėje ir dykumų vėjas. Skaidru. Kad šiandien būtų tvirčiau. Jeigu išgysime mes… Prisiliesime prie to, kas dar liko.
Kalėdos pranašų vizijose, Šventraštyje, ant mūsų stalo su kuokšteliu šieno. Istorijos tikruma. Kalėdos Betliejuje ir Jeruzalėje, sujungusios gimimą ir mirtį. Penktadienio rytas Pieno grotoje. Vis negaliu pamiršti tos Moters apnuogintos krūties, to Vaikelio, godžiai ieškančio maisto. Mes visi taip atėjome ir tai mus dar jungia. Tik bijom būti silpni, tik neprisipažįstam, kad skauda. Betliejaus vaikelis paguldytas visai ne ėdžiose, o erškėčių vainike, vadinasi, jo dar laukia ilgesys ir kančia. Betliejaus vaikelis suvystytas visai ne vystyklais, o baltomis įkapių drobėmis, jo kūnelis kvepia laidotuvių aliejumi. Griūna, apvirsta įsitikinimai, žinojimai, įsivaizdavimai, suvokimas, kad yra visai kitaip, nei pasakojo tada, kai ruošėmės priimti Dievo duonelę. Tos įkapės – tai vėl ženklas, kad Vaikelis mirs, tai ženklas, kad jis prisikels dėl mūsų vilties ir dėl žingsnių. Sunkiai skausmingai mokysimės tikėti.
Iš Betliejaus ir Jeruzalės sugrįžtame į savo namus. Dar vis tebelaukiančius. Kas mums dar liko? Vienas ramus vakaras prie stalo. Šviesus, tiesus, atviras, skausmingas kalbėjimasis. Vieni kitus dar apkabinsim. Prie to vienintelio stalo, prie ėdžių. Susitinkam ten, kur gyvenam dabar, švenčiam tai, kas dar liko. Trupiniai Advento kraitelėje. Trupinių apstybė.
Pirmasis palydėjimas
Nieko, rodos, viltingo adventiniuose Jėzaus žodžiuose. Jokios paguodos, jokios vilties čia lyg ir nerasime. Nei kruopelytės to, kas nuramintų, kas patvirtintų kad su mūsų gyvenimu, kasdienybe, darbo šventa kankyne viskas gerai. Girdi žodžius vėlyvą tamsų rudenį Vilniuje, Kupiškyje ar kur nors mažame kaimelyje, ir norisi dar labiau susigūžti, užsisklęsti taip, kaip saulė kad dabar storų debesų esti paslėpta.
Kas bus su mūsų tikėjimu, kas ištiks mūsų darbus? Daug priskyrėme ir prisiskyrėme nuopelnų – būtų ir nebūtų – bet vieną akimirką visa gali virsti pelenais. Kur mums bėgti iš šio Miesto? Kur pasislėpti, kai, rodos, daug daiktų turime, daug bėgiojimo, sukinėjimosi ir trepsėjimo vietoje, o pritrūksta, taip pritrūksta tik būti šią akimirką, tik susitikti su Dievu ir bičiuliais.
Mėtomas, laužomas mūsų tikėjimas kaip tas debesėlis aukštai – ilgesingas, skausmingas, žaizdotas. Nieko nesinori matyti, nieko nesinori susitikti. Ar tikrai? Nuovargis, nuobodulys, išsekimas… Ar užsisklendus bus šviesiau ir tikriau? Jėzus prabyla apie ženklų gausą kaip perspėjimą. Kaip vilties šansą mūsų šiandienai. Ar stengiamės sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti ne vien į ūkanotą dangų, kuris toks monotoniškas ir pilkšvas, bet ir į žmogų, trapų, dužlų, bet kasdien vis naują, pašauktą gyventi ir kurti.
Žmogus, ne kas kitas, ir paliekamas tam, kad toje tamsoje nesuglumtų, turėtų drąsos įsitverti, paprašytų pagalbos, kai tvertis nebėra į ką, kai nėra kur atsiremti, kai tiesiog nebesimato. Todėl tokios brangios akimirkos – vienintelės ir unikalios, kai susitinkame ir apsikabiname Jo vardu ir Jo akivaizdoje. Svarbiausia pasitikėti, bandyti iš naujo ir iš naujo pasitikėti, išsaugoti drąsą ieškoti ir rasti tuos šviesiuosius išgyvenimus, tuos gyvenimo patyrimus, tuos sakymus, kai draugiškai einame.
Adventas – puikus metas apmąstymams, minties ir žvilgsnio pokyčiams, kasdienos brandai. Tebūnie šis keturių savaičių krepšelis skirtas mūsų tylai, maldai, darbams. Gal nors sykį pavyks pasikalbėti ne tik apie buities nuovargį, sirguliuojančią visuomenę, bet pirmiausia apie mano ir Tėvo ryšį, apie tikėjimo žingsnelius ir daigelius. Šviesiau mažame kambaryje, kai susirenkame apmąstyti savaitės, apžvelgti, apžiūrėti, kai įvardijame sunkumus, kai pasidžiaugiame, kai mokomės tylėti ir išgirsti kitą žmogų. Tos patirčių dalybos įkvepia vilties, jog dar vis einame kartu, dar vis bandome rasti šviesos laikinybėje, dar vis išdrįstame tarti Jo ir savo vardus. Susirenkame prie didžiosios Vakarienės stalo.
Tikiu, kad tos akimirkos pripildytos Jo buvimo artybe. To, kuris per Advento tamsą netrukus padovanos Betliejaus šviesą. Svarbu dar palaukti, ištverti visus „bet“, „tačiau“, „gal ne“, „nenoriu“. Rasim tūkstančius priežasčių, vis gundančių nusiminti dėl gyvenimo, dėl to, kad kažkur nepasisekė, kad mes gal niekur netinkam, o gal mūsų visiškai niekas nesaugo. Kur čia mes, silpni, eisim? Ko dar ieškosim? Kur dar bandysim įaugti, įsišaknyti, prigyti?
Drąsos. Lieka tik tas vienas kvietimas. Verta pabandyti atsiliepti ne į galią ar didį išmanymą, apsiskaitymą, bet į paprastą, širdingą buvimą drauge. Tai padeda, gydo, stiprina ir išlaisvina. Jau dabar nepamirškim paieškoti to, kas jungia, sutelkia, sušildo. Skaidriųjų bendrystės ir tikėjimo išgyvenimo perlų rasime. Vadinasi, be baimės atsitieskime ir pakelkime galvas – išvadavimas jau arti, jau dabar man ir Tau – bendruomenės artumoje įsikūrusiems, esantiems.
Antrasis palydėjimas
Jėzus skatina stebėti… Įsižiūrėti ne tik į aplinką ar metų virsmą. Jam kur kas svarbesnė žmogaus širdis. Esame kviečiami įsižiūrėti į savo tikėjimą, į bendruomenės kasdieninį krebždėjimą, į visus ir visokius dvasios krustelėjimus.
Mokytojas dažnai kalba apie amžinąsias tiesas, pasinaudodamas palyginimais, aliuzijomis. Klausytojams taip lengviau suprasti. Daug pavyzdžių iš gamtos pasaulio. Tarsi gamtos pažinimo pamoka mokykloje… Juk pažįstame tik tuomet, kai tyrinėjame, stebime, įsižiūrime, kartojame ir nuolat tikriname savyje tai, kas jau buvo aišku, surasta, kadais mąstyta ir patvirtinta. Žmogus linkęs tikrinti asmeniškai. Gal dėl baimės? Ar pasitvirtins, kas jau patvirtinta šimtmečių? Gal dėl noro prieštarauti, ginčytis, gal dėl nenoro pasikliauti praeitimi ir senomis teoremomis? Smagu ieškoti, patikrinti ir gauti kitą, kitokį atsakymą – paliudijimą. Evangelija juk parašyta ir mano keliui, mano protui, mano jausmams. Parašyta mums ir dėl mūsų. Ji ir šiandien skaitoma, ji ir šiandien kalbina tikėdamasi Širdies atvirumo.
Toks paprastas Jėzaus palyginimas apie figmedį. Tų laikų žmonės turėjo suprasti, ką Mokytojas turėjo galvoje aiškindamas. Juk ir mes, stebėdami ir stebėdamiesi visais pasikartojimais gamtoje, suvokiame, kad turėsim ištverti žiemą ir jos šaltus patamsius, kad reikės ieškoti šviesos ir šilumos ne tik prie žvakės ir židinio. Suvokiame, kad po to ir vėl bus kitaip, naujai, kad išlaisvėsim, būsim išlaisvinti iš to tamsybių nuogumo. Ateis, tikrai ateis Kalėdos, gal bandysim susėsti kartu, patylėti, atleisti.
Visas gyvenimas – amžina pamoka. Mokomės, mokomės… Ar pajėgiam išmokti? Užmirštam tai, kas buvo kadaise aišku ir prasminga. O dabar? Ar artima, ar kvepia? Sukamės, sukinėjamės, išbrendam iš Jo akivaizdos, pamirštam rankas, susikabinimui, apkabinimui paskirtas, pamirštam žmones, su kuriais sėdim, sėdėjom, sėdėsim ieškojimų, klausimų, prieštaravimų suole.
Norisi to lengvumo, to tikėjimo, kad visa praeis, susiklostys, gal mūsų niekas nieko nepaklaus, gal kaip nors išsisuksim, pabėgsim net nesupratę, jog buvom pamokoje. Mums nuolat reikia iš naujo priartėti ir susipažinti ne su teorija, o su gyvu, virpančiu santykiu, pulsuojančia tikruma ir istorija. Gal tos patirtys įkvėps gyvenimą, gal paskatins sustoti, nustebti, nusistebėti, net įkvėpti – gausiai, gyvai, gaivalingai… Pilna krūtine.
Tokios pamokos įdomios kaip dar viena intriga, dar vienas šansas tobulybės link, dar vienas lengvas bandymas paėjėti į priekį, dar viena galimybė atsikvėpti, neatvėsti, nesušalti, nepasiduoti masių bėgimui, nevilčiai, paviršiui. Esam kviečiami stebėti savo gyvenimo figmedį. Ne tik stebėti, bet ir auginti, puoselėti, prižiūrėti, laukti žiedų ir vaisių. Laukti to, kas Dievo ir žmogaus bendrystėje teikia gyvenimui šviesą, spalvas bei skonį.
Galvojam, kad patys išliksime, ištversime, patys pasirūpinsime savimi ir dar tūkstančiais kitų – svarbių ir nesvarbių – dalykų dalykėlių. Užmirštam Mokytoją, kuris mus čia ir sukvietė. Tai Jis mokydamas dovanoja bendrystės džiaugsmą. Ar dabar atsiliepsime? Ar atsiminsime vėliau? Ar atsigręšime? Ar ateisime į pamoką stebėti gyvenimo figmedžio? Koks jis? Ar žydi jau? O gal niekad neduoda vaisių? Toji nuolat besitęsianti Pamoka priartina prie Dievo Karalystės. Pamoka trokštanti įsikurti, įsitvirtinti, būti žmogaus gyvenime. Pamoka norinti prasidėti mūsų istorijoje, kad dar sykį praneštų mums apie sprogstantį šviesos ir prasmės medį. Esame įtraukti Karalystėn, pakviesti kurti, džiaugtis dovanomis, kūrybos šviesiąja galia. Esame pakviesti būti bendradarbiais, ne vien atsainiais stebėtojais, vis bambančiais…
Jėzus sako, jog visa sudužta, subyra, viskas užmirštama, kas netvaru, kas neturi tęstinumo. Tveria tik Žodis, nuolat užkalbinantis, judinantis ir jaudinantis, virpantis nepastebimai, priartėjantis… Jis kaip tik ir liudija apie amžiną Dievo ir žmogaus bendrystę, tą figmedį, vis žaliuojantį dėl mūsų. Kad ištvertume. Ne tik šiandien… Verta pasikliauti ir įsitverti. Ne tik šiandien...
Trečiasis palydėjimas
Jėzus ima ir pataiko tiesiai į skaudžiausią vietą – širdį. Dėl visų kitų dalykų dar ištvertume, pakęstume tai, kas ne taip šilta ir malonu. Bet svarbiausia, kad niekas nejudintų mūsų asmeniškų, uždarytų, akylai saugomų slaptaviečių… Mokytojui nereikia mūsų paviršutiniškumo, išorės, bandymo vaidinti, įtikti, įsiteikti, bandymo būti kuo kitu, bet tik ne savimi pačiu.
Juk daug kartų bandome apgauti rodydami galią ir įtaką, savo pirmumą ir teisę, neklystamumą. Užsidedame kaukes, ketindami pasislėpti nuo Dievo, savęs ir kitų. Dažnai tai puikiai pavyksta ir atrodo, kad taip ir turi būti VISUOMET. Žaidžiame savo gyvenimą ir atrodome nuostabiai sau. O širdį slepiame. Čia jau privatus reikalas, nėra ko nosį kišti, domėtis tuo, kas užrakinta.
Jėzus nežiūri į tokius mūsų žaidimus ir nusiteikimus. Tik mums patinka visokius asmeniškumus narplioti. Gaila, pikta, bet Mokytojas klausia apie širdies atvirumą, apie bendrystę. Jis nepaliauja belsti. Įkyrūs tie Jėzaus pamokymai. O svarbiausia, nenorim tikėti, jog Jis pažįsta geriausiai mus ir mūsų skaudulius, įvardija ir prisiliečia prie to, kas skauda. Todėl ir pikta, kad tai jautru, tai asmeniška ir tik mes, o ne kas kitas gali šeimininkauti širdies tyloje ar triukšme. Tai tik mūsų kontroliuojama zona. Pašaliniai neįleidžiami.
Evangelija jokiu būdu neragina mūsų atsisakyti geros kavos puodelio, įprastų ritualų, gardesnio kąsnelio… Tai įprasta ir labai žmogiška. Jėzus nesudaro mums specialaus valgiaraščio. Jis tik ragina saugoti širdį nuo to, kas laikina, kas apsunkina, kas užtemdo žvilgsnio skaidrumą. Gyvename ir kasdienybėje prisirenkame įvairiausių niekų, kurie trikdo kelionėje. Jėzus ragina atsitokėti, laukti, budėti, būti pasiruošus, kad vėl nereikėtų burnoti, jog pavėlavom, negirdėjom, nebuvom perspėti, kažko pritrukom.
Sunku išlaikyti tokią linksmą ir laisvą širdį. Paslepiam joje, uždarom tai, kas sunku, ko nenorime rodyti kitiems. Taip ir varginamės, kankinamės. Iš kur tos kantrybės, to pasitikėjimo gauti? Kiek daug toje širdyje susireikšminimo, nereikalingų įsižeidimų, barnių, dvejonių, nepasitenkinimo, pykčio ir nevilties. Visa tai tikrai trukdo gyventi. Taip sunku atleisti, viską pradėti iš naujo, bandyti palinkti nereikalingus mažmožius, nesustoti prie nuoskaudų… Vėl naujai susitikti su žmogumi, kuris kitaip elgiasi, kitaip mąsto ir neklauso mano diktato. Esame linkę nebendrauti, nurašyti, padėti tašką ten, kur negalime valdyti.
Mokytojas ragina atverti, išlaisvinti savo širdį, kad pajustume gyvenimo skonį. Kad vėlei iš naujo džiaugtumės laimėjimais, žmonėmis, kūryba, gyvu tikėjimu ir pasitikėjimu. Toji apsunkusi širdis tik ir liepia stovėti vietoje, nejudėti, nieko neieškoti, nieko nekeisti, o tik niurzgėti, kad viskas blogai, kad jokių vilčių nėra, kad nėra prasmės pajudėti.
Laikinumai mums visados atrodo patikimesni ir gražesni, juos norisi rinktis, apsikrauti, apsidangstyti ir galiausiai nebematyti Dievo, tik SAVE. Jėzus provokuoja rinktis sveiką gyvenimo būdą, laisvę pasakyti tai, kas skaudu ir kas gera, nebijoti kaitos ir naujumo. Atsisakyti sustabarėjusių, negyvų, šabloniškų jausmų, elgesio, žodžių. Nebijoti tiesos pirmiausia apie save.
Tik laisva širdis gali kitaip jausti ir priimti tikėjimo dovaną. Dovaną, leidžiančią asmeniui išsiskleisti, atsiverti santykio su Dievu ir žmonėmis artumui, kūrybai, džiaugsmui kitais, jų laimėjimais, pastangomis ir pergalėmis. Laisva širdis leidžia nebūti vienam, įsileisti Kūrėją ir kūrinius, neprisirišti prie žaizdų ir klaidų… Suspėsim per Adventą. Sustiprėsim, būsim tvirtesni, laisvesni, nieko nebijosim. Širdyje atsiras naujos vietos Betliejaus džiaugsmui priimti.
Ketvirtasis palydėjimas
Užgriūna Adventas. Sunkumo kalnas, dusulys, neleidžiantis laisvai įkvėpti. Kaip jį naujai prisišaukti, prisijaukinti? Nemokysiu kitų, gal tik kartais save patį, stengsiuosi atleisti, mėginsiu suprasti, kad mes skirtingi ir skirtingai žiūrime į tą patį Dangų. Įsiklausysiu, mėginsiu klausytis kai kiti kalbės apie mane, nebūtinai palankiai. Kai matys mano klaidas, nesuvystytus sopulius, kai matys, kad klumpu. Būsiu savimi. Tai ir bus visa paguoda. Nekaltinsiu, neraudosiu, nesimušiu krūtinėn, nesigailėsiu, klaidos ir klystkeliai – didis lobis, didis laimėjimas. Gali daugiau suprasti, daugėliau sužinoti, labiau įsismelkia. Gilioje Advento duobėje rasiu vietos gyvenimo virpėjimui. Įsižiūrėsiu, suklusiu, nustebsiu, priartėsiu, vėlei susižavėsiu… Kai išlipsiu, būtinai pažvelgsiu atgal į jau nueitą kelią. Advento įsčios sudaigins Betliejaus kūdikėlį.
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659)