Aleksandras Stulginskis – pareiga ir atsakomybė
Atmintis
Lidija Veličkaitė
Seimo Vitražo galerijoje gegužės 16 dieną įvyko parodos „Pareiga ir atsakomybė“ atidarymas, pažymint signatarą, Seimo Pirmininką, Lietuvos Respublikos prezidentą Aleksandrą Stulginskį ir Respublikos dienai paminėti, kurią paruošė Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.
1920 m. gegužės 14-15 d. vyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Jie išsiskyrė dideliu rinkėjų aktyvumu, be to, pirmą kartą Lietuvos istorijoje rinkimuose dalyvavo ir vyrai, ir moterys. Steigiamojo Seimo rinkimai buvo pirmieji tiesioginiai, slapti ir demokratiniai Parlamento rinkimai. Jį sudarė 112 narių. 1920 m. gegužės 15 d. Kauno teatro salėje į pirmąjį posėdį susirinko Steigiamojo Seimo nariai. Seimo Pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.
Po parodos atidarymo renginys persikėlė į Konstitucijos salę, kurioje vyko diskusijos „Politinė lyderystė modernėjančioje Lietuvoje. Aleksandro Stulginskio istorinė reikšmė ir aktualumas šiandien“. Renginį moderavo doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė (Vilniaus universiteto istorijos fakulteto docentė) ir dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė (Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus istorikė). Įvadiniame žodyje D. Bukelevičiūtė pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų prisiminti pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį, kurios Pirmininku buvo išrinktas A. Stulginskis, kuris sakydamas savo kalbą išvardijęs svarbiausius darbus tiek užsienio, tiek ūkio politikoje, tiek kultūros lauke yra pasakęs tokius žodžius: „Tokį pat darbą sudėjo ant silpnų mūsų pečių Tėvynė. Mes gerai jaučiam tą atsakomybę, tos naštos sunkumą. Tačiau imsimės darbo šviesia viltimi ir Dievo padedami, aukštam sąryšyje su savo rinkėjais, jų remiami, esam pasiryžę tą darbą atlikti.“
Pirmasis pranešimas istorijos dr. Vilmos Bukaitės, atstovaujančios Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, – „Aleksandro Stulginskio veikla Vilniuje ir Lietuvos Taryboje.“ Pranešėja teigė, kad A. Stulginskio gyvenime lieka daug neatsakytų istorijos spragų ir mažiau atspindėtų faktų. A. Stulginskis pateko į istorijos vadovėlius kaip Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, jauniausias Prezidentas ir jauniausias Parlamento Pirmininkas. Ir žvelgiant į jo biografiją, prasidėjusią nuo gimtojo Kutalių kaimo (Raseinių apskritis), kuriame gimė 1885 metais, mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, Liepojos gimnazijoje, toliau mokėsi ir baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, studijavo Insbruko universitete (Austrija) Teologijos filosofijos fakultete. Įšventinimo į kunigus atsisakė. 1913 metais baigė Halės-Vitenbergo universiteto Vokietijoje Žemės ūkio institutą. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Vilniuje. Buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti vienas vadovų. Dėstė gamtos mokslus lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, Vilniaus daržų steigėjas. 1917 m. rugsėjo 18-22d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos Tarybą. Nuo 1918 metų darbavosi įvairiose ministerijose, vienas iš Ūkio banko steigėjų, vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjų, Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmasis jos pirmininkas.
„Aleksandras Stulginskis kaip politikas: parlamento tribūna ir valstybės vadovo iššūkiai“ – dr. Arūno Svarausko, atstovaujančio Lietuvos istorijos institutui ir Seimo lankytojų centrui, pranešimas. Pranešėjas pabrėžė A. Stulginskio indėlį į Lietuvos valstybingumą, Lietuvos ūkio mokslą. Jis nebuvo teoretikas, kaip Antanas Smetona, ar Kazys Grinius, jis buvo praktikas, žemės ūkio specialistas. Žemės ūkio krašte, Lietuvoje, buvo ypač patraukli ši specialybė. A. Stulginskis buvo vienas iš pačių kukliausių to meto Lietuvos politikų, kuris neturėjo ambicijų siekti aukščiausio valstybė posto. Tačiau paradoksalu, kad jis tuos postus užėmė, buvo ne kartą išrinktas Seimo pirmininku, o tuo pačiu ir prezidentu. Steigiamajame Seime A. Stulginskiui teko garbė perskaityti vieną svarbiausių tuometinių Lietuvos valstybės dokumentų – deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“ Po ja rašoma: „Rezoliucija Steigiamojo Seimo vienu balsu priimta. Kaunas, 1920 m. gegužės 15 d.“ Kai 1920 metais buvo priimta trečioji laikinoji konstitucija, atsiranda prezidento institucija. Tad Seimas turi spręsti, ką daryti, nes 1920 metai Lietuvai labai neramūs. Vyksta Nepriklausomybės kovos, Lietuvos teritorija dar neįtvirtinta, tarptautinis pripažinimas dar negautas. Seime reikalingas kompromisas tarp visų politinių jėgų. Pagaliau nuspręsta, kad atskirų prezidento rinkimų nebus, tiesiog Steigiamojo Seimo Pirmininkas užims ir Prezidento pareigas.
Kai 1926 metais po valstybės perversmo pasibaigia jo aktyvios politikos kelias A. Stulginskis, kadenciją baigęs Prezidentas, persikelia ūkininkauti į Jokūbavo dvarą (Kretingos apskritis).
Klaipėdos universiteto doktorantė, atstovaujanti Istorinei Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Kaune, istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė skaitė pranešimą „Tarp pareigos valstybei ir šeimai: Aleksandro Stulginskio kasdienybė Prezidento rūmuose.“ Kaip pareiškė doktorantė, šio pranešimo tikslas – pažvelgti į A. Stulginskio asmenybę kitoje plotmėje, kur jis turėjo ne ką mažiau iššūkių, nes vienu metu jam reikėjo būti tėvu, vyru ir valstybės vadovu. Šaltinių apie jo asmeninį gyvenimą nėra labai daug. Bendrą vaizdą galima sudaryti tik iš nuotraukų, kaip jam sekėsi gyvenant Prezidento rūmuose, kurti tą šeimos ir prezidentinę kasdienybę. Juk A. Stulginskis tapo dviejų aukščiausių ir svarbiausių šalies rūmų šeimininku. Kaune šie rūmai netgi buvo vienas šalia kito, tik per gatvę. Tik aplinka buvo ne iš geriausių. Šalia Steigiamojo Seimo buvo turgus, aludė, lombardas, arklių traukiami vežimai, kurie atveždavo prekes. Buvo dar vienas įspūdingesnis kaimynas – raudonųjų žibintų kvartalas. Kaip buvo rašoma to laiko spaudoje, tai buvo nuodėmių irštva, kurioje užteko kokaino, naktį vykdavo muštynės, netgi girdėdavosi ir šūviai.
Gyveno A. Stulginskis su žmona – Ona Matulaitytė-Stulginskiene ir dukra Aldona Valiuškaite. Nes tikroji A. Stulginskio pavardė yra Valiuška. Dar XIX amžiuje Valiuškų šeima buvo valstiečiai ir, norėdami pakelti savo socialinį statusą, gimusį kūdikį užregistravo Stulginskio pavarde. Ir A. Stulginskis šios pavardės neišsižadėjo, pavadindamas dukrą Stulginskaite-Valiuškaite. Šią pavardę A. Stulginskis naudodavo siekdamas pasislėpti, kai, keliaudamas į užsienį, registruodavosi dr. Valiuška. Apie Prezidento dukrą yra išlikę nedaug prisiminimų. Abu tėvai dirbo valstybės labui, tad dukrą prižiūrėjo auklės. Labai dažnai šeima susitikdavo tik prie vakarienės stalo. Dukra gimusi 1921 metais, vis dar gyva ir gyvena Čikagoje. Primindama gyvenimą Prezidentūroje, ji sakosi buvusi labai vieniša. Kai A. Stulginskis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos, apsigyveno Jokūbavo dvare ir ūkininkavo, ten jis jau leido laiką su šeima.
Apie pačius tragiškiausius A. Stulginskio metus, kai teko patirti Sibiro baisumus, sovietų valdžios sprendimus, vėliau sugrįžti į Lietuvą, jau nebe laisvą, ne tą, kurią kūrė, kalbėjo istorikė Ramunė Draučiūnaitė, atstovaujanti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir Laisvės kovų muziejui. Pranešėja ekrane rodė dokumentus iš sovietų 1941 metais sukurptų A. Stulginskiui bylų, kuriose nebuvo jokio kaltinimo, tik išvardintos A. Stulginskio pareigybės ir kokį ūkį jis valdė. Tuo metu A. Stulginskis su šeima gyveno Jokūbavo dvare. Vienas iš rodytų dokumentų – nutarimas ištremti A. Stulginskį, jo žmoną Oną ir dukterį Aldoną. Dukra tuo metu studijavo mediciną Kaune ir išvengė šitų represijų. Tuo tarpu 1941 m. birželio 14 d. A. Stulginskis su žmona įgrūdami į vagoną ir vežami į Naująją Vilnią, vagonai perskirstomi ir vyrai atskiriami nuo šeimų. Šeimos vežamos į numatytus Sibiro regionus, o nuo šeimų atskirti vyrai į lagerius. A. Stulginskis su bendro likimo broliais atsiduria Krasnojarsko krašto lageryje. Būdamas lageryje A. Stulginskis pradeda rašyti trumputį savo dienoraštį apie gyvenimą jame. Tačiau ši knygelė kratos metu iš jo atimama, kas pasitarnauja kurpiant A. Stulginskiui kaltinimus antisovietine nelegalia veikla. A. Stulginskiui siūlyta skirti bausmę – aštuonerius metus pataisos darbų lageryje. A. Stulginskis rašė daug pareiškimų, skundų į įvairias institucijas, net ir pačiam Stalinui, kuriame jis akcentavo, jog jis jau penkerius metus kalinamas be jokios realiai priimtos bausmės kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Tačiau visi jo pareiškimai nesulaukė jokio atgarsio. Visuose pareiškimuose A. Stulginskis prieš savo vardą parašydavo – agronomas. Ir 1952 m. vasarį A. Stulginskis jau nuteisiamas 25 metams kalėjimo, bausmę skaičiuojant nuo 1941 metų, o iš Krasnojarsko srities lagerio pervežamas į Vladimiro kalėjimą Maskvoje. Tačiau 1954 metais jis jau paleidžiamas, tačiau uždrausta apsigyventi Baltijos valstybėse ir netgi Kaliningrado srityje. Tad jis išvyksta pas savo žmoną Oną, kuri buvo ištremta į Komijos ASSR. Vėl jau abu rašo pareiškimus, prašydami, jau garbaus amžiaus žmones, išleisti gyventi į Lietuvą. Tas susirašinėjimas buvo pakankamai ilgas, pagaliau buvo gautas Komunistų partijos Centro komiteto pirmininko Antano Sniečkaus sutikimas, kad jis neprieštarauja, kad A. Stulginskis sugrįžtų į Lietuvą. Ir A. Stulginskis su žmona 1956 metais sugrįžta į Lietuvą. Lietuvoje vėl jam užvedama byla, jis išlieka tuo, kuo jį visada kaltino – lietuvišku nacionalistu. Budri KGB akis jį sekė iki pat mirties – 1969 metų.
Pasibaigus pranešimams vyko diskusija: „Politinės lyderystės dilemos XX a. Lietuvoje: Aleksandro Stulginskio vertinimas šiandienos kontekste“.
„XXI amžius“, 2025 m. liepos 18 d., nr. 27–28 (2640–2641)