Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Vatikane
Popiežius Pranciškus birželio 29-osios rytą vadovavo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišioms. Pranciškus meldė Romos dangiškuosius globėjus, kad visiems tikintiesiems padėtų atverti savo gyvenimo duris, užtartų Romos miestą ir visą pasaulį.
Iškilmės Mišiose Popiežius palaimino naujųjų arkivyskupų palijus ir pasveikino Visuotinio patriarchato delegaciją, vadovaujama Chalkedono metropolito Emanuelio, dalyvavimu iškilmėje paliudijusią bendrą visiškos Bažnyčių vienybės norą. Pranciškus kartu perdavė nuoširdų sveikinimą visuotiniam patriarchui Baltramiejui I, „mano brangiam broliui“, pridūrė popiežius Pranciškus.
Pranciškus homilijoje kalbėjo apie apaštalų Petro ir Pauliaus velykinę patirtį: Petrui jį išlaisvinus iš kalėjimo, o Pauliui Damasko kelyje atsivėrė vartai į naują gyvenimą, pažymėjo popiežius dalydamasis mintimis apie vieną iš pagrindinių priartėjusių Šventųjų metų simbolių – duris.
Jubiliejus bus malonės metas, kuomet atversime Šventąsias duris, kad visi galėtų peržengti slenkstį į gyvąją šventovę – Jėzų, kad jame patirtume viltį atnaujinančią ir džiaugsmą atgaivinančią Dievo meilę, pažymėjo iškilmės mišių homilijoje Romos vyskupas Pranciškus.
Popiežius prisiminė tiek Petro, tiek Pauliaus gyvenimo istorijose atsivėrusias duris. Daugelis iškilmės Mišių pirmojo skaitinio apie Petro išlaisvinimą iš Erodo kalėjimo įvaizdžių primena Velykų patirtį: Neraugintos duonos šventę, faraono nusistatymą primenančią Erodo laikyseną, išlaisvinimą, įvykusį naktį taip, kaip izraeliečiams, angelo nurodymą Petrui, kad skubėtų, susijuostų ir apsiautų sandalus – tai tarsi naujas išėjimas: Dievas išvaduoja savo Bažnyčią, išlaisvina supančiotą savo tautą ir apsireiškia kaip jos kelionę palaikantis gailestingumo Dievas.
Petro išlaisvinimo naktį stebuklingai atsiveria kalėjimo durys ir vartai. Geležiniai vartai į miestą savaime atsidarė. Dievas Petrui davė dangaus karalystės raktus, tačiau apaštalas patyrė, kad Viešpats pirmasis atveria vartus ir duris: jis žengia prima mūsų!
Apaštalo Pauliaus atsimainymo patirtis Damasko kelyje irgi velykinė. Ji tęsiasi apmąstant kryžių, kada Paulius suvokia Kristaus galybės silpnume malonę: būdamas silpnas, esu galingas, kliaunuosi nebe savimi, o Kristumi. Susitikimas su Viešpačiu Pauliui uždega uolumą evangelizuoti. Paulius pasitelkia durų įvaizdį pasakodamas apie jam suteiktą galimybę skelbi Evangeliją: Apaštalų darbuose pasakojama, kad į Antiochiją sugrįžę Paulius ir Barnabas sušaukė bendriją ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus (žr. Apd 14). Paulius, kreipdamasis laišku į korintiečius, pažymi: man atsivėrusios plačios durys darbui (žr. 1 Kor 16). Kreipdamasis į kolosiečius Paulius paragino: melskitės taip pat ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį (žr. Kol 4).
Abu apaštalai patyrė malonę Dievo, kuris jiems atvėrė vidinio kalėjimo ir tikrų kalėjimų, kuriuose buvo kalinami dėl Evangelijos, duris. Jis jiems atvėrė evangelizavimo duris, kad patirtų susitikimo su užgimstančių bendruomenių broliais ir seserimis džiaugsmą ir visiems perduotų Evangelijos viltį. Ir mes rengiamės šiemet atverti Šventąsias duris, – pažymėjo Popiežius.
Vatican News
Vatican Media nuotraukos
„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 8 (204)