Apie karą Ukrainoje ir heroizmo sampratą
Daiva Červokienė
Rudenį dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ ir po jos sekusioje „Scanoramoje“ parodytas ne vienas filmas apie karą Ukrainoje. „Scanoramos“ pagrindiniu laureatu tapo ukrainiečių režisierės Oksanos Karpovič dokumentinis filmas „Perimtas ryšys“.
Vertinimo komisijos teigimu, „Perimtas ryšys“ pateikia naują žvilgsnį į karo beprotybę, kviesdamas žiūrovus patiems kurti ryšius tarp kalbinio ir vaizdinio pasakojimo. Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai Ukrainoje, ukrainiečių kariuomenė slapta įrašė ir paviešino fronte kariaujančių rusų pokalbius su namuose likusiais šeimos nariais. Kareivių prisipažinimai apie žiaurius karo nusikaltimus gretinami su nusiaubtos Ukrainos kadrais. Kitame laido gale girdimi prašymai sugrįžti namo arba smurto palaikymas, sukeltas iškreipto geopolitinės realybės suvokimo. Daugybę pasaulio festivalių pasiekusi sukrečianti dokumentika atskleidžia žudikišką Rusijos imperinį projektą ir efektyvų propagandos aparatą.
Po devynerių metų Kanadoje
Oksana Karpovič į gimtąjį Kyjivą po devynerių metų gyvenimo Kanadoje grįžo likus vos mėnesiui iki Rusijos karo veiksmų Ukrainoje. Jauna režisierė sakė, kad tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Jau kurį laiką ji planavo grįžti į gimtąją šalį ir kai galop 2021 m. rudenį dėl to apsisprendė, jau nebesižvalgė atgal. Todėl net Rusijai pradėjus telkti karius šalia Ukrainos sienos, o ekspertams ėmus garsiai kalbėti apie galimą situacijos aštrėjimą, nedvejojo dėl tokio pasirinkimo.
Rusijos antpuolį 2022 m. vasario 24-ąją O. Karpovič pasitiko Kramatorske, kur vertėjavo suomių žurnalistams, rengiantiems medžiagą apie padėtį Rytų Ukrainoje. Tas ankstyvas rytas buvo siaubingas… Kadangi suomiai nebuvo karo žurnalistai, jie evakavosi iš Kramatorsko link Centrinės bei Vakarų Ukrainos. Jų kelionė iki daugmaž saugaus prieglobsčio truko visą parą. Ši para režisierei paliko labai gilų įspūdį. Savo akimis ji matė, kaip nuo pat pirmųjų rusų įsiveržimo akimirkų kardinaliai pasikeitė Ukrainos erdvė, viskas tiesiog pajuodavo… Per akimirką įprastas gyvenimas virto chaosu: civiliai gyventojai masiškai bėgo iš rytinių ir pietinių šalies teritorijų, tuo tarpu kariai su technika važiavo į rytus. Šiuos vizualinius įspūdžius O. Karpovič sakė panaudojusi filme „Perimtas ryšys“, tai šio filmo pagrindas ir jo esmė.
Svarbiausia – būti liudininku
O. Karpovič sakė, kad kurti šį filmą jai padėjo ir tai, kad buvo domėjusis istorinėmis traumomis, skaičiusi įvairių archyvinių liudijimų bei dokumentų, susijusių su jų šalies istorija iki Antrojo pasaulinio karo. Giliai įsidėmėjo vieną mintį, kurią galima nusakyti maždaug taip – situacijoje, kurios negalime pakeisti, svarbiausias dalykas, kuris lieka – tai būti jos liudininku. Tad ji apsisprendė būti liudininke to, kas vyksta ir kas dar gali įvykti jos šalyje, Ukrainoje. Per šiuos beveik trejus karo metus matė labai daug. Daugelio dalykų tiesiog neįmanoma nusakyti…
„Visa ši filmui panaudota garso įrašų medžiaga buvo savotiškas tyrimas bandant suprasti, koks yra Rusijos žmonių įsitraukimo į karą mastas, kaip jie supranta tai, kas vyksta Ukrainoje. Ir baisiausia yra ne tai, kad šitokie dalykai yra įmanomi, o kad tai vyksta tokiu mastu, su tokia neapykanta, žiaurumu ir sadizmu… Ne taip svarbu, kaip pasibaigs šis karas, tačiau būtina žinoti ir prisiminti, ką tie rusų kariai kalbėjo, kaip jie mąstė ir ką artimiesiems pasakojo apie savo „žygdarbius“ Ukrainoje“, – teigia ukrainietė.
Režisierė atkreipė dėmesį, kad šis karas turbūt yra labiausiai dokumentuotas per visą žmonijos istoriją. Tiek vaizdo įrašų, ypač iš fronto linijos, tiesioginių mūšių, niekada nebuvo iki šiol. Tai yra gerai, tai pirminiai dokumentiniai šaltiniai. Tačiau tame milžiniškame informacijos debesyje labai lengva pasimesti ir nepastebėti kažko itin svarbaus. Štai kodėl ji norėjo, kad šie įrašai, šie rusų karių liudijimai, jų balsai nepasimestų ir išliktų.
Perklausė 940 pokalbių
Jauna režisierė sakė, kad kurdama šį filmą perklausė 940 pokalbių – mažiausiai 1880 žmonės iš įvairių Rusijos regionų, su skirtingais akcentais, išsilavinimu, tikėjimu ir t. t… Ką su artimaisiais kalba rusų kariai? Pasak O. Karpovič, diapazonas čia yra labai platus – nuo „šaudau ir man nerūpi“ iki mėgavimosi belaisvių kankinimu. Kartais pasigirsta ir gana kritiškas balsas. Tarkime, vienas rusas namiškiams liepia netikėti tuo, ką rodo Rusijos televizija, nes viskas yra feikas.
Šio straipsnio autorei ypač įsiminė toks dialogas: „Esame aplinkoje, kur labai daug civilių. Mums davė užduotį šaudyti visus“. Stoja ilga tyla. Rusas klausia, kodėl mergina tyli. „Mane ištiko šokas“ – atsako ta ir vėl tęsiasi tyla. Ją nutraukia karys: „Aš atsisakiau tai daryti“.
O kitame pokalbyje rusas sako, kad paėmė kosmetikos – lauktuvėms. „Čia viska labai geros kokybės, užsienietiška“. Moteris pritaria: „Koks rusas, jei ko nors nepaims“. Žiūrovai toje vietoje nusijuokia.
Pasiteirauta, koks pokalbis jai labiausiai įstrigo, O. Karpovič sakė, kad išgirdus moterį, kuri savo draugui kareiviui sako: „Tu esi Ukrainoje, tavo giminės gyvena Kyjive, ar tu ką nors žinai apie jų likimus, ar skambinai jiems?“ Klausydamasi tų žodžių kiekvienąkart verkė, nes jos mamos brolis su šeima gyvena Rusijoje. Per trejus karo metus jie niekada nepaskambino, nuo 2014 metų visai nustojo jais domėtis…
Žmonės yra tiesiog žmonės
Pasak režisierės, ši dokumentinė juosta – tai savotiška rusų herojaus mito išklotinė, joje atsiskleidžia siaubingas ir iškreiptas Rusijos visuomenės paveikslas, kur žudymas, naikinimas, plėšimas, kankinimai, neapykanta yra tapusi norma, tautos tapatybės dalis. „Visi žmonės yra tiesiog žmonės. Rusai – taip pat. Telefoniniuose įrašuose jie taip pat kalba apie paprastus, kasdienius, normalius dalykus: „kaip tu gyveni“, „kaip jautiesi“ – tai labai žmogiška ir suprantama kiekvienam. Tačiau greta atsiskleidžia ir jų totalus nužmogėjimas“, – sako ukrainietė režisierė.
Kol nepradėjo klausytis šių įrašų, nesitikėjo, kad Rusijos visuomenėje propaganda taip giliai užvaldžiusi žmonių protus. Ją labiausiai pritrenkė ne tai, ką pasakoja kariai, bet tai, ką girdėjo kitame laido gale – karių draugių, žmonų, mamų bei sesių balsai. Pribloškė jų žiaurumas, jų neapykanta.
Heroizmo samprata
Dokumentinio filme pabaigoje nuskamba toks pokalbis – rusas skambina sakydamas, kad tai yra paskutinis jo skambutis, jis skambina atsisveikinti, nes žino, kad neišgyvens. Moteris vyrui sako: „Tu esi mano herojus“.
O. Karpovič teigė, kad jai buvo svarbu baigti filmą būtent tuo pokalbiu, kuriame moteris savo vyrą pavadina herojumi. Šis siaubingas pokalbis kelia daugybę klausimų ir palieka žiūrovui daug erdvės mąstymui.
Pasak O. Karpovič, į šį filmą galima žvelgti kaip į rusų kultūrinių-istorinių-mentalinių mitų išklotinę. Vienas jų – tai mitas apie rusiškąjį heroizmą. Štai kodėl šį pokalbį paliko filmo pabaigai: tas „tu mano herojus“ apibendrina visus telefoninius pokalbius.
Tuo pačiu režisierė sakė nemananti, kad viskas yra paprasta, kad viskas tik juoda ir balta. Žinoma, yra dalykų, kurie nekelia abejonių – kas yra agresorius ir kas kenčia nuo jo veiksmų. Bet kartu visame tame yra be galo daug niuansų ir subtilumų. Tik propagandoje viskas paprasta ir aišku.
Dabar tikrovė žiauresnė
„Kas yra šio filmo herojus“? To pasiteirauta O. Karpovič vienu iš herojų įvardino erdvę ir laiką. Matydamas šį filmą ekrane žiūrovas gali atsidurti tuose nusiaubtuose ir ištuštėjusiuose kambariuose ir pajausti Ukrainos orą, degėsių kvapą ir tą švelnų vėją, kuris dvelkia pro išdaužtus namų langus. O gal tikrieji filmo herojai yra mano tauta, ukrainiečiai. Filme jie tyli, bet jų tyla labai simboliška ir iškalbinga. Jie gyvena tokiomis sąlygomis, kokiomis gyventi kone išvis neįmanoma. Jų pastangos išsaugoti bent kažkokį normalumą, jų pasipriešinimas yra herojiški. Filme ukrainiečių tyla, gestai, veiksmai pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių…
… Prisipažinsiu, žiūrėti filmą „Perimtas ryšys“ buvo laba sunku. Atmintyje vis sukosi psichologo Olego Lapino komentaras, kad karas pakeičia žvilgsnį į kitos tautos žmones. Jie tampa tarsi ne žmonėmis – niekšais, priešais, nacionalistais, kitaip kariauti būtų neįmanoma. O karui pasibaigus po kiek laiko vėl viskas grįžta į savo vėžes...
Beje, po O. Karpovič filmo, kuris apibūdintas ir kaip pasinėrimas į pirmąsias karo dienas, nustebino kito ukrainiečio režisieriaus pastaba, kad tai jau istorinis dokumentinis filmas, jame tikrovė sustingusi 2022-uosiuose. Dabar ji jau buvo kitokia – žiauresnė, šaltesnė ir beviltiškesnė.
„XXI amžiaus horizontai“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 12 (390)