Apie regėjimus Brešos vyskupijoje

Europoje

Marijos – Mistinės Rožės apsireiškimai ir jos šventovė Fontanelėje

Marijos – Mistinės Rožės – apsireiškimų Pierinai Džili (Pierina Gilli) dėka gimė Mistinės Rožės pamaldumas Italijos Montichiari šventovėje. Tarp daugybės Marijos apsireiškimų – 1947 ir 1966 metais Montichiario vietovėje, Brešos provincijoje, įvykę Švč. Marijos Mistinės Rožės apsireiškimai, kuriuos matė regėtoja Pierina Džili.

Nors Bažnyčia juos oficialiai patvirtino tik dabar, nuo 2019 m. gruodžio vietą, kurioje jie įvyko, pamėgtą maldininkų, Brešos vys­kupas paskelbė vyskupijos Mis­tinės Rožės – Bažnyčios Motinos šventove. Ši vieta pripažįstama kaip Marijos Mistinės Rožės gerbimo vieta,  garsėjanti ne tik dėl Marijos apsireiškimų, bet ir dėl per daugelį metų susiformavusio pamaldumo, susijusio su regėtojos asmenybe, jos žinia.

Montichiario regėtoja P. Džili, nepaisant didelio populiarumo, kurį jai atnešė apsireiškimai, ir maldininkų bei ligonių antplūdžio į jos namus Fontanelėje, niekada neatsisakė paprasto ir kuklaus gyvenimo. Ji niekada nesusituokė ir mirė sulaukusi senyvo amžiaus savo namuose. Gimusi ūkininkų šeimoje 1911 metais, silpnos sveikatos mergaitė nuo pat  pradžių išsiskyrė giliu pašaukimu. Tačiau dėl įvairių ligų, kurios ją persekiojo, negalėjo įstoti į Gailestingumo tarnaičių kongregaciją, dirbo namų tvarkytoja, vėliau – slaugytoja ligoninėje. Jos regėti apsireiškimai suskirstyti į du ciklus, juos Pierina aprašė savo dienoraštyje. Pirmieji apsireiškimai vyko 1946–1947 metais. 1946 m. lapkritį, kai Pierina vis dar gydėsi po sunkaus meningito priepuolio, jai pasirodė Švč. Rožės Nukryžiuotoji Marija, Gailestingumo tarnaičių kongregacijos įkūrėja, kuri nurodė Pierinai vietą kambaryje, kurioje išryškėjo, kaip rašė Pierina, „nuostabiai graži, skaidri Ponia, apsirengusi violetine suknele su baltu šydu, nusileidžiančiu nuo galvos iki kojų, ji stovėjo išskėstomis rankomis, o aš mačiau tris kalavijus, įsmeigtus į jos krūtinę ties širdimi“.

Šv. Rožės Nukryžiuotoji Marija padėjo Pierinai išaiškinti regėjimą: tai buvo Dievo Motina, o trys kardai, įsmigę į jos širdį, simbolizavo tris kategorijas sielų, pasišventusių Dievui, bet nesugebančių išlaikyti savo tikėjimo ir vaidmens. Tai vienuolių sielos, kurios neatsiliepė į savo pašaukimo malonę, vienuolių sielos, kurios pasiliko mirtinoje nuodėmėje; kunigai, kurie tapo neverti savo šventosios tarnystės. Norėdama padėti šioms sieloms, ji įpareigojo Pieriną melstis, aukotis ir atlikti atgailą. 1947 m. liepą jai vėl pasirodė Dievo Motina, šįkart apsirengusi baltai. Kardai gulėjo prie jos kojų, o jų vietoje ant krūtinės buvo trys rožės – balta, raudona ir aukso geltonumo, kurios atitinkamai simbolizavo maldos, aukos ir atgailos dvasią. Dievo Motina prašė Pierinos, kad kiekvieno mėnesio 13-oji diena būtų pašvęsta jai, skirta maldai ir atgailai.

Pasibaigus pirmajam apsireiškimų ciklui Marija Mistinė Rožė įspėjo Pieriną, kad gruodžio 8-ąją, per Nekaltojo Prasidėjimo šventę, ji pasirodys Montichiari katedroje. Po pirmojo apsireiškimo gruodžio 7 d., per kurį Pierina sakė mačiusi ir Fatimos piemenėlius Pranciškų bei Jacintą, 1947 m. gruodžio 8 d. Pierina išvydo Nekaltąją Marijos Širdį Montichiario katedroje, kuri buvo pilna tikinčiųjų, susirinkusių melstis šia proga. Dievo Motina, kuri norėjo, kad į ją būtų kreipiamasi Mistinės Rožės vardu, paprašė jos įvesti Malonės valandą, kuri būtų praktikuojama kasmet gruodžio 8-osios vidurdienį.

Antrasis apsireiškimų ciklas įvyko 1966 metais Fontanelėje, Montichiario kaime. 1966 m. balandžio 17 d., per Atvelykį, laukuose, prie San Giorgio šaltinio, laukuose pasirodžiusi Mistinės Rožės Dievo Motina kvietė visus ligonius ir kenčiančius praustis jo vandeniu, kad jiems palengvėtų. 1966 m. gegužės 13 d. paprašė, kad fontanas būtų pervadintas Malonės fontanu ir kad jame būtų įrengta prausykla ligoniams. Vėliau Dievo Motina pasirodė dar du kartus.

Montichiario Dievo Motinos šventovė – tai  dvi nedidelės koplytėlės, esančios dideliame amfiteatre, kuriame yra ir stebuklingu paskelbtas Švč. Marijos Mistinės Rožės vandens šaltinis, kurio vandeniu prausiasi daugybė žmonių, todėl šventovė praminta Mažuoju Lurdu. 

Nėra Bažnyčios doktrinai prieštaraujančių elementų

„Interpretuodami tai, kas pasakyta, galime teigti, kad dvasiniame pasiūlyme, kylančiame iš Pierinos Džili perteiktos patirties, susijusios su Marija – Mistine Rože, nėra Bažnyčios doktrinai prieštaraujančių teologinių ar moralinių elementų“, – Brešos vyskupui Pjerantonijui Tremoladai (Pierantonio Tremolada) rašoma Tikėjimo Mokymo dikasterijos laiške, pasirašytame prefekto kardinolo Viktoro Manuelio Fernandeso (Viktor Manuel Fernandez). Šioje vyskupijoje yra Montichiario Dievo Motinos šventovė, susijusi su XX viduryje ir jo antroje pusėje vykusiais regėjimais.  Laiške, kuris ir skelbiamas su popiežiaus Pranciškaus pritarimu, pažymima, jog atsakymas parengtas pagal naująsias, 2024 metų gegužės mėnesį patvirtintas Normas apie įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių. Šios normos numato, kad pagrindinis įžvalgos apie aptariamus reiškinius tikslas nebėra nustatyti jų galimą antgamtiškumą, bet pateikti doktrininį-pastoracinį jų vaisių vertinimą.

„Siunčiu jums dikasterijos dok­trininį sprendimą dėl Pierinos Džili skleistų žinių, kad padėtų dvasinei įžvalgai, kurią jau seniai vykdote ir kuri dabar pagaliau gali būti užbaigta. Šiuo atžvilgiu pirmiausia norėčiau jus informuoti, kad Tikėjimo mokymo dikasterija nerado Pierinos Džili išplatintuose pranešimuose jokių elementų, kurie tiesiogiai prieštarautų Katalikų Bažnyčios mokymui apie tikėjimą ir moralę. Su šia dvasine patirtimi susijusiuose faktuose taip pat negalima aptikti neigiamų moralinių aspektų ar kitų kritiškų aspektų. Atvirkščiai, galima rasti įvairių teigiamų aspektų, išsiskiriančių jos perduotų žinių visumoje, ir kitų, kuriuos verta paaiškinti, kad būtų išvengta nesusipratimų“, – rašo kardinolas V. Fernandesas Brešos vyskupui, kuris 2019 metais Montichiari Dievo Motinos šventovę paskelbė savo vyskupijos oficialia šventove. Šis kelias buvo pradėtas 2001 metais, dešimt metų po regėtojos mirties, o Šventojo Sosto įvertinimo galimi tolimesni žingsniai.

Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumente cituojami, remiantis P. Džili dienoraščiais, „pozityvūs aspektai“, kurie stiprina tikėjimą į Viešpatį ir primenama šv. Jono Pauliaus II pastaba, jog autentiški Marijos apsireiškimai visada yra kristologiški – iškelia Kristų į centrą, niekada nėra kliūtis ar prieštaravimas tikėjimui į Kristų. „Todėl svarbu pabrėžti, kad su meile ir susižavėjimu aukštindama Marijos grožį, Pierina aiškiai pripažįsta, jog viskas, ką Marija daro mumyse, visada nukreipia mus į Jėzų Kristų“, – pažymima dokumente.  

Tačiau, priduriame jame, yra kelios regėtojos žinios, kuriose, pripažįstant regėtojos intenciją pabrėžti Marijos kilnumą ir prisirišimą prie jos, naudojami keli vengtini, nes netikslūs ir suklaidinti galintys terminai, kaip kad „Marija – Tarpininkė“. Tai senų laikų terminas, pasiskolintas Pierinos, antra vertus, ne visada regėjimai aiškiai atskirti nuo žmogiškų elementų, dėl to ir reikia, kad juos įvertintų Bažnyčia. Šiuo konkrečiu atveju pabrėžtina, kad vienintelis Tarpininkas, tad ir Atpirkėjas, gali būti pats Viešpats, kaip moko Šventasis Raštas ir turtingas Bažnyčios Mokymas.

Vatican News

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. rugpjūčio 9 d., nr. 9 (205)