Apie sausio 13-ąją ir karą Ukrainoje 

Pernai vienas iš prestižinių Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimų – Vytauto Gedgaudo premija –  už karo reportažus iš Ukrainos buvo paskirta  Eldoradui Butrimui. Prieš tai žurnalistas 25 metus dirbo „Lietuvos ryto“ korespondentu Estijoje ir Len­kijoje. Rusijai užpuolus Ukrainą jau trejus metus beveik be pertraukų Eldoradas BUTRIMAS keliauja po Ukrainą ir rašo Lietuvos regioninei bei nacionalinei spaudai apie karo realybę. Jo straipsnius spausdina daugiau nei dešimt regioninių laikraščių bei tinklapis lrt.lt,  savo įspūdžius žurnalistas viešina ir socialiniuose tink­luo­se. Keletą jo straipsnių spausdino ir „XXI amžius“. 

Kadangi su savo žurnalistikos specialybės studijų Vilniaus universitete kurso draugu E. Butrimu kalbėjausi sausio pradžioje, pradėjome nuo išskirtinai svarbios  Lietuvos istorijai  datos – 1991 m. sausio 13-osios. 

Dabar didžiąją metų dalį praleidi Ukrainoje, o kur buvai 1991 m. sausio 13-ąją?

Tuo metu dirbau laikraščio „Atgimimas“ redakcijoje ir vis dar gyvenau pas tetą nelabai toli nuo Televizijos bokšto. Po „Jedinstvos“ organizuoto Seimo šturmo žmonės prie jo ėmė budėti visą parą, aš eidavau viso to stebėti, kalbinti susirinkusius. Grįždamas namo pakalbindavau ir prie Televizijos bokšto susirinkusius gynėjus, tautines dainas dainuojančius žmones. Sausio 13-ąją pas tetą viešėjo iš Plungės atvykusi pusseserė Nijolė Vyšniauskienė su vyru Broniumi. Vos visiems susiruošus miegoti, pasigirdo triukšmas prie Televizijos bokšto ir mudu su Broniumi ten nubėgome. Prisijungėme prie rankomis susikibusių žmonių, norėjusių nepraleisti į bokštą rusų karių. Šie šaudė mums virš galvų bei po kojomis, o mes dainavome patriotines dainas… Po kiek laiko ėmė šaudyti į žmones, pasigirdo klyksmai, pamatėme nešamus sužeistus, žuvusiuosius… Bronius, kuris buvo tarnavęs Sovietų armijoje, supanikavo, kad tuoj iššaudys visus. Bandžiau prieštarauti, tačiau netrukus pamatėme, jog prospektu važiuoja tan­kai, pirmasis išlaužė skiriamąją kelio juostų tvorą ir pasuko link mūsų. Netrukus pasigirdo žmonių klyksmas – tankas pervažiavo merginą, o mudu su Broniumi, persigandę ir sukrėsti vaizdų, nuėjome namo.

O išaušus sausio 14-ajai, stačiau su kitais barikas prie Seimo. 

Kalbi tik apie įvykius. O kaip vidiniai išgyvenimai?

Jausmai buvo susimaišę – didelė baimė bei liūdesys, milžiniškas pyktis bei noras priešintis, statyti barikadas. 

Ar dabar, būdamas Ukrainoje, prisimeni tuos 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje?

Tik sausio 13-ąją bei susitikęs Bronių. Man Ukrainoje neretai tenka patirti naujų panašių sukrėtimų, dabar labiau galvoju apie juos.

Kiek laiko esi Ukrainoje?

Rusijai užpuolus Ukrainą dar tą pačią dieną nusprendžiau, kad ten vyksiu. Tuo metu dirbau „Lietuvos ryto“ korespondentu Varšuvoje, ir man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, nors iš Lenkijos ten išskubėjo būrys žurnalistų. Redaktorius nepritarė ketinimui ten vykti, tad išvažiavau savo lėšomis. Atvykau į Lvivą antrąją karo savaitę.  Pabūnu 4-5 mėnesius, tada grįžtu kelioms savaitėms pailsėti į Lietuvą.

Žurnalistu dirbi daugiau kaip trisdešimt metų, gyvenai keliose šalyse. Gal pastebėjai, ar karo ir taikos metų žurnalistika daug skiriasi?

Skiriasi tuo, jog karo metu žiniasklaidoje padaugėja propagandos ir dalis žurnalistų tarsi ima lenktyniauti, kas labiau išsityčios iš priešo, ir išaukštins savus karius bei šalies vadovus. Kartais kyla mintis, jog lazda yra perlenkiama, jog objektyvumo nedaug.

Savo publikacijose, FB įrašuose pasakoji labai jautrias Ukrainos žmonių istorijas. Ar žmonės noriai kalbasi su žurnalistu lietuviu? 

Pasitaiko visko: vieni žmonės kalba, kiti – ne. Daug žmonių per karą tapo labai nepatiklūs, bijo atvirauti, tad tenka ieškoti tokių, su kuriais pavyksta išsišnekėti, kurie sutinka pasipasakoti savo išgyvenimus, net ir labai skaudžius. 

Ką labiausiai nori pasakyti savo rašiniais?

Noriu apie karo žiaurumus ir sunkumus papasakoti taip, kaip tai mato paprasti žmonės, paprasti kariai, o ne politikai ar karo vadai.

Ar turi kokių nors taisyklių, kaip pasiekti pafrontės gyvenvietes, kaip prakalbinti žmones? 

Lengviau sekasi prakalbinti žmones nusigavus arčiau fronto, nes tada tiek kariškiai, tiek civiliai į žurnalistą žiūri kaip į savą žmogų, tokį, kuris rizikuoja gyvybe panašiai kaip ir jie. Lengviau surasti nuoširdžių pašnekovų ir gyvenant pigiuose nakvynės namuose ar važiuojant pigesnės klasės traukinio vagone, nes tada į mane irgi žiūrima kaip į saviškį – karo vargus kenčiantį asmenį. Dar padeda išsikalbėti tai, kai pasakau, jog Ukrainoje esu nuo pirmo karo mėnesio ir taip pat patyriau kelias gyvybei pavojingas situacijas. 

Kaip dabar dirba žiniasklaida ir žurnalistai Ukrainoje? Ar dažnai tenka kolegų sutikti? Gal gali kiek papasakoti, kaip jie supranta savo misiją?

Ukrainos žiniasklaida, manau, yra pasikeitusi, ji daug vietos skiria propagandai, skatina būti vieningiems, aukoti pinigus kariuomenei, praneša apie pergales. Valstybinė žiniasklaida apie korupcijos aferas ir bėdas armijoje rašo nedaug, o tai akcentuojanti opozicinė žiniasklaida patiria valdžios spaudimą, suvaržymus, ką kritikuoja Europos Sąjungos Taryba. Karo pradžioje užsienio korespondentai iš Kyjivo buvo pasitraukę į Lvivą, dabar dauguma vėl yra Kyjive, Į pafrontę užsienio žurnalistai važiuoja trumpam, o iš apkasų reportažus daro beveik vien ukrainiečiai, kurių todėl nemažai žūva. Aš daugumą laiko praleidžiu Rusijos pasienyje esančiame Charkive, todėl labiau bendrauju su vietos žurnalistais, nes užsieniečiai čia užsuka tik trumpam.

Kokios Ukrainos žmonių nuotaikos trečiaisiais karo metais? 

Jei glaustai – vis prastėjančios. Rusija kasdien prasistumia po kelis šimtus metrų pirmyn, o ukrainiečių vyrai kariauti nebenori – masiškai slapstosi nuo mobilizacijos, dezertyruoja iš fronto. Neseniai Charkive ir Dnipre fotografavau, kaip policija blokuoja gatves tikrindama, ar vairuotojai yra užsiregistravę kariniame komisariate. Anksčiau buvo apsiribojama patikrinimais prie metro (mane tikrino keturis kartus), supermarketų, o dabar tikrina ir darbovietėse, restoranuose, kino teatruose, sporto aikštelėse. Blogiausia, jog gyventojai palaiko bėgančius, per patikrinimą mačiau, kaip pardavėjos slepia vaikinus, šaukia ant tikrintojų primindamos, jog į armiją negaudomi turčiai, nes už kyšius tapo „ligoniais“ ar išvyko į užsienį. Tokie skandalai nerimsta. Be to, dėl karių trūkumo naujai mobilizuotieji į frontą yra siunčiami vos po kelių savaičių apmokymo, todėl greitai žūva, o tai girdėdami kiti vyrai dar labiau slepiasi arba dezertyruoja iš apkasų. 

Kokios karių nuotaikos? Ar jiems užtenka ginkluotės?

Kariai neslepia, jog priešai turi daugiau šauktinių, artilerijos šaudmenų, dronų, antidronų, o ukrainiečiams daug ko trūksta. Blogiausia, jog niekaip nepavyksta mobilizuoti reikiamo šauktinių kiekio. Tiek Donecke, tiek Charkive ar Kurske kovojan­tys kariai tvirtina, jog į mūšį pajėgūs eiti yra tik apie trečdalis brigados karių, nes dauguma sužeisti ir gydosi. Daug žūva ir vis daugiau dezertyruoja. Keli karo ekspertai paviešino, jog iš viso dezertyravo dešimtadalis karių, taip man teigė ir kalbinti karininkai. Dažniausiai dezertyruoja naujai pašaukti kariai, kurie išsigąsta fronto realijų ir sprunka po pirmo sužeidimo ar pamatę bičiulių žūtis. Dezertyrai pasiryžę geriau  keletą metų atsėdėti kalėjime nei žūti kovos lauke. 

Tų karių, kurie savo noru išėjo kovoti karo pradžioje beveik nebėra, nes žuvo arba sužeisti. Kovotojų moralę žlugdo ir korupcijos skandalai bei žinios apie tai, jog turtingi asmenys bei politikų ir valdininkų vaikai išsisuka nuo tarnybos.

Kaip yra vertinamas prezidento Volodymyro Zelenskio paruoštas Taikos planas, ar jo populiarumas nemažėja?

Taikos planas apaugo gandais, nes visuomenei nebuvo pristatytas. Kai kurie ekspertai, pasiremdami Vakarų žiniasklaidos informacija, tvirtina, jog Taikos planas yra ne kas kitkas, kaip prašymas didesnės finansinės paramos bei leidimo naudoti Vakarų gink­luotę tolimiems apšaudymas Ru­sijoje. 

Karo analitikas Vitalijus Portnikovas pareiškė, jog Taikos planas yra akių dūmimas ukrainiečiams, nes norima parodyti, kad prezidentas turėjo planą kaip laimėti karą, bet jį išdavė Vakarai, neduodantys norimos gink­luotės ir vėluojantys su parama. Ekspertai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Kyjive buvo atgaivinta Rinkimų komisijos veikla, todėl spėja, jog prezidentas yra susitaikęs, kad teks pasirašyti taikos sutartį su Rusija Vakarų padiktuotomis sąlygomis, o po to teks surengti skubius prezidento rinkimus. Skubius todėl, jog baiminasi, kad po karo kasdien jo populiarumas mažės. Mat kariai ir visuomenė priekaištaus dėl to, jog netesėjo tris metus kas vakarą kartotą pažadą atkovoti kiekvieną cen­timetrą, ir yra atsakingas už pralaimėjimą bei  dideles karo aukas. Prezidentas bus kaltinamas ir korupcijos nesuvaldymu, karo klaidomis, paaiškės ilgai slėpti tikrieji dideli žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičiai. Be to, iš karo į darbus grįžusių vyrų pajamos sumažės, biudžetui iškils problemų dėl socialinių išmokų sužeistiems ir žuvusiems, padaugės nusikaltimų dėl nekontroliuojamai išdalintų ginklų, sumažės Vakarų parama, didės emigracija.

Jei karas užsitęs dar metus ar kelis, padėtis gali dar labiau pablogėti tiek fronte, tiek visuomenėje. Pastaroji vieninga buvo tik pirmus kelis karo mėnesius, o dabar yra susiskaidžiusi į dvi dalis. Į tuos, kurie kariauja ar talkina armijai ir tuos, kurie to nedaro. Visi išgyvena mažesnį ar didesnį stresą, tačiau nemaža dalis nenori su karu turėti nieko bendro ir tarsi nuo jo atsiriboja, vakarus leidžia kavinėse. Blogiausiai, jog šaliai nepavyko pažaboti korupcijos, nepavyko nuteikti kovai visos tautos, todėl žlugo mobilizacija. Turtingi nuo karo išsisuka, o kovoja ir žūva daugiausia darbininkai bei kaimo žmonės.

O ar tiki ukrainiečiai naujai išrin­kto JAV prezidento Donaldo Trampo rinkiminiu pažadu karą užbaigti esą per vieną dieną? Ar dauguma vis dar nori kariauti, ar sutinka Rusijai atiduoti okupuotas žemes ir pasirašyti susitarimą dėl taikos?

Tuo, kad taika bus sudaryta per vieną dieną, mažai kas tiki, tačiau daugybė žmonių, net karių, į Donaldą Trampą deda dideles viltis. Gruodžio pabaigoje Kyjivo sociologinių apklausų įmonės „Demokratinės iniciatyvos“ atliktas tyrimas paliudijo, jog 47 % ukrainiečių pritartų stojimui į NATO atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 %, nors prieš metus nepritariančiųjų buvo dauguma. Šis bei panašūs kiti tyrimai akivaizdžiai liudija, kad Ukrainos gyventojai vis mažiau tiki pergale ir okupuotų žemių atkovojimu, ir vis daugiau nori taikos. Kai karo pradžioje kas nors ukrainiečiams pasiūlydavo imti pavyzdį iš Suomijos ir pasirašyti taikos susitarimą, Rusijai atiduodant okupuotą teritoriją, į tokį žmogų pažiūrėdavo kaip į Maskvos agentą, o dabar jie patys apie tai diskutuoja. Mat yra pervargę nuo karo, išsigandę dėl nesėkmių fronte ir nusivylę valdžia, kuri nesugeba pažaboti korupcijos, vykdyti mobilizacijos ir lobsta, kai dauguma vis labiau skursta. Visuomenė per karą labai susiskaidė. Toli nuo fronto esančiuose regionuose nėra problemų gauti darbo, veikia mokyklos, teatrai, vakarais pilni restoranai, o pafrontės gyventojai kasdien patiria košmarą. Čia liko gyventi vargingi žmonės, neturintys lėšų nuomotis butų kitur. Kariauja irgi dauguma neturtingi, neturėję pinigų išsipirkti, 

Kaip Tu pats prognozuoji – ar 2025-aisiais karas baigsis? Ir kaip?

Prognozuoti labai sunku, nes turime reikalą su neprognozuojamomis asmenybėmis – Vladimiru Putinu ir Donaldu Trampu, o ir Volodymyro Zelenskio ego yra didžiulis. Linkėčiau, kad susitarimas dėl taikos būtų pasirašytas šiemet, nes Ukrainoje iš arti matau vis didesnes kančias ir neviltį, skurdą. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo labiau bus varžoma žiniasklaida, tuo labiau  ribojama demokratija, tuo sunkiau bus atstatyti šalį, tuo mažiau ukrainiečių grįš iš emigracijos. Karas baigsis daugumą arba visas užgrobtas žemes perleidžiant Maskvai ir viliantis, kad kada nors ateityje Rusija susilpnės ir tos žemės vėl atiteks Ukrainai. To, manau, viliasi ir Suomija.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Redakcijos prierašas. Beje, anks­tesniais metais „XXI amžiuje“ prieš sausio 13-ąją kalbinome ir kelis E. Butrimo žurnalistikos studijų Vilniaus universitete kurso draugus, tarp kurių buvo Eglė Bučelytė, Modestas Patašius, Jolanta Šarpnickienė, Darius Lukoševičius, Tautvydas Meškonis, Loreta Jastramskienė, Valdas Valiukevičius, Sigita Butė-Urbonavičiūtė, Rolandas Norkūnas, Vytautas Makauskas, Sonata Kukienė, Laisvė Linkuvienė, Niljolė Kras­niauskienė, Daiva Červokienė.

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)