Apie Ukrainą, šventiesiems stebint 

Daiva Červokienė

Festivalyje „Nepatogus kinas“ įvyko filmo „Šventiesiems stebint“ premjera. Tai – viltingas pasakojimas iš karo Ukrainoje fronto linijų. 

Nuo pat 2014 metų Krymo aneksijos Oleksandras Klimenko su žmona Sofija Atlantova tapo ikonas ant šovinių dėžių, o jas pardavęs visame pasaulyje, didžiąją surinktų lėšų dalį skiria savanorių medikų organizacijoms.

Filmo režisierius vilnietis Sergejus Orlovas, profesionalus fotografas, agentūros, kuri užsiima grafiniu dizainu, reklamine fotografija, vadovas, nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios gabena humanitarinę pagalbą į šią kariaujančią šalį. Kartą jis suprato, kad norėdamas  padėti Ukrainai gali ne tik vairuoti autobusiuką, bet ir pasitelkti savo profesinius įgūdžius bei kino kamerą. Taip gimė dokumentinis filmas „Šventiesiems stebint“ – debiutinis Sergejaus filmas.

Unikalus sumanymas

Filmo premjeroje S. Orlovas  sakė, kad jį labai įkvėpė Oleksandro  ir Sofijos istorija. „Aptiko“ ją atsitiktinai –  jam teko išvežti jų ikonas. Kaip reklamos agentūros vadovas pagalvojo, kad šis turinys kuria didelę pridėtinę vertę. Sakė iš pradžių neturėjęs minties kurti dokumentinį filmą, tuo labiau pilnametražį. Norėjo papasakoti konkrečią istoriją ir sukurti turinį  sklaidai, „YouTube“ platformai. Tam, kad padėtų surinkti lėšų menininkų  tikslais.

„Šis projektas mane sužavėjo daugiasluoksniškumu. Jame kiekvienas gali pamatyti savo. Religingi žmonės mato jo vertę iš šios pusės. Meną vertinantys žmonės – iš meninės pusės. Tai tikrai aukšto techninio ir dvasinio lygio menas. Ir šis projektas išeina iš meno ribų, tampa pagalba kovojančiai Ukrainai pinigais, medikamentais, turniketais ir panašiai. Didele pagalba“, – sakė S. Orlovas.

Filme daug rodoma Pirogovo pirmoji savanoriška mobili ligoninė, kurioje Oleksandras savanoriauja. Ten jis dažnai ir tapo ikonas, per pertraukas tarp darbų. Buvo laikas, kai projektas „Ikonos ant šovinių dėžių“ buvo vienintelis šios mobilios ligoninės išlaikymo šaltinis.

Patirtis būtina

Paskambinęs mesindžeriu S. Orlovas  pasakė Oleksandrui turintis mintį nufilmuoti jų darbą ir kūrinius, šis sutiko: „Gerai, atvažiuok“.  Parsivežė daug medžiagos. 

„Kurdamas šį dokumentinį filmą neturėjau scenarijaus, tik viziją, kuri keitėsi. Nuo pradinių minčių, kad noriu ten ir ten nuvažiuoti, nufilmuoti, supratau, kad reikia ieškoti kažko gilesnio“, – sakė S. Orlovas .

Filmo premjeroje jis savo darbą apibūdino posakiu – jei nori eiti greitai, eik vienas; jei nori eiti toli, reikalinga komanda. Tad pradėjo ją rink­ti. Prisijungė prodiuserė Juliana Miliut, daug  puikių žmonių, leidę padaryti tai, ko vienas niekaip nebūtų sugebėjęs.

„Filmai – komandinis darbas. Be daugybės žmonių darbo pilno metro filmo nebūtų buvę“, – sakė S. Orlovas.  

Nors šis filmas –  debiutinis, Sergejus pabrėžė, kad prisijaukinti dokumentikos žanro jam nereikėjo, turėjo  patirties: prasidėjus COVID-19 agen­tūra sukūrė seriją apie verslus, prisitaikiusius prie naujų realijų, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija sukūrė 60 minučių edukacinį filmą. Be tų projektų, greičiausiai nebūtų pasiryžęs važiuoti filmuoti. 

„Tai buvo įdomi, nelengva kelionė. Joje buvo daug už mane labiau patyrusių žmonių“, – sakė Sergejus, pabrėždamas, kad puikiai suvokia, kad karas jam, kaip kūrėjui, atidarė tam tikras duris. Tačiau tai labai didelė atsakomybė. Visą filmo kūrimo ir dabar platinimo laikotarpį kartoja ir kartos, kad  negalima spekuliuoti karo tematika. Tai tiesiog amoralu.

Paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Filmas „Šventiesiems stebint“ prasideda nuo parodos „Ikonos ant šovinių dėžių“ Lietuvos Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kur buvo pristatyti S. Atlantovos ir O. Klimenko darbai. S. Orlovas buvo šios parodos kuratorius. Įsitraukęs į savanorišką veiklą, jis ne tik veždavo paramą į Ukrainą, jų studijoje buvo padarytas sandėlis priemonėms, kurias vežė. Ten pateko ir Oleksandro ir Sofijos  darbai. Sergejus suprato, kad ikonos nori nenori ten nemažai pagulės. Panoro parodyti jas Lietuvos žmonėms, kad ne tiesiog gulėtų sandėlyje, o ir jau tuo metu dirbtų, atnešti naudą Ukrainai.

Paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vyko 2022 m. balandžio 12–20 dienomis, ji – neplanuota projekto „Nupirk ikoną – išsaugok gyvybę“ atkarpa – stotelė tarp Kyjivo ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kur kūriniai buvo parduoti labdaros aukcione, o gautos lėšos grįžo į Ukrainą ir tapo parama mobiliajai Mikolos Pirogovo karo ligoninei. 

Parodą Vilniuje surengti pavyko labai greitai. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kurio padalinys yra Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, kaip tik rengė akciją, įleido žmones į Arsenalo rūsius. Šiaip žmonės ten neįleidžiami, nes jautri aplinka. S. Orlovas  parodos atidarymą filmavo, šie kadrai vėliau labai tiko filmo pradžiai. 

Ikonų kūrėjai

Projekto „Ikonos ant šovinių dėžių“ sumanytojas Oleksandras Kli­men­ko yra dailininkas ir menotyrininkas, baigęs Ukrainos nacionalinę dailės ir architektūros akademiją, Meno istorijos, folkloro ir etnologijos institutą. Dėstė Kyjivo valstybiniame taikomojo meno ir dizaino institute ir Kyjivo aukštesniuosiuose humanitariniuose teologijos kursuose. Jo darbai rodyti daugelyje parodų Ukrainoje, užsienyje. 

Sofija Atlantova baigė Kyjivo Taraso Ševčenkos menų mokyklą, studijavo Ukrainos nacionalinėjė dailės ir architektūros akademijoje. Ji knygų iliustravimą ir instaliacijų autorė, projekto „Ikonos ant šovinių dėžių“ bendraautorė. Menininkai gyvena ir dirba Kyjive. 

2014 metais, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, O. Klimenka ėmė tapyti kanonines stačiatikių ikonas, kurias dovanojo Donbaso gynėjams. Kartą, lankydamasis karo zonoje, pastebėjo, kad šaudmenims laikyti skirtų medinių dėžių dangčio ir dugno konstrukcija labai panaši į skydus, skirtus ikonoms tapyti. Parsivežęs vieną dėžę į Kyjivą, nutapė pirmąją „karo ikoną“ – Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdą. 

Kūrėjų mintys ir stilius

Filme rodoma, kaip menininkas pats vyksta pasiimti šovinių dėžių ir ikonas pradeda tapyti dar būdamas fronte, pateikiama jo minčių, kodėl į agresiją negalima atsakyti tokia pat ar panašia agresija.

„Ikonos ant šaudmenų dėžių demonstruoja dalelę karo realybės – jų grubiame paviršiuje matoma plėšimo, net šaudymo žymės. Medinės dėžės, kuriose laikomos šovinių juostos, pervežamos granatos ir raketos, skirtos žmonėms ir žmogaus kūrybai naikinti, mirties kultūrai. Ikona – mirties priešingybė. Sakralus Kristaus, Dievo Motinos ar šventojo atvaizdas, skirtas maldai, gyvenimui, bendrystei. Tai Dievo buvimo su žmonėmis, šviesos ir vilties ženklus“, –  filme kalba menininkai. 

Menotyrininkai pastebėjo, kad lyginant seniau O. Klimenkos tapytus kūrinius su  kurtais po 2022 m. vasario 24-osios,  pastebima kaita: dingo daugiafigūrės kompozicijos, nebėra ornamentais ištapytų fonų, ikonų kraštus puošusio dekoro. Aštrėjant karo siaubui, daugėja skausmo siužetų (Sopulingoji Dievo Motina, Kristus karste), akivaizdžiau eksponuojamos lentų „žaizdos“, jų metaliniai „svetimkūniai“: surūdiję skersiniai ir vyriai, kyšantys vinių smaigaliai. Visos O. Klimenkos ikonos nutapytos aiškiai, tvirtai, lakoniškai, laikantis bizantiško ikonų tapybos kanono, bet ne iki galo, tapant tik tai, kas svarbiausia, tarsi taupant laiką.

S. Atlantova, prieš tapydama, dažnai „sušvelnina“ skausmingą lentų tekstūrą, pridengia ją akvareliškai skaidriu fonu.

Ikonų tapytojai laikosi taisyklės: remti šalies kovą ne ginklais, o medikamentais, ekipuote ir pan.

Eksponuotos bent 120 vietų

Oleksandro Klimenko  ir Sofijos Atlantovos ikonos eksponuotos daugiau kaip 120-yje vietų visame pasaulyje. Jos buvo rodytos Kaune ir Vilniuje. Ar jų ikonų yra Lietuvoje? To pasiteirautas filmo „Šventiesiems stebint“ premjeroje O. Klimenka sakė, kad yra, tačiau vos kelios. Daugiausia jų yra JAV, Vokietijoje, Kanadoje. 

„Tačiau Lietuva buvo tarsi tramplinas mūsų ikonoms į platesnį pasaulį. Viena pirmųjų mūsų ikonų parodų buvo surengta Lietuvos ambasadoje Kyjive 2015 metais, po jos pradėjo keliauti plačiai“, – pabrėžė Oleksandras.

Filmo detalės

Filme „Šventiesiems stebint“ matyti Sofijos ir Oleksandro kūrybinio proceso užkulisių, sugriautų Kyjivo apskrities, Černigovo ir Rytų Ukrainos vaizdų, apie Karo ikonas kalba kariai ir šventikai, nuskamba šventų giesmių fragmentai.

Filme daug dėmesio skiriama ne tik Oleksandrui, bet ir medikams, kariškiams, eiliniams žmonėms. Juostoje netrūksta jautrių scenų, skamba dvasininkų giedojimas, rodomas Pirogovo savanoriškos  mobiliosios ligoninės medikų darbas. Filmo pabaigoje nuskamba žodžiai, kad kai kurių herojų jau nebėra gyvų. 

„Šis filmas ne tik apie karą, jis kalba ir apie kūrybiškumo galią. Tiesiog reikia teigiamai jį nukreipti. Filmas plėtoja mintį, kad kare kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo gink­lą. Tai nebūtinai turi būti šautuvas, gali būti ir teptukas ar muzikos instrumentas. Visi gali prisidėti, kuo geba ir būti naudingi. Visi gali savanoriauti“, – pastebėjo filmo režisierius.

Kurdamas jis buvo arti karo veiksmų zonos, bet ne joje pačioje. Pasak jo būnant Ukrainoje nevalia užmiršti, kad ten visur tyko pavojai, yra  labai daug užminuotų teritorijų.  Ten tikrai reikia elgtis atsargiai, atsakingai, atidžiai stebėti aplinką. Reikia stengtis kuo daugiau kalbėti su kompetentingais žmonėmis, kad jie pakonsultuotų, ką daryti, ko nedaryti, kur galima eiti, kur ne. Reikia kuo daugiau šnekėtis su žmonėmis, galinčiais išaiškinti situaciją, ir neprarasti budrumo. 

„XXI amžius“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 41–42 (2606–2607)