Apie vaikystę, tėtį, knygas, gimtąją kalbą ir Lietuvą

Ukmergės Senajame (nebe) knygyne rašytoja, vertėja, kalbininkė, pasakorė, leidyklos „Lieparas“ vadovė Liudmila PETKEVIČIŪTĖ pristatė savo knygą „Eglė žalčių karalienė“. 

„Kolei gyva bus mūsų tauta, legendinės Eglės paskleista paslaptinga šviesa dar ilgai švies mūsų širdyse ir žadins mūsų dvasią geriems ir gražiems darbams, – teigia rašytoja, drauge su savo kūrybine komanda, bičiuliais ir VšĮ „Nekarūnuotas“ bendraminčiais surengusi knygos sutiktuvėms skirtą performansą-pasaką, kuri buvo sekama į jūros dugną romantiškai „nugramzdinto“ (nebe) knygyno erdvėse. Su bangomis virtusiomis, jūržolių išdabintomis sienomis, senovinio rago muzika, paparčių šakelėmis ir baltais hortenzijų žiedais išklotu karalienės Eglės sostu. Su pasiuntiniais iš jūros dugno ir perskaitytu laišku, kuriame buvo išsakyta Žilvino valia – paskelbti Žalčių karaliene knygos iliustratorę, ukmergiškę dailininkę Silviją Puodžiūnaitę, savo piešiniuose atskleidusią sudėtingą, daugialypį senojo mūsų protėvių pasaulio moters paveikslą, kuriame, pasak autorės, „savitan vienin sulydyti puikiai dera Eglės – jūros mergelės, Eglės – žiniuonės, Eglės – nušvitėlės ir netgi Eglės – burtinin­kės bruožai“. Silvija buvo pasodinta į paparčių sostą ir tris kartus iškilmingai pakylėta į aukštybes. Knygų karaliumi buvo vainikuotas laužinio dailininkas Petras Petkevičius, Liudmilos brolis, aprašytas tėčio rašytojo Vytauto Petkevičiaus knygoje „Kodėlčius“.

Rašytojos bičiulei Virginijai Kriaučiūnaitei vakaro metu teko Jūros mergelės vaidmuo. Paklausta, kaip galėčiau ją pristatyti mūsų skaitytojams, Virginija gražiai paaiškino: „Esu biochemikė, baigusi anglų kalbą, o „pamišimo zona“ – etnokultūra“.

Renginio dalyviams gyvos muzikos programą dovanojo klaipėdietis atlikėjas Darius Žvirblis, dainuojamosios poezijos grupės „Atika“ įkūrėjas, gitaristas ir vokalistas. Grupėje be Dariaus – dar trys atlikėjai: Aurimas Stonys, iš Lvivo į Lietuvą atvykęs Michailo Denisenko ir ukmergiškis Haroldas Liumparas.

Liudmila Petkevičiūtė prisipažįsta: savo knygoje, gal jau tūkstantąjį kartą sekdama šią nuostabią pasaką, ji užsibrėžė skaitytojų mintis nukreipti į retai kada ir mažai kam ky­lan­tį klausimą: KODĖL dievaitis (ar bent jau pusdievis) Žilvinas pasirenka būtent Eglę? Kas ji? Kokia ji? Kuo taip labai skiriasi nuo kitų aplinkinių? Kuo ji nepaprasta, kuo ypatinga – toji nemarumo, atgajos ir neregėtos stiprybės žyme tapusi moteris?

Pirmą kartą šią pasaką Liudmila perskaitė būdama trejų metų. O dievai, kaip ji pati pasakoja, jai pasiuntė dailininkę Silviją. Kadaise Ukmergėje, aikštėje prie Kultūros centro vykusioje knygų mugėje, prie „Lieparo“ leidyklos palapinės priėjo močiutės Janinos Murauskienės lydima Silvija ir pasiūlė rašytojai iliustruoti „Eglę žalčių karalienę“. Prabėgo nei daug, nei mažai – 20 metų, kol ryto šviesą išvydo puiki dviejų talentingų kūrėjų dovana skaitytojams. 

Pasak rašytojos, Silvijos piešiniuose dailiai tilpo ir kita užmačia, būdinga visoms jos knygoms – pažerti skaitytojui kuo daugiau puikiosios mūsų kalbos perlų ir šitaip paraginti jų nepamiršti, nekeist į svetimus barškalus, žavėtis jais, mėgautis ir būtinai byloti, tarti juos, žosti, klegėti – kaip kad paukščiai kiekvienas savo giesmę atkakliai gieda, jos niekuomet neišduodamas.

„Tai tiek apie sakmę, kurioje ilgesio kupinomis švaistėmis vis dar švytuliuoja pamažu tolstančio ano, paslaptingom žvaigždžių dermėm kadaise skambėjusio, mūsų protėvių Gyvasties pasaulio gaisai. Pasaulio, kurį negailestingai dalgiais užkapojo naujoji, mirties šėlsmą ir naikos godulį garbinanti padermė, vadinanti save „naujaisiais žmonėmis“. Pasaulio, kuris, iškilęs kraujo puta, dejuodamas vis tolsta nuo mūsų, sykiu, manyčiau, slapčia vildamasis kada nors būsiąs atgaivintas“, –  rašo Žalčių karalienės autorė Liudmila Petkevičiūtė knygos „Žodyje mielam skaitytojui“.

Leidinio dailininkė Silvija Puodžiūnaitė atvirauja, jog svajoja ir apie kitos lietuviškos pasakos – „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ – iliustravimą. O pats naujausias Silvijos darbas – iliustruota Jono Takarevičiaus-Lietaus poezijos knyga.

O dabar – pokalbis su Liudmila PETKEVIČIŪTE.

Gimėte atmintiną ir liūdną mūsų tautai birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Ar tai turėjo įtakos Jums augant literatūros mokytojos, vertėjos ir rašytojo šeimoje? Ar apie tai būdavo kalbama namuose?

Manau, kiekvienam žmogui gimtadienis – svarbiausia diena. Visos kitos šventės ir dienos prieš ją nu­blanks­ta. Juk tai metas, kai iš gūdžios nežinios niurkteli šian pasaulin! Juk tai ypati, lemtinga laiko atkarpa, kai įvyksta didžiausias stebuklas: atsirandi tartum iš nieko, atkeliauji tartum iš niekur – naujas, nebūtas, netikėtas ir nenuspėjamas, nė pats nežinantis, kas, kaip, kodėl ir ko čia atsibeldei. Be to, gimdamas tampi nauja, savita, niekam nepažinia ir dėl to nepaprasta, kone ste­buk­linga jungtimi, daiktan subloškianti minių mi­nias buvusių pirmtakų ir nesuskaičiuojamus tva­nų tvanus tų palaimintųjų, kurie ateis po tavęs. Taigi toji neapsakomai svarbi diena – lyg kokie vartai, per kuriuos žengi čionai iš nebūties, žymė, kad jau esi, ką tik niekada ir niekur nebu…

Tėveliai tikriausiai labai laukė manęs, džiau­gėsi manimi ir be galo, be krašto mylėjo, nes artėjant tai nuostabiai radimosi dienai, net daugiau kaip mėnesį iki jos, kaskart pajuntu nenusakomą džiugesį ir suskantu švęsti gyvenimą kaip burtą, kerus, kaip nepaprastą, svaigiomis slaptimis alsuojantį gyvasties šėlsmą.

O gal tas polinkis džiūgauti persidavė iš tėtės? Kasmet alyvoms ir sodams pražydus jį apimdavo ypatinga nuotaika: juk tai buvo jo laikas! Įstabios, savitos jo asmenybės branduolį, neapsakomą jo sielos grožį, taurios jo širdies karštį ir dosnumą apibrėžianti būsena. Nuo mažens matydavau, kaip gaivina jį tas gamtos kilimo, žydėjimo ir atgimusių vilčių metas, o sykiu ir jo paties gimtadienio šventė, kurią linksmas minėdavo džiugiai kleketuodamas, kaip koks visatos gaivalų svaiginamas gandras – švęsdavo taip, kaip švenčia žmonės, gyvenimą suvokiantys kaip brangiausią dovaną, kaip galimybę kurti, džiaugtis ir džiuginti kitus.

Pagerbdama tą jo įprotį kasmet smagiai pašlovinti gimimo dovaną, kiekvienam tėtuko gimtadieniui išleidžiu kokią jo knygą – tesidžiaugie, kad ir Dausose rymodamas.

Augote, nuo mažens apsupta knygų, kalbų apie literatūrą ir knygas vaikams. Tikriausiai nebereikėtų klausti, kodėl ir pati pradėjote rašyti. Vis dėlto – kodėl? Ir kada?

Nutikau ankstyva, kaip ir tėtis, kaip jo mama, močiutė ir kiti protėviai. Tvirtai vaikščioti, rišliai, be to, daug ir stebėtinai noriai kalbėti pradėjau vos devynių mėnesių. Dvejų metų jau skaičiau, nors niekas nemokino, o savo pirmąjį apsakymą parašiau trejų. Su juo nutiko itin įdomiai.

Kad nebijočiau tamsos, tėtis nutarė man parodyti nakties grožį. Sykį, jau gerokai sutemus, įsodino valtin ir nusiyrė ežeran. Juodu puodu ežerą apvožęs dangus mirksėjo aibe šviesulių ir švieselių. Lygiai tiek pat jų raibuliavo tarp juodų juodžiausių ežero vilnių. Sulaikiusi kvapą kiūtojau valtyje – mažytėj salelėj, iš visų pusių apsuptoje to paslaptingo mirgėjimo. Didžiulis, galingas, neaprėpiamas pasaulis švelniai, negirdimai, be garso, be jokio mosto ar judesio, šliūkštelėjo lyg iš nebūties, lyg iš niekur. Ir atsivėrė neišmatuojamom, neaprėpiamom žvaigždynų erdvėm. Vedžiojau akimis po jas ir jaučiau, kad kylu kaži kur aukštyn – į tas tolimas žvaigždes ir dar toliau. Vis toliau ir toliau. Ir giliau. Į kaži ką tokio, ko ligi tolei nė neįtariau esant…

– Ar gražu? – paklausė tėtis.

Nepajėgiau pratarti nė žodžio. Tik linktelėjau.

– Na tai žiūrėk. Žiūrėk ir atsimink. Nepraleisk nieko. Stenkis atsimint kuo daugiau. Suimk, sutalpink tai.

Taigi dairiaus ir dairiaus. Akis išpūtusi. Ką ir kur sutalpinti, nelabai tesumojau. Tik jaučiau, kad tai, kas tvyro aplinkui, visas tas žvaigždžių, žvaigždelių ir žvaigždynų daugis ir esu aš. Ir stebuklinga eldija virtusi valtis, ir lelijos, ir ežere besimaudančios žvaigždės – visa tai aš. Vien aš ir mano plačiai plačiai pasklidusios ir aukštai aukštai iškilusios mintys. Visut visa persmelkta manimi ir sykiu smelkia mane. Ir visam tam nėra nei pradžios, nei pabaigos. Ir tai tęsiasi, tęsiasi… Nežinia iš kur atėję ir nežinia kuo nepaprastu, paslaptingu pripildyta – ligi pat giliausių gelmių ir beribių platybių.

– Na ką, patiko? – paklausė tėtis, kai grįžom namo.

Vis dar nevaliojau pratarti nė žodžio, tad ir vėl linktelėjau.

– Še tau sąsiuvinį, še pieštuką. Ryt atsisėsk ir viską užrašyk. Kad nepamirštum.
Ką beveiksi – dorai ėmiausi tos netikėtos užduoties. Grįžęs vakare tėtis rado mane visiškai nusiplūkusią ir apsiašarojusią.

– Visą dieną rašiau, – tariau paduodama sąsiuvinį. – Rašiau, rašiau… Rašiau, rašiau… Ir… ir nieko man neišėjo… Viso to… ten nebeliko… Nežinau, kaip tai surašyti… – nejučia paleidau dūdas pilna gaida: puikiai jutau, kuo puikiausiai žinojau – tos neaprėpiamos didybės ir to begalinio visa smelkiančio grožio manojoj kreivų raidžių rašliavoj neliko nė padujų. O ir kaip galėjai tą nenusakomą dyvą tenai sudėti, kokiais brūkšniais ar kableliais sutalpinti?..

Atsivertęs sąsiuvinį tėtis perbėgo akimis mano keverzones.

– Be reikalo tu taip. Visai be reikalo, – pasakė labai rimtai. – Gan neblogai, gan neblogai, – patvirtino kraipydamas galvą ir pasidėjo sąsiuvinį į stalčių. – Na, na… Neverk, – pridūrė šypsodamas ir delnu braukdamas man ašaras. – Žinosi dabar, koks sunkus rašytojo darbas…

Ilgam įsiminiau tuos jo žodžius. Ligi šiolei menu. O ir kaip pamirši, jei šitą tiesą tėtukas liudijo savimi kol gyvas, stebindamas ne tik geba keliais taupiais, neįmantriais po­tė­piais kuo ryškiausiai nupiešti sudėtingiausius vaizdus, perteikti kuo įvairiausias būsenas ir mintis, sutalpinti savo žodžiuose giliausias bedugnes ir plačiausias erdves, bet ir nuoširdžiai, be jokios veidmainystės išlikti tikru, nemeluotu rašytoju – viena vertus, tautos vaidila ir dainium, jos laisvės šaukliu, bebaimiu šviesos, tiesos, gėrio ir grožio gynėju, o kita vertus – žyniu, sielų gyduoliu žiniuoniu, žmonių guodėju, jų dvasios stiprintoju, vedliu į tauresnį, kilnesnį, prasmingesnį gyvenimą...

Papasakokite apie savo „Lieparo“ leidyklą. Kokie svarbiausi darbai jai tenka, kokie didžiausi rūpestėliai lydi?

Manoji leidyklėlė radosi tada, kai netikusių aplinkybių ir dar bjauresnių žmonių užspeista kampan nebeturėjau kur dėtis, kuo vaduotis. Norėdama išlikt savimi turėjau pradėt pati leist savo knygas, juolab kad leidyklos, kuriose ligi tolei darbavausi, labai greit apsikrėtė šalį užplūdusia lėkštos piguvos susna ir joms anaiptol neberūpėjo nei tauta, nei jos dvasia, nei jos stiprybės puoselėjimas.

Su dievų pagalba įkūriau leidyklą ir pasiraitojau rankoves: visuotiniam nupušimui įsilingavus, stojo metas gelbėti pačius tautiškumo pamatus – kalbą, paveldą, mąstyseną. Ir būtinai pradėti nuo vaikų – juk jie mūsų ateitis! Išvydusi, kokį šlamštą mūsų kraštan iš visų pašalių velka pinigavimosi šašligės apimtos „didžiosios“ leidyklos, tvirtai nusprendžiau: leisti tik brandžias, lavinančias, meniškas kny­gas, kad jos džiugintų, auklėtų, įkvėptų mažuosius ir jų tėvelius, kad skatintų juos išlikti lietuviais, kad atvertų jiems mūsų šventosios kalbos lobynus ir šitaip padėtų išsiugdyti savitą, nepakartojamą, kūrybos dvasia alsuojančią būtį.

Juk kas yra kalba? Tai mąstymo dingstis, prielaida, pamatas, penas, medžiaga, įrankis, galiausiai – jo akstinas, siekinys, tikslas! Tai tokia galinga jėga, kuri daro mus žmonėmis, akina kurti ir savo paslaptingais virpesiais leidžia mums gerinti, keisti, „užkalbėti“ pasaulį. O sąvokų, žodžių gausa teikia galių kuo išsamiau, nuodugniau jį atspindėti, pažinti, galiausiai lemia paties mąstymo plotį ir gylį – juk to, kas neįvardinta, nepavadinta, mes išvis nė nemąstom!

Ir še tau, kad nori: net apstulbau apsidairiusi, kad Lietuvoje ligi šiolei mažai kas težino, jog lietuvių kalbos Didysis žodynas – didžiausias pasaulyje! Kad tautosakos aruodai irgi plačiausi! Kad lietuvių kalba – ne šiaip sau kalbelė, o plati ir didinga kamieninė senosios prokalbės tąsa, mažiausiai nuo jos nutolusi ir pakitusi. Dar mažiau kam šauna į galvą, kad brukdami tokion didžion ir didingon kalbon svetimybes, tik žudom, griaunam, alinam ją, vadinas, silpninam ir niekais verčiam save. Ir bemaž ničniekas nesusimąsto, kad žagais gabendami menkaverčius leidinius iš svetur, spausdindamiesi knygas užjūriuose, „gudručiai verslučiai“ iš tiesų žlugdo Lietuvą, jos pramonę, taip sunkiai pelnytą šviesuomenės įdirbį, knygos meną, dailininkus ir spaustuves.

Tad viską drauge sudėjus, manasis „LIEPARAS“ susitelkė, pasiryžo ir liko vienintelė Lietuvos leidykla, kurios knygos spausdinamos LIETUVOJE, jas puošia LIETUVIŲ dailininkai, jos leidžiamos kuo tyriausia LIETUVIŲ kalba be jokių svetimybių.

Visais tais kertiniais dalykais apsiginklavusi taip ir žygiuoju nuo knygos prie knygos: pardavusi jau išleistas, sukaupiu lėšų vis kitai, vis geresnei, vis gražesnei, sykiu tarytum maro vengdama visokių ,,pro­jektų“ bei jų teikiamų išmaldų, kurios sumanytos tik tam, kad orų ir visavertį žmogų sumenkintų, suniekintų, paverstų apgailėtinu kaulintoju, prašinėtoju, o jo kūrybą darytų valdomą, lengvai pakreipiamą ,,rėmėjų“ bei visokių „dalintojų“ norima vaga.

Mano kelyje, be nuolatinio kruopštaus triūso, būna ir gan šviesių akimirkų. Pavyzdžiui, Seimo tautinės globos taryba, įvertinusi manųjų kūrinių tautišką, švietėjišką dvasią, pripažino juos būtinai teiktinus bibliotekoms, vaikų darželiams bei mokykloms. Tik bėda, mūsų „švietimui“ ar „kultūrai“, landžių „didžiųjų“ leidyklų nusavintiems knygynams ar bibliotekoms į tai visiškai nusišvilpt. Ten paisoma ne tautai naudingų, o visai kitų dalykų.

Knygas kuriu ir leidžiu keliom virtinėm. „Saulės spalvų poringės“ skirtos lavinti, turtinti, sodrinti skaitytojų kalbą. Jos – mano pasididžiavimas, nes būdamos iš pašaknų savitos ir dar išpuoštos puikiais dailininkės Laimutės Varkalaitės piešiniais, net porąsyk pelnė laurus pasaulinėse knygų varžybose.

„Dairykis ir geras darykis“ – lin­ksmos, smagios, juokingos eiliuotos pasakaitės, čia pagiriančios dorybes, čia pašiepiančios ydas. Jos papildytos lietuvių dainelėm, žaidimais, mįslėm, priežodžiais, pokštais. Kiekviena jų turi savo „mokslą“ ir „pamokslą“.

Virtinėje „Be dainos nė valandos, be knygutės nė minutės“ vaikai ir jų tėveliai ras galybę lavinančių lietuvių dainelių ir žaidimų – mat dainuodami ir žaisdami vaikai itin lengvai ir greitai visokio gero išmoksta.

Knygų seka „Sakmių gijos pynėm vijos“ pateiks kuo daugiau lietuvių sakmių ir padavimų, parodys viliojantį lietuvių pasakų būtybių pasaulį, atskleis mūsų tautosakos savitumą ir grožį. Šioj virtinėj, beje, gimė ir „Eglė“.

Sumanymų tiek daug, kad net pačiai kvapą gniaužia: juk visus juos įgyvendinti reik ir jėgų, ir lėšų, ir ryžto. O svarbiausia – puikių, gabių dailininkų!

Kaip tapote pasakore? Ir kodėl „Eglė Žalčių karalienė“? Ar tai pirmasis Jūsų bendras kūrybinis sumanymas su dailininke Silvija Puodžiūnaite? O kokie giminystės ryšiai sieja su  dailininku Petru Petkevičiumi?

Žiūrint iš šalies, pasakore tapau lyg ir atsitiktinai, o giliau pažvelgus – ta linkme dievai mane kreipė nuo pat vaikystės: juk augau tarp neprilygstamų kalbuonių, pasakorių, aš­

trialiežuvių ir pramaniūgų. Nepasotinamo žinių godulio apimta perskaičiau kalnus knygų, sutikau kuopas žiniuonių ir išminčių. Netgi labai rimtus lyginamosios kalbotyros mokslus, ko gero, krimtau vien tam, kad gebėčiau svariai, pagrįstai, ne „iš lubų“ ir ne „iš nosies galo“ byloti žmonėms apie esmių esmes, būties ir kalbos slaptis bei vertybes.

„Eglė žalčių karalienė“ rūpėjo nuo mažens, pirmiausia – kaip buvusios didybės, kažko labai artimo ir svarbaus, bet jau užmiršto, liekana, kaip senosios protėvių LIETOS ilgesiu dvelkiantis atodūsis. Antra, ramybės nedavė klausimas: kas gi ta Eglė, kokia ji, kuo ypatinga, kodėl būtent ją pasirinko Žilvinas, ano, užmarštin jau nuskendusio, darnos ir santarvės pasaulio valdovas? Ir štai dievų valia radosi dailininkė, turinti ganėtinai pagavos padėt man atsakyt į tuos klausimus, atskleist Eglės būdą, jos paslaptį, savotišką užuominą į tai, kad jos paveikslas – vis dar gyvas kadų kadaibėse gyvavusių mūsų pra­mo­čių atspindys.

Na, o mano rankraštį ir pluoštą nuostabių Silvijos Puodžiūnaitės piešinių dailia knyga pavertė įgudęs laužinio dailininkas, Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) „Kodėlčiuje“ kadaise aprašytas mano jauniausias broliukas Petras, pasižymintis puikiu skoniu, jautria nuovoka ir lakia vaizduote, tad labai tikęs talkininkas kuriant gražius, meniškus leidinius.

Kaip kilo mintis imtis vertėjos darbo ir sukti mamos vertėjos keliu? Kas lėmė autorių pasirinkimą?

Vertėjauti, kaip ir rašyti, dažniausiai skatina noras dalintis: ką nors gera sužinojus, patyrus, atradus ar perskaičius pasiūlyti tai kitiems. Jei verti neblogai, leidėjai kviečia versti jų siūlomus kūrinius – gana dažnai tokius, kurių pats gal ir nebūtum pasirinkęs ar net pastebėjęs. Bet imiesi, įsijauti, verti – ir ne tik dėl uždarbio. Besigilindamas į turinį, rašytojo kalbėsenos ypatumus, jo gyventą laiką, aplinkybes ir papročius, beieškodamas tinkamesnio žodžio, nuotaikos, atspalvio ir pats tobulėji, laviniesi, prusiniesi.

Mamos, Raisos Petkevičienės (1930), puikios mokytojos ir neblogos vertėjos, darbais visai pagrįstai galiu didžiuotis: juk ji supažindino ukrainiečius su geriausiais lietuvių rašytojų kūriniais, su tėvelio kūryba.

Visada labai gražiai, pakylėtai, su meile ir dėkingumu kalbate apie savo tėtį, teigdama, jog mielojo tėčio rėčio, rašytojo Vytauto Petkevičiaus mintys, darbai ir nepaliaujama tarnystė Lietuvai bei jos žmonėms – Jūsų atspara ir stiprybės šaltinis.

Taip, esu didžiai dėkinga tėtukui – ir už tai, kad iš viso gimiau, ir už tą neįkainojamą paviržį, kuriuo mane taip dosniai apdovanojo. Tai jo rūpesčiu, gražios, didingos jo asmenybės dėka išaugau tokia, kokia esu. Taip ir liko man niekieno nepranoktas mokytojas, parama ir pavyzdys, nors ir sunki buvo jo, tikro rašytojo, duona – vis nenurimti, vis nepabūgti, vis išlikti tiesiam ir teisiam ir niekad nemesti kelio dėl takelio. O kur dar nuolatinės pratybos neieškoti žodžio kišenėje ir vien juo apsiginklavus narsiai kautis su klastingomis ir suktomis visokiausių tamsumų ir slogučių pamėklėmis…

Šitaip jis ir gyveno: vien pačiu savimi, vien savo prigimties tvirtybe pasikliaudamas vadavosi iš gyvenimo bėdų ir vilkduobių, išlikdamas taurus, kilnus ir be galo dosnus to savo gerumo, pakeliui dar ir kitiems pagelbėdamas.

Be to, kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška kunkuliavo jame net ir sunkiausiomis akimirkomis. Kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.

Tai švytėjo jo akyse, skambėjo balse, slypėjo eigasty, laikysenoj – pirmykštis, prigimtinis, nepalenkiamas orumas, nesunaikinama savigarba, neįveikiama, laisva ir niekuo nepažabojama dvasia. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, parklupdyti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

Kokia svarbiausia šiuo metu Jūsų veikla? Labai knieti paklausti, ar dar dainuojate? Ukmergiškiai pamena Jūsų viešnagę Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, kurios metu Jūs ne tik apie knygas pasakojote, bet ir dainavote…

Šiuo metu gyvenu darnoje ir pilnatvėje. Džiugina graži šeima, pulkas anūkų, ir tai, kad galiu darbuotis taip, kaip liepia širdis: rašau knygas, kurias noriu rašyti, parenku joms tinkamus dailininkus, deramai jas išleidžiu, nesivaikydama piguvos ar dar kokio nemalonaus dalyko. Tad kas kartą išvydus naujai iškeptą mielą, žavią, spindinčią savo knygelę, apima begalinis džiaugsmas ir ta palaima, kuri aplanko darbui puikiai pavykus.

Negana to – pati tuos savo esybės trupinėlius sėkmingai išplatinu, tvirtai pasiryžusi neprasidėti su prekybos ir kitų galų „rykliais“, gudreivomis ir grobuoniais. Žinoma, būtų smagu, jei turėčiau talkininkų, sulaukčiau sumanios apsukruolių pagalbos – tuomet liktų daugiau spėko ir laiko vien kurti, rašyti. Bet yra kaip yra. Ir tame pilna savito žavesio. Žavesio ir galimybės išlikti kuo arčiau žmonių, neatitolti nuo jų, nuolat gyvai bendrauti su jais, jausti jų būsenas, svajas ir dvejones.

Didžiausias mano rūpestis taip ir liko: lietuvių kalba, neįkainojama jos vertė ir nepaprastas grožis, ir kaip jos turtus beigi burtus išlaikyti gyvai skambančius žmonėse.

Kai dėl dainų – tai kaipgi be jų? Dainuoju ir, matyt, kolei gyva būsiu, dainuosiu. Tad mano kely visa klojasi taip, kaip andai minėtoj knygelių virtinėj: „Be dainos nė valandos, be knygutės nė minutės“!

Ko palinkėtumėte dabarties skaitytojui?

Meno džiaugtis ir tą džiaugsmą dalinti kitiems. Meno norėti ir pa­si­rin­kt, ko norėti. Meno geisti, godoti, siekti tiesos, esmės, mąslumo gelmės. Meno pažinti, kas verta, tikra, o kas – tik tušti barškalai.

Tiesoje, šviesoje gyvenantys lengvai skiria, kur apgaulė, kur melas, jų niekas negali nei engti, nei mulkinti, nei už nosies vedžioti. Tai ir būtų didžiausia dovana patiems sau, o vėliau – ir vaikams, ir vaikų vaikams.

Dėkoju už pokalbį, už gerą laiką, skirtą Ukmergei.

Kalbėjosi Rasa Griškevičienė

Nuotraukos iš asmeninio Liudmilos Petkevičiūtės archyvo

„Sidabrinė gija“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 5 (127)