Apmąstymai

prie Anykščių Antano Vienuolio mokyklos

Kan. Robertas PUKENIS

Dažnai prisimenu aš ją, 
apipintą svajonių pumpurais.
Dar dažniau – prislėgtą košmarais.
Po 50 metų, sustojęs kieme dairaus, 
kaip viskas greit praėjo.
Tik gaila pavogto džiaugsmo,
nerimo dienų ir
Tėvynės išniekinto skausmo.
Sapnuoju rugsėjo rytą,
nešant klasės auklėtojai gėles.
Kiek daug neišsakyta!
Suklastotos istorijos pamokos.
Lietuva – tai nesibaigianti drama.
1972 m. gegužės 14 d.
susidegino Kalanta. 
Romai, tu gyvas fakelas,
laisvės šauksmas. Auka.
Anksti pajutau revoliucijos ugnį, 
kurios žiežirbas dalinau slapčia, 
pridengęs  nuo vėjo.
O žmonės, paimkite, 
nebijokit ištiesti delnų!
Mano ginklas – rožinis, malda.
Sutemus vakarais šventoriaus taku
skubėdavau pasiimti pogrindžio leidinių.
Nešiau procesijos vėliavą ir kryžių.
Oi, partija davė jiems velnių…
Liepė mokiniams parašyti temą:
„Šalia mokyklos – Bažnyčia“.
Negalėjau jos išsiginti:
tu amžinas grožis, menas ir tiesa.
Menu birželio išleistuvių vakarą
ir tremtinių sielvartingas dainas, 
pasklidusias po pievas ir rasas.
Pasikeitė laikai ir dingo visi, 
kurie niekino Dievą,  tikėjimą.
Jiems dabar gėda prisiminti. 
Deja, pasilieka amžinoji lygtis, 
su daugeliu nežinomųjų –
kiekvienam reikia apsispręsti:
už arba prieš. Vidurio nėra.
Tu – genijus, dieviškasis Mokytojas,
tautų Karalius.
Ir niekas negali Tau prilygti.
Tu gyvas žmonijos istorijoje.
Kaip alkanas maldauju duonos, 
kaip skęstantis šaukiu: 
Viešpatie, palaimink Lietuvą.
Čia virš Nemuno krantų 
vėl juodi debesys renkasi.
Pakelkim tostą už Baltijos kelią, 
paukščio skrydį ir naująją Europą.
Dar leisk pabūti mums ant žemės 
Tiek daug neužbaigtų darbų...

(2024 m. birželis, švenčiant mokyklos baigimo 50-metį)

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)