Ar 451-ieji metai su ankstyvuoju Lietuvos paminėjimu suvienys istorikus?
Ruslanas Baranauskas
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tyrimų skyriaus vadovas Vytas Jankauskas stažuotės Italijoje metu gana nesunkiai surado Venecijos rankraštį su Paolino Minorito XIV amžiuje surašytu tekstu „Satirica historia rerum gintarum mundi“, kur surandame ankstyviausią Lietuvos pavadinimą su išskirtu lokaliniu geografiniu pavadinimu „Lituama“.
Čia rašoma, kad 451 metais žiaurus hunų vadas Atila pasiunčia dalį kariuomenės į Dalmatiją – Zadaro miestą, po to – į Kelną, ir į mūsų žemes, kurios tikrai nebuvo dykros, tyrai, nepaisant to, kad valstybingumo genezės apraiškų iš minėto dokumento neįžvelgiame.
Zadaras – dabartinės Kroatijos miestas, Kelnas – Germanija, arba Vokietija, o Atila amžininkų tituluotas kaip „dievo rykštė“. Hunai vėliau sudarė vengrų etnosą. Paolinas Minoritas irgi remiasi neišlikusia X-XI amžiaus Jono Diakono kronika.
Taigi intriga ir atviro visuomenės nervo krapštymas išlieka.
Vytas Jankauskas siūlo ties šia paankstinta Lietuvos vardo paminėjimo data plėtoti archeologinius, toponiminius tyrimus, galbūt vengrų kronikos leistų visą kontekstą nuodugniau atskleisti ir pristatyti visuomenei.
Keista, kad kai kurie mokslininkai, esu girdėjęs, kad tarp tokių yra Darius Alekna iš kultūros tyrimų instituto, apie šitą paminėjimą žinojo ir nieko itin svarbaus nepaliudijo. Nors dar visai neseniai jis Istorijos instituto moksliniam darbuotojui Tomui Baranauskui nusidejavo, kad neturime Visuotinės istorijos tyrimų padalinio, o esą latviai, kitos šalys, mus tyrimuose gerokai lenkia. Kas trukdo jį įsteigti, o Istorijos institutui pradėti telkti mokslininkus kolektyviniams darbams, o ne lindėti pogrindyje ir atlikti tyrimus uždarame lauke?
Dar 2015 metais buvusio Lietuvos edukologijos universiteto prorektorius dr. Aivas Ragauskas užsiminė, kad mūsų istorikai silpniausiai rašo kolektyvinius darbus su užsienio kolegomis Europoje.
Ir kas po to pasikeitė?
Patingėta nuvykti į Turkiją susipažinti su Osmanų imperijos periodo dokumentais, susijusiais ir su LDK, vis dar romėnų monetos sestercijos Nemuno žemupio piliakalniuose yra išgalvotas Palemono mitas, kuomet archeologas Aleksejus Luchtanas jau rado hunų strėlių antgalių.
Prof. Liudo Mažylio Berlyno archyve surastas Vasario 16-osios aktas palyginti yra bereikšmis popierėlis, nes privalu išrausti visą literatūros ir tautosakos institutą su lentynomis, Jono Basanavičiaus tėviškę Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone.
Pastebiu, kad kolegų istorikų nuopelnų menkinimas vos netapo mokslo vizitine kortele. Deja, toks siauras suvokimas niekur neveda. Istorija visada buvo visuomenės ir mokslo garbės bei prestižo reikalu, įtraukiant į tyrimus visuomenę, švietimo sistemą, kuri dabar, išskyrus projektinių darbų, pridėtinės vertės nebesukuria. Reikia sudaryti darbines ekspertų grupes ir rašyti kolektyvines studijas, monografijas, įtraukiant ir užsienio šalių mokslininkus, nes Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė ir rusėnai, gudai, bendravome su čekais, lenkais, vengrais, austrais.
Tik dabar kruopščiau peržiūrimi Rygos magistrato dokumentai.
Galbūt atvės ir garsusis istorijos žinovas bei detektyvinių legendų kūrėjas Virginijus Savukynas, Lietuvos istorijos pradžią siedamas tik su karaliumi Mindaugu, tarsi iki jo iškilimo buvome barbarai – be kultūros ir genčių.
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 41–42 (2654–2655)