Ar gali negalia padėti atverti rojų?
Daiva Červokienė
Režisieriaus Lino Mikutos dokumentinė juosta „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“, sostinėje užbaigusi kino festivalį „Scanorama“, pasakoja apie sunkią autizmo formą turintį vaikiną, gyvenantį su motina. Tačiau pasakojime akcentuojami ne tokio gyvenimo nesklandumai ir sunkumas, o priešingai – tyrumas, buvimas „neprarastame rojuje“.
Prabėgantis berniukas su vėliavėle
Kaip skelbė anonsas, filmo herojė Jūratė turėjo svajonę susikurti savąjį rojų – ji, jos vyras ir jų vaikas medžių apsuptoje sodyboje. Netikėtai tai išsipildo – ji sutinka vyrą, kuris ją nusiveža į tokią vietą. Čia ji pamato apreiškimą – prabėgantį šviesiaplaukį berniuką su vėliavėle. Vizija netrukus virsta tikrove – Jūratė susilaukia sūnaus, tėvai pavadina jį Gabrieliaus vardu. Deja, tai, kas turėjo reikšti rojaus žemėje pradžią, greitai virsta prakeiksmu. Jūratė su siaubu suvokia, kad sutuoktinis anaiptol ne toks, kokio ji tikėjosi, o Gabrieliui diagnozuojamas sunkios formos autizmas. Moteris ilgus metus kovoja su vaiko liga, kol vieną dieną per sūnų Gabrielių ji išgirsta Dievo balsą, tad dabar remiasi į kūrėją.
Šeimos nesusikalbėjimas
Dokumentinis filmas liečia nemažai jautrių temų – vaiko negalia, skausmingas vyro ir moters nesusikalbėjimas ir griūnantys šeimos santykiai, skyrybos ir tikėjimas, religija.
Režisierius Linas Mikuta po filmo premjeros sakė, kad šis filmas – šeimos ir neįgalaus vaiko, šeimos skyrybų, entropijos istorija. „Tai yra apie suvokimą, kad mūsų santykiai kartais gali pradėti irti, nepaisant, kokį rojų norėjome sukurti. Gabrielius turi sunkią autizmo negalią ir epilepsiją, bet, nepaisant to, man, kaip režisieriui, jis pasirodė labai įdomus. Jo būtis yra nepažįstant gėrio ar blogio, jis yra visapusiškai tyras, nepaveiktas to, ko mes esame veikiami kiekvieną dieną, kažkokių blogio ir gėrio imperatyvų. Jo gyvenimas yra kaip neprarastame rojuje, iš kurio jis nebuvo išvarytas. Manau, kiekvienas mūsų rasime tame filme tam tikrų sąlyčio taškų su savo, savo pažįstamų, artimųjų gyvenimais, su tuo, ką įsivaizduojame, ko norime, kaip susikuriame iliuzijas ir kaip kartais jos pradeda byrėti“, – sakė L. Mikuta.
Pasakoja kiti
Pagrindinis filmo veikėjas yra Gabrielius – sunkią autizmo formą turintis vaikinas, gyvenantis su motina Jūrate. Juos pirmą kartą išvystame pakrantėje. Gabrielius varto knygą, tuo pat metu, kaip jam būdinga, ranka mušdamas ritmą, o motina šoka seklumoje. Jūratės šokis vėliau ne kartą pasikartoja filme.
Gabrielius filmuojamas iš arti, bet neįgalaus vaikino istoriją pasakoja kiti – kiekvienas iš savos perspektyvos. Iš pradžių už kadro išgirstame Jūratės balsą. Ji pasakoja apie kadaise sodyboje aplankiusią viziją – su vėliavėle prabėgantį sūnų. Po kurio laiko ji pradėjo lauktis Gabrieliaus. Tačiau, pasakoja Jūratė, išgirsta sūnaus diagnozė ir byrantys santykiai su vyru netrukus sudaužė rojaus žemėje iliuziją. Kitame filmo epizode ji pasakoja apie krišnaitų vienuolį, kuris, pamatęs Gabrieliaus ilgus pirštus, teigė jį praėjusiame gyvenime veikiausiai buvus dvasiniu mokytoju, kuris nusidėjo ir todėl gimė „tokiame kūne“.
Filmo vaizdai tarsi teigia, kad negalia užtikrina Gabrieliaus dvasingumą ir tyrumą. Jo gyvenimas prisotintas religijos – ne tik su mama lankantis bažnyčiose ir šventose vietose, Mišiose ir procesijose, vaikinui skaitomos religinės knygos, jis linguoja skambant varpui, namuose Jūratė siuva religinę vėliavą ir ją neša su sūnumi aplink namą…
Labai jaudinančiai nuskamba Jūratės žodžiai, kad ji norėtų palydėti sūnų į „Aną pasaulį“, nepalikti jo kitų globai, kad nebūtų sutryptas dabartinis jo tyras, blogio nepažįstantis pasaulis. Ir žodžiai, kad per sūnų Gabrielių ji išgirdo Dievo balsą, tad dabar remiasi į Kūrėją.
Ko Gabrielius nori?
Nors žiūrint filmą nelengva suprasti, kokie yra Gabrieliaus tėvų santykiai oficialiai, akivaizdu, kad jų ryšys sutrūkinėjęs, persisunkęs įtampa ir nuoskaudomis. Iškalbingos pokalbių scenos, minimaliomis priemonėmis atskleidžiančios už mandagaus „fasado“ šėlstančias emocijas.
Pavyzdžiui, telefono skambutis, kai tėvas Juozas randa sodyboje Gabrieliaus kalėdinę girliandą ir žaisliukus, skambina buvusiai žmonai. Noras grąžinti daiktą atrodo pretekstas ieškoti kontakto, jis girdi šaltus moters atsakymus, kad esą Gabrielius turi daug naujų žaislų, senų nereikia. Pašnekesys, regis, vis tempiamas, pradedamas iš naujo, nors pasakyti kaip ir nebėra ką, skamba toks pat moters atsakymas. Tada nuskamba ir Juozo kaltinimas: „Dabar Gabrielius nori tik to, ko nori tu“.
Herojai atėjo
Kaip gimė sumanymas kurti dokumentinį filmą apie autistą Gabrielių? Režisierius L. Mikuta sakė, kad dokumentiniame kine kartais būna, kad herojai patys netikėtai ima ir atsiranda. Režisierius turi sodybą Anykščių rajone. Vieną dieną, jiems ten bebūnant, atėjo moteris su berniuku ir dideliu šunimi. Nustebo – atoki vieta. Pasirodo, jie – jų kaimynai, gyvena netoli. Taip viskas prasidėjo… Pradėjo filmuoti 2019 metais, koncentruodamiesi į vaiko pasaulį, vėliau istorija įgavo platesnę apimtį dėl šeimos skyrybų dramos.
Kaip sekėsi filmuoti Gabrielių? Juk autistiški vaikai sunkiai priima nepažįstamus žmones… L. Mikuta teigė, kad su vaikinu nebuvo lengva užmegzti ryšį. Per pirmuosius susitikimus Gabrielius tolinosi filmavimosi komandos, reikėjo laiko, kol tapo gerai pažįstami, patikimi. Režisierius prisiminė atsitikimą, kad kartą Gabrielius pagriebė jo ranką ir ilgai laikė žvelgdamas tokiu skrodžiančiu, labai šviesiu žvilgsniu, tiesiai jam į akis. Kone hipnotizuojančiai. Kokias penkias minutes… Tame žvilgsnyje pamatė neįprastą istoriją, pasaulį, kuris jį sudomino, o vėliau ir atsiskleidė visu savo dramatiniu grožiu.
Filmuota trejus metus
Dokumentinės juostos „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“ filmavimas truko apie trejus metus. L. Mikuta teigė, jog stebimojoje dokumentikoje turi nutikti tam tikri draminiai elementai, turi būti tam tikras laiko atotrūkis, kad pasijustų kitimas, gyvenimo tėkmė, jos elementai. Niekada nežinai, kas ir kodėl įvyks, filmuoji tol, kol galiausiai jauti, kad tą dramą jau turi, gali judėti toliau. Filme matome ne tik Gabrieliaus būsenas, tačiau ir besiskiriančių jo tėvų įtemptus santykius.
Režisierių labiau domino paties Gabrieliaus pasaulis, jo kitoniškas suvokimas, kitoks vidinis būvis, negu daugumos žmonių.
„Man Gabrielius nėra žmogus su negalia, man jis kitoks. Kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo, kuris turi teisę egzistuoti, pavyzdys. Kuris nėra blogesnis ar geresnis, negu, kad mūsų, „normalių“ žmonių, gyvenimas“, – sakė L. Mikuta.
Šio straipsnio autorei Gabrielius atrodė mamos Jūratės pasaulio pagrindinis veikėjas, veidrodis, atspindys, kartu – ir jo kūrėjas, gludintojas. Šį pasaulį derinti ir su Gabrieliaus tėvu Juozu jau tapo per sunku.
Apie mūsų svajones ir viltis
Ko režisierius tikisi, kad žiūrovai išsineštų pažiūrėję šį filmą? „Kiekvienas iš mūsų išgyvename istoriją apie neprarastąjį rojų, kuris trupa ir nyksta. Tai mūsų svajonės ir viltys. Kurios dažnai priklauso nuo mūsų pačių. Kaip tą rojų išlaikyti? Ar apskritai tai įmanoma? Tokie išskirtiniai vaikai kaip Gabrielius gyvena tame rojuje, jiems nereikia įdėti pastangų, jie jau yra tame tyrame buvime, tame rojaus pažade. O mums, sveikiesiems, tą rojų reikia kiekvieną dieną sukandus dantis kurti. Tai nelengvai sukuriamos, labai trapios ir lengvai prarandamos mūsų laimės sekundės, dėl kurių, matyt, ir gyvename. Apie tai ir kviečiu žiūrovą pagalvoti“, – sakė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už trumpametražį dokumentinį kino filmą jau turintis režisierius.
Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Žvilgsniai“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 13 (302)