„Ar jau pasaulio pabaiga?“
Popiežius Pranciškus kviečia sutelktai spręsti planetą ištikusias globalines krizes
Mindaugas BUIKA
Pamokanti Tvano istorija
Popiežiškosios Gyvybės akademijos 30-ojoje generalinėje asamblėjoje nagrinėta įsimintina tema „Ar jau pasaulio pabaiga? Krizės, atsakomybės ir viltys“ susilaukė plataus atgarsio bažnytinio gyvenimo, mokslo ir žiniasklaidos pasaulyje. Kovo pradžioje Romos Šv. Augustino patristikos institute „Augustianum“ vykusiame susitikime, žinoma, svarstytas ne eschatologinis mokymas, kad pasaulio pabaiga yra pasidėjusi su pirmuoju Kristaus atėjimu ir tęsis iki antrojo Jo atėjimo. Į generalinę asamblėją sukviesti žymūs mokslininkai, įskaitant Nobelio premijos laureatus – fizikai, biologai, medikai, taip pat teologai, antropologai ir istorikai aptarė aktualų klausimą, kaip, atsižvelgiant į vienu metu iškilusias globalines politines, socialines bei ekologines krizes, reikia bendradarbiauti, kad būtų išsaugota žmonija ir planeta. mūsų bendrieji namai. Spaudos konferencijoje pristatydamas asamblėjos temą, Popiežiškosios Gyvybės akademijos prezidentas italas arkivyskupas Vinčenzas Palja (Vincenzo Paglia) pabrėžė, jog „vis labiau suvokiame, kad krizės, kurias dabar patiriame, daro vis didesnę įtaką įvairiems mūsų asmeninio ir visuomeninio gyvenimo aspektams“. Popiežius Pranciškus, priimdamas šį supratimą, naudoja žinomo prancūzų filosofo Edgaro Moreno (Edgar Morin) sumanytą terminą: polikrizė (daugybinė krizė). Kita vertus, pasak arkivyskupo V. Paljos, svarbu išsiaiškinti, kokie veiksniai mus atvedė į šią dramatišką padėtį, globalinių problemų konvergenciją, t.y. persipynimą, nustatant vykstančių permainų bei tendencijų eigą, kad „su reikiama atsakomybe, galėtume atverti vilties langus mūsų visuomenių ateičiai“. Jis pastebi, kad apmąstant šią temą galėtų būti naudingas Biblijos pasakojimas apie pasaulinį Tvaną (Pr, 6-9), kurį galima būtų interpretuoti ir dabartinėje situacijoje. Pradžios knygoje aiškiai nurodoma, kad globalinę krizę ir Dievo pyktį anuomet sukėlė visur išplitęs didelio masto blogis, kuris peržengė ribą, kaip dabar sakytume „raudonąją liniją“, todėl nebegalėjo būti toleruojamas. Dabar irgi reikia apmąstyti, ar nepriartėjome prie tos lemtingos ribos, plintant viską apimančiam blogiui, turint žmonijos susinaikinimui išvystytą potencialą įvairiose srityse, ne vien tik sukaupto masinio naikinimo ginklo panaudojimo grėsmę.
Taigi, kaip Biblijoje minimas teisuolis Nojus, kuris Dievo nurodymu pasistatė Arką, kad save ir artimuosius bei gyvūnijos atstovus išgelbėtų nuo visą žemę apėmusio ir viską sunaikinusio potvynio, taip ir mes turime sutartinai darbuotis bei statyti „bendrą arką“, tai yra spręsti iškilusias krizes, kad kiekvienas išsigelbėtų. Reikia mums, kaip anais laikais Nojui, atidžiai bei nuolankiai klausytis Dievo žodžio, skirto žmonėms ir visai kūrinijai, taip pat vadovautis Evangelijos logika, kad išsilaikytume paviršiuje patvinusios blogio jūros, kuri nugramzdina visus nusidėjusius nepaklusniuosius. Šiuo atžvilgiu biblijinė Arka simbolizuoja erdvę, kurioje žmonės ir visa Dievo kūrinija gali „plaukti“ per aplink tvyrantį ir viską naikinantį potvynį link naujos ir gelbėjančios pradžios. Arkivyskupas V. Palja pripažino, jog gyvenimas Arkoje, tai yra gelbstinčioje erdvėje, nėra lengvas ir paprastas, kadangi joje esančiųjų sambūvis negali ir neturi būti laikomas savaime suprantamu dalyku, net ir „tvano“ nelaimės akivaizdoje: reikia suderinti visus skirtingumus, kas yra būtina išlikimo sąlyga. Net ir nauja pradžia, Biblijos pasakojime paženklinta Arkos atsiradimu šalia sausumos Ararato kalnuose, nuslūgus potvynio vandeniui, realybėje yra žymiai ilgesnė, nei to epizodo keliasdešimt dienų ar kelių savaičių laikas. To atsinaujinimo proceso tęstinumas, kaip ir Nojaus, atkaklumo, kantrybės bei vilties žmogaus pristatymas, patvirtina, jog ieškant „polikrizės“ išeities reikalingas rimtas susitelkimas bei darnus veikimas. Palaikyti viltį nereiškia nuolankaus nusistatymo susitaikyti su esama padėtimi, bet stengiantis rasti sprendimus reikia aktyviai susitelkti, naudoti visas turimas mokslines, ekonomines ir socialines priemones. Su tokiu ištvermingumu bei tvirtu pasitikėjimu ir solidarumu, remiantis Dievo žodžio pažadais, galima reikšmingais sprendimais žengti piligriminėje kelionėje į šviesią bendrosios gerovės ateitį.
Klausymas ir padėties analizavimas
Šventasis Tėvas sveikinimo laiške, pasiųstame iš Augustino Džemelio (Agostino Gemelli) ligoninės, kurioje buvo gydytas dėl sunkaus plaučių uždegimo, pripažino Popiežiškosios Gyvybės akademijos svarstytos temos savalaikiškumą. Tiesiogiai nevartodamas „pasaulio pabaigos“ sampratos vasario 26 diena datuotame kreipimesi jis pripažino susidariusios padėties rimtumą ir poreikį Bažnyčiai plėsti dialogą su mokslo pasauliu, ieškant išeities, kad būtų užtikrintas žmonijos išlikimas bei bendrosios gerovės siekis. Esama „polikrizė“ atspindi dramatišką situaciją su tokiais jos bruožais, kaip apsirūpinimo energija problemos, pasikartojančios pandemijos ir epidemijos, precedento neturintys migracijos mastai, technologijos naujovių prieštaringo naudojimo pasekmės, taip pat liūdnas perspektyvas tautoms pranašaujantys karai ir klimato kaita. Šių kritiškų problemų, kurios daro poveikį įvairiems mūsų gyvenimo aspektams, sąlytis ir verčia mus klausti savęs apie pasaulio lemtį bei jos suvokimą, teigė popiežius Pranciškus. Jo įsitikinimu pirmasis žingsnis turėtų būti paties turimo pasaulio ir visatos vaizdinio dėmesingas analizavimas. Jeigu to nedarysime, jeigu neužsiimsime rimtu tyrimu priežasčių, dėl kurių nesiryžtame giliems pokyčiams žmonių ir visuomenės gyvenime, tai nebus esminių sprendimų, o tik dalinis užglaistymas ir padėties pavojingumas išliks. Kaip pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė buvusią COVID-19 pandemiją, kai jėgos ir lėšos buvo „iššvaistytos“ skubiam gydymui be gilesnės įžvalgos, sąžinės žadinimo bei reikalingų socialinių permainų, kad panašūs milijonų gyvybių pareikalaujantys reiškiniai daugiau nepasikartotų.
Kitas svarbus žingsnis, padedantis ryžtis esminiams pokyčiams, kad būtų įveikti juos trukdantys pokyčiai, nerangumas ir baimė dėl nežinomybės, yra rūpestingas įsiklausymas į mokslo pateikiamas perspektyvas, perspėjimus bei paraginimus. „Klausymo tema šiuo metu yra lemtinga“, – tvirtino popiežius Pranciškus, priminęs, jog tai buvo esminė dalis jo pradėto sinodinio proceso Bažnyčioje, kuris dabar yra įgyvendinimo fazėje. Todėl vertindamas Popiežiškosios Gyvybės akademijos užmojį pasitelkti žymiausius mokslininkus atsakingai ir viltingai iškeliant bruožus „socialinės pranašystės“, kuri minima ir praėjusio Vyskupų Sinodo baigiamajame dokumente, jis pabrėžė būtinumą žengti šiuo keliu. Čia reikia ne tik nuosekliai moksliškai analizuoti, bet ir įsigilinti į žmonių bei tautų gyvenimo praktiką bei istoriją, ištikimybę šimtmečiais formuotoms tradicijoms ir vertybėms. Tuo tarpu priimant ir nagrinėjant šiuolaikinio mokslo žinių indėlį, reikia suprasti, jog iki šiol galiojančius mūsų antropologijos bei kultūros parametrus reikia giliai persvarstyti. Laiške priminta, jog kaip tik tam Šventojo Tėvo sprendimu po praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos buvo sudaryta keliolika ekspertų grupių, kurios tęsia svarstymus įvairiose bažnytinio ir socialinio gyvenimo srityse. „Aš žinau, jog kai kurie iš jūsų dalyvaujate tų grupių veikloje ir vertindamas Popiežiškosios Gyvybės akademijos pastaraisiais metais atliktus darbus, reiškiu didelę padėką už šias pastangas“, – nurodė popiežius Pranciškus.
Įžvalgumas, dialogas ir viltis
Įsiklausymas į mokslininkų pastebėjimus didina bendrąjį pažinimą, atveria naujus kelius sprendžiant globalines problemas. Tačiau ir čia reikalingas istorinis požiūris, nes svarstant tai, ką mokslas šiandien pasakoja apie materijos sandarą ir gyvų būtybių evoliuciją, iškyla daug dinamiškesnė gamtos vizija, nei buvo manyta Izaoko Niutono laikais, pažymėjo Šventasis Tėvas. Galima priminti, kad I. Niutonas (Isaac Newton) buvo žymiausias XVII amžiaus anglų fizikas, per savąją klasikinės mechanikos ir visuotinės traukos teoriją pateikęs Dievo buvimo ir Jo santykio su pasauliu įrodymų koncepciją. Be to, mūsų supratimas apie „nuolatinę kūrybą“ mokslinės pažangos kryptimi turi būti iš esmės peržiūrėtas, suvokiant, jog negali būti išrasta kažkokia „stebuklinga“ technologija, kuri išgelbėtų žmoniją nuo globalinių katastrofų. Šitos idėjos gali pasirodyti patrauklios, bet skatina utilitarinį t.y. naudos siekio veikimą be jokios kontrolės ir reguliavimo, todėl skatina socialinę nelygybę. Toks požiūris tik įtvirtina stipresniojo galios įstatymus, kaip vienintelius normatyvus globalinio neoliberalizmo sąlygomis ir stiprina dehumanizacijos procesą, perspėjo popiežius Pranciškus. Jis nurodė priešingą kelią, kuriuo žengė prancūzas jėzuitas kunigas Tejaras de Šardenas (Teithard de Chardin, 1881-1955), žymus katalikų filosofas ir paleontologas, bandęs religinę pasaulio sukūrimo koncepciją derinti su evoliucijos teorija.
Jo pastangos – neabejotinai dalinės ir neišbaigtos, tačiau drąsios ir įkvepiančios – skatino rimtam dialogui su mokslu, tai yra praktikuoti tą, kas gali būti pavadinta skirtingų disciplinų sąveika. Žinoma, tai rizikingas kelias, nes per tariamai mokslinį požiūrį gali būti nuklysta į materialistinę ir net bedievišką, ateistinę pasaulėžiūrą. Vis dėlto reikalingas įžvalgus susitelkimas į visų gamtinių dalykų santykius bei tarpusavio priklausomybę, pabrėžiant „homo sapiens“ glaudų ryšį su visa gyvojo pasaulio sistema.
Šiais būdais interpretuojant pasaulį ir jo evoliuciją su pavyzdžio neturinčiomis permainų formomis bei joms būdingomis sąsajomis, galima atpažinti ženklus vilties, į kurią mus, kaip piligrimus, kviečia 2025 metų Jubiliejus, rašo Šventasis Tėvas, pasiremdamas tiems metams skirtu savo dokumentu „Spes non confundit“. Aiškindamas, kad viltis yra svarbiausia nuostata, kuri mus palaiko visų lemtingų išbandymų kelionėje, jis pabrėžia, jog tai ne pasyvus laukimas, bet veržlus judėjimas link tikrojo gyvenimo tikslo ir ateities, peržengiant siaurų individualių interesų ribas. Primintas popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimas, nurodytas jo enciklikoje „Spe Salvi“, kad viltis mus susieja gyvais saitais su „tauta“ ir kiekvienas individas tuomet gali save įprasminti šioje „mes“ aplinkoje. Pripažįstant tokio bendruomeninio vilties aspekto svarbą, reikia vertinti ir globalaus pobūdžio įrankius, tarptautines struktūras, galinčias reikšmingai pasitarnauti ieškant sprendimų mūsų planetą ištikusios kompleksinės ir visuotinės krizės akivaizdoje. Negalima abejingai ir beviltiškai laukti tragiško pasaulio likimo ar jį spartinti dar labiau aštrinant politines ir ekologines nelaimes. Rašydamas apie tai, popiežius Pranciškus išreiškė susirūpinimą dėl pagrindinių tarptautinių institucijų, netgi Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmens menkėjimo sprendžiant globalinius taikos ir saugumo klausimus. Tai susiję tiek su tų institucijų reformos stoka, kuri būtina iškilus kokybiškai naujoms XXI amžiaus aplinkybėms, tiek ir dėl įsivyravusių trumparegiškų požiūrių, ginant vadinamuosius dalinius nacionalinius ar grupinius interesus. Kai kurios įtakingos valstybės netgi išstoja iš svarbiųjų tarptautinių institucijų, tokių kaip Pasaulio sveikatos organizacija, užuot imtųsi reikalingo jų atnaujinimo. Tačiau Šventojo Tėvo įsitikinimu tarptautinė bendruomenė turi tęsti įsipareigojimą ryžtingai veikti per reformuotas pasaulines organizacijas ir struktūras, kad būtų užtikrinta teisinė tvarka ir bendrojo gėrio siekis, sutelktai sprendžiamos globalinės taikos, gamtosaugos, skurdo, sveikatos ir bado problemos, apgintos pagrindinės žmogaus ir tautų teisės. Tik tokiu būdu gali būti skatinamas visuotinis daugiašališkumas, kuris nepriklausytų nuo besikeičiančių politinių aplinkybių ar nedaugelio savanaudiškų interesų ir turėtų stabilų efektyvumą.
Gelbstintis gyvybės gynimas
Baigdamas laišką ir pabrėždamas, kad polikrizės sprendimo užduotis skirta visai žmonijai, popiežius Pranciškus, nurodydamas į plačią veikimo motyvacijos bei tikslų eigą, maldingai prašo Švč. Mergelės Marijos, Išminties Sosto ir Vilties Motinos užtarimo. Jis pasiremia prieš 30 metų, 1995-ųjų kovo pabaigoje šventojo Jono Pauliaus II paskelbta enciklika „Evangelium Vitae“, kurioje globalinių išbandymų akivaizdoje, kviečiama suprasti, jog mes, kaip piligriminė tauta, turime būti „gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę“. Tokiu būdu su pasitikėjimu žengdami į „naują dangų ir naują žemę“ (plg. Apr21, 1), žvelgiame į Dievo Motiną, kuri savąja motinyste mums yra „tikros vilties ir paguodos ženklas“. Todėl kalbant apie globalinių problemų sprendimą ir svarstant egzistencijos bei išlikimo klausimus, pirmiausia reikia susitelkti į gyvybės gynimo ir skatinimo apmąstymą. „Šis klausimas turi iškilti kiekvieno žmogaus sąžinėje, ieškančioje tiesos ir susirūpinusioje žmonijos ateitimi“, – rašoma enciklikoje „Evangelium Vitae“. Taigi, turi būti teisingai aiškinama ir palaikoma minėta „gyvybės tautos ir tautos, stojančios už gyvybę“ samprata, nes tik aktyviai ir bendruomeniškai ginant žmogaus gyvybę, galime vertingai prisidėti prie visuomenės atsinaujinimo, bendrojo gėrio kūrimo ir tikros pažangos. Neįmanoma palaikyti tikro žmoniškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo, nepripažįstant kiekvienam teisės į gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, nes tuo grindžiamos visos kitos ir neatimamos individų teisės.
„Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes, kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o, antra vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvairius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi socialinio ir asmeninio gyvenimo paribyje, – tvirtina Šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje. – Tik pagarba gyvybei gali būti esminių ir brangiausių visuomenę saugančių vertybių, tokių, kaip demokratija ir taika, pamatas“. Kviesdamas įveikti žlugdančią „mirties kultūrą“ skatinančias blogio jėgas, kad būtų kuriama gyvybės kultūra, jis primena ypač Gavėnios metui svarbią Evangelijos žinią, jog „pats Jėzus savo pavyzdžiu parodė mums, kad pasninkas ir malda yra pirmieji ir veiksmingiausi ginklai prieš piktojo jėgas“ (Turima galvoje Viešpaties gundymas dykumoje, Mk 4, 1-11). Šventasis Tėvas kviečia iš naujo atrasti nusižeminimą ir drąsą melstis ir pasninkauti, kad galia iš Aukštybių nugriautų melo ir apgaulės sienas, tas sienas, kurios „nuo daugybės mūsų brolių ir seserų slepia priešiškuose gyvybei įstatymuose ir veiksmuose glūdintį blogį“. Reikia prašyti, kad su tokiu atsivėrimu dieviškoji galia nukreiptų mūsų širdis į pasiryžimus ir sumanymus, įkvėptus kurti gyvybės ir meilės civilizaciją. Prieš 20 metų į Amžinybę išėjęs Šv. Jonas Paulius II savo istorinėje enciklikoje su būdingu marijiniu pamaldumu kreipiasi į Švč. Mergelę Mariją, „šviesiąją naujo pasaulio aušrą ir gyvųjų Motiną“, prašydamas globos ir užtarimo, kad mes, kartu su visais geros valios žmonėmis, savo darbais ir liudijimais siektume, jog būtų sukurta tiesos ir meilės civilizacija. Džiugioje taikos ir solidarumo atmosferoje ji turi būti plėtojama Dievo, gyvybės Kūrėjo ir mylėtojo garbei bei tikrajam visos žmonių bendruomenės ateities labui.
„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)