Ar tikrai mes kovojame už laisvą žodį?..

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako kaunietis, žurnalistas, fotografas Modestas PATAŠIUS, pirmasis 1991 m. sausio 13-osios naktį tiesiogiai prabilęs televizijos studijoje iš Kauno redakcijos per Lietuvos televiziją nutilus jos transliacijai iš Vilniaus, kai okupantai užėmė LRTV pastatą Simono Konarskio gatvėje, o iš televizijos ekranų dingo jo kurso draugės Eglės Bučelytės vaizdas.

Kokie tos nakties prisiminimai įstrigo labiausiai?

Artėjant „eilinėms“ sausio 13-osios nakties metinėms ne kartą anksčiau buvau klausiamas, kodėl būtent aš tada sėdau prieš televizijos kameras. Išties įdomiai susidėliojo 1986 metų VVU (dabar VU) žurnalistikos laidos bendrakursių tos nakties likimas. Eglė Bučelytė buvo paskutinioji Vilniuje užgrobtos LTV televizijos eteryje, aš pirmasis iš Kauno ją pratęsęs. Kita kurso draugė Jolanta Sakalauskaitė-Šarpnickienė Vilniuje nutrūkus Lietuvos radijo transliacijai netrukus ją pratęsė iš Kauno rajone esančios Sitkūnų radijo stoties… Išskirtinius visą pasaulį apskriejusius fotokadrus padarė kurso draugas Virgilijus Usinavičius. Juose matyti, kaip žmonės rankomis prie TV bokšto stumia tanką po kurio vikšrais guli tą naktį žuvusi Loreta Asanavičiūtė. Nemažai prie to meto įvykių prisidėjo ir kiti kurso draugai. Tai toks mano prisiminimas, rodantis, kad likimas mūsų kurso draugus suvienijo ir per sausio įvykius. 

Turiu prisipažinti, kad ir aš esu iš to paties kurso. Na, o kodėl būtent tu tada Kaune sėdai prieš kameras?

Tiesiog taip susidėliojo aplinkybės. Buvau ne televizijos, o radijo darbuotojas. Artėjant šiems kruviniems įvykiams jau kelios dienos vyko įvairiausi jedinstvininkų ir sovietinių kariškių išpuoliai, ore tvyrojo jausmas, kad Vilniuje kažkas atsitiks. Tik niekas nežinojo, kas ir kada. Tomis dienomis kas nors be techninių darbuotojų turėdavo naktimis likti Kaune radijo ir televizijos pastate Simono Daukanto gatvėje. Buvau toks naktinukas, jauniausias iš visų tuometinių kolegų, tad savo noru pasilikdavau aš. Tad kai Vilniuje išmušė valanda „X“, techniniai darbuotojai pradėjo ruošti eteriui „prieštvaninę“ aparatūrą. Kažkas iš jų pasakė, kad po dešimties-­pen­kiolikos minučių jungsimės ir būtent man, buvusiam radijo žurnalistui, reikės sėsti prieš kameras. Nes tiesiog iš taip vadinamų kūrybinių darbuotojų tuo metu redakcijoje buvau tik aš vienas. Nebuvo laiko apmąstyti, svarstyti – eiti ar neiti sėsti prieš kameras… Buvo apėmęs didžiulis pyktis – kokią jie turi teisę taip su mumis elgtis. Nors kai dabar pagalvoju, tai buvo be galo drąsus apsisprendimas. Kažkas panašaus, kaip šokti į sraunią plačią upę, bandant ją perplaukti gerai nemokant plaukti. Atrodo, kad pavyko.

Ar sėsdamas prieš kameras jau žinojai ką kalbėsi?

Nežinojau. Kalbėjau ekspromtu, tai, ką jaučiau. Kaip minėjau, buvau radijo žmogus, niekada nevedęs televizijos laidų, juo labiau tokiu momen­tu ir tiesioginiame eteryje. Ir, deja, be jokio išankstinio paruoštuko… Prieš pat eterį studijoje galvoje sukosi įvairiausios mintys, kažkas iš techninių darbuotojų pasakė kažką panašaus: „kalbėk ką nori, svarbu, kad mes gyvi ir tęsiame tai, ką tie niekšai ko­la­bo­ran­tai padarė Vilniuje“. Tie, kas mena tas pirmąsias eterio minutes, matė šiokią tokią mano baimę ir sutrikimą. Juolab, kad prieš pasijungimą kažkas iš kauniečių paskambino telefonu ir pasakė, kad esą iš Panemunėje esančio sovietinio desantininkų dalinio į centro pusę važiuoja tankai. Toptelėjo mintis, kad ne kur kitur, o į mūsų redakciją. Ir aišku, ne pirštu pagrūmoti… Galvoje net sukosi mintis, kad netrukus jie įsiverš į studiją, paspaus automato gaiduką, ir viskas… Gi buvome tam tikri streiklaužiai, su kuriais trumpa kalba. Vėliau paaiškėjo, kad karinė technika tikrai buvo užvesta, tik dėl tam tikrų priežasčių nepajudėjo. Apie tai pasakoti būtų ilga atskira tema. Vėliau šiek tiek pykau ant vyresniųjų televizijos kolegų, kodėl jie, nujausdami, kad gali taip atsitikti, man nedavė jokio paruoštuko… Gal tada man būtų buvę daug lengviau ir būčiau atrodęs „solidžiau“.  Bet nežinau dėl kieno aplaidumo tokio tiesiog net nebuvo. Pavyzdžiui, Jolantai Šarpnickienei tuometinis radijo skyriaus vedėjas Juozas Kundrotas davė ilgą tokiam atvejui paruoštą tekstą. Tiesa, jinai jį kažkiek pati paredagavo, kartu su kolegomis tą pačią naktį išvertė į keletą kalbų.

Ar kas nors užfiksavo tai, kas vyko 1991 metais iki rugpjūčio pučo Maskvoje Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje? Gal kas nors rašė dienoraštį? Juk būtų tikslinga turėti dokumentinę, o ne iškraipytą tų dienų istoriją.

Yra išlikę kolegų nufilmuoti kai kurie momentai tiek pačiame pastate, tiek kas vyko Sitkūnuose bei gatvėse. Tik gaila, kad tie kadrai labai retai parodomi ir tik lyg tarp kitko. Suprask, visa kova vykusi Vilniuje. Sutinku su tuo, ten vyko skausmingiausi ir reikšmingiausi įvykiai. Tačiau jei Kaunas, tiksliau, televizijos ir radijo žurnalistai nebūtų pratęsę nutildytų sostinės kolegų, dar nežinia kaip viskas būtų susiklostę. Ne paslaptis, kad Vilniuje sovietiniai desantininkai nesitikėjo, gal net ir nežinojo, kad Kaune yra tokios techninės televizijos ir radijo galimybės. Pradėjus savo „juodą darbą“ jiems buvo „švelnus šokas“ sužinojus, kad jų „žygdarbiai“ skleidžiami ir jau žinomi pasauliui. Gi pirmiausia televizijos bokštą, radiją ir televiziją jie užėmė ne šiaip sau. Žinojo, kad laisvas žodis yra didelis ginklas. Galėjo iškart pulti tuometinę Aukščiausiąją Tarybą, dabartinį Seimą.

Nemažai daliai 35 metų ar jaunesnių žmonių kartai, išaugusiai ir subrendusiai po sausio 13-osios, istorija nebeįdomi. Paklausęs apie tai, kas žuvo sausio 13-ąją, gal dar išgirsi vieną kitą pavardę, o, pavyzdžiui, jei pasiteirausi, kas toliau transliavo televizijos programą Vilniuje okupantams užėmus Lietuvos televiziją ir radiją, vargu ar išgirsi teisingą atsakymą. Kaip tau atrodo, kodėl?

Tai gana plati tema. Nesinori kaltinti tėvų ir mokyklos. Jaunimas, nemaža jų dalis, šiandien gyvena kitais rūpesčiais ir džiaugsmais. Laikas negailestingai daro savo darbą. Net ir mano kartos žmonės ne visi šiandien gerai prisimena kai kurias to meto detales. Gaila, bet yra daug iškraipytų bei nutylėtų faktų. Ne paslaptis, kad kai kas net specialiai pasinaudojęs tuo laikmečiu nepelnytai susikūrė sau politinį bagažą.

Visi buvome jauni, jaunimas pasižymi maištinga dvasia. Jaunystėje, net ir komunistinės santvarkos metais, nors ir buvo ribojamos laisvės, mokėjome atskirti, kur tiesa, kur melas, domėjomės tuo, kas buvo slepiama, klausėmės užsienio radijo stočių. Kaip pats kalbėjai Vytauto Didžiojo karo muziejuje vykusiame susitikime, per 1991-ųjų sausį keli jaunuoliai netoli įėjimo į pastatą savanoriškai gynė Lietuvos televizijos Kauno redakciją. Jie tą darė rizikuodami savo gyvybe ir žinodami, ką daro. O ar dar visai neseniai vykusiose akcijose „Už laisvą žodį“ dalyvavę jaunuoliai žinojo, ko jie protestuoja?

Būsiu gal nepopuliarus, tačiau didžioji dalis jaunuolių tikrai to nežino. Tikrai netikiu, nors tu ką, kad tas jaunimėlis, susirinkęs į „dau­gia­tūks­tan­ti­nius“ protesto mitingus, yra „ištikimi“ LRT žiūrovai. Manau, kad į tuos protesto mitingus atėjo ir dalis tokių, kurie, vedini jaunatviško maksimalizmo, tiesiog nori sudalyvauti įvykiuose, kur gali triukšmingai palaikyti kažkieno nuleistą lozungą, kurio jie gerai ir nesuprato. Tuose mitinguose iškilo ir keletas naujų veidų, esą kovojančių už kultūrą ir „Laisvą žodį“, akivaizdžiai ateityje sieksiančių tam tikro politinio vaidmens. Juos pastaruoju metu dažnai matome tos pačios LRT politinėse diskusijose bei žinių laidose. Tai irgi daug ką pasako. Nenustebčiau, jei jų vardus ir pavardes išvystume artimiausiuose Seimo rinkimuose. Esu taip pat įsitikinęs, kad nemažai prie to prisidėjo jais manipuliuodamos ir dabartinės Seimo opozicinės jėgos. Iš pradžių vyko kova esą už kultūrą „Stovėsiu iki galo“, paskui – „Už laisvą žodį“, vėliau, manau, susigalvos naują priežastį. Juk tai vienas iš gink­lų, kuriuo bandoma sukelti politinę krizę, bet kokia kaina pakeisti dabartinę valdančiąją daugumą. Ir bet kokia kaina išsaugoti jiems lojalią LRT vadovę. Nes, priešingu atveju, kyla grėsmė, kad praras mūsų visų išlaikomą informacinį kanalą, kurio dėka skleidžiama jiems naudinga informacija. Ypač žinant, kad šiemet reikės įsisavinti milijardinius pinigus, skiriamus gynybai. O kaip neretai tai „skaidriai“ vyksta, niekam ne paslaptis.

Ar jaunimas, dalyvaudamas tokiuose mitinguose, sugeba kritiškai mąstyti? Ar jie išvis žino, kas yra cenzūra ir laisvas žodis, sugeba atskirti, kada jiems sakoma tiesa, o kada brukamas melas?

Gaila, bet man atrodo, kad nesupranta. Bent dauguma – tikrai. Aš esu už „Už laisvą žodį“, už tai, kad politikai nesikištų, nenurodinėtų žurnalis­tams, ką ir kada kalbėti. Vykstant kovai už „Už laisvą žodį“ iš pradžių kalbėta tik apie permainas LRT,  po kurio laiko pakeista plokštelė – imta kalbėti ne apie „nepakeičiamos“ vadovės kėdę, o gąsdinama mitu, esą bus kaip Vengrijoje, kur ministro pirmininko Viktoro Orbano vyriausybė išleido išties drastiškus įstatymus, kontroliuojančius žurnalistus. Tačiau, manau, nebūtinai panašiai bus ir pas mus. Bent aš to labai viliuosi.

Tad vis dėlto ar Lietuvoje tikrai nėra žodžio laisvės?

Ir yra, ir tuo pačiu nėra. Jei, pavyzdžiui, pažiūrėsime į socialinius tinklus, tai jos gal net per daug. Neretai ten matant atvirus įžeidinėjimus, palydimus net keiksmažodžiais, kartais tikrai norisi kažkokio apynasrio. Bet bent kol kas yra įstatymai, tvarka, kurią nustato ir patys internetinių por­talų savininkai. Įtakos turi net ir jų pažiūros. Gi daugeliu atvejų eiliniai žurnalistai nekalbės ir nerašys kitaip, nei mąsto jų vadovai, tie, kas jiems moka pinigus. Antra, be valstybinės LRT, dar yra ir kitos, komercinės televizijos – TV3, LNK, BTV, „Lietuvos ryto TV“, kuriose to laisvo žodžio niekas per daug lyg ir nevaržo. Tačiau ir čia juntamas tam tikras „spaudimas“, kai iš įvairių valstybinių institucijų gaunamos lėšos tam tikriems faktams nušviesti. Na, sakykim, kad ir „Covid-19“ pandemijos metai. Įvairūs gąsdinimai ir draudimai upeliais liejosi iš visų pusių. Ir ne paslaptis, kad už tai buvo dosniai sumokama iš Svei­katos apsaugos ministerijos, ir ne tik jos, lėšų. Išlikti internetiniams portalams ir spaudos leidiniams objektyviems šian­dien be šalutinės finansinės paramos labai sudėtinga. Kaip sakoma – kas kokią muziką užsako, tokią ir giesmę giedi.

Klausiu kaip piliečio ir kaip žurnalisto. Kodėl dabar televiziją žiūrintieji kažkada netikėjo tuo, ką rodė centrinės televizijos rusiškai transliuota laida „Vrema“, o dabar įsitikinę, kad „Panorama“ rodo tik tiesą?

Tada nelabai buvo iš ko rinktis. Ko nepasakysi dabar. Nemažai žmonių, o tarp jų ir aš,  beveik nežiūriu tos „Panoramos“, nes gerai žinau, kokios „sukramtytos“ naujienos čia bus pateikiamos. Aš turiu tvirtą savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, ir nesiruošiu jos keisti. Ypač koktu žiūrėti politines laidas su parinktais tam tikrais oponentais. Bet daugeliui, t.y. konservatorių ir liberalų, ar buvusių laisviečių elektoratui tai tinka. Nes tai atspindi jų pažiūras, arba jie tiesiog balsavo už juos.

Bėgant metams daug kas pasimiršta. Jei neužsirašai ir nepaliudiji pats, kiti ima „liudyti“ visai ne taip, kaip buvo. Juk turbūt ir Lietuvos televizijos Kauno redakcijos indėlį prisimena tik kauniečiai. O ir reportažuose iš Vilniaus matome, kad 1991-ųjų sausio įvykius gerai „prisimena“ tada buvę šešiamečiai, tų dienų liudininkai jau vadinami protėviais, per sausio 13-osios minėjimus dainuojama ne tada skambėjusios Eurikos Masytės „Laisvė“, Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo“ ar Kipro Mašanausko „Už rankų susiėmę, apglėbkim Lietuvėlę“ – tų dienų simboliai, o Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“.

Gaila man kolegės Eurikos Masytės, kurią gerai pažinojau, kad viskas taip pakrypo. Manau, daugelis jau pamiršo, kodėl ji ir jos atliekama legendinė „Laisvė“ tapo „ne­pa­gei­dau­jama“ minint sausio įvykius ir LRT eteryje. Manau, kad Eurika Masytė  „paslydo“ lygioje vietoje, kai 2018 metų rugsėjį Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus. Ji tada socialiniame tinkle pareiškė savo kritišką nuomonę organizatorių sprendimui, kad Popiežių prie lėktuvo trapo pasitiko du itališkai kalban­tys vaikai, iš kurių viena buvo tamsiaodė mergaitė. Tada ir buvo paleistas tas džinas iš butelio, būtent nuo tada ji ir tapo „persona non grata“. Eurika Ma­sytė dar bandė įrodinėti savo tiesą, tačiau susilaukė dar daugiau priešų. Klaida? Galbūt. Tačiau tada galima klausti, ar čia yra žodžio ir minties laisvė? Juk Eurika nieko tokio smerktino nepasakė, tik savo nuomonę. Matyt, kažkas labai norėjo, pasistengė, ir ji tapo ne tik rasiste, bet ir vatnike.

Bėga metai, keičiasi ne tik patriotinės dainos, bet ir įvairūs mus lydintys patriotiniai simboliai. Kokia tavo nuomonė apie juos?

Deja, taip… Ir liūdna dėl to. Man, ir ne tik man, labai daug abejonių sukėlė 2014 metais grupelės visuomenės veikėjų, kurių priešakyje buvo konservatorė politikė Monika Navickienė, „pagimdyta“ neužmirštuolė. Jau tada pasigirdo nemažai balsų, kad jo nereikia, tai dirbtinas, svetimas ir netinkamas simbolis – juk turime savo. Tiek tos „niezabutkės“ gimdytojai, tiek dabartiniai opozicijos politikai išsijuosę savaip aiškina jos svarbą. Nors kas domisi simboliais, nesunkiai gali rasti labai įdomių palyginimų… Aš lieku prie senų laiko išbandytų ir krauju aplaistytų simbolių.

Prieš 35 metus nieko nebijojai, televizijos eteryje okupantus išdrįsai pavadinti šunsnukiais. Kada jauteisi labiau laisvas kalbėti – 1991-ųjų sausyje, ar dabar, jei ką nors pasakysi ne taip, kaip reikalauja „teisingieji“, būsi išjuoktas, išvadintas vatniku ar Rusijos agentu, nesvarbu, kuo buvai tada ir kad nesi Lietuvos priešas, o tik turi kitokią nuomonę?

Man labai gaila, bet tai tiesa. Jei tu ne su mumis, tai jau esi vos ne raupsuotasis. Todėl šiandien, jei nenori turėti priešų, neretai geriau patylėti, nei garsiai reikšti savo nuomonę. Ypač jei tu esi daugiau ar mažiau žinomas visuomenėje. Kad net draugų tarpe priešų nesunku įsigyti, gerai matėsi tais prakeiktais „Covid-19“ pan­demijos metais. Gal tuometiniai politikai, medikai ir visas būrys influencerių ir neturėjo tokio tikslo, bet visuomenė tada buvo suskaldyta, suskirstyta į edukuotuosius ir antivakserius. Kokie apribojimai ir „bausmės“ buvo numatytos pastariesiems, baisu ir prisiminti. Kažkas panašaus įvyko ir dabar su „Laisvu žodžiu“.

Ir paskutinis klausimas, kaip manai kuo visa tai baigsis?

Tikrai nežinau, įvykiai neretai keičiasi ne dienomis, o valandomis. Šiandien vyksta kova už „Už laisvą žodį“, lyg Lietuvoje nebūtų finansų, ekonomikos, medicinos, švietimo, gynybos ir dar begalės kitų problemų, kurios ne ką mažiau svarbios mūsų gyvenime. Didelių auditų tose mano dabar minėtose srityse lyg ir nebuvo, todėl baisu pagalvoti, kokia „sumaištis“ kiltų, jei, pavyzdžiui, paaiškėtų, kas atsitikę su milijardiniu biudžetu Krašto apsaugos ministerijoje. Labai norint iš tiesų būtų galima paskelbti akcijas, labai panašias kaip jau nutilusią „Stovėsiu iki galo“ ir kitose srityse.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

„XXI amžius“, 2026 m. sausio 23 d., nr. 3–4 (2664–2665)