„Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“

Atmintis 

Lidija Veličkaitė

Monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 100-ųjų gimimo metinių minėjimas balandžio 15 dieną prasidėjo Lietuvos Respublikos (LR) Seime, jam skirtos parodos atidarymu Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje.

Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė kalbėjo: „Šiandien ypatinga diena, kad mes minime Aukščiausiosios Tarybos deputato mons. A. Svarinsko šimtmečiui skirtus renginius. Kaip mons. A. Svarinskas 2001 metais sakė: „Lietuvai reikia daug idealistų, kurie Tėvynę mylėtų, labiau negu save patį. Kova nebaigta. Mes dar neiškovojome pilnos laisvės ir nepriklausomybės. Kovokime ir melskime Dievą visokeriopos palaimos. Ši paroda skirta pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui, tikinčiųjų piliečių teisių gynėjui, politiniam kaliniui, iškalėjusiam net 22 metus sovietų lageriuose ir kalėjimuose, Aukščiausiosios Tarybos deputatui, pirmajam nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui mons. Alfonsui Svarinskui.“

Iškilus dvasininkas mons. A. Svarinskas buvusio Seimo nario Vid­man­to Žiemelio buvo pristatytas ir pagerbtas Seime.

Po to mons. A. Svarinsko gimimo 100-mečio paminėjimui skirta konferencija „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“ įvyko Seimo Konstitucijos salėje. Pradėdama konferenciją Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė priminė, kad pristatydamas pirmąją knygą apie save mons. A. Svarinskas kalbėjo: „Tikiuosi, kad Dievas leis ten pamatyti šimtus tūkstančių lietuvių, kurie kovojo, kurie atidavė gyvybę už Lietuvą ir dabar yra laimingi, o mūsų pareiga yra eiti jų pėdomis. Gana tų tragedijų. Jei dabar Lietuva žus, ji niekada neatsigaus. Mes buvome okupuoti, o dabar turime laisvę. Bet, jei nemokėsime ja pasinaudoti, ją pragersime, parduosime laisvę, tada nieko nebus.“

Atvykęs pasveikinti konferencijos Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas kalbėjo: „Šiandien didi diena Lietuvos Respublikos Seime. Pažymime Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamo Seimo nario mons. A. Svarinsko šimtąsias gimimo metines. Tai įkvepiantis, įpareigojantis ir vilties suteikiantis mūsų įsipareigojimas ir darbas.“

Konferencijos vedėja B. Valionytė pakvietė pasiklausyti mons. A. Svarinsko gyvo žodžio, įrašyto 2007 metais ir palikto LR Seimo archyve. Mons. A. Svarinskas pasakojo apie savo religingą šeimą ir kai kuriuos tardymo metu jam užduotus klausimus. Vieną iš jų, paklausus apie žmogaus  apolitiškumą, atsakė, kad tai nenormalus žmogus. Normalus žmogus turi laikytis dviejų dalykų: „Mylėti savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą, kaip save patį. Ir pabrėžė, kad artimas – tai Tėvynė. Kas yra abejingas Dievui ir artimui, tas nėra pilnavertis žmogus.“   

Arkivyskupas Gintaras Grušas pasidžiaugė šia surengta mons. A. Svarinsko šimtmečiui skirta konferencija. Pažymėjo monsinjorą buvus kovotoju, visų pirma dvasios kovotoju, nes jis siekė įtvirtinti, apginti moralę žmonių tarpe ir tą bedarant kovojo už tautos laisvę tiek okupuotos, tiek nepriklausomos Lietuvos laiku. Arkivyskupas siūlė įsidėmėti monsinjoro pamokas, įsidėmėti, ką jis nurodęs ir padaręs.

Pablogėjus sveikatai, vyskupas Jonas Kauneckas sveikinimą konferencijai atsiuntė vaizdu ir įrašu: „Kunigas, monsinjoras, partizanas, Lietuvos laisvės gynėjas. Galėčiau daugybę dalykų išvardinti, kurie tinka kunigui Alfonsui Svarinskui.“ Vyskupas pasidžiaugė, kad be daugelio paminėjimų, mons. A. Svarinskas pagerbiamas ir Seime, nes jis to nusipelnė. Mat būdamas Seime rūpinosi visa Lietuva, sugebėjo visus sutaikinti, paraginti kovoti už teisingumą, už tikrą kiekvieno žmogaus supratimą.

Konferenciją vedęs Seimo narys Vytautas Sinica tarė: „Konferencijos pranešimus norėtume pradėti  nuo vienintelio profesionaliai praktikuojančio istoriko, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjo Povilo Girdenio „Kunigas Alfonsas Svarinskas – amžinasis kovotojas.“

Pranešėjas apžvelgė kunigo biografiją, priminęs, kad A. Svarinskas gimęs 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose (Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis). Ilgai svarstęs pasirinkti kariškio, ar dvasininko kelią. Nors pasirinko kunigystės kelią, tačiau visą gyvenimą buvo ir dvasininkas ir principingas, drąsus, nenuilstantis kovotojas.

Ukmergės rajono savivaldybės mero Dariaus Varno pranešimas pavadintas „Alfonso Svarinsko patriotizmo idėjos įgyvendinimas Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke.“ „Su didele atsakomybe ir įsipareigojimu kalbėsiu apie vieną iškiliausių Lietuvos laisvės dvasios žadintojų – monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo įgyvendintą unikalų atminties ir pagarbos projektą – Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, įsikūrusį vaizdingame Mūšios upės slėnyje, netoli Ukmergės, Kadrėnų kaimo apy­lin­kėse,“ – kalbėjo pranešėjas. Mons. A. Svarinskas yra pasakęs: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reiktų įamžinti žuvusiųjų draugų ir vienminčių atminimą. Taip gimė partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Kadangi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo religingi, labiausiai tiko sukurti Kryžiaus kelius su 14 kryžių, pastatant po atskirą kryžių kiekvienam batalionui, apygardos vadams ir Prisikėlimo kryžių. Vėliau gimė sumanymas įamžinti Kadrėnų kaimo laisvės kovotojų bei visų 1940-1990 metais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą.“ Nuo 2005 metų parke vyksta kasmetės, tapusios tradicija, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės. Jų metu aukojamos šv. Mišios, dalyvauja kariuomenės atstovai, Seimo nariai, rezistencinės kovos dalyviai, tremtiniai, šauliai ir iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavę žmonės.  

„Kiekvienąkart, kai vykstame į pajūrį, Kryžkalnyje ant kalvos pamatome Alfonso Svarinsko iniciatyva pastatytą Kryžkalnio koplyčią, skirtą Lietuvos partizanams atminti. Tuomet mums yra proga prisiminti monsinjoro prieš mirtį  išsakytą liudijimą: „Mylėjau Dievą ir Tėvynę labiau nei savo gyvenimą.“ Šį jo liudijimą galėtume bandyti paversti ir kiekvieno mūsų gyvenimo principu,“ – pradėjo savo pranešimą „Holistinės Alfonso Svarinsko kunigystės fenomenas: politikos ir metafizinės išminties harmonija“ kun. prof. habil. dr. Romualdas Dulskis.

„Svarinsko holistinė krikščionybė, jo holistinis dvasingumas tikrai sugestijuoja palyginti jį su plačiai išskleidusiu šakas medžiu, subrandinusiu įstabių išliekančių dvasinių vaisių. Jis buvo ne tik uolus, aktyvus kunigas, bet ir tiesos liudytojas, bebaimis kovotojas už teisingumą, globalaus žvilgsnio pranašas, valstybiškai mąstantis visuomenės veikėjas, tautos sąmoningumo žadintojas; pasižymėjęs kūrybingumu, asketiškumu, subtiliu humoru, autentišku visus apimančiu geranoriškumu – priešmirtiniame įraše pažymėjęs: „Atleidžiu visiems, kurie mane skundė, kankino ir teisė!“ – tęsė kunigas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės pranešimas „Kunigas Alfonsas Svarinskas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.“  „Mano pranešimas apims tik 15 mėnesių laiko tarpą, tiek, kiek jis buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Tai akimirksnis palyginus su 22 metais praleistais konclageryje,“ – kalbėjo pranešėja. Ji priminė 1991 metais vykusius rinkimus Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70, kuriuose A. Svarinskas, mirus Aukščiausiosios Tarybos deputatui Valerijonui Šadreikai, buvo išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Šilalės rajono tarybos pirmininkas Alfonsas Bartkus tuo metu Aukščiausioje Taryboje kalbėjo: „Deputato mandatą gavo žmogus, atstovaujantis dvasininkų luomui. Jis visą gyvenimą paskyręs kovai už Tėvynę ir Tikėjimą. Štai ta laisvė atėjo, o kartu atėjo ir gerbiamas deputatas mons. Alfonsas Svarinskas. Atėjo jis per Sibiro lagerius, tardymus, tremtį, nuolatos persekiojamas, šmeižiamas, žeminamas. Šilalės žmonės jį pasirinko tokį. Mes žinome, kad Parlamentui reikia dorų, dvasiškai tvirtų ir Tėvynei ištikimų žmonių. Visas šias savybes deputatas turi. Jis tai įrodė savo gyvenimu. Todėl neabejojame, kad dar labiau sustiprės Parlamento dauguma.“ Aukščiausioje Taryboje monsinjoras susitiko su dviem savo tardytojais – Egidijumi Bičkausku ir Kazimieru Motieka. „Reikia suprasti monsinjoro savijautą, kai patriotas, nuteistas 26 metams, susitinka su ypatingų bylų tardytojais ir kolegomis, su kuriais kartu kuria Nepriklausomą Lietuvą,“ – teigė pranešėja ir dar pridūrė, kad monsinjoras aštriai kritikavo komunistus, bet tuo pačiu ir juos gerbė. 

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas, tad buvo sugrąžinta į pasaulio žemėlapį. Ir rugsėjo 26 dieną Aukščiausioji Taryba monsinjorą įtraukė į Tarptautinės sąjungos Lietuvos grupės sudėtį ir spalio 7-12 dienomis A. Svarinskas dalyvauja 86-ojoje konferencijoje Čilėje. Lapkričio 17 dieną A. Svarinskas išvyksta į kitą komandiruotę – Vakarų Vokietiją. Monsinjoras aktyviai įsijungia į svarstymą dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo, taip pat dėl įstatymo projekto kai kuriems asmenims apribojimų užimti valstybines pareigas. „Monsinjoro kalbos LR Seime visada buvo konkrečios, labai jautrios, kartais sukeldavo audringas emocijas, bet jos buvo teisingos,“ – teigė pranešėja.   

Kunigo, teologijos mokslų dak­taro, Lietuvos kariuomenės Ordinariato vyresniojo  kapeliono, pulkininko leitenanto Virginijaus Veilento pranešimas „Kunigas A. Svarinskas – karo kapeliono idealas.“ Pradžioje, kaip įžangą pranešėjas pasakė įdomų dalyką, kad A. Svarinskas svajojo būti lakūnu. „Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę nuo 1991 metų iki kariuomenės Ordinariato įsteigimo 2000 metais sielovada kariuomenėje vykdyta pagal atskirus Bažnyčios hierarchų susitarimus su valstybės institucijų bei kariuomenės vadovybe. Tuo sudėtingu laikotarpiu, kai ne tik Lietuvos kariuomenė, bet ir visa mūsų valstybė stojosi ant kojų ir bandė grįžti į civilizuotų valstybių tarpą, 1991-1996 metais mons. A. Svarinskas ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Jis buvo pirmuoju dvasininku, ėjusiu šias pareigas atkurtoje Lietuvos kariuomenėje vėl iškeldamas kario kapeliono vėliavą, išplėštą iš paskutiniojo tarpukario Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono Teofilio Matulionio rankų. Manyčiau, kad labai simboliška, kad karo kapeliono tarnystė buvo atgaivinta mons. A. Svarinsko asmenyje. Monsinjoras atgaivino karo kapeliono tarnystę, stengėsi padėti pagrindus šiandieninei Ordinariato struktūrai ir veikimo būdui,“ – kalbėjo pranešėjas.

„Monsinjoras A. Svarinskas – kunigas iš pašaukimo“ – ateitininkės, buvusios mons. A. Svarinsko parapijietės Redos Sopranaitės pranešimas. „Dėmesys vaikams – buvo vienas iš išskirtinių klebono bruožų. Jis nepraeidavo pro šalį nepakalbinęs vaiko, nepajuokavęs, nepakvietęs prisijungti prie patarnautojų ar adoruotojų būrelio… Klebonas buvo aukščiausio lygio pedagogas – gerbęs vaikus, sudaręs galimybes jiems mokytis iš vyresniųjų, susipažinti su įvairiomis asmenybėmis, buvęs kartu, įtraukęs į bendrus darbus, veiklas, leidęs pasijusti svarbiais ir pratinęs prisiimti atsakomybę… Jaunimą skatino laikytis tradicijų, Advento ir Gavėnios metu neiti į šokius ar kitus pasilinksminimus, nevalgyti saldumynų, ko nors atsižadėti šiais išskirtiniais laikotarpiais“, –  kalbėjo pranešėja apie monsinjoro klebonavimą Viduklėje ir Igliaukoje. Klebonas nesibodėjo dirbti bet kokio darbo, ypač bažnyčios remonto, pats maišė skiedinį, nešė lentas, sodino liepaites. Nebuvo darbo, kuris jam atrodytų nederantis kunigui. „Svarinskas negalėjo gyventi be žmonių. Bendravimas jį tarsi pakraudavo. Neskirstė jis žmonių pagal išsilavinimą, gebėjimus, užimamas pareigas. Jei kokiame mitinge, susirinkime ar tiesiog eidamas gatve, sutiks pažįstamus, būtinai pakvies į namus pakalbėti prie pietų ar vakarienės stalo,“ – tęsė pranešėja. Tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu monsinjoras turėjo ypač tvirtą. Nei dienos nepraleisdavo be maldos ir skaitymo. Rytais peržiūrėdavo atkeliavusius laikraščius (jų daug įvairių užsiprenumeruodavo), skaitydavo žurnalus ir knygas. Monsinjorui rūpėjo, kad istorija būtų užfiksuota ir perduota ateinančioms kartoms, perduota per knygas, paminklus, gyvus susitikimus. Vargu ar Lietuvoje yra miestelis, kur jis nebūtų buvęs kokiame nors partizanų ar tremtinių pagerbime, atlaiduose ar paminklo šventinime.

Pranešėja, budėdama ligoninėje prie monsinjoro, pasiteiravo, kodėl nemiega, ar kas neskauda? Jis atsakė, kad neskauda, bet galvoja apie palikimą. Savo butą užrašęs vienuolynui, tikėdamas, kad seselės jį visiems atvirą išlaikys ir dar, kas rūpinsis sukurtais tinklalapiais; partizanai.org ir kitu – skirtu Antanui Maceinai. Juk, pirkdamas butą Odminių gatvėje, planavo, kaip jis pasitarnaus žmonėms – galės rinktis pokalbiams krikščionys, organizacijos rengti susirinkimus. Jam, dar gyvam esant, bute rinkdavosi atei­ti­nin­kai, kitas patriotiškas jaunimas, choristai, visuomenininkai. Čia nakvynę gaudavo iš visos Lietuvos ar užsienio atvykę piligrimai, pažįstami ir nepažįstami…

„A. Svarinskas buvo nepalaužiamas idealistas. Net ir susidūręs su didžiausiais išbandymais – tardymais, lageriais, tremtimi, grasinimais – jis nesitraukė ir drąsiai skelbė tiesą. Viena iš  ryškiausių viešo veikimo ir tiesos skelbimo formų – veikla Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete,“ – toliau tęsė pranešėja. Dar priminė begalę pasakytų pamokslų, kuriuos ypatingai sekė „įrašinėtojai“, atsiųsti iš KGB.

„Tuo metu, kai veikė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kun. Sigitas Tamkevičius buvo vadinamas Tikėjimu, kun. Juozas Zdebskis – Meile, kun. Alfonsas Svarinskas – Viltimi. Ne tokiu, kuris turi viltį ir laukia, bet tokiu, kuris kartu ir veikia“, –  užbaigė pranešimą R. Sopranaitė.

Seimo narys Vytautas Sinica savo pranešime „Kunigas Alfonsas Svarinskas – Laisvės kovų atmintis“ pabrėžė, kad tie, kas pažinojo kunigą ne kaip rūstų ir griežtą, bet kaip šiltą ir visus be galo mylintį žmogų, žvelgdami iš laiko perspektyvos ir atsimindami jį kasdien, negali nejausti, kad tai aukščiausio rango žmogus. Ir, pagal šios konferencijos temą „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“, tikrai padarė viską, ką tik galėjo jam duotu gyvenimo laiku. Žmogus, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išėjo partizanauti, po karo įsitraukė į taikią, neginkluotą rezistenciją. Žmogus, kuris būna diplomatas, galima sakyti Lietuvos atstovas ir, kai jį išleidžia į užsienį – balsas pasauliui. Žmogus, net atgavus Nepriklausomybę, jokiu būdu nesustoja kovojęs. Kaip yra išsireiškęs prof. Vytautas Radžvilas „Žmogus, iš kurio švytėjo Laisvė“. Seimo narys, primindamas savo pranešimo pavadinimą, kreipė mintį į tai, ką dar kunigas norėjo tęsti, vis sakydamas, kad kova niekada nebaigta, kad atmintis turi likti, atsiminti, ką perėjo šita tauta, ypatingai tie žmonės, kurie norėjo tautą ir laisvą valstybę išsaugoti.

„Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas“ – filosofo, humanitarinių mokslų daktaro, akademiko, profesoriaus Alvydo Jokubaičio pranešimas. Pranešėjas kalbėjo: „Sva­rins­kas yra vienas iš tų Lietuvos kunigų, kurie reikšmingai prisidėjo prie tautinės valstybės istorijos. Nors kunigams dalyvauti politikoje nėra būtinybė, tai jiems svetima veikla. Tačiau paradoksas, kad kunigai tapo ryškiausiais kovotojais už Lietuvos tautinę valstybę. Kodėl taip atsitiko? Norint atsakyti į šį klausimą reikia suprasti tautinės valstybės prigimtį. Būtina išsiaiškinti, ko tikėjosi šios valstybės kūrėjai prieš 100 metų ir kuo ji virsta mūsų dienomis. Savo atsiradimo momentu tautinė valstybė buvo geriausias įrankis demokratijai kurti. Tačiau šiandien ji vis labiau suvokiama, kaip kliūtis. Dabar mėgstama įrodinėti, jog tautinė valstybė prarado aktualumą ir turi būti pakeista kita labiau kosmopolitine gyvenimo forma, kurią įkūnija Europos Sąjunga. Prieš 100 ir daugiau metų buvusi didelio susižavėjimo objektu tautinė valstybė dabar suvokiama  kaip dar vis dar naudotina, tačiau pavojinga politinė forma.“

Apibendrindama konferenciją, B. Va­lionytė pristatė mons. A. Sva­rins­ko palikimo išsaugojimą, kad nebūtų melagingai pateikiama ši tema. Lietuvos valstybės naujajame archyve (yra atidarytas mons. A. Svarinsko fondas) yra 520 jo archyvo bylų. Lietuvos ypatingajame archyve yra jo dokumentacija, kas susiję su jo įkalinimu. Lietuvos Respublikos Seimo archyve yra pakankamai daug medžiagos apie monsinjorą, kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatą ir dar su jo veikla susijusių dokumentų. B. Valionytė nežino, ar yra Vilniaus arkivyskupijos kurijoje A. Svarinsko dokumentų, nes Kauno kurija sakanti, jog neturi. Tačiau, kas pavyko atiduoti Lietuvos valstybės naujajam archyvui, kai pačios archyvarės atvažiavo į monsinjoro namus ir atrinko dokumentus, B. Valionytė konstatuoja faktą, kad atliktas didžiulis darbas ir apie monsinjoro veiklą tikrai yra sukauptas didelis fondas.

Šios konferencijos visas įrašas bus patalpintas Seimo archyve, taip pat bus parodytas per Seimo kanalą – Seimas tiesiogiai.

„Kiek šiandien gražių žodžių pasakyta apie mons. A. Svarinską. Man jis liks visada labai tiesus, teisingas, šiltas, visada suklydusiam tiesiantis ranką padėti, nepamenantis pykčio, atleidžiantis žmogus ir visada į pirmą vietą  keliantis  du savo gyvenimo credo – Dievą ir Tėvynę. Šioje konferencijoje sąmoningai pasirinkta iš jo kalbos pasakymas: „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“ Jis matė gyvenimo tikslą tame, jis juo ėjo, siekė ir aš manau, kad jo padaryti darbai daro jį nemirtingu mūsų atmintyje. Tai, kas padaryta Ukmergėje ir Kryžkalnyje, bus tie monumentai, kurie padės jaunajai kartai susivokti ir susigaudyti, kokia mūsų istorija,“ –  konstatavo konferenciją vedusi B. Valionytė. 

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)