Aukščiausios prabos Santuoka 

Duotybė vyrui ir žmonai

Visagalis Dievas, pagal savo paveikslą sukūręs vyrą ir moterį, jiems tarė tokius pirmuosius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Viename sakinyje net keturios liepiamosios veiksmažodžių nuosakos. Apdovanoti vaisingumu ir galimybėmis daugintis – plėsti žmonių giminę žemėje, skirtingų lyčių atstovams buvo liepta, kad jie ir ją valdytų. Neabejotina, kad tai (iki pirmųjų tėvų moralinio nuopuolio), Dvasiai vadovaujant, sklandžiai ir vyko. Jų laimės šaltinis glūdėjo Dievo meilėje: kiek Jam paklusdami Jį mylėjo, tiek malonės harmonija juodu kryptingai lydėjo į džiaugsmo simfoniją… Jiems nereikėjo labai stengtis mylėti vienas kitą, nes, juose veikianti malonė, pranoko visus jų lūkesčius…  

Izraelio Dievas: Aš nekenčiu skyrybų

Viskas pasikeitė, kai po Adomo ir Ievos kaltės, blogis pasaulyje taip išplito ir įsiskverbė į visas gyvenimo sritis, jog pats Dievo Sūnus, atėjęs visų mūsų išgelbėti, kiekviename žingsnyje matė ir išgyveno žmonių nuodėmių padarinius. Antai (kaip skelbia 27-ojo sekmadienio Evangelija), kai pas Jį atėjo fariziejų, ir „klausė Jį, ar galima atleisti žmoną“ (Mk 10, 2), jie spendė Jam pinkles, nes, vienašališkai rėmėsi Mozės skyrybų raštu atleisti žmoną, pagal kurį, jei vyras, vedęs žmoną, „atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, tada parašo skyrybų raštą ir išsiunčia ją iš savo namų“ (Įst 24, 1). Jie patys pakliuvo į Jėzui spendžiamus spąstus, nes Viešpats, Izraelio Dievas, vyro savivalę (žmonos atžvilgiu) jau buvo demaskavęs, jam sakydamas: „Tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, kuri pagal Sandorą tavo žmona… Aš nekenčiu skyrybų ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu“ (Mal 2, 14-16).   

Kai materialumo nebebus

Jėzaus žodžiai neatšaukiami ir nepaneigiami: (…) „Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu… Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Apaštalas Paulius pabrėžia, jog ši artimiausia vyro ir žmonos jungtis išreiškia nepaprastą Kristaus ir Bažnyčios vienovę, ir tai – didelė paslaptis (plg. Ef 5, 32), kuri mūsų maldingas mintis nuo šio gyvenimo kreipia link būsimojo, kur nemarumas yra įgijęs aukščiausią statusą. Palaimintoje Amžinybėje vyrui ir moteriai nebebus jokios dingsties ilgėtis artimo fizinio santykio, nes visi, kurie pasirodys verti, priklausys šlovingajai Bendrijai, kuri yra Nuotaka, pasirengusi mistinėms Avinėlio vestuvėms (plg. Apr 19, 7). Toji Nuotaka spindės ir savo išore, ir vidumi. Jai bus duota apsivilkti tyra drobe, kuri reikš, kad, siekdama šventumo, ji laikėsi ne tik Dievo įsakymų, bet ypač Jėzaus tikėjimo! (žr. Apr 14, 12). „Nuotakos drobė – tai šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 8). 

Ten nei ves, nei tekės

Jėzus moko: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30). Neatsitiktinai Viešpats žmones lygina su Jo bekūnėmis dvasiomis. Brėždami tam tikrą paralelę tarp minėtų protingų būtybių grupių, galime sakyti, jog angelai danguje tarsi jau iš prigimties esti susituokę su savo Viešpačiu, nes, neatšaukiamai apsisprendę tarnauti tik Jam, yra visiškai ramūs dėl savo laimė, būdami su Juo ir absoliučiai priklausydami Jam… Ši jų antgamtinė su Dievu artimybė – jiems kaip slėpininga duotybė, o mums – grynai Nukryžiuotojo (žodžiais nenusakomo) išganingo gerumo vaisiai. 

Sužadėtinis ir Jo Nuotaka

Kadangi Kristaus – Sužadėtinio ir Bažnyčios narių – Nuotakos nesugriaunamas pamatas yra abipusė atsidavimo meilė, o ne baimė (meilė veja baimę šalin), todėl visi, kurie žemėje, nors ir po nuodėmės akmeniu suklupdami, kaskart (su atgailojančia širdimi) keldavosi, jie – palaiminti, nes su ištverme mokėsi, kaip patikti Tam, darant gera kiekvienam. Ačiū Dievui, kad tikintieji leidosi Jo mylimi, iš Jo rankų priėmę ir nešę savo gyvenimo pašaukimo kryžių iki galo… Atėjus laikų pilnatvei, mūsų antgamtinę Santuokos su pačia Švenčiausiąja Trejybe jungtį užantspauduos ne kas kitas, o Kristaus Prisikėlimo pergale švytintis Kryžius, primenantis, jog Jėzus kaip dieviškasis Sužadėtinis savo Nuotaką – žmonijos Bendriją – pamilo dar prieš jos sukūrimą. Jo meilė tapo kūnu, kai Jis mirė, kad mes gyventume Jame. 

Tikra meilė turi kainą 

Kai pamatysime jaunus sužadėtinius, labai vienas kitą mylinčius ir laukiančius savo jungtuvių šventės bažnyčioje, Jėzus norėtų mums tarti: „Ir jūs mane mylėkite panašiai taip, kaip jie, – tik dar karščiau... Juk jūs visi pašaukti amžinai būti mano Širdy… Tad nebijokite mane mylėti net tada, kai dėl manęs reikės ir pakentėti (plg. Fil 1, 29).

Kun. Vytenis Vaškelis

„Katalikas“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 19 (454)