Aukštaitis, gimęs būti Vaižgantu
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
Prieš 156 metus, 1869-ųjų rugsėjo 20 dieną, Malaišiuose, Svėdasų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, gimė lietuvių rašytojas, publicistas, literatūrologas, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, Garbės kanauninkas, Lietuvos universiteto garbės daktaras kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Įdomi detalė, siejanti rašytoją su Ukmerge: 1922–1923 metais, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijai trūkstant lietuvių literatūros mokytojo, į Ukmergę Švietimo ministerijos automobiliu atvažiuodavo Vytauto Didžiojo universiteto docentas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis dėstė sutrumpintą kursą VII–VIII klasėse, turėjo po 3 pamokas kiekvieną trečiadienį.
Šiemet respublikinė literatūrinė Juozo Tumo-Vaižganto premija per Vaižgantines gimtajame jo Malaišių kaime, Anykščių rajone, įteikta poetei, prozininkei, muziejininkei Aldonai Ruseckaitei už knygą „Vienatybė. Rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės likimo vingiai“. Tai graži dovana knygos autorei jubiliejaus proga – šį rudenį Aldona Ruseckaitė mini 75-erių metų sukaktį.
Daugiau kaip 40 gyvenimo metų rašytoja paskyrė Maironio lietuvių literatūros muziejui, 30 metų dirbo jo direktore.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus J. Tumo-Vaižganto memorialiniam butui-muziejui apie du dešimtmečius vadovavo kraštietis poetas, publicistas, žurnalistas, lietuvių literatūros tyrinėtojas, Vaižganto gyvenimo ir kūrybos puoselėtojas, literatūrinių Vlado Šlaito (2006) ir Juozo Tumo-Vaižganto (2019) premijų laureatas Alfas Pakėnas (1953-2024).
Alfas Pakėnas
Iš ciklo „Mano Vaižgantas“
MALAIŠIAI
senas gatvinis sodžius
žolėtas apluokas su daržine
klojimas ir žardai toliau
švari aukštaitiška gryčia
lyg belaukiant kunigo
šulinys ir kelias pakalnėn
visa apylinkė persunkta žiedų kvepalų
moterys nuodėmiauja uodimu
pasigėrėdamos traukia nosimis
net miestietė tokių parfumų neturi
tai tavo tėviškė Vaižgantai
* * *
tada Vaižgantas klebonavo
Vienužio kapo parapijoj –
Laižuvoj
tenai riteriškai žavėjosi
karalaite gamta
pavasaris jį svaiginte svaigino
sodas kvepėjo į pat nosį
saulė švietė į pat dantis
jo plaukai buvo
lyg baltieji Pavenčių dobiliukai
iš kurių medų rinko
klebonijos bitės
* * *
pasiilgimas anų dienų Kauno
kur gyveno derlingas vyras
Vaižgantas
prasidėjęs iš Vaizgantės ir mėnulio
praėjęs rudeninę lino kančią
linmarkose jaujose ir mintuvuose
vis prisikeldamas lino žydėjimuos
gavęs švento Juozapo vardą
balintas vasaros pievose
baltas baltas tarsi
kanauninkas Tumas
gimęs būti Vaižgantu
* * *
akvarelėmis tapyta
aukštaičių buitis
ištisa kasykla
kaimo buities deimančiukų
jų ieškodavo
grįždamas į vaikystės dienas
ir vaikiškas šypsojimasis
nenueidavo nuo jo lūpų
pragiedrulius tapyti
tegalėjo valstietis
kaimo dalyvis
nutvėręs lietuvio dvasią
ir norėjęs ją išskrosti
daugybė vaizdų
pagautų iš Malaišių
žodžiautojams –
popilnis maišas aukso
VAIŽGANTAS SKAITO PASKAITĄ
katedroj
užtekančio ir daug žadančio
mėnulio veidas –
tarsi Rubenso angelėlis
Vaižgantas
papurto šviesių kudulių
pavydėtino įspūdžio galvą
valandėlę pasitampo
patrauko pečiais
tarsi paukštis
įsismagindamas skristi
pradeda kalbėti
jokių užrašų
nei popieriaus lapų
žodžiai traškūs sultingi
gyvosios kalbos aidai
iš pačios Aukštaitijos
glūdumos
VAIŽGANTO VITRAŽAI
o gražumėlis
kad žinotumėt
to pritaikomojo meno
bažnyčių ir palocių
langams puošti
į geležinius spelčius
sustatyti ištapyti stiklai
viešpatauja geltona varsa
tos varsos sako neblunkančios
Vytautinėj tie langai
duoda nepaprasto jaukumo
bažnyčios rektoriui
paskambinus nr. 54
galima jų pasižiūrėti
ir šiokiandei
* * *
laimingas tada buvo Vaižgantas
Dievo Kūno procesijoj
aplink Vytautinę bažnyčią
ką tik grįžęs iš Romos
baltai apsitaisiusios mergaitės
jam bėrė po kojom gėles
o širdis ir galva
buvo pilnos kažko
ką būtina tuoj užrašyti
kas turi pavirsti purslojančia beletristika
aukščiausia aukštaičių poezija
LYDINYS IŠ VAIKYSTĖS
garbė Jėzui Kristui!
linksmas įšokęs
į Vytautinės zakristiją
kur Vaižgantas su Kauku ant sienos
sakau zakristijonui Alvydui
palinkusiam prie popierių
ir staiga prisimenu
senolę Mariją iš vaikystės
ji tarsi sulydydavo
tuos žodžius į vieną
garbijėzukristu
– – – – – – – – – –
nuo vaikystės jaučiu
tų žodžių lydinį
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 37–38 (2650–2651)