Bažnyčia apie narkomanijos blogį

Popiežiai Šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir Pranciškus apie priklausomybių priežastis ir jų įveikimą

Mindaugas BUIKA

Didžiosios tragedijos veiksniai

Gerai žinomas Bažnyčios mokymas apie mirtiną narkomanijos blogį, raginant griežtai kovoti su neteisėta kvaišalų gamyba ir nusikalstama prekyba, stiprinti prevencijos pastangas, gydyti į priklausomybės liūną patekusius asmenis, skatinti jų dvasinį atsinaujinimą ir reabilitaciją.

Kaip tik apie tai popiežius Pranciškus vėl kalbėjo per birželio 26-ąją vykusią tradicinę trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, kadangi sutapo, jog tuomet buvo minima Pasaulinė kovos su piktnaudžiavimu narkotikais ir neteisėta prekyba jais diena. Šį aktualų minėjimą, pabrėžusi problemos aštrumą, Jungtinių Tautų generalinė asamblėja įsteigė 1987 metais, gavusi visišką Šventojo Sosto pritarimą po tais metais Austrijos sostinėje Vienoje surengtos šiai temai skirtos tarptautinės konferencijos. Galima priminti, jog Vienos susitikimo dalyviams adresuotame laiške popiežius Šv. Jonas Paulius II pripažino, kad „piktnaudžiavimo narkotikais reiškinys yra tapęs viena didžiausių šiandienos visuomenę kamuojančių tragedijų, kuri daro niokojantį poveikį asmenims, šeimoms ir visam socialiniam gyvenimui, kelia ypatingą grėsmę jo stabilumui“. Tame laiške Šventasis Tėvas nurodė požymius, patvirtinančius šios tragedijos didėjantį mastą: nelegalūs narkotikai gaminami ir kontrabanda transportuojami vis gausesniais kiekiais, nusikalstama prekyba jais duoda didžiulį pelną ir vis sunkiau kontroliuojama dėl korumpuotų pareigūnų papirkinėjimo. Piktnaudžiavimas, kuris labiausiai paplitęs tarp jaunų vyrų ir moterų, aptinkamas visuose sluoksniuose, kiekviename geografiniame regione. Praktiškai nėra nei vienos šalies, nepaisant jos išsivystymo lygio, kuri būtų apsaugota nuo narkomanijos moderniosios rykštės.

Popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad dramatiško didėjimo piktnaudžiaujant narkotikais priežastis lemia daugelis veiksnių, ženklinančių socialinį ir moralinį nuosmukį. Neabejotinai pagrindinė to reiškinio priežastis yra šeimų ir santuokos krizė, silpnėjimas tradicinio gyvenimo būdo, kuris darniuose kartų santykiuose turi perduoti kultūrines ir dvasines vertybes, įprasminti kasdienybę. Didėja įtampa bendraujant, menkėja elgsenos standartai, ryškėja nerimas ir baimė dėl nežinomo rytojaus, ypač karo grėsmės ar realybės akivaizdoje. Yra ir kitų nepalankių veiksnių, kurie gali sukelti norą numalšinti skausmingą netikrumo jausmą, išvengti rimtesnės atsakomybės pojūčio svaiginantis narkotinėmis medžiagomis. Tačiau šio blogio ištakose pirmiausia yra dėl radikalios sekuliarizacijos išplitęs etinių ir dvasinių vertybių nepaisymo kontekstas. „Jeigu tiesa yra tai, kad šių dienų jaunimas yra didžiausias stipriųjų narkotikų vartotojas, tai pagrįstai kyla klausimas ar taip yra dėl visuomenės, kurioje auginami mūsų jauni žmonės pakrikimo?“, –  klausė Šventasis Tėvas. Kita vertus, pats piktnaudžiavimas narkotikais irgi dvasiškai skurdina visuomenę, ardo jos moralinį audinį, pakerta vertybines nuostatas, griauna norą teisingai gyventi ir kurti šviesesnę ateitį. Dėl tokios sąveikos narkomaniją galima prilyginti tokioms globalinėms nelaimėms, kaip pasaulinis badas, epidemijos, ekologinė krizė, kurios kiekvienais metais „skina vis gausesnį prarastų žmonių gyvybių derlių“.

Atsinaujinimo ir reabilitacijos siekiai

Šv. Jonas Paulius II savo minėtame laiške su dėkingumu pripažino, kad „šiuolaikinis priklausomybių maras“ nebuvo sutiktas abejingai, stengiamasi šiam blogiui efektyviai pasipriešinti ir jį įveikti. Iš tikrųjų, neužmerkiant akių akivaizdoje tos didelės nelaimės, kurią sukelia narkomanija, būtina pripažinti dedamas pastangas, kartais tiesiog herojiškas, kovojant su išplitusiu organizuoto nusikalstamumo kūną ir sielą nuodijančių, dažnai kontrabandos keliu pristatomų medžiagų prekybos tinklu. Tarptautinės organizacijos, nacionalinės vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos, atkreipusios dėmesį į dramatiškas piktnaudžiavimo pasekmes, ėmėsi teisinių iniciatyvų, mokslinių tyrimų, aukų gydymo metodologijos vystymo, kuriant ir realizuojant tuos projektus, prisidedant Šventajam Sostui. Tačiau besitęsiantis neteisėtos narkotikų gamybos ir prekybos augimas bei aukų skaičiaus gausėjimas turi dar labiau įpareigoti priešintis šiai tragiškai tendencijai, kad tai duotų konkrečių teigiamų rezultatų, tvirtino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu būtina tarti ryžtingą „ne“ nusikalstamam narkotikų verslui, tuo pat metu imantis prevencinių ir švietėjiškų prieš piktnaudžiavimą nukreiptų priemonių šeimose, mokyklose bei darbo vietose. Šias politines, teisines ir švietimo pastangas turi lydėti alternatyvaus žemės ūkio vystymo iniciatyvos tuose regionuose, kuriuose neteisėtas narkotinių medžiagų turinčių augalų auginimas yra tapęs pelningu ir „perspektyviu“ ūkininkavimu. Tose vietovėse reikia ne tik naikinti tokius pasėlių laukus, kartais net panaudojant karines pajėgas, bet ir atnaujinti kaimo plėtros programas, kurti stabilias infrastruktūras, parūpinti tinkamas technologijas, prieinamą kreditavimą, užtikrinti saugų bendruomeninį gyvenimą. Akivaizdu, kad narkomanijos problemų sprendimas yra susijęs su bendros socialinės padėties gerinimu kiekvienoje šalyje, stengiantis įveikti skurdą, bedarbystę ir moralines negeroves.

Ypatingas dėmesys taip pat turi būti skirtas tų asmenų, kurie tapo narkomanais ar priklausomais nuo nesveiko narkotikų vartojimo, gydymui ir reabilitacijai. Tam reikia steigti ir skatinti specialias institucijas, kurios galėtų patenkinti kiekvienos tokio piktnaudžiavimo aukos atsinaujinimo trejopus – medicininius, socialinius ir dvasinius – poreikius. Bažnyčia yra pasirengusi tam padėti, ypač per tuos gydymo ir reabilitacijos centrus, kuriuos ji pati yra įsteigusi arba bendradarbiaudama su kitų institucijų įsteigtais panašiais centrais. Pasak Šv. Jono Pauliaus II, pagrindinis sėkmingos reabilitacijos veiksnys, ypač jaunų žmonių atveju, yra pasitikėjimo savimi stiprinimas ir sveikos visuomenės atkūrimas, kuris suteikia naujas motyvacijas, paremtas moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Gydomiems ir reabilituojamiems narkomanams turi būti padedama atkurti bendryste pagrįstus santykius su savo šeima, draugais ir kitais žmonėmis, sudarant tinkamas darbo, profesinio ugdymo, studijų ir įsitraukimo į socialinį gyvenimą galimybes. Imantis šių pastangų, šeimos, švietimo ir kultūros institucijos, kaip ir Bažnyčios sielovada, atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį, teigė baigdamas laišką Šventasis Tėvas. Gydymui nuo priklausomybių reikalingi tikrai visus jungiantys užmojai, platus ir geranoriškas bendradarbiavimas.

Galima priminti, jog kaip tik pavyzdinį Brazilijoje veikiantį jaunų narkomanų gydymo ir reabilitacijos centrą, vadinamąjį „Vilties ūkį“ („Fazenda de Esperança“), kurį įkūrė vienuoliai pranciškonai, 2007 metais aplankė popiežius Benediktas XVI, savo pastoracinio vizito į tą Lotynų Amerikos šalį metu. Ten sakytoje kalboje jis pasidžiaugė, kad kaimiškoje vietovėje įsikūrusioje bendruomenėje medicininė priežiūra, psichologinė ir sielovadinė globa, tinkamai suorganizuota darbinė veikla, švietimas ir maldos praktikavimas, padėjo daugeliui jaunų žmonių išsivaduoti iš priklausomybės, atgauti tikrą gyvenimo prasmę. Šventasis Tėvas, pripažinęs šios katalikiškos iniciatyvos, paplitusios ir kitose šalyse, efektyvumą, pabrėžė, jog tame yra svarbus dvasinio atsivertimo, atnaujinto Dievo atradimo procesas bei aktyvus dalyvavimas liturginiame gyvenime. „Juk ir priklausomybėse atsidūrusiems žmonėms nepakanka rūpintis tiktai fizinės sveikatos atstatymu, jie turi sielą vėl papuošti per Krikštą įgytomis brangiomis dieviškomis dovanomis, – sakė jis. – Dėkokime Dievui už visus, kurie žengia šiuo atnaujintos vilties keliu, padedami Sutaikinimo sakramento ir Eucharistijos šventimo“. Išreiškęs artumą ir solidarumą visoms institucijoms, kurios stengiasi atkurti į priklausomybes patekusių brolių ir seserų kilnų bei sveiką gyvenimą, popiežius Benediktas XVI paminėjo tokias Bažnyčios palaikomas grupes, kaip blaivybės asociacijos, anoniminiai alkoholikai, anoniminiai narkomanai, nes jos „gydo giliąsias mūsų visuomenės žaizdas, stengiasi išvaduoti iš naujos vergystės formos“. Jis taip pat griežtai perspėjo narkotinių medžiagų gamintojus ir prekeivius, kurių laukia ne tik žemiška, bet ir dangiška bausmė: šie nusikaltėliai turi susimąstyti apie didelę žalą, kuri daroma daugybei asmenų iš visų visuomenės sluoksnių, nes Dievas pareikalaus atsakyti už blogus darbus. „Žmogaus orumas negali būti tokiu būdu sutryptas, – sakė Šventasis Tėvas. – Padaryta skriauda susilauks to paties pasmerkimo, kurį Jėzus numatė tiems, kurie papiktina „mažutėlius“, Dievo numylėtinius“ (plg. Mt18, 7-10).

Kova prieš prekeivius mirtimi

Priminęs šį savo pirmtako mokymą, popiežius Pranciškus birželio 26 dienos bendrosios audiencijos dalyviams aiškino, kad jokiu būdu negalima ignoruoti prekiautojų narkotikais baisių darbų ir ketinimų. Jie faktiškai yra žudikai, todėl su tais organizuoto nusikalstamumo sukurto mafijinio tinklo veikėjais reikia griežtai teisinėmis priemonėmis kovoti visame pasaulyje. Tas pats liečia ir į šį kelią įsitraukusius oficialius korumpuotus pareigūnus  bei nelegalaus kapitalo plovimo sistemą, kuri turi būti likviduota. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad priklausomybės nuo narkotikų ir nusikalstamumo mažinimas nepasiekiamas liberalizuojant jų vartojimą. Toks nusistatymas yra klaidingos iliuzijos ir sukelia dar sunkesnes pasekmes, nors kai kuriose šalyse bandomas įgyvendinti. „Žinodamas tiek daug tragiškų istorijų apie narkomanų ir jų šeimų patirtį, esu įsitikinęs, jog stengtis nutraukti šių medžiagų gamybą ir prekybą yra moralinė pareiga, – tvirtino popiežius Pranciškus. – Deja, kiek daug yra prekeivių mirtimi – nes narkotikų skleidėjai vadovaujasi galios ir pelno siekio bet kokia kaina“. Ši rykštė atsakinga už smurtą, sėja kančią ir mirtį, daro destruktyvų poveikį mūsų bendriesiems namams, todėl reikalauja visuomenės, visos tarptautinės bendrijos ryžtingo atsako. Kovoje su piktnaudžiavimu narkotikais ir nusikalstama prekyba jais yra svarbios prevencijos pastangos, kurios įgyvendinamos skatinant didesnį socialinį teisingumą, ugdant jaunų žmonių ir šeimų vertybėmis grindžiamą gyvenimą. To siekiant reikia, kad visuose išbandymuose būtų gaunamas tinkamas sielovadinis palydėjimas, suteikiantis didesnę viltį ateičiai ir tai yra svarbi Bažnyčios užduotis.

Šventasis Tėvas pasakojo, kad su pastoraciniais vizitais lankydamas įvairias vyskupijas Italijoje ir kitose šalyse, jis galėjo matyti Evangelijos mokymu paremtą kunigų, brolių ir seserų vienuolių bei pasauliečių pasiaukojantį veikimą prieš žalojantį narkomanijos reiškinį, Gerojo Samariečio pavyzdžiu slaugant, gydant ir reabilituojant nelaimės ištiktus žmones. Primintos ir guodžiančios įvairių vyskupų konferencijų, ypač Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, pastangos, siūlant prieš narkotikų plitimą nukreiptus įstatymus, palaikant valstybinę politiką, skirtą šio dramatiško reiškinio prevencijai. Reikia dalintis tokia išbandymų ir entuziazmo patirtimi, žinant, jog priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų pavojus neaplenkia nei vienos šalies, nepaisant visų tautinių, socialinių, kultūrinių, religinių ar amžiaus skirtumų. „Brangūs broliai ir seserys, susidūrę su šia tragiška milijonų žmonių priklausomybės nuo narkotikų visame pasaulyje situacija, susidūrę su beprecedentiniu prekybos ir gamybos tais žudančiais chemikalais skandalu, nei vienas neturime likti abejingi“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Taip, kaip Viešpats Jėzus prisiartino prie sergančių žmonių ir gydė jų žaizdas bei sielas, taip ir mes kviečiami sustoti prie trapumo ir skausmo situacijų, būti pasirengę išgirsti vienatvės ir kančios šauksmą tų, kurie pateko į narkotikų vergiją, kad juos išvaduotume, pakeltume ir sugražintume į normalų sveiką gyvenimą. Galiausiai Šventasis Tėvas pakvietė melstis už atsivertimą tų nusikaltėlių, kurie platina narkotikus ypač tarp jaunų žmonių ir kuriuos jis pavadino žudikais. Prasmingas kasmetinis Pasaulinės kovos su piktnaudžiavimu narkotikais ir neteisėta prekyba jais dienos minėjimas tampa gera proga krikščionims ir visiems geros valios žmonėms atnaujinti įsipareigojimą šiems kilniems siekiams, kuriuos turi lydėti nuoširdi malda.

Baigiant apžvalgą, norisi priminti popiežiaus Pranciškaus reikšmingus palinkėjimus, išsakytus 2016 metais vykusiame susitikime su Popiežiškosios mokslų akademijos nariais irgi tuo metu nagrinėjusiais narkomanijos, kaip globalinės problemos, sprendimo galimybes. Nurodęs prevencijos, gydymo ir reabilitacijos svarbą, jis pripažino, jog ši tarnystė kenčiantiems nuo priklausomybių vyksta sunkaus mūšio prieš organizuotą nusikalstamumą lauke. Buvo paminėti grasinimo laiškai bei realūs smurtiniai pasikėsinimai, kurių kovotojai, pirmiausia teisėsaugos darbuotojai, gauna iš agresyvios narkomafijos veikėjų (tarp dėl šios priežasties praradusių gyvybę, ypač Italijoje, yra ir kunigų). Bet visada reikia žinoti, kad šioje kovoje prieš „cheminės“ vergijos formą, yra ginama visa žmonijos šeima, ginami jauni žmonės ir vaikai, todėl būtina ją vertinti. Priminęs liaudies posakį, kad „saugodami jauniklius, saugome ateitį“, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog narkomanija nėra tik dramatiška problema, kuri mums aktuali čia ir dabar, bet didele dalimi apsprendžia ateitį.

„Pro vita“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 8 (384)