Bažnyčios balsas Europos politikai

Mindaugas BUIKA

Europai išgyvenant sunkius laikus dėl tebevykstančio karo Ukrainoje pasekmių ir nesiliaujančios Rusijos agresijos grėsmės visam kontinentui, taip pat juntant jos akivaizdų demografinį (dramatiškas gimstamumo mažėjimas), ekonominį (Europos Sąjungos dalis pasaulio ekonomikoje sumažėjo nuo 25 % 1990 metais iki 14 % dabar) ir kultūrinį (sekuliarizmo pasekmė) nuosmukį bei susilpnėjusį saugumą, Bažnyčia kviečia žemyno tautas labiau susitelkti ir būti solidarioms, stiprinti krikščioniškosios civilizacijos pamatus, viltingai žvelgti į ateitį.

Tam reikalingas nuoširdus dialogas, pagarbus skirtingų nuostatų aptarimas, didesnis pasirengimas tarnauti bendrajam gėriui, ypač rūpinantis vargšais ir silpnaisiais, sprendimus priimant tikrosios demokratijos keliu.

Popiežiaus paraginimai europarlamentarams

Tuos klausimus paminėjo popiežius Leonas XIV audiencijoje priėmęs šiuo metu galbūt labiausiai krikščioniškos Europos parlamento frakcijos – konservatorių ir reformatorių gru­pės – narius. Gruodžio viduryje Vatikane vykusiame susitikime jis pirmiausia padėkojo demokratiškai išrinktiems politikams už jų tarnystę Briuselyje, atstovaujant ne tik savo rinkėjams, bet ir visai Europos krikščionių bendruomenei. Tai svarbu pabrėžti, žinant, jog pastaruoju metu Europos parlamentas daugumos balsais yra priėmęs keletą krikščioniškos etikos požiūriu prieštaringų rezoliucijų, susilaukusių ir katalikų ganytojų kritikos. Tačiau tai nemažina pačios demokratinės institucijos tarptautinės reikšmės, įvairiais būdais, pirmiausia rinkėjų pastangomis, europarlamen­tarus skatinant dirbti labiau atsakingai. Tą savo didžiuliu moraliniu autoritetu daro ir Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog niekada negalima prarasti atidaus politinio žvilgsnio į „užmirštuosius ir atsidūrusius socialiniuose paribiuose“, nes pagal šį nusistatymą Aukštybėse yra vertinamas kiekvieno asmens, taip pat ir politiko, veikimas. „Kas yra tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“ (Lk 9, 48) mokė Jėzus savo apaštalus, susiginčijusius dėl prioritetų ir asmeninio reikšmingumo. Reikia pripažinti, kad Europos Parlamente posėdžiaujant Europos Sąjungos 27 valstybių narių atstovams, kurie patys priklauso skirtingoms partijoms ir frakcijoms su savo ideologinėmis nuostatomis, svarstant kiekvieną klausimą, egzistuoja platus įvairių  nuomonių spektras. Pasak popiežiaus Leono XIV, šiuo atžvilgiu yra svarbus ne tik galutinis „daugumos“ ir „mažumos“ susidarymas, bet pati tikroji parlamentinė atmosfera, įgalinanti laisvai reikšti savo požiūrius, dėl kurių gali būti diskutuojama. „Juk reikšmingas kiekvienos civilizuotos visuomenės bruožas yra laisvas skirtingumų aptarimas su reikiamu mandagumu ir pagarba, galimybe nesutikti, dėmesingai išklausyti kitus, bendrauti su tais, kuriuos laikome savo aiškiais opo­nen­tais“, – sakė jis. Tokia nuostata ir praktika liudija krikščionišką pagarbą Dievo suteiktam kiekvieno žmogiškojo asmens, kiekvieno vyro ir moters orumui. Šventasis Tėvas kvietė europarlamentarus sekti politikų dangiškojo globėjo Šv. Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535), žymaus anglų politinio veikėjo, filosofo ir kankinio pavyzdžiu, žinant, jog šis išmintingas ir drąsus sąžinės laisvės gynėjas, gali nuolat įkvėpti tuos, kurie pasirengę su atsidavimu darbuotis dėl tautų ir žmonių gerovės.

Tęsdamas pokalbį, popiežius Leonas XIV priminė savo pirmtakų nuolatinį konstatavimą, kad tikrąją europietišką tapatybę galima suvokti ir skatinti, kaip dabar iškeliama politiniuose debatuose, tik atsižvelgiant į jos judėjiškas-krikščioniškas dvasines šaknis. Šių šaknų nepaisymas ar sąmoningas bandymas jas nukirsti, primetant kokią nors sekuliaristinę ideologiją, reikštų Europos tautų savitumo ir paties mūsų žemyno civilizacijos griovimą. Taigi, pagrindinė užduotis, siekiant išsaugoti ir skatinti europietišką tapatumą, yra supratimas, kad turime saugoti religinį paveldą, nes be to negalime likti tikrais europiečiais. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog religinio paveldo išsaugojimo tikslas yra ne tik silpnėjančių krikščionių bendruomenių teisių apgynimas, bet tikrovės apie Europos civilizaciją pripažinimas: kaip per ankstesnius 2000 metų, taip ir dabar tikėjimas duoda didžiulę naudą mūsų žemyno visuomenės gerovei ir šio įnašo pripažinimas turi būti kiekvieno europiečio kasdienio gyvenimo bruožas. Kalbėdamas apie krikščionybės paremtą istorinę pažangą, jis paminėjo kultūrinius lobius, kuriuos atspindi iškilusios didingos katedros, stulbinantys meno ir muzikos kūriniai, mokslo, studijų ir švietimo augimas, religinių bendruomenių ir vienuolijų įsteigtuose universitetuose, akademijose ir kolegijose. Šie intelektualiniai poslinkiai per šimtmečius sukūrė ir toliau vysto vidinį bei neatsiejamą ryšį tarp krikščionybės ir Europos istorijos bei dabarties ir tuos saitus būtina toliau tęsti bei puoselėti, tvirtino popiežius Leonas XIV. Paminėdamas intelektualinį krikščionių tikėjimo Europos kultūrai įnašą, jis ypač nurodė esmines etines nuostatas, mąstymo būdą ir pačią minties moralinę kryptį. Tai ir būtina išsaugoti bei atnaujinti, kad būtų garantuotos kiekvienam asmeniui Dievo suteiktos teisės, prigimtinis kiekvieno žmogiškojo as­mens orumas.

Šventasis Tėvas aiškino, jog pirmiausia kalbama apie gyvybės šventumo saugojimą ir gynimą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, politinėmis pastangomis eliminuojant abortus ir eutanaziją, šiuos pasikėsinimus prilyginant nusikaltimams žmoniškumui. Jis priminė ir kitus fundamentalaus krikščioniško politinio atsiliepimo reikalaujančius dabartinius visuomeninio gyvenimo iššūkius, tokius, kaip išaugusi socialinė atskirtis, išryškėję materialiniai kontrastai, žmonių, patiriančių ekonominius nepriteklius, gausėjimas, įskaitant padoraus būsto stoką šeimoms. Reikia neatidėliotinai atsiliepti į klimato kaitos sukeltą ekologinę krizę bei jos kitas priežastis, daug smurto ir žmonių aukų atnešančius teroristinius išpuolius, ginkluotus konfliktus ir karus. Galiausiai yra svarbu, kad per krikščionių politikų veikimą būtų išgirstas Bažnyčios balsas, nuosekliai pristatant jos socialinį mokymą ir ne tam, kad būtų sugrįžta į praeitį, bet kad, kuriant trokštamą ateitį, būtų garantuotas pagrindas bendradarbiauti ir integruoti visas pastangas. Popiežius Leonas XIV išreiškė viltį, kad eidami šiuo keliu Europos krikščionys politikai nesistengs reikšti radikalias kraštutines nuostatas ir didinti jau ir taip ryškią poliarizaciją, bet teigiamai priims popiežiaus Benedikto XVI išsakytą kvietimą prieš 15 metų Londone kalbant anglų parlamentarams ir visuomenės veikėjams, jog dabar „būtinas naujas dialogas tarp proto pasaulio ir tikėjimo pasaulio – sekuliaraus racionalumo pasaulio ir religinių įsitikinimų pasaulio“. Šios viešosios diskusijos, kuriose politikų vaidmuo yra svarbus, turi išreikšti pagarbą kiekvieno turimai kompetencijai, siekiant išvengti abipusių įžeidimų ir kad niekas netaptų sąmoningo iškraipymo aukomis. Baigdamas pokalbį su europarlamentarais, Šventasis Tėvas patikino, jog telkiasi maldai, vildamasis, kad kiekvienas krikščionis politikas įsitrauks į šį dialogą, vardan Europos tautų ir visos žmonijos šeimos gerovės.

Kvietimas atrasti žemyno sielą

Tokiame popiežiaus Leono XIV raginimų kontekste reikėtų vertinti vasario mėnesį paskelbtą grupės Europos Sąjungos didžiau­sių vyskupų konferencijų pirmininkų kreipimąsi „Krikščionys už Europą. Vilties galia“. Pirmajame tokio pobūdžio dokumente kviečiama iš naujo atrasti „Europos sielą“ ir sutelktai darbuotis dėl bendrojo gėrio tuo metu, kai mūsų žemynas išgyvena didelį karinį konfliktą (Rusijos agresiją prieš Ukrainą), stiprėjančius politinius pasidalijimus ir ryškų netikrumą. Unikaliame pareiškime, kurį pasirašė Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Marselio arkivyskupas kardinolas Žanas Markas Avelinas (Jean Marc Aveline), Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bolonijos arkivys­kupas kardinolas Matejas Dzupis (Matteo Zuppi), Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Limburgo vyskupas Georgas Bėtcingas (Georg Bätzing) ir Lenkijos vyskupų pirmininkas Gdansko arkivyskupas Tadeušas Voida (Tadeusz Wojda), primenamas Europos Sąjungos katalikų tėvų kūrėjų istorinis paveldas ir krikščionių pašaukimas darbuotis dėl žemyno tautų bendrystės ir gerovės. Beje, kreipimesi minimi žymūs politiniai lyderiai Roberas Šumanas (Robert Schuman, 1886-­1963), Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer, 1876-­1967) ir Alčidė De Gasperis (Alcide De Gasperi, 1881-1954), atstovavę Prancūzijai, Vokietijai bei Italijai ir šioje eilėje Lenkijos politikų negalėjo būti, kadangi toji šalis, kaip ir kitos Rytų Europos kaimynės, tuo metu buvo valdoma komunistinės diktatūros. Priklausydama Sovietų Sąjungos imperinei sistemai, ji vieningos demokratinės Europos kūrime tuo metu dalyvauti negalėjo. Vokietija irgi buvo padalinta ir laisva demokratinė tebuvo vakarinė dalis, o komunistų valdomoje Rytų Vokietijoje už „Berlyno sienos“ stovėjo sovietų kariuomenės tankai. Taigi, negalima pamiršti, kad Europos vienijimas po Antrojo pasaulinio karo tebuvo tik dalinis, nes žemynas dešimtmečiams iš esmės buvo padalintas į dvi politines, ekonomines, ideologines ir karines „zonas“, kurių vienoje dalyje vyravo laisvė ir demokratija, o kitoje – komunistinė diktatūra ir sovietinis totalitarizmas. Esant tokiai aštriai priešpriešai vyko vadinamasis „šaltasis karas“, kuris kiekvienu momentu galėjo išvirsti į „karštąjį“ trečiąjį pasaulinį karą ir galėjo būti lemtingas visai žmonijai, žinant sukauptus branduolinės ginkluotės arsenalus, kurie išlikę iki šiol.

Tą neseną praeitį reikėtų atsiminti nagrinėjant dabartinį keturių Europos šalių ganytojų pareiškimą, kuriame pripažįstama, jog ir šiuo metu „mes gyvename pasaulyje, kuris yra (politiškai ir ideologiškai) poliarizuotas ir kurį skaldo išsiplitę nesutarimai bei smurtiniai konfliktai. Akivaizdu, jog Kremliaus kagėbistų organizuoto nusikalstamo režimo jau ketverius metus vykstanti plataus masto agresija prieš Ukrainą praktiškai tapo europiniu karu su ne mažesnės globalinės krizės pavojais negu tai buvo per „šaltąjį karą“. Štai kodėl Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Lenkijos vyskupų kreipimesi pagrįstai pripažįstama, jog daugelis Europos Sąjungos piliečių „jaučia baimę ir yra praradę orientyrus“, nes visa tarptautinė tvarka yra gerokai suirusi. Esant tokiai prieštaringai padėčiai, yra labai svarbu, kad mūsų žemynas iš naujo atrastų savo sielą, kad vėl galėtų suteikti savo solidų įnašą į viso pasaulio bendrąjį gėrį, kurio svarbiausias bruožas – stabili taika. Siekiant šių tikslų būtina prisiminti, kaip buvo kuriami tiek senieji europinės civilizacijos pamatai, tiek ir kaip vyko naujasis Europos vienijimas po Antrojo pasaulinio karo. Svarbu pabrėžti, jog kiekvienu atveju būtent krikščionybė didžiąja dalimi formavo humanizmu, solidarumu ir atvirumu tautiniam paveldui bei nacionalinėms tradicijoms grindžiamą mūsų žemyno kultūrą, kuri priešinosi bet kokio pobūdžio imperinėms ambicijoms ir bandymams primesti savo viršenybę kitiems. Ganytojai pripažįsta, jog šiandien mes gyvename kaip niekada pliuralistinėje Europoje su didele kalbų ir kultūrų įvairove, skirtingomis ideologinėmis tendencijomis ir sekuliarizmo proceso įtaka. Nors dėl tokių nuostatų bei gausių musulmonų migrantų krikščionių dalis akivaizdžiai sumažėjo, tačiau tai neturi slopinti jų siekį su reikiama drąsa ir ištverme jiems būti, popiežiaus  Leono XIV žodžiais tariant, tikrais „vilties piligrimais“ ir kurti naują žemyno ateitį, vadovaujantis Europos Sąjungos tėvų kūrėjų tikėjimo nuostatomis.

Įkvepiantis darbų ir nuostatų paveldas

Keturių Europos šalių vyskupai primena, kad po siaubingo Antrojo pasaulinio karo, atnešusio milijonines žmonių aukas ir pažeidusio kiekvieno europiečio asmeninę būtį su jos tautiniais bei religiniais bruožais, buvo aiškiai suvoktas vieningumo poreikis. Daugelis katalikų visuomenininkų ir politikų Europą suvokė, kaip bendruosius namus, plėtojosi federacinis sąjūdis ir tokį žemyno vienijimą dar labiau skatino Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas. Iškilo tikslas ir mūsų žemyne kurti panašią bendriją, darnią tarptautinę struktūrą, kuri garantuotų pagarbą visoms tautinėms ypatybėms bei skirtingumams, skatintų laisvę ir lygybę, kaip nacionalinių valstybių taikaus sambūvio pagrindą. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro R. Šumano 1950 m. gegužės 9 d. paskelbta Deklaracija, kuriant Europos anglies ir metalo bendriją, tapusią dabartinės Europos Sąjungos pirmtake. Kelių Europos šalių (Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo) vyriausybės tuo laiku, kai dar nebuvo užgydytos Antrojo pasaulinio karo žaizdos, nusprendė sujungti pagrindines pramonės šakas, kad naujas konfliktas nebūtų ne tik neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas, rašė savo pareiškime vienas pagrindinių vieningos Europos tėvų kūrėjų. Dievo tarnas R. Šumanas (jam vedama beatifikacijos byla) toje Deklaracijoje pabrėžė, jog taip organizuota Europa gebės padėti visai pasaulinei bendruomenei palaikyti nuolatinius taikius santykius ir išvengti kruvinų konfliktų. Jis nurodė, jog Europos vienybė, be abejo, negalės būti sukurta pagal popieriuje išdėstytą planą: tam reikės konkrečių pastangų ir politinių veiksmų, o pirmiausia – aiškios solidarumo nuostatos. Pristatydami šias mintis, ganytojai pastebėjo, kad suvienytos Europos tėvai kūrėjai, įkvėpti savo krikščioniškojo tikėjimo, „nebuvo naivūs svajotojai“ ir suprato, kad formuoja didingą daugiatautį, bet kartu ir pakankamai trapų „statinį“, kuriam išsaugoti reikalinga artimo meilė. Ne veltui popiežius Šv. Jonas Paulius II, nuolat pabrėžęs krikščionių išskirtinį vaidmenį Europai atnaujinti, sakė, jog „kadangi jie myli Kristų, myli ir kitus žmones bei tautas ir stengiasi jas suburti“.

Vyskupų pareiškime primintos ir kito vie­ningos Europos tėvo kūrėjo, Vakarų Vokietijos kanclerio pamaldaus kataliko K. Adenauerio mintys, išsakytos 1957 m. kovo 15 d., pasirašant Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos sutartis. Tuomet jis tvirtino, jog pasirašytos sutartys, kaip ir pats žemyno vienijimasis, nėra savanaudiški, prieš ką nors nukreipti planai, bet turi prisidėti prie viso pasaulio gerovės kūrimo: „mūsų tikslas kartu su visais siekti pažangos taikos kelyje“. Kadangi Antrojo pasaulinio karo ištakose stovėjo totalitariniai režimai su savo ideologijomis ypač siekdami nacionalistinės hegemonijos, todėl paminėtos dar vieno žymaus Europos vienybės kūrėjo, Italijos mi­nistro pirmininko A. De Gasperio teisingas pastebėjimas, kraštutinį nacionalizmą prilyginant stabmeldystei, nes „jis stato savo tautą į Dievo vietą ir nukreipia prieš kitas tautas“. A. De Gasperis tvirtino, kad Europos vienijimas niekada nėra nukreiptas prieš tautų tapatybę, prieš gimtosios šalies meilę, bet prieš tą kraštutinį nacionalizmą, kuris atnešė mūsų žemynui tiek daug kančių, bandė pavergti ir sunaikinti užgrobtas nacionalines valstybes. Taigi, suvienyta Europa neturi būti vien tik ekonominė ir finansinė rinka, nei vadovautis kokia nors išskirtine ideologija, kuri suteiktų viršenybę vienoms pažiūroms kitų atžvilgiu ir vestų į susipriešinimą bei smurtą. Kuriant sutarimo paieškos mechanizmą galimiems konfliktams spręsti, reikia rodyti pagarbą teisiniam valstybiškumui ir dialogui, vedančiam į darnų susitaikymą. Ganytojai pripažįsta, jog nepaisant euroskeptikų sąjūdžio, pastaruoju metu iškilusio įvairiose šalyse, imperinės Rusijos agresija prieš taikią ir demokratinę Ukrainą, dar labiau sustiprino Europos tautų bendrystę, todėl yra reali viltis teigiamoms permainoms, kuriant naują solidarią tvarką Europoje ir pasaulyje.

Kaip paskatinimą tokio proceso pradžiai, vyskupai priminė popiežiaus Pranciškaus mintis, išsakytas 2016 m. gegužės 6 d. jam įteikiant Karolio Didžiojo premiją už nuopelnus Europos gerovei. „Praėjusio XX amžiaus viduryje Europa parodė žmonijai, kad įmanoma nauja pradžia: po tragiško susipriešinimo ir baisiausio karo, su Dievo malone gimė kažkas nauja, ko dar nebuvo istorijoje“, – tuomet sakė Šventasis Tėvas. Ilgą laiką pasidalinusi Europa galiausiai pradėjo statyti visoms tautoms bendrus namus, statinį iš valstybių, kurias suvienijo ne užkariavimų prievarta, bet laisvas pasirinkimas ir bendras gėris, visiems laikams atsisakant vienų išpuolių prieš kitas. Taigi, Antrojo pasaulinio karo pelenuose neužgeso karšta bendrystė, viltis ir solidarumo troškimas, kuris įkvėpė Europos vienijimo projekto kūrėjus, pastebėjo popiežius Pranciškus, priimdamas garbingą apdovanojimą. Pasak jo, šiuo atžvilgiu iškyla ir ypatinga Bažnyčios užduotis, nes tokiam Europos atsinaujinimui reikalinga jos turima dvasinė energija ir gebėjimai perduoti socialinę žinią. „Ši užduotis sutampa su jos misija skelbti Evangeliją, – teigė Šventasis Tėvas. – Šiandien tai pirmiausia reiškia, kad mes turime eiti prie dvasiškai sužeistų žmonių ir tautų (o tokios yra beveik visos) ir kartu skelbti apie galingą bei paprastą Jėzaus artumą, Jo guodžiantį ir drąsinantį gailestingumą“. Baigdami savo pareiškimą, keturių Europos Sąjungos šalių ganytojai pabrėžia, jog pasauliui reikia vieningos Europos ir žemyno krikščionys, aiškiai suvokdami šį europinio projekto kūrėjų troškimą, turi aktyviai bei su įsipareigojimu darbuotis jį realizuojant. R. Šumanas pranašiškai nurodė, kad „nesavanaudiškai darbuojantis dėl „miesto ir žmonijos gerovės“, politika gali tapti artimo meilės aktu“. Pritardami šiam Tėvo kūrėjo nusistatymui, Europos krikščionys vardan savo tikėjimo yra pašaukti su kitais žemyno gyventojais dalintis viltimi dėl tokios brolybės įgyvendinimo.

Svarbu atkurti vienybę

Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas italas vyskupas Marianas Kročiata (Mariano Crociata), duodamas interviu Italijos katalikų žinių agentūrai SIR, sakė, kad su dideliu dėmesiu priėmė keturių šalių vyskupų kreipimesi išreikštas mintis apie Europos vieningumo atkūrimą. Pasak ganytojo, dokumentas pasirodė kritišku momen­tu, kurį dabar išgyvena Europos Sąjunga ir nusipelno visiško pripažinimo bei apsvarstymo vietinėse žemyno Bažnyčiose. Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Lenkijos vyskupų iniciatyva yra Šventosios Dvasios ženklas, kviečiant Bažnyčią Europoje visais galimais būdais siūlyti mūsų žemynui tikros vilties žinią, suteikiant vertingą postūmį atnaujinti taikos ir klestėjimo projektą, kurį turi įkūnyti Europos Sąjunga. Vyskupo M. Kročiatos nuomone, dabartinę „vienybės krizę“ Europoje visų pirma sąlygojo nevienoda reakcija į vykstančius pokyčius tarptautiniame „kraštovaizdyje“: nesibaigianti Rusijos agresija prieš Ukrainą, naujosios Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos savotiška politika, naujų globalinių galybių, ypač Kinijos, iškilimas su hegemonijos ambicijomis. Visa tai kenkia daugiašališkumo siekiams ir Europoje, suvaržo mažesnių Europos Sąjungos šalių savarankišką ir laisvą veikimą bendrajam labui, nes joms skubiai tenka prisitaikyti prie naujų sąlygų, kad išsaugotų savo gerovę ir saugumą. Tai lemia ir silpnėjančią pačios Europos Sąjungos poziciją, netgi jos marginalizaciją tarptautinės politikos dinamikoje, kurią reglamentuoja galios pusiausvyra tarp kariniu ar ekonominiu atžvilgiu stipriausių valstybių. 

Galima paminėti ir šios krizės vidinius aspektus, kuriuos apsprendžia du faktoriai: pagrindinių Europos Sąjungos institucijų kom­petencijos stygius, susijęs su reikalaujamu valstybių narių konsensusu, kurio neįmanoma pasiekti, taip pat pastaraisiais metais įvykusiais kultūriniais bei socialiniais pokyčiais, iškilus populizmo ir nacionalizmo tendencijoms. Akivaizdžiai matome, jog kai kurios šalys prieštarauja visos Europos Sąjungos sprendimams ir tai sukelia gilesnius pasidalijimus, suteikiant visai europinei politikai netikrumo ir neryžtingumo pobūdį. Esant tokiai prieštaringai ir kiekvienam regimai geopolitinei padėčiai bei gana silpnam politiniam Europos Sąjungos veikimui globaliniu mastu, COMECE pirmininko įsitikinimui reikia veiksmingesnių vidinės diplomatijos iniciatyvų darnai atstatyti, taip pat didesnės demokratijos priimant sprendimus europinėse institucijose. Iš tikrųjų konsensuso (absoliutaus vieningumo) reikalavimas buvo suprantamas Europos Sąjungos pradinėje gyvavimo fazėje, kai ją sudarė šešios valstybės, vėliau buvo dvylika šalių. Tačiau dabar, kai Europos Sąjungai priklauso gana skirtingos istorine patirtimi ir nacionaliniais interesais 27 valstybės (dar nemažai jų kandidatuoja prisijungti), turbūt turėtų galioti demokratinis daugumos (ar kvalifikuotos daugumos) principas priimant svarbiausius sprendimus. Įvedus tokią efektyvesnę politinio valdymo formą, be abejonės, turi būti girdimas ir „mažumos“ balsas, nuolat geranoriškai tariantis.

Kalbėdamas apie šiandieninę krikščionybės padėtį Europoje ir jos socialinį vaidmenį, vyskupas M. Kročiata pabrėžė, jog nepaisant juntamų sunkumų, pirmiausiai susijusių su vykstančia sekuliarizacija, mūsų tikėjimas tebėra gyvybingas. Žinoma, akivaizdu, kad krikščionybės vaidmuo įvairiuose visuomenės sluoksniuose silpnėja. Tai juntama tiek stebint Bažnyčios pastoracinės tarnystės problemas, tiek ir ne visada sėkmingai siekiant stiprinti kiekvieno asmens bendrąjį dvasingumą, tiek ir formuojant tikinčiojo aiškią pilietinę nuomonę, su jos svarbiais moraliniais ir etiniais bruožais. Be abejonės, reikia stiprinti Bažnyčios, kaip institucijos, socialinį veikimą, tačiau pirmutinę reikšmę turi kiekvieno tikinčiojo asmeninis sąžinės nusistatymas tautos ir tarptautinio gyvenimo reikaluose, o jo ugdymas yra svarbi pastoracinė užduotis. Tuo tarpu COMECE, kaip Europos Sąjungos institucija, veikdama pagal savo statutą, lydi politinį procesą, pateikdama savo siūlymus ir pastabas ypač tose srityse, kurios aktualios Bažnyčiai, įskaitant nacionalines vyskupų konferencijas, kurioms irgi aktualus žemyno integracijos procesas. „Savo veikloje mes naudojame tyrimų ir apklausų rezultatus, kitus dokumentus, rengiame oficialius susitikimus, palaikome asmeninius kontaktus, – sakė COMECE pirmininkas. – Šis poveikis gal ne visada regimas, bet mūsų dalyvavimas yra svarbus ir visuotinai pripažintas“. Tokios tarnystės galutinis tikslas yra tas pats, apie kurį savo kreipimesi aiškino Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Lenkijos vyskupų konferencijų pirmininkai: su tvirtu įsipareigojimu veikti įgyvendinant Europos vienybės projektą.

„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 3 (405)