Bažnyčios misija ir dialogas

Prisiminta prieš 60 metų paskelbta popiežiaus Šv. Pauliaus VI programinė enciklika „Ecclesiam Suam“, dariusi įtaką Vatikano II Susirinkimo nuostatoms

Mindaugas BUIKA

Apaštalavimo užduoties samprata

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamai Katalikų Bažnyčiai savoje apaštalavimo misijoje dabar vedant atkaklų dialogą su vis labiau sekuliarizuotu ir prieštaringų ideologijų perpildytu pasauliu, prisimintas tokio dialogo iniciatoriaus šventojo Pauliaus VI (1897–1978) mokymas. Tam pasitaikė gera proga, kadangi sukako 60 metų nuo jo šiai temai skirtos programinės enciklikos „Ecclesiam Suam“ paskelbimo. Ji publikuota dar vykstant Vatikano II Susirinkimui (1962–1965), kurio pagrindinių konstitucijų „Lumen Gentium“ ir „Gaudium et Spes“ turiniui kaip tik darė įtaką minėtas dokumentas. Šventojo Tėvo pirmoji enciklika „Ecclesiam Suam“, datuota 1964 m. rugpjūčio 6 diena, kai Bažnyčios liturgijoje švenčiama Kristaus Atsimainymo iškilmė. Beje, kaip tik šią dieną, po keturiolikos metų, 1978-aisiais, šv. Paulius VI iškeliavo į dangiškojo Tėvo namus, per savo pontifikatą pranašiškai nubrėžęs Bažnyčios atsinaujinimo apmatus. Svarbus jų bruožas – užmegzti dialogą su sparčiai besikeičiančiu pasauliu, su kurio ydomis praeityje kovojo, tikintis, jog per tokį naują bendravimą, apaštalavimas taps labiau veiksmingas. Tai pabrėžiant Vatikano žiniasklaidoje perduotoje enciklikos „Ecclesiam Suam“ apžvalgoje pirmiausia primenamas Bažnyčios, kaip išganymo įrankio, identitetas ir jos nuoširdus troškimas, kad kiekviena sąveika su žmonija remtųsi abipusiu pripažinimu bei gailestinga meile. Taip vyko visais tūkstantinės krikščioniškos istorijos tarpsniais ir turi tęstis dabartiniais laikais, nes Dievo planas išganyti visą žmoniją niekada nenutrūksta. Dėl to Bažnyčia turi gilinti sąmoningą savęs pačios, kaip mistinio slėpinio, supratimą, kylantį ir jos dieviškos prigimties. Jau pats enciklikos pavadinimas „Ecclesiam Suam“ („Jo Bažnyčia“) patvirtina, kad Bažnyčia priklauso jos steigėjui Jėzui Kristui. Ji nėra žmogiško išradingumo padarinys, todėl turi ištikimai sekti iš Viešpaties gautais nurodymais, pažindama ir taisydama savo narių žmogiškus trūkumus ir klaidas.

Toks supratimas, pasak popiežiaus Pauliaus VI, turi vesti prie minties, kad būtina ne tik šalinti pasitaikančius defektus, bet ir nuolat siekti didesnio tobulumo, stengiantis, jog Bažnyčios renovacija būtų atliekama išmintingai, vengiant perlenkimų ir supasaulėjimo pavojaus. Ganytojai raginami drą­siai imtis reikalingų permainų, bet tuo pat metu stropiai saugoti savo bendrystę, geranoriškai bendradarbiauti, apsikeičiant nuomonėmis, patarimais ir parama tame subtiliame ir atsakingame siekyje. Šventasis Tėvas savo enciklikoje pripažindamas, jog Bažnyčiai reikalingi santykiai su pasauliu, kuriame ji gyvena ir darbuojasi, tačiau nurodo, kad svarbu išlaikyti nuosaikumą ir pusiausvyrą. Reikia vengti uždarumo ir atsiribojimo, bet nepasiduoti šiuolaikiniam supasaulėjusiam mentalitetui su jo suformuotais prieštaringais įpročiais. Ši rekomendacija sparčiai besikeičiančių aplinkybių kontekste yra puiki tema svarstymams prieš vedant dialogą, tokį nusistatymą priimant, kaip savos rūšies „pašaukimą“, teigia popiežius Paulius VI. Juk Bažnyčia, įsišaknijusi į žmonių gyvenimo kasdienybę, apaštalaudama dalijasi jų rūpesčiais, gausina Kristaus sekėjų būrį, taip skatindama pažangą, bendrąjį gėrį ir vertybinį nusiteikimą visuomenėje. Šis sąlytis su vietine kultūra ir tradicijomis, ypač kai sparčios socialinės permainos kečia ne tik gyvenimo būdą, bet ir mentalitetą, reikalauja, kad Bažnyčia iš naujo atrastų savo gyvybingą vienybę su Viešpačiu. Tose pastangose reikia nuolat klausti, kiek mūsų bažnytinių struktūrų ir sąjūdžių, mūsų vys­ku­pijų ir parapijų bendruomenių sandara ir atnaujinimas veda į susitikimą su Kristumi per susidūrimą su žemiškomis problemomis bei paramą joms spręsti. Viena vertus, reikia saugoti Bažnyčios skatinamą krikščioniško gyvenimo tapatumą, kad jis nebūtų iškraipytas, profanuotas ir nuslopintas, tam tikslui stiprinant imunitetą nuo klaidų blogio infekcijos. Kita vertus, adap­tuojant naująsias minties ir tradicijų raiškos formas, kiek tai aktualu religinio gyvenimo ir apaštalavimo poreikiams, reikia stengtis jas apvalyti, nuskaistinti, sukilninti ir sušventinti.

Atsinaujinimas išsaugant tapatumą

Aiškindamas siūlomo Bažnyčios reformavimo kontūrus, kurie tuomet vykusiame Vatikano II Susirinkime buvo plačiai aptarinėjami, enciklikoje „Ecclesiam Suam“ Šventasis Tėvas priminė, jog siūlomos permainos neturi pakeisti pačios esminės Bažnyčios sampratos bei bazinės jos sandaros. Reikia labai aiškiai pabrėžti, kad jeigu vadinamoji „reforma“ kėsintųsi į tuos dalykus, tada iškiltų grėsmė pačiai Bažnyčios egzistencijai. Pasak popiežiaus Pauliaus VI, turime neapgaudinėti savęs galvodami, kad Bažnyčios statinys, kuris tapo didingas ir skirtas Dievo garbei iškelti, gali būti sumažintas iki minimalių proporcijų, tarsi tokios naujovės būtų vienintelės teisingos ir geros. Jis pabrėžė, jog nereikia pernelyg žavėtis troškimu atnaujinti Bažnyčios struktūrą, pirmenybę teikiant charizminiam veikimui ir menkinant jai būdingą hierarchinę tvarką. Nurodydamas reikiamą atsargumą, kad Bažnyčios reformavimas nebūtų suprastas tik kaip nuolaidos pasauliui, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog iškylančios tokios grėsmės skatina gilinti supratimą, kad siūlomi pokyčiai bažnytiniame gyvenime neturi reikšti sekuliarizmo sentimentų ir įpročių priėmimo. Jis pripažino, jog žavėjimasis modernaus visuomenės gyvenimo bruožais XX amžiaus antroje pusėje buvo labai sustiprėjęs, todėl daugelis manė, kad panašios permainos ir Bažnyčioje yra neišvengiamos bei netgi išmintingos. Ypač tiems, kurie neturėjo tvirtų tikėjimo pagrindų (o tokių vis daugėjo) ir buvo tik formalūs katalikai, nelabai suprantantys bažnytinės santvarkos ir teisės nuostatų, nesunku buvo pasiduoti primestai nuomonei, jog atėjo laikas daryti nuolaidas pasaulietinio gyvenimo normoms, tarsi jos būtų „a priori“ geros ir gali tapti savomis tikinčiųjų bendruomenėje. Dabar, žvelgiant iš praėjusių 60 metų perspektyvos, galima pripažinti, kad  pranašiškas Šv. Pauliaus perspėjimas visiškai pasitvirtino: kai kurios abejotinos naujovės Vakarų Europos katalikybėje ne tik nesustiprino vietinių Bažnyčių, bet dar labiau paaštrino tikėjimo praktikos ir dvasinių pašaukimų krizę. To ir reikėjo laukti, nes tai buvo aiškus konfliktavimas su tikruoju apaštalinės Bažnyčios tapatumu, kurio pagrindas yra neginčytina ištikimybė Kristaus Evangelijai ir jos nuoseklus skelbimas bei liudijimas, nepaisant visų „nepatogumų“, netgi paniekinimo ir diskriminacijos, vis labiau būdingos Vakarų visuomenei.

Šventasis Tėvas savo programiniame dokumente taip pat iškėlė vadinamojo reliatyvizmo, kalbančio apie tikrovės pažinimo ir vertybinių nuostatų sąlyginumą, keliantį grėsmę su tikėjimu susietai moralei. Reliatyvizmas, kuris viskuo abejoja ir viską pateisina bei laiko visus reiškinius vienodai vertingais, akivaizdžiai ginčija absoliutų krikščioniškų principų pobūdį. Šios tariamą laisvę skatinančios ideologijos prieštaringas poveikis juntamas ir tada, kai apaštalaujant nuo tikėjimo nutolusioje aplinkoje, bandoma taikytis prie pernelyg  liberalaus šiuolaikinio mentaliteto. Štai kai kurie jaunieji kunigai vykstant Vatikano II Susirinkimui ar netrukus po jo su evangelizavimo ketinimais bandydavo įsiterpti į grupes, kurios net nesilaikė tradicinės moralės normų (Pavyzdžiui, lietuvių išeivių teologas Antanas Maceina tai kritikuodamas savo knygoje „Bažnyčia ir pasaulis“ pateikia tokį šokiruojantį atvejį, kaip šv. Mišių aukojimas nudistų (nuogalių) pliažuose.). Tačiau taip elgiantis nebūdavo pasiekiamas trokštamas apaštalavimo veiksmingumas ir faktiškai vykdavo tik papiktinantis jo imitavimas. Popiežius Paulius VI, aptardamas Vatikano II Susirinkime dažnai minėtą atsinaujinimo temą, labiau žinomą itališkuoju „aggiornamento“ įvardijimu, pripažino, kad didesnio tobulumo Bažnyčios gyvenime neįmanoma pasiekti nieko nekeičiant išoriniuose ir jau atgyvenusiuose jo bruožuose. Todėl nepriimtinas „užsispyrėliškas nenoras“ nieko nekeičiant vykdyti evangelizavimą pasikeitusioje aplinkoje, atsižvelgiant į naujųjų laikų pobūdį. Tačiau enciklikoje „Ecclesiam Suam“ teisingai pastebima, kad Bažnyčia savo apaštalinį jaunatviškumą gali atkurti ne tik keisdama išorines veikimo formas bei tikslindama kanonines nuostatas, bet pirmiausia siekdama vidinio atsinaujinimo, kurį galima pavadinti ir dabar populiaria tapusia „atsivertimo“ sąvoka. Einant šiuo keliu reikia labiau įsisavinti klusnumo Kristui nusistatymą, toliau laikantis per amžius pasitvirtinusių tradicijų, liudijančių pagrindinį ketinimą ištikimai ir nuosekliai vadovautis svarbiau­siais tikėjimo principais. Šventojo Tėvo įsitikinimu šiuo atžvilgiu Baž­nyčios gyvenimo atnaujinimas turi susitelkti į du konkrečius dalykus, ypač aktualius ir mūsų laikams: „neturto dvasią“ ir „gailestingos meilės dvasią“.

Išmintingas kreipimasis į pasaulį

Aiškindamas dialogo su pasauliu užduotį, įgyvendinant evangelizavimo misiją, popiežius Paulius VI savo enciklikoje primena, kad stengiantis suvokti Bažnyčios vei­kimo modelį, persmelktą Kristaus siūlomais idealais, tampa akivaizdu, kad ji yra labai skirtinga nuo gyvenamosios aplinkos, į kurią turi įsilieti per apaštalavimo pastangas. Tačiau Bažnyčios ir pasaulio natūralus skirtingumas nereiškia atsiribojimo ir abiejų esybių savitumo nereikia bijotis ar niekinti. Kai Bažnyčia, kaip dieviškas slėpinys, išsiskiria iš žmogiškos prigimties, ji tai prigimčiai neprieštarauja, bet siekia su ja sąveikauti, ją nuskaistinti ir sušventinti, teigiama „Ecclesiam Suam“. Taip elgdamasi ir pasaulio atžvilgiu, Bažnyčia evangelizuodama nereikalauja išskirtinių privilegijų, kaip ir jai būdingas antgamtinis gerumas nereiškia, kad ji neturi būti suinteresuota žemiška gerove. Visų išganymo troškimas yra geriausias argumentas mylėti kiekvieną, kuris yra šalia ar bent priartėti prie jo, dėti pastangas, dalijant palaiminimus, apie kuriuos Viešpats kalba evangeliniame Kalno pamoksle. Taigi, Bažnyčios vykdoma tikėjimo plėtra turi skatinti dialogą su pasauliu: ji turi kažką jam pasakyti, perduoti savo socialinę žinią, komunikuoti dar prieš bandydama atversti, turi tiesiog susitikti ir pasikalbėti. Šventasis Tėvas pastebi, kad ir Jėzaus žemiškoji misija, Jo vestas išganymo dialogas, nebuvo bandymas prievarta primesti dievišką mokymą, bet tiesiog švelnus ir įtikinamas kreipimasis su meile. Nors šis siekis turėjo milžinišką atsakomybę atžvilgiu tų į kuriuos buvo nukreiptas, bet visada paliekamas laisvai apsispręsti dėl vienokio ar kitokio atsiliepimo. Toks santykių pobūdis rodo dialogo partnerio pagarbų vertinimą ir supratimą, atmetant išankstinį jo pasmerkimą, žeminimą, tuščią ir beprasmę polemiką. Per pokalbį su šiuo nusistatymu, nesiekiama tuoj pat atversti pašnekovą, nes yra gerbiama jo laisvė ir asmens orumas, bet stengiamasi kiek įmanoma padėti, įsigilinant į jausmus ir išgyventą patirtį. Tokio dialogo buvimas reiškia suvokimą, kad savojo išganymo jau nebegalima atskirti nuo užduoties kitus išgelbėti ir parengti Amžinybei.

Popiežius Paulius VI pabrėžia, kad tikras dialogas niekada nėra išdidus ar pagiežingas, nėra piktas ar įžeidus, nes autoritetingas tiesos aiškinimas visada susijęs su palankumo ir gailestingumo kitiems liudijimu. Dialogas, kaip minėta, nėra reikalavimas ar tiesmukiškas pri­metimas, bet taikus, kantrus ir dosnus patarimas, kuris padeda išvengti prievartos ir atveda į gelbėjantį sprendimą. Tai teisingumo ir gailestingumo bendrystė, pasiekiama per meilę ir supratimą, daro išvadą Šventasis Tėvas, apibendrindamas Bažnyčios artumo visiems svarbą. Pasaulis negali būti išgelbėtas kažkokios išorinės jėgos veikimu: kadangi Dievo Žodis tapo Žmogumi, apaštalaudami krikščionys turi žmogiškai tapatintis su gyvenimo būdu tų, kuriems nori perduoti išganymo žinią. Todėl ne akcentavimas savojo pranašumo, kuris tik išplėstų atskirtį, ne naudojimas paprastam žmogui nesuprantamos terminologijos, bet praktinis dalijimasis kasdienybe, ypač su vargstančiais ir kenčiančiais, gali padėti būti išklausytais ir priimtais. Prieš kalbant būtina įsiklausyti ne tik į žmogaus balsą, bet ir į jo širdį, tvirtina popiežius Paulius VI. Asmuo į kurį kreipiamasi, pirmiausia turi būti suprastas ir ten, kur galima, pritarta jo nuomonei. Bet vėlgi tenka pripažinti, jog ieškodamas sutarimo, evangelizatorius negali išvengti rizikos, kad jo tikėjimo vertybinės nuostatos gali susilpnėti. Tad dialogas su broliais ir seserimis jokiu būdu neturi būti suprastas kaip tikėjimo tiesų „išplovimas“, negali kelti pavojaus mūsų prisirišimui prie Evangelijos nuostatų. Apaštalavimas nieko bendro neturi su kompromisais dėl tikėjimo principų, kuriais remiasi krikščionybės išpažinimas. Besaikis bendrystės troškimas silpninant savo tikėjimo mokymo pagrindus, gali vesti prie abejonių Dievo Žodžio galia ir turiniu, kurį privalome skelbti. „Todėl tik tie, kurie visiškai ištikimi Kristaus žiniai, gali būti apaštalais“, – pabrėžia Šventasis Tėvas savo enciklikoje. Misionieriško dialogo priėmėjus jis sąlyginai suskirstė į tris koncentrinius apskritimus: pirmąjį sudaro visi geros valios žmonės, antrąjį – kitų religijų išpažinėjai ir trečiąjį – kitų denominacijų krikščionys, su kuriais siekiama regimos vienybės. Kiekvienu atveju kreipiantis į žmogaus sąžinę reikia pripažinti pagarbą jo teisėms ir pareigoms, dalintis bendro gyvenimo dovanomis ir sunkumais. Visiškai atmetant kokius nors politinius ar kitus dalinius motyvus, svarbu pripažinti, kas gera evangelizuojamoje aplinkoje, tai pakeliant į krikščionišką lygmenį: Bažnyčia nesitapatina su civilizacija, bet skatina jos tobulėjimą.

Ateizmo ir komunizmo blogis

Programinės enciklikos tekste ypatingas dėmesys skiriamas XX amžiaus antroje pusėje išaugusiam netikėjimui bei ateizmo ir komunizmo ideologijų blogiui. Popiežius Paulius VI su giliu liūdesiu pripažįsta, kad vis daugėja žmonių, atvirai demonstruojančių savąją bedievystę ir netgi kovingą priešiškumą tikėjimui, kurie šias nuostatas bando išreikšti įvairiose srityse, įskaitant švietimą ir politiką. „Su tuo kvailu ir pražūtingu nusistatymu jie mano, jog taip esą išlaisvina pasaulį iš klaidingų bei pasenusių sampratų apie gyvenimą ir pateikia civilizacijai šiuolaikišką mokslinį požiūrį“, – teigiama „Ecclesiam Suam“ dokumente. Pabrėždamas, kad ateizmas yra labai rimtas šių laikų klausimas, Šventasis Tėvas patvirtina, jog Bažnyčios įsitikinimu, tos ideologijos teiginiai yra visiškai klaidingi ir nesuderinami su svarbiausiais asmens mąstymo principais. Jie atsitrenkia į tikrą ir veiksmingą pamatą, kuriuo žmonija suvokia ir priima racionalų visatos pažinimą bei dėsningą sutvarkymą. Tuo tarpu ateizmas gyvenimui primeta bergždžią dogmatizmą, kuris nepadeda išsiaiškinti ir spręsti svarbiųjų egzistencijos problemų, tik dar labiau jas paaštrina. Bet kuri socialinė sistema, paremta tos ideologijos principais, yra pasmerkta žlugti, nes ateizmas yra ne išlaisvinanti, bet katastrofiška jėga, siekianti užgesinti gyvojo Dievo šviesą. Popiežius Paulius VI pabrėžė, kad Bažnyčia toliau visomis išgalėmis priešinsis ateizmo blogiui, uoliai gindama tikėjimo tiesas, skatindama Kristaus ir jo Evangelijos pažinimą bei ištikimą skelbimą, pasiremiant nenumaldoma Dievo meile, kuri yra nuolatinio rūpinimosi kiekvieno žmogaus gerove pagrindas. Priešinimasis ateizmui siejamas ir su nenugalima viltimi, kad šiuolaikinis nuo tikėjimo nutolęs žmogus apaštalinio dialogo keliu vėl pripažins religinius idealus, kuriuos pristato krikščionybė. Taip jis atnaujins troškimą tokios civilizacijos, kuri vestų į prigimtinį ir antgamtinį žmogiškosios sielos tobulumą ir šventumą. Pažymėtina, jog šiam naujosios evangelizacijos tikslui praėjus devyniems mėnesiams po enciklikos „Ecclesiam Suam“ paskelbimo, Vatikane buvo įsteigtas Netikinčiųjų reikalų sekretoriatas, kuriam vadovauti buvo paskirtas autoritetingas Austrijos kardinolas Francas Kionigas (Franz König). Tokio dialogo vystymui netrukus panašios nacionalinės komisijos buvo sudarytos prie vyskupų konferencijų įvairiose Europos ir kitų žemynų šalyse.

Atskirai savo enciklikoje Šventasis Tėvas aptaria ir ateizmu paremtos komunistinės ideologijos klausimą, ypač kadangi tuo metu Sovietų Sąjungos primestas komunizmas buvo tapęs valstybine sistema Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kuriose vyko vietinių Bažnyčių diskriminavimas ir persekiojimas. Dėl šios priežasties, pasak popiežiaus Pauliaus VI, dialogas su komunistiniais režimais yra labai sunkus arba tiesiog visai neįmanomas, nes oficialiai ir dogmatiškai neigdami Dievą ir suvaržydami Bažnyčių laisvę, tie režimai faktiškai atmeta nuoširdaus dialogo galimybes. Tiesos mylėtojui diskusija visada įmanoma, tačiau komunistinės sistemos atveju tikintieji vietoje atviro pokalbio tegali pristatyti tik engiamų aukų skundą. Komunistų valdžios įvestas minties ir sąžinės laisvės stygius, tikėjimo praktikavimo suvaržymai, neobjektyvus ir iškreiptas sąvokų vartojimas debatuose, visiškai nepasitarnauja ieškant tikros tiesos, rašoma enciklikoje „Ecclesiam Suam“. Tokiomis aplinkybėmis vietoje norimo dialogo, girdimas tik „sielvartingas šauksmas dykumoje“, ką ir liudijo sovietinio komunizmo sistemoje gyvenusios „tylos Bažnyčios“. Jos kalbėjo tik kančios, kantrybės ir neblėstančios meilės kalba ir to balso net nukankintų aukų mirtis negalėjo nutildyti. Vienas iš nedaugelio atvejų, kuriais Šventasis Tėvas pateisino dialogo su komunistų režimais buvimą – tai tarptautinės taikos palaikymas, esant branduolinio karo grėsmei susipriešinusiame pasaulyje. Pasiremdamas savo pirmtako popiežiaus Šv. Jono XXIII istorine enciklika „Pacem in Terris“, jis pabrėžė nesuinteresuoto, objektyvaus ir nuoširdaus dialogo svarbą vardan laisvos ir kilnios taikos. Perspėdamas dėl galimo ideologinio veidmainiavimo, kuris buvo būdingas komunistinei sistemai, siekiančiai ekspansijos, popiežius Paulius VI vėl kvietė išplėstam ir patikrintam taikos dialogui visuose lygiuose: tarp valstybių ir Bažnyčių vadovų, tarp tautų ir institucijų, šeimų ir individų, kad kiekvienoje vietoje ir sieloje būtų įkvėptas meilės taikai ir pareigos ją saugoti supratimas. Reikia, kad šis į apdairumą ir nuoširdumą nukreiptas kelias tvarkant tarptautinius santykius, atneštų daugiau išminties ir patirties taikos problemoms spręsti, vadovaujantis amžinosiomis vertybėmis. Taip Bažnyčios taikdariško dialogo pastangos pasitarnauja ir evangelizacijai, nes tikras taikos siekis atskleidžia kiekvienoje širdyje glūdintį ilgesį Dievo, pirmosios ir galutinės visa ko priežasties. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog šis troškimas yra imanentinis žmogaus prigimčiai ir netgi ją pranoksta.

Tikybų bendrystė ir Popiežiaus vaidmuo

Enciklikoje „Ecclesiam Suam“ nurodant dialogo su kitų tikybų atstovais reikšmę, pirmiausia pabrėžiamas susitikimas su tais, kurie šlovina vieną Aukščiausiąjį Dievą, kurį ir mes, krikščionys, garbiname, tai yra su judaistais ir musulmonais. Akivaizdu, teigia, popiežius Paulius VI, krikščionys negali dalintis įvairiomis religingumo formomis ir jas priimti, kaip savas, nes tai būtų pavojingą painiavą nešantis sinkretizmo pasireiškimas. Kita vertus, religijos laisvė reikalauja vienodų teisių visų tikybų atmainoms ir tam negalima likti abejingais šioje pliuralizmo bei žmonių mobilumo epochoje, nes tai darnos ir taikos prielaida. „Vis dėlto sąžiningumas mus verčia atvirai pareikšti savo tvirtą įsitikinimą, jog yra tik viena teisinga religija ir ta religija yra krikščionybė“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Tvirtai išreiškęs tikėjimą, kad išganymas yra galimas tik vienybėje su Jėzumi, jis pripažino, jog reikia gerbti ir tas moralines bei dvasines vertybes, kurias pristato nekrikščioniškos religijos. Todėl svarbu, kad visos tikybos jungtųsi siekiant palaikyti ir ginti bendrus idealus, tokius, kaip religijos laisvė, žmonių brolybė, gera kultūra, socialinė gerovė ir civilizuota santvarka. O dialogas su įvairiomis krikščionių denominacijomis turi būti dar aktyvesnis ir artimesnis, kadangi turi ekumeninį visų Jėzaus sekėjų regimos vienybės tikslą. Šiuo atžvilgiu, nepaisant tradicijų, teisinių nuostatų, liturginių apeigų ir kitokio skirtingumo, reikia atkakliai siekti dialogo, atsiliepiant į brolių ir seserų krikščionių bendrystės troškimą. Vis dėlto ir tame daug kantrybės bei teologinių svarstymų reikalaujančiame ekumeninio dialogo kelyje negalima eiti į abejotinus kompromisus, kurie keltų pavojų katalikiško tikėjimo vientisumui, nes tai prieštarautų Kristaus kaimenės vienybės siekiams.

Siekiant dialogo ir ekumeninės bendrystės reikšmingas ir apaštalo Šv. Petro įpėdinio, Romos vyskupo, ypatingas vaidmuo, baigiamose pastabose aiškina popiežius Paulius VI. Jis apgailestauja, jog kai kuriose krikščionių denominacijose vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad nesant Popiežiaus primato, jų jungimuisi su Katalikų Bažnyčia nebūtų jokių kliūčių. „Mes prašome atsiskyrusių brolių ir seserų apsvarstyti šios pozicijos nenuoseklumą“, – kviečia Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog be Popiežiaus pirminio vaidmens, kuris įvardytas Evangelijoje ir pati Katalikų Bažnyčia jau nebūtų katalikiška, tai yra visuotinė. Reikia suprasti, kad be Kristaus įsteigtos aukščiausios ir veiksmingos savo vietininko apaštalo Šv. Petro ir jo įpėdinio tarnystės, Bažnyčia ir jos vieningumas turėtų nenumaldomai silpnėti ir visiškai sunykti. Būtų veltui kreipiamasi į kitus krikščionių bendrystės principus, jeigu nebūtų paisoma pagrindinio: Petras yra uola ant kurios pastatyta Bažnyčia atlaikys visus priešiškų jėgų išpuolius ir netgi pragaro vartai jos nenugalės (plg. Mt16, 18). Popiežius Paulius VI akcentuoja, kad Romos vyskupo primatas, kaip esminis Bažnyčios vienybės bruožas, nėra institucinio dominavimo pasireiškimas , bet nuolanki meilės tarnystė. Ir tai nėra tuščia retorika, bet prasmingai išreiškia Popiežiaus, kaip „Dievo tarnų tarno“ vaidmens apibūdinimą.

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 10 (206)