Bažnyčios socialinis mokymas Afrikai ir pasauliui
Popiežiaus Leono XIV aktualios pastabos afrikiečių visuomenės lyderiams, išsakytos per apaštalinę kelionę į keturias žemyno valstybes
Mindaugas BUIKA
Praėjusios įspūdingos apaštalinės kelionės į Afriką metu aplankydamas keturias žemyno valstybes – Alžyrą, Kamerūną, Angolą ir Pusiaujo Gvinėją, – popiežius Leonas XIV labai skirtingais vietinio visuomeninio gyvenimo kontekstais kreipėsi į politikos, verslo ir kultūros žymius atstovus bei diplomatus, o jo išsakytos mintys susilaukė plataus tarptautinio dėmesio. Pristatydamas Bažnyčios socialinį mokymą, jis ragino vystyti taikų ir darnų žmonių bei tautų sambūvį, kuriame būtų pripažintos kiekvieno piliečio orumas ir teisės, o visos problemos ir konfliktai sprendžiami nuoširdaus dialogo keliu. Šventasis Tėvas kvietė užtikrinti bendrojo gėrio prioritetinį siekį, ypač rodant solidarumą ir gailestingumą vargingiesiems, pabrėždamas, jog teisingumas turi būti svarbiausias kiekvienos šalies stabilios ir laisvos egzistencijos bruožas.
Taikos ir vilties liudijimas
Pirmajame susitikime su Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos politikos ir visuomenės atstovais, popiežius Leonas XIV iš esmės kalbėjosi su islamą išpažįstančiais asmenimis, kadangi iš 48 milijonų tos šalies gyventojų 99 % yra musulmonai. Dar palyginus neseniai, praėjusio XX amžiaus viduryje, Alžyre buvo daugiau kaip milijonas krikščionių (daugiausia tai katalikai) ir jie sudarė apie 10 % tuometinių šalies gyventojų. Tačiau po nepriklausomybės nuo Prancūzijos karo (1954–1962) bei vėlesnių pilietinių kovų, dauguma europietiškos kilmės katalikų išvyko ir dabar Alžyre liko mažiau kaip 10 tūkstančių. Prieš septynis dešimtmečius sostinės, kuri irgi turi Alžyro vardą, arkivyskupija turėjo daugiau kaip 350 tūkstančių tikinčiųjų, o dabar jų beliko vos 4 tūkstančiai… Taigi, gerą pamoką duodantys krikščionybės praradimai Alžyre, garsiojo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino žemėje, yra vieni didžiausių pasaulyje naujųjų laikų istorijoje. Ir Šventajam Tėvui balandžio 13 dieną „Djamaa el Djazair“ kongresų rūmuose kreipimasis į 1500 susirinkusių politikos bei visuomenės veikėjų ir sakant, jog „mes visi esame broliai ir seserys, nes turime tą patį Tėvą danguje“, faktiškai šį kartą buvo skirtas islamo išpažinėjams. Kalbėdamas tame tarpreliginiame kontekste ir su draugišku nusistatymu pripažinęs alžyriečių tautos „gilų religingumą“, Popiežius pabrėžė, jog tai turi padėti puoselėti susitikimo ir susitaikymo kultūrą, kam yra skirtas ir jo, kaip „taikos piligrimo“ vizitas. Konfliktų ir nesusipratimų kupiname dabartiniame pasaulyje, ir ypač Afrikoje, kur pilietinėse kovose ypač ryškūs radikalaus islamo teroristų išpuoliai, neaplenkę ir Alžyro, turime siekti abipusio supratimo, pripažindami, kad visi esame viena šeima, aiškino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, šiandien tokio suvokimo paprastumas ir kartu kilnumas, yra raktas į daugelio neapykantos užskęstų durų atvėrimą.
„Brangūs broliai ir seserys, aš taip pat esu čia tarp jūsų, kaip liudytojas taikos ir vilties, kurios pasaulis taip karštai trokšta ir kurios jūsų tauta visada siekė, – sakė popiežius Leonas XIV. Jis pastebėjo, kad alžyriečiai, kaip kiekviena pasaulio tauta, patyrė daug istorinių išbandymų, tačiau liko nenugalėta, pirmiausia dėka dorų ir paprastų žmonių, kurių gyvenimas buvo persmelktas kasdienio solidarumo ir svetingumo bei bendruomeniškumo dvasia. Tokie žmonės išlieka stiprūs ir jiems priklauso ateitis: jie neleidžia savęs apakinti galios ir turtų, atsisako savanaudiškiems tikslams paaukoti kitų piliečių orumą asmeniniams ar grupiniams interesams. Šventasis Tėvas pripažino, jog yra daug girdėjęs apie Alžyro gyventojų, kurių dauguma arabai ir apie ketvirtadalis berberų genčių kilmės, giliai įsišaknijusį dosnumą ir svetingumą, kaip „sakralinę pareigą“, taip pat išmaldos davimo (sadaka) tradiciją, kuri būdinga ir ribotų išteklių žmonėms. „Šiuo atžvilgiu sąvoka „sadaka“ taip pat gali reikšti ir teisingumą ta prasme, kad mes nepasiliekame daiktų sau, bet dalijamės tuo, ką turime“, – aiškino Popiežius. Priešingai, tie, kurie be perstojo aistringai kaupia turtus, dažnai lieka abejingi kitų vargams, ir tai yra neteisinga. Toks teisingumo supratimas yra paprastas ir kartu pozityviai radikalus, religinis, nes pripažįsta Dievo atvaizdą kituose. Tuo tarpu religija be gailestingumo, kaip ir visuomenė be solidarumo yra skandalas, papiktinimas Dievo akyse. Betgi tai nepripažįsta daugelis perdėtai sekuliarizuotų visuomenių, kurios laiko save pažangiomis, tačiau smunka į gilų nelygybės, atskirties ir išnaudojimo liūną nurodė Šventasis Tėvas. Afrika, patyrusi svetimųjų kolonializmą, iš savo patirties gerai žino, kad tautos ir organizacijos, kurios stengiasi dominuoti kitiems, fatališkai žaloja pasaulį, kurį Aukščiausias sukūrė tam, kad mes visi galėtume gerovėje ir su tarpusavio parama draugiškai gyventi kartu.
Teisingumu grindžiama politika
Pasak popiežiaus Leono XIV, ta sunki patirtis, kurią dažna tauta išgyvena per savo istoriją, yra labai svarbi siekiant taikos ir stabilumo žiūrint į galingųjų interesų perspektyvą. Jeigu gebama užmegzti dialogą visoms problemoms spręsti ir parodyti solidarumą dėl artimų ar tolimų tautų rūpesčių, tai galima vertingai prisidėti prie didesnio teisingumo įgyvendinimo tarptautinėje erdvėje. Gerbdami kiekvieno asmens ir tautos orumą bei atsiliepdami į jų skausmą, užuot dauginę nesusipratimus ar konfliktus, galime tapti vertingais naujo istorijos tarpsnio kūrėjais, tvirtino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu šiandien ši užduotis yra svarbesnė nei bet kada anksčiau, tiek dėl padažnėjusių tarptautinės teisės pažeidimų, tiek ir dėl neokolonializmo tendencijų. Priminta, kad popiežius Benediktas XVI socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ teisingai pripažino, kad jeigu globalizacijos procesas yra tinkamai suvokiamas ir reguliuojamas, gali atverti precedento neturinčias galimybes pasauliniu mastu teisingai perskirstyti gėrybes. Tačiau jeigu jis blogai suprantamas ir nevaldomas, gali nulemti didėjančią nelygybę ir netgi iššaukti naują pasaulinę krizę. Paminėtas ir popiežius Pranciškus, kuris, remdamasis savo patirtimi globaliniuose Pietuose, nes buvo kilęs iš Argentinos, pabrėžė socialiai teisingų sprendimų svarbą didžiųjų ekonomikos centrų periferijose. Enciklikoje „Fratelli Tutti“ jis rašė, jog reikalingas naujas politinio, socialinio ir ekonominio dalyvavimo modelis, įtraukiant masinius liaudies judėjimus, kas įkvėptų esmines permainas vietinio, nacionalinio ir tarptautinio valdymo struktūrose, kurios skatintų kuo platesnį įsitraukimą bendro likimo kūrimui. Popiežius Leonas XIV savo kalboje irgi ragino valdančiuosius sluoksnius nebijoti šios visuotinio dalyvavimo perspektyvos ir skatinti gyvybingą, dinamišką ir laisvą visuomenę, kurioje ypač jauniems žmonėms būtų pripažinta galimybė esminga galimybė prisidėti prie vilties horizonto plėtimo visų žmonių labui.
„Tikroji tautos stiprybė kyla iš visų bendradarbiavimo, o ne susipriešinimo, siekiant bendrojo gėrio, – sakė Šventasis Tėvas. – Valdžia pašaukta ne viešpatauti, bet tarnauti žmonėms ir plėtoti visų pažangą bei vystymąsi. Politinis veikimas turi būti grindžiamas teisingumu, be kurio negali būti tikros visuomeninės darnos, kuriai reikia skatinti orias gyvenimo sąlygas visiems“. Jis pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia per savo bendruomenes ir iniciatyvas nori vertingai prisidėti prie šio bendrojo gėrio skatinimo. Ji nori, kad Alžyras savo tapatumu ir geopolitine padėtimi, kaip Viduržemio regiono šalis, taptų natūraliu tiltu tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Rytų ir Vakarų. Svarbu, kad kiekviena šalis, atsidūrusi ypatingoje geopolitinėje ir dvasinėje kryžkelėje, pasinertų į savo istoriją be jokių supaprastinimo ir ideologinio poveikio ir iš naujo atrastų paslėptus nacionalinius lobius, kuriais noriai dalintųsi su kitais. Reikia išlaisvinti šiuos didžiulius istorijos, dabarties ir ateities rezervuarus nuo visokio blogio pavojų, pašalinti nevilties priežastis, pasipriešinti tiems, kurie pelnosi iš kitų nelaimės ir net eksploatuoja žmogaus gyvybę, kurios orumas yra neliečiamas. Popiežius Leonas XIV kvietė alžyriečius suvienyti visas tautos jėgas, dvasinę energiją, nacionalinį intelektą ir kitus išteklius, kad „žemė ir jūra taptų gyvenimo, susitikimo ir nuostabos vietomis, o jų didingas grožis paliestų mūsų širdis ir skatintų apmąstyti transcendenciją“. Virš jų plytintis dangus mums kužda, kad realybė mus visapusiškai pranoksta, kad Dievas tikrai yra didis (Allah akhbar), kaip mėgsta sakyti musulmonai ir kad viskas egzistuoja Jo slėpiningoje akivaizdoje.
Ši įžvalga, pasak Šventojo Tėvo, turi milžiniškas pasekmes mūsų tikrovės supratimui, tačiau šiandien daugelis neįvertina jos reikšmės. Alžyro, vienos iš labiausiai supasaulėjusių musulmoniškų šalių, visuomenė taip pat yra gerai susipažinusi su egzistuojančia įtampa tarp religinio jautrumo ir prieštaringų šiuolaikinio gyvenimo tendencijų. Čia, kaip ir visame pasaulyje, linkusios reikštis priešingos sekuliarizmo ir fundamentalizmo idėjų, dėl kurių daugelis praranda autentišką Dievo ir Jo kūrinijos orumo pojūtį. Dėl šios priežasties religiniai simboliai ir sąvokos gali tapti viena vertus šventvagišku smurto ir priespaudos liudijimu, o, kita vertus, tuščiais ženklais didžiulėje vartojimo rinkoje, kuri mūsų nepatenkina. Tačiau ši absurdiška poliarizacija neturi mūsų priblokšti, teigė popiežius Leonas XIV. Su ja reikia protingai konfrontuoti, nes tai yra ženklas, kad išgyvename nepaprastą didžiojo atsinaujinimo laikotarpį: tie, kurie išlaiko savo širdis laisvas ir sąžinę budrią, gali iš didžiųjų dvasinių tradicijų semtis naujų būdų pažvelgti į pasaulį ir rasti nepajudinamą gyvenimo tikslą – Amžinybę. Todėl reikia mokyti žmones kritinio mąstymo ir atsakingos laisvės, gebėjimo klausytis ir vesti dialogą, mokyti pasitikėjimo, kuris leidžia mums atpažinti kitokiuose bendrakeleivius, o ne grėsmę. „Turime kartu siekti atminties išgijimo ir susitaikymo tarp buvusių priešininkų“, – baigdamas pokalbį sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad šių dvasinių dovanų trokšta visiems Alžyro žmonėms, melsdamas Aukščiausiojo gausių palaiminimų.
Įvairovė – stiprybės šaltinis
Antruoju apaštalinės kelionės į Afriką etapu popiežius Leonas XIV aplankė centrinę žemyno šalį Kamerūną, kuriai, kaip ir kaimyninės regiono valstybėms, politiniu atžvilgiu būdingi nacionalinio ir religinio pobūdžio pilietiniai konfliktai. Iš Jungtinės Kamerūno Respublikos 29 milijonų gyventojų, beveik trečdalis yra krikščionys (daugiausiai katalikai), penktadalis – musulmonai, o likusieji – vis dar vietinių pagoniškų tikybų išpažinėjai, vadinamieji animistai. Šiaurinėje musulmoniškoje srityje pastaruoju metu reidus vykdo radikalaus islamo teroristinė grupuotė „Boko Haram“, smurtiniais veiksmais atnešusi daug aukų tarp vietinių krikščionių, kurie, neretai priversti apleisti savo namus ir rinktis migrantų dalią. Nacionaliniu atžvilgiu rimti nesutarimai yra kilę tarp prancūziškai kalbančių Kamerūno gyventojų daugumos ir po 1960 metais nepriklausomybės nuo Prancūzijos paskelbimo prisijungusių Vakarų Kamerūno angliškai kalbančių sričių, kurias anksčiau valdė Didžioji Britanija. Šiose srityse dabar vyksta dalinio separatizmo kovos, nes angliškai kalbantys gyventojai sakosi turintys mažiau teisių už prancūzakalbių daugumą, o centrinė valdžia esą vykdo asimiliacinę politiką ir į teisėtus protestus reaguoja pertekline karine jėga. Padėtis Kamerūne šiuo atžvilgiu kažkiek primena Ukrainos rytinių Donbaso rusakalbių sričių problemas, kurias savo tikslams išnaudoja agresyvus imperinis Kremliaus kagėbistų režimas. Į Kamerūną atvykęs popiežius Leonas XIV, balandžio 15 dieną kreipdamasis į sostinėje Jaundėje 93 metų šalies prezidento Polio Bija (Paul Biya) rūmus susirinkusius politikos ir visuomenės veikėjus, kvietė siekti susitaikymo ir darnos, teisingumo ir atjautos, pabrėždamas, kad įvairovė yra tautos vienybės ir stiprybės šaltinis. Beje, 2025 metais jau aštuntai kadencijai rinkimus laimėjęs prezidentas P. Bija yra amžiumi vyriausias pasaulio valstybės vadovas.
Kalbos pradžioje Šventasis Tėvas pavadino Kamerūną „miniatiūrine Afrika“, dėl jo žemės, gentinių kultūrų ir tradicijų turtingumo, pažymėdamas, jog tie skirtingumai nėra silpnumas, bet lobis ir reikia išpildyti evangelinį brolybės pažadą, dedant pamatus ilgalaikei socialinei santarvei. Norėdamas prisidėti prie šio kilnaus ir pažangai būtino siekio, jis ir atvyko į Kamerūną, kaip apaštalo Šv. Petro įpėdinis, stiprindamas tikėjimą, skatindamas dialogą, tokiu būdu norėdamas padrąsinti entuziastingą ir atkaklų afrikiečių žengimą į priekį bendruoju gėriu ir taika grindžiamu klestėjimo keliu. Ši užduotis iš tiesų nėra lengva, nes dėl paplitusio susipriešinimo ir konfliktų siaučia nusivylimo ir bejėgiškumo jausmas, linkęs paralyžuoti atsinaujinimą, kurio taip giliai trokšta Afrikos tautos, pripažino popiežius Leonas XIV. O juk koks didelis teisingumo alkis ir troškulys, noras įsitraukti į drąsius pasirinkimus dėl taikos, stiprinti darną ir bendrystę. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad turi didelį troškimą, pasiekti širdis visų, ypač jaunų žmonių, kurie pašaukti kurti teisingesnį pasaulį, taip pat ir politikos srityje. Jis kartu nurodė, kad tuo pat metu reiškia norą sustiprinti Šventojo Sosto ir Kamerūno bei kitų Afrikos šalių bendravimo ryšius, kurie būtų grindžiami abipuse pagarba, kiekvieno asmens orumo bei religijos laisvės palaikymu. Popiežius Leonas XIV priminė, jog tai patvirtino ir anksčiau Kamerūną lankęs šventasis Jonas Paulius II, nešęs vilties žinią afrikiečiams bei Benediktas XVI, nurodęs susitaikymo, teisingumo bei valdančiųjų moralinės atsakomybės svarbą. Retoriškai klausdamas, kiek buvo pasistūmėta šia linkme ir kas dar reikia padaryti, popiežius Leonas XIV vėl paminėjo didžiojo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino nuorodą, kad valdyti reiškia tarnauti tiems, kurie yra valdomi ir ne iš troškimo valdžiai, o iš pareigos jausmo su meile gailestingumui. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tarnavimas savo šaliai būnant valdžioje, reiškia pasišventimą visų tautos žmonių bendrajam gėriui, su aiškia mintimi bei tyra sąžine rodant vienodą palankumą ne tik daugumai, bet ir mažumai, siekiant jų tarpusavio santarvės.
Atmesti smurto ir karo logiką
Šventasis Tėvas sakė, jog Kamerūnas, kaip daugelis kitų Afrikos šalių, susiduria su rimtais politiniais išbandymais, kadangi šalies pakraščio srityse tvyro įtampa ir vyksta pilietinės kovos: prarandamos gyvybės, šeimos priverstos pasitraukti iš savo namų, vaikai negali normaliai lankyti mokyklų, jauni žmonės nebemato ateities. Už liūdnos statistikos skaičių slypi iškankintų žmonių veidai, tragiškos istorijos ir sudužusios viltys, teigė popiežius Leonas XIV. Žinodamas apie tokias dramatiškas situacijas, jis nuolat ragina atmesti smurto ir karo logiką ir siekti artimo meile bei teisingumu paremtos taikos. Tai neginkluota taika, kuri nepagrįsta baime, grasinimais ir ginklais ir pati nuginkluojanti, nes geba išspręsti konfliktus, atverti širdis, įkvėpti pasitikėjimą, artumą ir viltį. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad taikos negalima perkelti į lozungus, ji turi būti praktiškai įkūnyta gyvenimu, kuris atsisako visų smurto formų, tiek asmeniškų, tiek ir institucinių. Gana karų, kurie atneša skausmą per mirtį, naikinimą ar tremtį ir šis raginimas skirtas pastangoms autentiškai taikai, teikiant pirmenybę ne daliniams interesams, bet visų gerovei. Popiežius Leonas XIV pastebėjo, kad stabilią taiką negalima paskelbti dekretu, tai procesas, kurį būtina prasmingai ir budriai išgyventi. Tai Dievo dovana, kuri skleidžiasi kantriomis pastangoms su kiekvieno atsakomybe, pradedant nuo pilietinės valdžios. Juk valdyti reiškia mylėti savo šalį ir kaimynines tautas, nes Dievo įsakymas „mylėk savo artimą, kaip save patį“ vienodai taikomas ir asmeniniams, ir nacionaliniams, ir tarptautiniams santykiams. Valdyti, reiškia klausytis piliečių, vertinti jų intelektą ir gebėjimus prisidėti darant ilgalaikius problemų sprendimus. Šventojo Tėvo kalboje prisimintas popiežiaus Pranciškaus pastebėjimas, kad socialinė politika, nukreipta į pagalbą vargšams, turi būti vykdoma įtraukiant pačius varginguosius, kad tai būtų projektas, sutelkiantis visus žmones.
Siekiant tokių pokyčių, pilietinė visuomenė turi būti pripažinta, kaip gyvybiškai svarbi nacionalinės sanglaudos jėga, susiejant asociacijas, jaunimo ir moterų organizacijas, profesines sąjungas, nevyriausybines humanitarines struktūras, žinant, kad ir religiniai lyderiai atlieka nepakeičiamą vaidmenį audžiant nacionalinės santarvės tinklą. Jie yra pirmieji, kurie įsitraukia, kai reikia mažinti įtampą, rūpintis smurto aukomis ir pabėgėliais, atverti erdves dialogui, padrąsinti įvairaus lygmens tarpininkavimą. Religinių vadovų glaudūs ryšiai su vietos bendruomenėmis, leidžia jiems geriau suprasti konfliktų priežastis ir padėti rasti tinkamus sprendimus. Visa pilietinė visuomenė gali veikliai prisidėti prie sąmoningumo formavimo, dialogo kultūros ugdymo ir pagarbos skirtumams puoselėjimo. Tokiu būdu dedami pamatai ateičiai, kuri tampa mažiau linkusi į netikrumą, aiškino popiežius Leonas XIV, ypač pabrėždamas unikalų moterų vaidmenį, kviesdamas išgirsti jų balsą sprendimų priėmimo procesuose. Jo įsitikinimu susidūrus su dosniu visuomenės prisidėjimu, viešųjų išteklių valdymo skaidrumas ir pagarba teisumui yra būtini pasitikėjimui atkurti valstybiniame gyvenime. Atėjo laikas visiems, o ypač valdžios atstovams, ištirti savo sąžines ir drąsiai žengti į priekį vadovaujantis nuostata, kad teisingos ir patikimos viešosios institucijos yra svarbiausi valstybinio stabilumo ramsčiai. Valdžia yra pašaukta tiesti dialogo tiltus, būti bendrystės, o ne susiskaldymo šaltiniu. Žinoma, saugumas visada yra prioritetas, tačiau jis turi būti įgyvendinamas geriant žmogaus teises, derinant tvirtumą ir didžiadvasiškumą, ypatingą dėmesį skiriant labiausiai pažeidžiamiesiems. Tikra taika atsiranda tada, kai kiekvienas jaučiasi apsaugotas, išgirstas ir gerbiamas, kai įstatymas tarnauja, kaip patikima apsauga nuo turtingųjų ir galingųjų užgaidų. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog aukštos valdymo pareigos reikalauja dvejopo liudijimo, kur svarbiausia – tarnauti žmonėms, ypač vargšams visais administravimo lygmenimis. Antrasis liudijimas pasiekiamas sąžiningai ir dorai vykdant savo institucines ir profesines pareigas: taikai ir teisingumui įsivyrauti reikia nutraukti korupcijos grandines, kurios darko valdžią ir mažina jos patikimumą. Širdys turi būti išlaisvintos iš stabmeldiško pelno troškimo: tikrasis valdžios uždarbis kyla iš visapusiško žmogaus vystymosi garantavimo, subalansuojant visus būdus, kurie gyvenimą šioje žemėje daro tikra palaima.
„Kamerūnas turi žmogiškųjų, kultūrinių ir dvasinių išteklių, būtinų įveikti išmėginimus ir konfliktus, kad būtų žengiama į stabilią bendros gerovės ateitį“, – tvirtino popiežius Leonas XIV. Bendros pastangos siekiant dialogo, teisingumo ir visapusiškos pažangos turi paversti praeities žaizdas atsinaujinimo resursais. Šiuo atžvilgiu ypač jauni žmonės, kurių gausu Afrikoje, yra šalies ir Bažnyčios viltis: jų energija ir kūrybingumas tikrai yra neįkainojamas lobis. Žinoma, jeigu didelis nedarbas ir socialinė atskirtis toliau tęsis, jaunimo nusivylimas gali vesti į smurto bei nusikaltimų plitimą. Todėl reikalingos investicijos į jaunų žmonių švietimą, profesinį mokymą ir verslumą, nes tai strateginė užduotis pažangai ir taikai. Tai vienintelis būdas pažaboti talentų nutekėjimą į kitas pasaulio dalis, kovoti su narkomanijos, prostitucijos ir abejingumo rykštėmis, kurios dramatiškai niokoja daugelio jaunų žmonių gyvenimus. Šventasis Tėvas padrąsinančiai sakė, jog Kamerūno jaunimas pasižymi giliu dvasingumu, originalumu, gebėjimu priešintis, suvienodinančios rinkos įtakai. Tai gyvybingumo šaltinis, suteikiantis vertę jaunų žmonių svajonėms, įsikūnijusioms pranašystėse, kurias palaiko malda ir širdis, religinės tradicijos, kiek jų neiškreipia ekstremizmo nuodai, įkvepiančios teisingumo, atlaidumo ir solidarumo veikimą. Skatinant tarpreliginį dialogą, pasitelkiant religinius lyderius į tarpininkavimo ir susitaikymo iniciatyvas, politika ir diplomatija gali pasitelkti moralines jėgas, gebančias mažinti įtampą, užkirsti kelią kraštutinumams, skatinti abipusės pagarbos ir susitikimo kultūrą. Aktyviai veikdama švietimo, sveikatos priežiūros ir labdaros srityse Kamerūno Katalikų Bažnyčia trokšta ir toliau tarnauti visiems šalies piliečiams, patikino popiežius Leonas XIV. Ji nori geranoriškai bendradarbiauti su pilietine valdžia ir visais, kurie dalyvauja pastangose skatinant žmonių orumą ir susitaikymą. Kur įmanoma, Bažnyčia pasirengusi prisidėti bendradarbiaujant su kitomis šalimis, vystyti ryšius su Kamerūno kilmės migrantų bendruomenėmis. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas laimino Kamerūną, jo vadovus ir visą pilietinę visuomenę – krikščionis ir nekrikščionis – melsdamas Dievo malonių kuriant taikią ir teisingą ateitį.
Išnaudotojiški galingųjų interesai
Taikos, darnos, socialinio teisingumo ir stabilumo klausimus, aktualius visam Afrikos žemynui bei pasauliui, popiežius Leonas XIV palietė ir lankydamasis Angoloje – katalikiškoje šalyje (iš 37 milijonų gyventojų, beveik du trečdaliai yra katalikai, o kiti vis dar vietinių pagoniškų tikybų išpažinėjai), pasižyminčioje entuziastingu tikėjimu, gausiais dvasiniais pašaukimais (100-ui kunigų vidutiniškai tenka 150 seminaristų) ir dideliais socialiniais kontrastais. Po nepriklausomybės paskelbimo 1975 metais, iš Portugalijos kolonijinės priespaudos išsivadavusią Angolą netgi su komunistinės Kubos karinių pajėgų pagalba, bandyta padaryti pirmąja Afrikoje sovietinio tipo „socialistine valstybe“, dėl ko beveik tris dešimtmečius (1975–2002) vyko karas, pareikalavęs daugiau kaip pusės milijono žmonių gyvybių. Galiausiai Angolą be perstojo valdantis „Liaudies išsivadavimo sąjūdis“ (MPLA) marksistinės „mokslinio socializmo“ ideologijos oficialiai atsisakė ir bent dalinai susitaikė su savo priešininkais (prie to gal prisidėjo pačios jį rėmusios Sovietų Sąjungos žlugimas), bet politinio stabilumo stoka išliko. Ją pagilina didelė valdininkų korupcija, nesibaigiantis socialinis ir gentinis susipriešinimas, augančios ekonomikos, vykstant užsienio investicijoms į gausių gamtos turtų eksploatavimą, negebėjimas užtikrinti gerovės platiesiems gyventojų sluoksniams. Didžioji šalies turtų dalis priklauso mažajai „išrinktųjų“ daliai, o kitų angoliečių pragyvenimo lygis žemas, dėl ko, ypač kylant kainoms, vyksta masiniai protestai, virstantys riaušėmis su valdžios karinių pajėgų panaudojimu. Tokie svarbūs rodikliai, kaip Angolos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė (mažesnė kaip 40 metų) ir naujagimių mirtingumas išlieka vieni prasčiausių pasaulyje. Trūksta ir teisinės tvarkos: įstatymai silpni ir fragmentuoti, teismai veikia tik dvylikoje iš 140 savivaldybių, o Konstitucinis teismas, nors įstatymiškai numatytas, dar nepradėjo normalaus veikimo.
Kaip tik tokiomis prieštaringomis aplinkybėmis Šventasis Tėvas balandžio 18 dieną Angolos sostinėje Luandoje, kreipdamasis į prezidento Žoao Manuelio Gonsalveso Lorenso (João Manuel Gonçalves Lourenço) rūmus susirinkusius valdžios ir pilietinės visuomenės veikėjus bei diplomatus, kvietė į dialogą ir susitaikymą, kaip valstybinio stabilumo, tvarkos ir pažangos prielaidą. „Troškau susitikti su jumis taikos dvasioje ir patvirtinti, kad jūsų tauta turi lobių, kurio negalima nupirkti ar atimti, – sakė popiežius Leonas XIV, pradėdamas kalbą. – Tai, ypač jumyse gyvenantis įgimtas entuziazmas ir džiaugsmas, kurio negalėjo užgesinti net pačios nepalankiausios sąlygos“. Jis pripažino, jog, žinoma, angoliečiams nesvetimas ir liūdesys, pasipiktinimas, nusivylimas, net pralaimėjimo jausmas, tačiau džiaugsmas vis tiek išlieka ir atgimsta širdyse ir protuose tų, kurie nepasiduoda turto kaupimo pagundai. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad nuo kolonializmo laikų į Angolą, kaip į kitas Afrikos šalis, žiūrima, kaip į vietas, iš kurių galima kažką pagrobti. Būtina nutraukti šį neteisingą pasaulio galingųjų interesų ciklą, kuris sumenkina afrikietišką tikrovę ir net patį gyvenimą viską paverčiant vartojimo prekėmis. Senovėje Angola buvo prekybos juodaodžiais vergais centras, o dabar užsieniečiai investicijomis iš Kinijos, Europos Sąjungos ir JAV kėsinasi į gamtos turtus, pirmiausia, naftą, kuri sudaro šalies pusę bendrojo nacionalinio produkto (BNP) ir 75 % eksporto pajamų. Tačiau toks siauras išgavimo ekonomikos vystymas (Angola turi deimantų, aukso geležies rūdos, vario, boksitų, urano išteklių, augina kavą), yra labai netolygus, sutelktas neproporcingai mažos gyventojų rankose ir nemažina daugumos skurdo bei neteisingo išnaudojimo.
Džiaugsmas, bendrasis gėris ir brolybė
Nurodydamas į Angolos materialinius turtus į kuriuos pretenduoja pasaulio galingieji, popiežius Leonas XIV kalbėjo: „kiek daug kančių, kiek daug mirčių, kiek daug socialinių ir ekologinių katastrofų sukelia ši perdėto gamtos išteklių eksploatavimo logika“. Tokiame vienpusiško ekonomikos vystymo modelyje mes matome žmonių diskriminavimą ir atskirties didinimą, nors tai bandoma pristatyti, kaip vienintelę realią pažangos galimybę. Kalboje buvo priminta, kad dar popiežius Šv. Paulius VI, gerai suprasdamas jaunesnių kartų rūpesčius, jau prieš šešias dešimtis metų griežtai kritikavo „senatvišką ir neabejotinai atgyvenusią komercinę, hedonistinę ir materialistinę civilizaciją, kuri bando save pristatyti, kaip vartus į ateitį“. Jis pripažino, kad netgi kraštutinė ir instinktyvi daugelio jaunų žmonių reakcija (kalbama apie 7-8 dešimtmetyje Vakaruose vykusį studentišką „naujų kairiųjų“ sąjūdį), turėjo tam tikrą prasmę, nes tos kartos norėjo kažko kito. Afrikiečiai, vadovaudamiesi tradicine išmintimi, formuojančia jų mintis ir jausmus, gali paliudyti, kad kūrinija išlieka darnoje, nepaisant jos įvairovės turtingumo. Vietiniai žmonės, susigyvenę su šia kūrinija, labai kenčia dėl šios darnos pažeidimo vykstant negailestingai gamtos eksploatacijai ir net bandant primesti tokio vienpusiško pelno siekio ideologines nuostatas, vadinant jas vystymosi ir gerovės principais. Afrikai reikia skubiai įveikti tokią konflikto ir priešiškumo situaciją bei dinamiką, kuri ardo daugelio žemyno šalių socialinį audinį, didina daugelio žmonių skurdą ir atskirtį, sakė Šventasis Tėvas. Jis tvirtino, kad Angola galės patirti didelį augimą, jei, pirmiausia, turintieji valdžią šalyje, tikės jos turtų daugialype paskirtimi ir bendrojo gėrio siekiu, rūpinantis žmonėmis ir kūrinija, kaip bendraisiais namais. „Nebijokite nesutarimų, kuriuos reikia taikiai spręsti, neslopinkite jaunimo idėjų ir pagyvenusių žmonių svajonių, mokykitės suvaldyti konfliktus, paversdami juos atsinaujinimo keliais“, – ragino popiežius Leonas XIV politinius lyderius ir visuomenės veikėjus. Jis kvietė bendrąjį gėrį statyti aukščiau už kiekvieną dalinį interesą ir niekada nepainioti asmeninių reikalų su visos tautos poreikiais. Tada istorija pateisins teisingą veikimą, net jei dabar kai kas gali tam prieštarauti.
„Visam pasauliui Afrika yra telkinys džiaugsmo ir vilties, dorybių, kurias nedvejodamas pavadinčiau „politinėmis“, nes jauni žmonės ir vargšai toliau svajoja ir puoselėja viltį“, – teigė Šventasis Tėvas. Būtent šios gyventojų grupės nesitenkina tuo, kas yra, stengiasi pakilti aukščiau, prisiimti didesnes atsakomybes ir aktyviai dalyvauti kuriant savo ateitį. Galiausiai būtina suprasti, kad tautos išminties negali užgožti jokia ideologija, o antgamtinės begalybės ilgesys, gyvenantis žmogaus širdyje, yra socialinių permainų paskata, daug gilesnė už bet kokią politinę ir kultūrinę programą. Popiežius Leonas XIV aiškino, kad su šiomis mintimis nori Angoloje išklausyti bei padrąsinti visus, kurie pasirinko gėrio, teisingumo, taikos, tolerancijos ir susitaikymo kelią. Jis yra su milijonais geros valios vyrų ir moterų, kurie sudaro pagrindinį šalies turtą ir kartu meldžiasi už atsivertimą tų, kurie renkasi priešingus kelius ir trukdo darniam bei broliškam vystymuisi. Iš tikrųjų kūno ir dvasios tironai siekia nustumti sielas į pasyvią bei niūrią padėtį, jie renkasi inercijai linkusią, paklusnią ir galiai linkusią tarnauti liaudį. Deja, kai kurie iš tiesų yra baimės bei iškreiptos vaizduotės malonėje, linksta į fanatizmą, klusnumą, kurtinantį žiniasklaidos triukšmą, aukso spindesį bei mitologinį tapatumą. Tačiau toks nepasitikėjimas, bejėgiškumas ir šaknų praradimas ne susieja, bet dar labiau atskiria vienus nuo kitų. Tai skleidžia susvetimėjimo ir nusišalinimo atmosferą, abejingumą kitų nelaimėms bei bet kokios brolybės neigimą. Tokia nedarna ir susipriešinimas ardo esminius santykius, kuriuos kiekvienas asmuo palaiko su savimi, su kitais ir su supančia tikrove, teigė Šventasis Tėvas. Jis priminė popiežiaus Pranciškaus mintį, išreikštą enciklikoje „Fratelli Tutti“, kad „geriausias būdas tironiškai valdyti žmones ir juos kontroliuoti yra skleisti neviltį bei beprasmybę, netgi prisidengiant tam tikrų vertybių gynimu“. Šiandien daugelyje ne tik Afrikos šalių tokia hiperbolizacija, ekstremizmas ir poliarizacija tapo autoritarinių režimų politiniais įrankiais.
Tokiomis prieštaringomis aplinkybėmis reikia suprasti, jog tikrasis džiaugsmas, kurio taip gausu Afrikoje, išlaisvina mus nuo susvetimėjimo; tai džiaugsmas, kurį tikėjimas pagrįstai pripažįsta, kaip Šventosios Dvasios dovaną, tęsdamas apmąstymus aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pateikė apaštalo Šv. Pauliaus aiškų patvirtinimą, kad „Dvasios vaisius yra meilė, meilė ir ramybė“ (Gal 5, 22). Nes iš tiesų nuoširdus džiaugsmas suintensyvina gyvenimą ir veda prie bendruomeniškumo kūrimo: kiekvienas asmuo džiaugiasi santykiais su kitais, suvokdamas savo indėlį į bendrąjį gėrį, tuo pat metu gaudamas savojo unikalumo ir vertingumo pripažinimą bendruomenėje, augančioje per tokius susitikimus. Džiaugsmas žino, kaip tiesti solidarumo kelius net tamsiausio sąstingio ir sunkumų sąlygomis, rasti kiekvieną reikalingą išeitį. Šventasis Tėvas kvietė ištirti savo širdis, žinant, kad be džiaugsmo nėra tikro atsinaujinimo, be tokio nusistatymo negali būti vidinio išsivadavimo, kaip be geranoriško susitikimo nėra politikos ir be tarnavimo kitiems – teisingumo. Taip kartu veikiant galima paversti Angolą „vilties projektu“ ir vietinė Katalikų Bažnyčia, kaip „raugas tešloje“ pasirengusi prisidėti prie tokio teisingo sambūvio kūrimo, laisvo nuo įvairių vergijos formų, kurias primeta savasis ir užsienietiškas „elitas“, susitelkęs į netikrus džiaugsmus ir turtų kaupimą. Popiežius Leonas XIV kvietė pašalinti kliūtis visapusiškam žmogaus vystymui, stengiantis atrasti talentus net ir miestų pakraščiuose bei atokiausiose kaimų vietovėse, dirbant viltingai su tais, kuriuos pasaulis atmetė, bet kuriuos Dievas pasirinko, kaip toje psalmėje: „akmuo, kuri statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 22).
Dieviško ir žemiško miesto skirtumai
Panašias Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas Šventasis Tėvas pateikė ir kreipdamasis į šioje apaštalinėje kelionėje aplankytos paskutinės Afrikos šalies – Pusiaujo Gvinėjos – valdžios, pilietinės visuomenės atstovus bei diplomatinio korpuso narius. Pusiaujo Gvinėja yra viena mažiausių Afrikos šalių (jos plotas yra maždaug 40 % Lietuvos ploto), kurios trys ketvirtadaliai iš 1,8 milijono gyventojų yra katalikai ir Bažnyčios pastoracinė bei socialinė veikla gana gerai išvystyta. Šioje buvusioje Ispanijos kolonijoje XX amžiaus pabaigoje atradus naftos telkinius ir pradėjus juos eksploatuoti, statistiškai ekonomika gana sparčiai augo, bet dėl politinio sąstingio gerovė sutelkta nedidelės grupės valdančiųjų rankose. Socialinio teisingumo ir humanitariniai rodikliai vieni blogiausių pasaulyje, dėl skurdo ir ligų 7,9 % vaikų miršta nesulaukę 5 metų amžiaus. Autoritarinio režimo valdžia sutelkta 84-mečio prezidento Teodoro Obiango Nguemos Mbasogo (Teodoro Obiang Nguema Mbasogo), kuris valdo šalį nuo 1979 metais jo įvykdyto karinio perversmo. Taigi, 1982 metais Pusiaujo Gvinėją pirmą kartą aplankiusį popiežių šv. Joną Paulių II ir dabar po daugiau kaip keturių dešimtmečių atvykusį popiežių Leoną XIV priėmė tas pats valstybės vadovas. Prezidento T. Obiango įkurta Pusiaujo Gvinėjos demokratų partija faktiškai yra vienintelė teisiškai pripažinta politinė organizacija ir jos nariai užima vadovaujančias pozicijas visose valstybinėse struktūrose, įskaitant šalies parlamentą. Prezidentui turint diktatorinę valdžią fiksuojami dideli žmogaus teisių pažeidimai, protestams malšinti naudojami Rusijos samdiniai iš vadinamojo Afrikos legiono. (Ankščiau tai buvo Kremliaus režimo remiama „Vagner“ grupė, plačiai naudota ir agresijoje prieš Ukrainą). Kita vertus, kaip minėta, Katalikų Bažnyčia Pusiaujo Gvinėjoje gali naudotis religijos laisve ir plačiai veikia švietimo, studijų, sveikatos priežiūros bei humanitarinės paramos srityse, stengdamasi, kad šalyje įsitvirtintų platesnė demokratija.
Atsižvelgiant į tokią situaciją, popiežius Leonas XIV savo kreipimąsi į politinius lyderius ir visuomenės veikėjus pradėjo cituodamas šventąjį Joną Paulių II per 1982 metų vizitą į Pusiaujo Gvinėją išsakytas mintis. Tuomet buvo pabrėžta, jog vietiniai gyventojai „trokšta socialinio klimato, kuriame vyrautų autentiška laisvė, teisingumas ir pagarba žmogaus teisėms bei geresnės gyvenimo sąlygos visiems, kad būtų išpildyti jų, kaip Dievo vaikų lūkesčiai“. Pabrėžęs, kad šie žodžiai lieka aktualūs ir šiandien bei meta iššūkį kiekvienam, kuriam patikėta viešoji atsakomybė, Šventasis Tėvas pacitavo ir Vatikano II Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et Spes“, teigiančią, jog „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties žmonių, ypač neturtingųjų ir prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nieko nėra tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse“. Popiežius Leonas XIV pastebėjo, kad ta Vatikano II Susirinkimo nuoroda geriausiai išreiškia priežastis ir jausmus, kurie jį atvedė į Pusiaujo Gvinėją: ne tik tikėjimui sustiprinti, bet ir socialinei vietos tos žmonių paguodai vykstančių visuomeninių procesų akivaizdoje, priimant rūpesčius tų, už kuriuos Viešpats Kristus paaukojo gyvybę. Nurodęs Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino istorijos interpretavimą pagal dviejų miestų – „Dievo miesto“ ir „žemiškojo miesto“ – modelį, Šventasis Tėvas aiškino, jog kiekvienas tikintis žmogus savo kasdieniu pasirinkimu sprendžia, kuriam iš tų dviejų tuo pat metu egzistuojančių miestų jis nori priklausyti: tam, kuriame Dievo ir artimo, ypač vargšų, meilė, ar tam, kur vyrauja išdidi savimeilė, griaunanti galia ir šlovės siekis. Popiežius Leonas XIV pastebėjo, kad naujai Pusiaujo Gvinėjos sostinei suteiktas Taikos miesto (Ciudad de la Paz) vardas irgi tarsi klausia kiekvieną šalies pilietį savo sąžinėje pasiteirauti, kokiam miestui jis nori tarnauti. Pagal Šv. Augustino mokymą, krikščionys yra Dievo pašaukti gyventi žemiškajame mieste, bet jų širdys ir mintys turi būti nukreiptos į dangiškąjį miestą, tikrąją savo tėvynę. Kiekvienam gali būti naudinga vadovautis senuoju suvokimu, kad gyvenimas žemėje yra laikinoji piligrimystė ir svarbu atskirti tai kas amžina, nuo to, kas praeina, liekant laisvam nuo iliuzijos apie neteisingą viešpatavimą, vaikymąsi turtų, kurie neteikia naudos Amžinybei.
Moralinių kriterijų poreikis
Kaip ir šių metų pradžioje kalbėdamas šia tema Vatikane akredituotiems diplomatams, Šventasis Tėvas nurodė, jog krikščionys, gyvendami žemiškajame mieste, nėra atsiskyrę nuo politinio pasaulio ir, vadovaudamiesi Šventojo Rašto mokymu, siekia, kad pilietinė valdžia taikytų krikščioniškos etikos nuostatas. Dievo miesto samprata nesiūlo konkrečios politinės programos, bet vertingus apmąstymus visuomeninio gyvenimo klausimais. Šiandien Bažnyčios socialinis mokymas pateikia gaires visiems, siekiantiems spręsti „naujus dalykus“, kad būtų stabilizuota mūsų planeta ir tautų sambūvis, prioritetą teikiant amžinajai Dievo karalystei ir Jo teisingumui. Pasak popiežiaus Leono XIV, tai yra esminis Bažnyčios misijos bruožas: prisidėti prie politinio sąmoningumo ugdymo skelbiant Evangeliją, nustatant moralinius kriterijus ir autentiškos etikos principus, kartu gerbiant individualią laisvę ir valstybinės valdžios veikimo savarankiškumą. Galiausiai, Bažnyčios socialinio mokymo tikslas parengti tikinčiuosius spręsti nuolat besikeičiančias problemas, nes kiekviena karta yra unikali, su savimi atsinešanti naujus iššūkius, naujas svajones ir naujus klausimus, susiduriant su dalykais, kurie kartis sukrečia pačius žmogiškos patirties pamatus. Šventasis Tėvas sakė, jog lyginant dabartinę epochą su popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos „Rerum Novarum“ laikais (XIX amžiaus pabaiga), galima pastebėti, jog ekstremali atskirtis yra naujos socialinės neteisybės veidas: praraja tarp turtingiausių nedidelės mažumos (1 % pasaulio gyventojų) ir didžiosios daugumos smarkiai išaugo. Todėl pilietinės valdžios ir sveikos politikos privaloma pareiga šalinant kliūtis visapusiškam žmogaus vystymuisi, reikia dar labiau taikyti fundamentalius solidarumo bei visuotinės gėrybių paskirties pricipus. Pavyzdžiui, negalima ignoruoti to, kad sparti technologinė pažanga, kurią dabar stebime, paspartino spekuliacijas dėl žaliavų ir šis pokytis, regis, užgožia tokius esminius imperatyvus, kaip kūrinijos apsauga, vietos bendruomenių teisės, darbo orumas ir visuomeninė sveikatos apsauga. Iš tiesų šiandien dar labiau akivaizdu, nei ankstesniais metais, kad ginkluotų konfliktų plitimą neretai skatina naftos ir mineralinių resursų eksploatavimas, vykstantis nepaisant tarptautinės teisės ar tautų apsisprendimo, pripažino popiežius Leonas XIV. Jis taip pat priminė prieš metus mirusio popiežiaus Pranciškaus pranašišką paraginimą: „šiandien mes turime pasakyti „ne“ atskirties ir nelygybės ekonomikai, nes tokia ekonomika žudo“.
Galiausiai Šventasis Tėvas pastebėjo, kad naujausios technologijos, kartais atrodo, sukurtos bei naudojamos autoritarinių režimų stiprinimo tikslams, kontekstuose, kurie nesuteikia lygių galimybių visiems ir sekami bei represuojami nepaklusnieji. Jis perspėjo, jog tokiu būdu iškilo pavojus dar labiau tragiškai pažeisti žmonijos egzistenciją, jei nebus patikslinta ar net pakeista politinės atsakomybės priėmimo kryptis ir rodoma didesnė pagarba demokratinėms institucijoms bei tarptautiniams susitarimams. „Dievas to nenori ir Jo šventas vardas neturi būti niekinamas siekimu dominuoti, arogancija bei diskriminacija, – pabrėžė popiežius Leonas XIV. – Dievo vardas niekada neturi būti naudojamas pateisinti mirtį nešančius pasirinkimus ir veiksmus“. Jis linkėjo, kad Pusiaujo Gvinėja, kurioje, kaip ir visoje Afrikoje, vyrauja jauni žmonės, nedvejodama įvertintų savo vystymosi kelius ir rinktųsi pozityvias galimybes įsitvirtinti tarptautinėje arenoje, tarnaujant teisingumui. Tuose siekiuose bus galima rasti Bažnyčios pagalbą, ypač ugdant laisvas ir atsakingas sąžines, su kuriomis bus galima drąsiai žengti į ateitį. Perdėtos arogancijos sužeistame pasaulyje žmonės alksta ir trokšta teisingumo, todėl būtina padrąsinti tuos, kurie tiki taika ir nori dalyvauti „priešsrovinėje“ politikoje, kurios centre yra bendrasis gėris, tvirtino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu neatidėliotinai reikia drąsos naujoms vizijoms, visuotiniam ugdymo paktui, kuris suteiktų jaunimui daugiau erdvės veikimui ir pasitikėjimui. Dievo miestas – taikos miestas – iš tiesų priimtinas, kaip dovana iš Aukštybių, į kurią turime nukreipti savo kilnius tikslus, nes tai pažadas ir užduotis. Baigdamas pokalbį popiežius Leonas XIV dar kartą paragino išmintingai ir visus kartu su viltimi žengti Dievo miesto, kuris yra taikos miestas, link.
Vatican Media nuotraukos
„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. gegužės 22 d., nr. 5 (407)