Bendrystės viltis išganymo kelyje

Apie popiežiaus Leono XIV apaštalinį laišką „In unitate fidei“, skirtą pirmojo Nikėjos Susirinkimo 1700 metų jubiliejui

Mindaugas BUIKA

Vienybės stygiaus iššūkis

Svarstant Bažnyčios gyvenimo dabarties ir ateities perspektyvas, be abejonės svarbiausiu praėjusių 2025 jubiliejinių metų įvykiu buvo prasmingas pirmojo visuotinio Nikėjos Susirinkimo 1700-ųjų metinių minėjimas. Popiežius Leonas XIV šiai progai Kristaus Visatos Valdovo liturginės iškilmės šventimo dieną, lapkričio 23-iąją, paskelbė ypatingos svarbos apaštalinį laišką „In unitate fidei“ („Tikėjimo vienybėje“).

Dokumentas buvo pub­likuotas prieš Šventojo Tėvą kelionę į Turkiją, kur kaip tik Nikėjoje (dabar Iznikas) buvo ekumeniškai paminėta, dalyvaujant ir Stačiatikių Bažnyčios vadovui, Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui, minėto Susirinkimo su­kaktis. O laiške „In unitate fidei“ išreikšta viltis bei padrąsinimas, kad Katalikų Bažnyčia rodytų „atnaujintą entuziazmą“ Nikėjoje paskelbtam Tikėjimo išpažinimui, kaip visų krikščionių bendram paveldui. Pabrėžiant, kad ši vieningo išpažinimo dovana „buvo priimta su meile ir džiaugsmu“, nurodoma, kad Nikėjos sprendimai, bendrystės svarba ir mūsų laikais yra aktualūs ne tik teologiniais ir ekleziologiniais, bet ir kultūriniais bei socialiniais aspektais. Šiuo nelengvu mūsų gyvenamu laikotarpiu, kuriame tiek daug rūpesčių ir nerimo, karo ir smurto grėsmių, stichinių nelaimių, neteisingumo ir nestabilumo, bado ir kitų nelaimių, kuriuos patiria mūsų broliai ir seserys, bendrystės ir susitelkimo poreikis yra tikrai didelis, teigia popiežius Leonas XIV. Jis nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis prisimenant nepaprastą krikščionių vie­ningumą Nikėjoje skelbiant Ti­kėjimo išpažinimą, teikia ir mums vilties, kad yra įmanomas susijungti sprendžiant visas globalines problemas. Juk Nikėjos Susirinkimo epocha, IV amžiaus pradžia, irgi buvo kupina daugelį netikrumų nešančių permainų bei neaiškių perspektyvų, kadangi senovės Romos imperijoje krikščionimis persekiojimų padarytos žaizdos dar nebuvo užgijusios. Tiesa, imperatorių Konstantino ir Licinijaus 313 metais paskelbtas Milano ediktas įvedė visų religijų lygybę ir krikščionims garantavo laisvą tikybos išpažinimą, tačiau pagonybė tebebuvo stipri. Net ir išorės grėsmėms silpnėjant, pačioje Bažnyčioje kilo ginčai bei konfliktai, sukėlę ne mažesnius pavojus mūsų tikėjimo pagrindams, vienybei ir kartu ateičiai.

Šventasis Tėvas apaštaliniame laiške priminė ryškiausią to meto krikščioniškąjį tikėjimą skaldžiusią ereziją, kurios autorius buvo Aleksandrijos (Egiptas) kunigas Arijus (256-336), neigęs Švč. Trejybės sampratą ir aiškinęs, kad Jėzus nėra tikrasis Dievo Sūnus. Anot jo, nors Jėzus ir buvo daugiau nei paprastas žmogus, kažkokia tarpinė būtybė tarp nepasiekiamo Dievo ir žmonijos, malonių teikėjas ir pranašas, tačiau nėra vienos substancijos su dangiškuoju Tėvu. Beje, tai patogus svarstymas mažatikiams tiek anuo metu, tiek ir dabar, priimant Jėzų Kristų, kaip ypatingą išminčių, tačiau atmetant jiems „nesuprantamą“ Dievo įsikūnijimo slėpinį, mūsų tikėjimo pa­grin­dą. Tačiau esant tokiai dramatiškai ir pavojingai padėčiai, kuri iškilo IV amžiuje ir vėliau bei galbūt iškils ateityje, „Dievas neapleidžia savo Bažnyčios“, rašo popiežius Leonas XIV. Viešpats visada iškelia drąsius vyrus ir moteris, ištikimai liudijančius tikrąjį tikėjimą, kaip ir ganytojus, rodančius išganymo kelią. Taip pat ir Arijaus erezijos laiku atsirado ryžtingų vys­kupų Rytuose ir Vakaruose, kurie susibūrę į sinodus ir individualiai, pasmerkė klaidinantį to apsišaukėlio mokymą. Tačiau Arijaus sekėjai nenurimo ir toliau plėtojo vadinamojo arijonizmo doktriną, atvedusią į vieną iš didžiausių Bažnyčios krizių pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje. Kadangi tai buvo iš esmės susiję su mūsų tikėjimo tapatumo problema, reikėjo iš naujo atsakyti į lemiamą klausimą, kurį pats Jėzus uždavė savo mokiniams Pilypo Cezarėjos apylinkėse: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 13), kai tarp tuometinių žydų plito įvairios nuomonės. Tuo tarpu Bažnyčioje IV amžiaus pirmojoje pusėje kilę prieštaravimai kėlė nerimą ir į krikščionybę atsivertusiam Romos imperatoriui Konstantinui (285-337), kuris žvelgė ir politiniu žvilgsniu, laikydamas, kad grėsmė Bažnyčios vienybei kelia pavojų jo valdomai imperijai, kurioje krikščioniškas tikėjimas palaipsniui įgijo valstybinės religijos statusą ir sutvirtino visuomeninį stabilumą. Todėl siekdamas atstatyti tikėjimo vienybę, didžiosios valstybės vadovas ir inicijavo pirmąjį visuotinį Nikėjos Susirinkimą, kuriame pats ir dalyvavo, kartu su beprecedentiniu tam metui vyskupų skaičiumi (318), daugiausiai būta atvykusių iš Rytų. Tuo tarpu ir Vakarų buvo atvykę tik keli ganytojai, nedalyvaujant ir pačiam Romos vyskupui (popiežiui) Šv. Silvestrui (284-335), kuris visiškai pritarė Susirinkimo sprendimams. Popiežiui atstovavo žymus teologas ir arijonizmo priešininkas Kordobos (Ispanija) vyskupas Hozijus (256-339), kuris, kaip manoma, Nikėjos Susirinkimui ir pirmininkavo.

Įsikūnijimo tikrumo esmė

Pirmojo Susirinkimo tėvai, liudydami ir patvirtindami ištikimybę Šventajam Raštui bei Apaštalinei Tradicijai, iškilmingai išpažino tikėjimą į Dievą Tėvą, kuris per savo Sūnų Jėzų atpirko žmoniją ir Švč. Trejybės vardu paragino apaštalus: „Eikite į pasaulį ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Išsamiau aiškindamas Nikėjoje paskelbto Tikėjimo išpažinimo pagrindinius teiginius, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog tai nėra suformuluota filosofinė teorija, bet apibūdinimas gyvojo Dievo, kuris savuoju Įsikūnijimu norėjo, kad žmonės irgi turėtų amžinąjį gyvenimą, kad „apsčiai jo turėtų (plg. Jn 10, 10). Apaštaliniame laiške primenama, kad Nikėjos Susirinkime dalyvavęs vėlesnis Aleksandrijos vyskupas Šv. Atanazas (295-373), paskelbtas Bažnyčios mokytoju, savo veikale „Contra Arianos“ aiškiai nurodo Tikėjimo išpažinimo soteriologinį (mokymo apie išganymo prigimtį) dėmenį: Sūnus, kuris nužengė iš dangaus, padarė ir mus Dievo vaikais. Taigi, Jėzus, tapdamas žmogumi, savotišku būdu sudievino žmoniją ir Jis buvo ne žmogus, vėliau susilyginęs su Dievu, kaip teigė Arijus, bet Dievas, tapęs Žmogumi ir mus sudievinęs. Tai tapo įmanoma tik jeigu Sūnus yra tikras Dievas, nes joks mirtingasis negali nugalėti mirtį ir mus išgelbėti, tik vienas Dievas, kuris mus išvadavo per Žmogumi tapusį Sūnų, kad mes amžinai galėtume būti laisvi, kaip tvirtina apaštalas Šv. Paulius (plg. Gal 5, 1). Nikėjos Susirinkime paskelbtas Tikėjimo išpažinimas iškilmingai tvirtina, jog Jėzus Kristus „dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“. Tai priminęs popiežius Leonas XIV pastebi, kad šią judėjimo kryptį apaštalas Šv. Paulius apibūdina ypač stipriais žodžiais: „Kristus apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2,7). Šv. Jono Evangelijos įžangoje taip pat patvirtinama, jog „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Apaštalas Šv. Paulius vėlgi aiškiai  įvardydamas Dievo Sūnų, kaip Vyriausią Kunigą, pabrėžia, kad Jo žmogiškumas išreiškia ir Jo artumą mums, nes Jis „atjaučia mūsų silpnybes, kadangi, kaip ir mes, buvo visaip gundytas, bet liko be nuodėmės“ (Heb 4,15). Jis netgi nusižemino iki tol, kad savo atperkančios mirties išvakarėse, kaip vergas plauna savo mokinių kojas, taip mokydamas nuolankumo, susitaikymo ir bendrystės: „turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13,14).

Būtent Įsikūnijimo dėka mes galime sutikti Viešpatį savo vargstančiuose broliuose ir seseryse, aiškina Šventasis Tėvas, nurodydamas Jėzaus padrąsinimą gailestingumo darbams: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taigi, Nikėjos tikėjimo išpažinimas nevaizduoja tolimo, nepasiekiamo ir nepajudinamo Dievo, kuris būtų užsidaręs savo aukštybėse, bet Dievą, kuris yra mums artimas ir lydi mus laiko ir erdvės kelionėje, net sunkiausių išbandymų ir atrodytų neprieinamų vietų atvejais. Didingumo atsisakymas, tampant artimu mažuo­siuose, silpnuose ir vargstančiuose, radikaliai perkeičia pagonišką ar filosofinę Dievo koncepciją. Pats Įsikūnijimas reiškia ne kūno, kaip išorinės dangos priėmimą, bet tapimą tikru žmogumi su siela, intelektu, jausmais ir laisva valia. Šv. Atanazas teisingai pastebi, kad Die­vo Sūnui tapus žmogumi, kartu reiškia, jog ir žmogus įgyja dieviškumo bruožus, tačiau tai nereiškia pasidavimą pagundai save prilyginti Dievui, kaip dėl to perspėja Šventasis Raštas (plg. Pr 3, 5). Tai, ką Kristus turi savąja prigimtimi, mes dalinai gauname per malonę, per atpirkimo veikimą, kuriuo atkuriamas žmogiškasis orumas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kaip siekta pradiniuose Kūrėjo planuose. Taigi, kaip buvome Jo nuostabiu būdu sukurti, tokiu pat nuostabiu būdu per Dievo Sūnaus Prisikėlimą „vėl tampame dieviškosios prigimties dalininkais“ (plg. 2 Pet 1,4). Toks žmogaus sudievinimas iš esmės reiškia tikrą humanizavimą, tai yra pilnutinį tapimą žmogumi, nes tikroji žmogaus egzistencija išreiškia troškimą išeiti iš savęs iki galutinio atilsio Dieve, kaip moko Šv. Augustinas. Panašiai savo teologiniuose svarstymuose nurodo ir Šv. Tomas Akvinietis: „Deus enim salus satiat“ (vienas Dievas gali patenkinti žmogų). Priminęs šių Bažnyčios mokytojų tvirtinimus, popiežius Le­onas XIV daro išvadą, kad vie­nas Dievas savoje begalybėje gali įgyvendinti beribį žmogiškos širdies troškimą ir dėl šios priežasties Dievo Sūnus tapo mūsų broliu ir Atpirkėju.  

Šventoji Dvasia ir liudijimo užduotis

Tikėjimo išpažinimo formuluotė buvo užbaigta kiek vėliau, 381 metais, per antrąjį Konstantinopolio Susirinkimą į Švenčiausios Trejybės sampratą įtraukiant Šventąją Dvasią, kuri irgi yra Viešpats ir gyvybės davėja, „kylanti iš Tėvo ir kartu su Tėvu ir Sūnumi šlovinama bei garbinama“, pranešusi apie Apreiškimą dar Senojo Testamento pranašų kalba. Šventasis Tėvas apaštalinio laiško išnašose primena, kad Nikėjos-Konstantinopolio ti­kė­jimo išpažinime nėra nurodyta, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, tai yra iš abiejų Švč. Trejybės asmenų kartu. Šį papildymą, vadinamąją Filioque, priėmė Toledo Susirinkimas 583 metais ir jį į lotyniškąjį Tikėjimo išpažinimo variantą galutinai įtraukė popiežius Benediktas VIII jau 1014 metais. Nors dėl Filioque teiginio vis dar vyksta katalikų ir stačiatikių dialogas, vis dėlto Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimą priėmė Rytų ir Vakarų krikščionys, įskaitant XVI amžiuje kilusios Reformacijos bažnytines bendruomenes. Dabar visi mes, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, krikštijami Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, laiminami ir kitokiais liturginiais būdais suteikdami pagarbą bei šlovindami Švč. Trejybę. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog tai, kas išsakoma žodžiais turi sklisti iš širdies, kad galėtume nešti patikimą liudijimą savo gyvenimu ir darbais. Todėl reikia klausti savęs, ką sielos viduje mums reiškia Tikėjimo išpažinimas, ar išgyvename praktinę patirtį to, ką išsakome sekmadienio švęsdami šv. Mišias, kiek giliai Išpažinimo žodžiai atsiliepia mūsų kasdienybei.

Deja, tenka pripažinti, kad dabar sekuliarizuotoje visuomenėje nei pats Dievo klausimas, nei Nikėjos išpažinimo tvirtinimas: „tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją“, daugelio žmonių gyvenime beveik neturi reikšmės. Šventasis Tėvas apaštaliniame laiške primena, kad prieš šešis dešimtmečius vykęs Vatikano II Susirinkimas pripažino, jog dėl tokio ateizmo atsiradimo ir jo plėtros galėjo „nemažai prisidėti ir patys tikintieji, jaunimo religinio auklėjimo aplaidumu arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais, daugiau užtemdantys negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą“. (Pastoracinė konstitucija „Gaudium et Spes“,19). Užuot liudiję gailestingumą ir sutaikinantį tikėjimą, krikščionys įvairiais istorijos šimtmečiais kariavo ir žudė žmones, persekiojo ir diskriminavo juos neretai būtent Dievo vardu, kuris buvo pristatomas ne kaip gailestingas, bet kerštingas Dievas, terorizuojantis ir griežtai baudžiantis neklusniuosius. Todėl Nikėjos išpažinimas dabar ragina mus ištirti savo sąžinę ir pasitikrinti, ką man reiškia Dievas ir kaip aš liudiju tikėjimą į Jį. Ar tikrai Dievas yra mano gyvenimo Viešpats, o gal turiu kokius nors stabus, kuriems reiškiu klusnumą, užuot ištikimai vykdęs Dievo įsakymus. Ar esu tikras, kad Dievas man yra artimas kiekvienoje situacijoje, Tėvas į kurį galiu kreiptis su visišku sūnišku pasitikėjimu? Ar Jis yra Kūrėjas, kuriam turiu būti dėkingas už tai, kas esu ir ką turiu bei kurio būvimo ženklus galiu rasti kiekviename kūrinyje? Ar pasirengęs dalintis Jo dovanotomis gėrybėmis, kurios pri­klauso visiems, teisingu paskirstymo būdu? Kaip aš elgiuosi su kūrinija, Jo rankų ir minčių darbo vaisiais: ar ją negailestingai išnaudoju ir niokoju, ar naudojuosi su pagarba ir dėkingumu, saugodamas ir prižiūrėdamas, kaip žmonijos bendruosius namus?

Pasak popiežiaus Leono XIV, svarbu pabrėžti, kad Nikėjos išpažinimo pagrindinis teiginys yra tikėjimas į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir Dievą, mūsų krikščioniško gyvenimo centrą, įsipareigojant sekti juo, kaip mūsų Mokytoju, broliu ir draugu, ištikimu palydovu visose situacijose, kuriuo galima remtis ir prašyti pagalbos. Nikėjos Susirinkime paskelbtas Tikėjimo išpažinimas prašo dar daugiau, nes primena, jog Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, dėl mūsų, žmonių, išganymo nužengęs iš dangaus, taip pat dėl mūsų mirė ant kryžiaus ir per Prisikėlimą bei žengimą į dangų, kiekvienam atvėrė kelią kokybiškai naujam gyvenimui, Jo sekimui,  kurio tikslas – Amžinybė. Žinoma, sekimas Viešpačiu (Kyrios) nėra platus ir patogus kelias, pripažįsta Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog laukiantys reiklūs išbandymai ir netgi skausminga patirtis yra galutinės pergalės – savęs nugalėjimo ir išganymo bei amžinosios laimės sąlyga. „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug juo einančių, – primena pats Viešpats savajame Kalno pa­moks­le. – Kokie ankšti vartai ir koks siauras takas į (amžinąjį) gyvenimą. Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13-14). Apaštalų darbų knyga pasakoja apie anuometinį pirmųjų krikščionių žengimą tuo „kryžiaus keliu“, kuris per atgailą veda mus į šventumą ir dieviškąją laimę, priduria popiežius Leonas XIV. Jis pastebi, jog žengiant šiuo išganymo keliu svarbiausia yra meilės liudijimas, nes savąja būtimi Dievas myli mus visus, taigi ir mes vienas kitą turime mylėti. Mes negalime mylėti Dievo, kurio nematome, nemylėdami savo brolio ir sesers, kuriuos matome (plg. 1 Jn 4, 20): meilė Dievui be meilės artimui iš tiesų yra veidmainystė. Kita vertus ir radikali meilė artimui, netgi meilė priešui, be meilės Dievui, pareikalautų dirbtinio „herojizmo“, kuris tik prislėgtų ir neleistų pajusti dvasinės atgaivos. Taigi, sekimas Jėzumi eina per tikrą ir natūralų pasiaukojimą broliams ir seserims, ypač vargingiausiems ir apleistiesiems dėl Viešpaties garbės ir tai turi apaštalinę reikšmę, pabrėžia Šventasis Tėvas. Juk suteikdami pagalbą visų nelaimių akivaizdoje, mes patraukliai liudijame gailestingumą Dievo tiems, kurie Juo abejoja ir per mus patirdami tą gailestingumą, yra evangelizuojami.

Ekumeniniai siekių svarba

Baigiamojoje apaštalinio laiško „In unitate fidei“ dalyje, kaip rodo ir pats dokumento pavadinimas, paliečiami ekumeniniai, tai yra krikščionių vienybės siekio klausimai. Pažymima, jog šios bendrystės skatinimas buvo tiek pirmojo Nikėjos Susirinkimo, tiek paskutiniojo Vatikano II Susirinkimo tikslas. Popiežius Leonas XIV, dėkodamas Dievui už pastarųjų dešimtmečių ekumeninio sąjūdžio laimėjimus, kartu pripažįsta, jog iki regimos vienybės tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių bei per Reformaciją gimusių protestantų bažnytinių bendruomenių yra dar tolimas kelias. Vis dėlto bendru krikštu ir Nikėjos tikėjimo išpažinimu grindžiamas dialogas įgalino visų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių narius laikyti vieni kitus kaip brolius ir seseris Jėzuje Kristuje, pabrėžiant visų Viešpaties mokinių bendrystę. „Mes dalinamės tuo pačiu tikėjimu į vieną Dievą, visų žmonių Tėvą; kartu išpažįstame vieną Viešpatį ir tikrą Dievo Sūnų Jėzų Kristų ir vieną Šventąją Dvasią, kuri įkvepia ir skatina pilnutinę vienybę bei bendrą Evangelijos liudijimą, – aiškina Šventasis Tėvas. – Tikrai, kas vienija mus visus yra žymiai daugiau, nei kas mus skiria“. Jis pažymėjo, jog dabartiniame pasaulyje, kuris draskomas daugelio konfliktų ir vadinamosios poliarizacijos, krikščionių bendruomenės vieningumas gali būti trokštamos taikos ženklu ir susitaikymo įrankiu bei netgi tam suvaidinti lemiamą vaidmenį. Popiežius Šv. Jonas Paulius II pieš 30 metų paskelbtoje pirmoje ekumeninėje enciklikoje „Ut unum sint“ pri­minė, kad tokią bendrystę ypač praėjusiame XX amžiuje liudijo visų konfesijų kankiniai ir jų atminimas skatina būti vieningais taikdariais šiandienos pasaulyje.

Tam, kad ši reikalinga tarnystė būtų patikima, turime ir toliau atkakliai ir kantriai darbuotis dėl visų krikščionių susitaikymo ir Nikėjos tikėjimo išpažinimas gali būti tvirtu pamatu šiame kelyje. Tikra vienybė popiežiaus Leono XIV įsitikinimu turi pripažinti teisėtą tradicijų įvairovę, nes siekti bendrystės panaikinant skirtingumus būtų tironija, kaip ir skirtingumų paryškinimas, o ne vienybės pastangos nuolat keltų suirimo pavojų. Šventoji Dvasia, kuriai meldžiamės kaip Tėvui ir Sūnui, savo teikiamomis malonėmis visada stiprina bendrystės saitus, todėl, pasak Šventojo Tėvo, reikia pamiršti didesnės reikšmės neturinčius teologinius ginčus, kad bendra malda į Šventąją Dvasią artintų vieno tikėjimo ir tarpusavio meilės regimą vienybę. Be abejonės ekumeniniai siekiai nereiškia grįžimo į padėtį, kuri buvo prieš istorinius pasidalijimus ir atmesti Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių įvairovę. Greičiau atvirkščiai, ekumenizmas, kuris žvelgia į ateitį, turi stengtis vesti į susitaikymą per nuoširdų dialogą ir dalijimąsi dovanomis bei dvasiniu paveldu. Toks krikščionių vienybės atstatymas esant tradicijų įvairovei ne tik nenuskurdina, bet, priešingai, praturtina. Kaip ir Nikėjos Susirinkime šis tikslas gal būti pasiektas per nuoseklią, kad ir netrumpą kelionę vieniems į kitus įsiklausant ir priimant. Popiežiaus Leono XIV manymu šis teologinis ir ypač dvasinis iššūkis reikalauja visų atgailos bei atsivertimo, o pirmiausia maldos ir šlovinimo, kuris ir išreiškiamas kalbant Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimą. Apaštalinio laiško „In unitate fidei“ pabaigoje malda kreipiamasi į Šventąją Dvasią, prašant, jog Ji savąja išmintimi suburtų ir vestų vienybės keliu, kad pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21).

Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1 (228)