Birželyje prieš 80 metų prasidėjo Lietuvos okupacija

Istorijos vingiai

1940 06 02 Lietuvos UR ministras Juozas Urbšys įpareigojo  Stasį Lozoraitį  eiti Lietuvos diplomatinio šefo pareigas jei Lietuvą ištiktų katastrofa.

1940 06 04 praėjus keturioms dienoms po perduoto Pozdniakovui  siūlymo (05 30), kad į Maskvą vyks Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys, gauta iš LR pasiuntinio Maskvoje dr. Natkaus telegrama, kad V. Molotovas nori kalbėtis ne su ministru Urbšiu, o su  Lietuvos Respublikos Mi­nis­tru pirmininku Merkiu.

Kilo klausimas – kodėl pokalbis perkeliamas į tokį aukštą lygį? Ar tik nesiruošiama Ministro pirmininko asmenyje šiuo, atrodė, nerimtu ir neteisingai primestu klausimu (sovietinių karių grobimas), apkaltinti visą Lietuvos vyriausybę? Nors pradžioje prezidentas A. Smetona buvo prieš („reikėtų geriau ištirti, kokius klausimus Maskva jam galėtų kelti“), tačiau po ilgesnių diskusijų ministrų taryboje buvo nuspręsta, kad tegul vyksta Merkys, o jo asmeninis kontaktas su Molotovu gali būti naudingas greičiau likviduoti nesusipratimus.  

1940 06 04–06 TSKP CK nurodymu vykdoma papildoma skubi mobilizacija, siekiant sukaupti didžiules pajėgas prie Lietuvos Respublikos sienos.

1940 06 05 sovietinė kariuomenė dislokuota Baltijos valstybėse (70.000 karių) pervesta tiesioginėn gynybos komisaro S. Timošenkos žinion.

1940 06 06 Lietuvos  ministras pirmininkas Antanas Merkys, V. Molotovo kviečiamas, traukiniu išvyko į Maskvą.

1940 06 07 21 val. Kremliuje (tame pačiame darbo kabinete, kuriame prieš devynis mėnesius, 1939 10 10, buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis) įvyko pirmasis A. Merkio pokalbis su V. Molotovu. Pokalbis buvo šaltas, kraštutinai oficialus. V. Molotovas vien tik kaltino, neklausydamas jokių argumentų. Kaltinamas Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis ir vidaus reikalų ministeris K. Skučas. Pokalbis baigėsi tuo, kad Merkio asmenyje apkaltinta visa Lietuvos vyriausybė. Grįžęs iš pasikalbėjimo su  V. Molotovu, A. Merkys skubiai kreipėsi į Respublikos prezidentą telegrama. Prezidentas prašomas parašyti  SSRS AT Prezidiumo pirmininkui M. Kalininui laišką, kur būtų išdėstyta Lietuvos gera valia santykiuose su  SSRS. Prašoma, kad į Maskvą atvyktų UR ministras J.Urbšys išaiškinti Molotovui apie Lietuvos santykius su Latvija ir Estija.

1940 06 09 įvyko antrasis A. Merkio susitikimas Kremliuje su V. Molotovu. Merkys buvo apsisprendęs paaiškinti Molotovui, kokie numatomi pertvarkymai Ministrų taryboje, įvertinant Kremliaus kritiką. Tačiau mesti nauji kaltinimai – yra žinių, kad Lietuva, Latvija ir Estija sudariusios  karo sutartį prieš Sovietų Sąjungą. Tai absurdiškas ir labai rimtas kaltinimas, kurio priežastis, pasirodo – A. Merkio  poros puslapių straipsnis „Revue Baltigue“ (1940, nr. 1), kuriame nebuvo keliama jokių politinių klausimų, o kalbėta apie mažųjų Baltijos tautų kultūrinį bendradarbiavimą. Per antrą pasikalbėjimą Molotovas buvo dar šiurkštesnis ir nesiskaitė su žodžiais net ir paties ministro pirmininko asmens atžvilgiu. Tapo aišku, kad jo misija Maskvoje baigta. Po šio pokalbio Merkys šaukėsi  Respublikos Prezidento ir užsienio reikalų ministro pagalbos, prašydamas, kad Prezidentas kuogreičiau siųstų asmeninį laišką Kalininui ir patikrintų jame Lietuvos vyriausybės lojalumą Sovietų Sąjungos atžvilgiu ir kad Urbšys atskubėtų Maskvon išaiškinti Molotovui apie Lietuvos santikius su Latvija ir Estija.

1940 06 09 Maskvoje pasirašytas įsakymas įkurti lagerius karo belaisviams iš Baltijos šalių. Iš pradžių numatyta  40.000, paskui – 64.000 žmonių.

1940 06 09 Naujajame Kauno hipodrome įvyko (paskutinis) Nepriklausomos Lietuvos jojikų viešas pasirodymas. Varžybas stebėjo apie10.000 žiūrovų. 

1940 06 10 įvyko skubus pasitarimas pas Respublikos Prezidentą, kuriame dalyvavo: MT pirm. pavaduotojas K. Bizauskas, URM ministras J. Urbšys, KA ministras K. Musteikis su kariuomenės vadu gen. V. Vitkausku. Visi buvo vieningos nuomonės, kad Merkiui prašant, Urbšys turi važiuoti Maskvon, kad galėtų kuo greičiau grįžti ministras pirmininkas. Dėl pareiškimo Kalininui  prezidentas A. Smetona manė, kad toks pareiškimas nėra reikalingas: jis padėties nepataisys, jeigu ji taptų beviltiška. Tačiau K. Bizausko ir J. Urbšio įkalbėtas sutiko. 

1940 06 10 prie rytinės Lietuvos sienos sutelktos sovietų karinės pajėgos – pasienio ruože nuo Druskininkų iki Ašmenos, būdami karinės parengties, laukė 11-osios armijos kavalerijos korpusas, 6 divizijos ir 3 tankų brigados. Nuo Ašmenos iki Daugpilio dislokuota 3-iosios armijos kavalerijos korpusas, 5 šaulių divizijos, 2 tankų brigados. Būdami kovinės, parengties įsakymo laukė 221.260 karių, 1513 tankų, 245 šarvuočiai, 1140 karo lėktuvų ir 2946 minosvaidžiai bei patrankos. Visame Baltijos šalių pasienyje buvo ir jose pačiose buvo sutelkta 435.000 karių, 3000 tankų, 8000 pabūklų, 2061 lėktuvas. Baltijos šalių karinės pajėgos buvo žymiai mažesnės: turėjo 73.000 karių taikos metu ir 427.000 karių po mobilizacijos, kuriems apginkluoti turėta 333.000 šautuvų, 8325 kulkosvaidžius, 1200 patrankų, 147 tankai, 292 karo lėktuvai. Lietuvos kariuomenės generolų nuomone, priešintis buvo neįmanoma esant krašte sovietų kariuomenės įguloms bei esant nepasiruošusiai Lietuvos kariuomenei. Nors su turėta ginklų ir šaudmenų atsarga mobilizuota Lietuvos kariuomenė nenutrūkstamus kovos veiksmus galėjo tęsti dvi savaites, kariuomenės dalys veikė įprastu taikos meto ritmu, kariuomenė nebuvo mobilizuota ir pasiruošusi gintis.

1940 06 11 Lydoje įvyko Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos vado generolo pulkininko D. Pavlovo vadovaujamas pasitarimas, kuriame aptartas pirmųjų trijų dienų karo veiksmų planas Lietuvoje. Karinė padėtis kariuomenėje įvedama 1940 06 13 vakare. Puolimo pradžia numatyta 1940 06 15, 9 val. ryte. Tuo metu prie rytinės Lietuvos sienos  išdėstytos sovietų kariuomenės divizijos ir pulkai gavo puolimo užduotis. 

1940 06 11 Lietuvos UR ministras J. Urbšys atvyko į Maskvą su Prezidento laišku Kalininui ir Vyriausybės pareiškimu Molotovui. 21 val. įvyko trečiasis A. Merkio susitikimas su V. Molotovu dalyvaujant J. Urbšiui. Buvo paaiškinta, kad LR Prezidentas nutaręs padaryti pakeitimus vyriausybėje, o J. Urbšys paaiškino Lietuvos santykius su Latvija ir Estija. Visi įrodinėjimai nesulaukė jokio atsako. Į A. Merkio klausimą  apie kokį nors bendrą raminantį pareiškimą Molotovas atsakė: „Reikėtų dar palaukti“.

1940 06 12 Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys grįžo į Kauną, Maskvoje palikęs UR ministrą J. Urbšį. Tą pačią dieną Prezidentūroje įvyko Ministrų Tarybos posėdis, kuriame A. Merkys informavo apie pokalbius Kremliuje.

1940 06 12 Vidaus reikalų ministras K. Skučas įteikė Respublikos prezidentui atsistatydinimo prašymą. VR ministro pareigas pavesta eiti Ministrui pirmininkui A. Merkiui.

1940 06 13 priimtas TSKP CK Politinio biuro nurodymas sukurti didžiulį ligoninių tinklą – 25.000 vietų (ne tik ligoniams, bet ir sužeistiesiems)

1940 06 13 iš užimamų pareigų atleistas Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis.

1940 06 14 prie Gaižiūnų sovietai išmetė 7 desantininkus, kurie turėjo pasirengti dideliam desantui priimti.

1940 06 14 Lietuvos įgaliotas ministras dr. Natkus įteikė Aukščiausio Sovietų Prezidiumo Pirmininkui Kalininui, Lietuvos Respublikos Prezidento laišką: „Pone Aukščiausio SSSR  Prezidiumo Pirmininke… Norėdami išblaškyti visus galimus abejojimus dėl Lietuvos Respublikos vedamos politikos SSSR atžvilgiu, skubinuosi Tamstai patikinti, kad jokiems abejojimams Lietuvos Respublikos santykiuose su Sovietų Sąjunga negali būti vietos, nes tie santykiai yra aiškūs, nustatyti sutartimis, pradedant 1920 07 12 sutartimi, 1926 09 28 nepuolimo sutartimi ir jau ilgų metų išbandytomis lojalumo bei draugingumo tradicijomis. Tikrai, nuo pat 1920 07 12 sutarties iki 1939 10 10 sutarties, kuria Lietuvai buvo grąžinta jos amžinoji sostinė Vilnius, Lietuva kiekviena proga bendradarbiavo su SSSR tarptautinėje taikos, saugumo ir sutarčių gerbimo politikoje. 1939 10 10 sutartis ypatingai išryškino ir fiksavo senu draugingumu ir pasitikėjimu paremtus santykius tarp abiejų valstybių. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir aš pats visuomet dėjome, dedame ir dėsime pastangų, kad ši sutartis būtų kuo lojaliausiai vykdoma. Todėl šia proga turiu garbės dar kartą patikrinti SSSR vyriausybę Tamstos asmenyje, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir aš pats apie jokias viešas sutartis ar slaptus įsipareigojimus bent kuriai kitai valstybei visai negalvojame, nes tai galėtų būti nesuderinamu su esamomis sutartimis ir tikro draugingumo ilgametėmis tradicijomis tarp mūsų kraštų. Tvirtai tikėdamas SSSR išbandytu draugingumu Lietuvai, ir ateityje galiu iš savo pusės visos Lietuvos vardu patikrinti kad už tą draugingumą Lietuva Sovietų Sąjungai mokės atsilyginti. Reiškiu Tamstai, Pone Pirmininke, mano giliausią pagarbą. A. Smetona, Lietuvos Respublikos Prezidentas.“ Audiencija buvo labai trumpa, į jokį platesnį pasikalbėjimą Kalininas nesileido.

1940 06 14 vos grįžus dr. Natkui iš Kalinino gautas V. Molotovo kvietimas Urbšiui atvykti į Kremlių 23 val. 40 min. Urbšys tą vakarą buvo išėjęs į Maskvos Didįjį Teatrą. Kol buvo surastas, į Kremlių pavėlavo 10 minučių. Nujautimas diktavo, kad artinasi paskutinis ir pikčiausias Maskvos sprendimas Lietuvai. Vos Urbšiui pasirodžius, Molotovas metė: „Prašau sėsti. Turiu padaryti Lietuvos Vyriausybei labai svarbų pareiškimą“, ir po šių žodžių pradėjo skaityti ultimatumo turinį: „1. Paskutinių mėnesių bėgyje Lietuvos valdžios organai pagrobė eilę kareivių iš sovietų kariuomenės įgulų, kareivis Butajevas nužudytas, areštuojami piliečiai aptarnaujantys sovietines įgulas. 2. Lietuva įstojo į karinę sąjungą su Latvija ir Estija. Visa tai rodo, kad pažeidžiama  sudaryta savitarpio pagalbos sutartis, todėl sovietų vyriausybė laiko absoliučiai būtinu ir neatidėtinu: 1. Atiduoti teismui K. Skučą bei A. Povilaitį; 2. Sudaryti naują Lietuvos vyriausybę; 3. Įleisti į Lietuvos teritoriją papildomus RA dalinius. Atsakymo laukia iki 06 15 10 val. ryto Maskvos laiku (9 val. ryto Lietuvos laiku). Atsakymo nedavimas iki to termino bus laikomas atsakymu patenkinti aukščiau nurodytus Sovietų Sąjungos reikalavimus“. Priblokštas Urbšys mėgino prašyti prailginti terminą atsakymui, bet Molotovas pareiškė, kad, jo nuomone, užteks laiko perduoti Kaunui pareikštus reikalavimus. „Bet sunku bus vyriausybei patenkinti visus reikalavimus: bus neįveikiamų sunkumų atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą gen. Skučą“, vėl bandė Urbšys. Į tai Molotovas atsakė bolševikiniu cinizmu: ,,Jei Lietuvos vyriausybei bus sunku, tai mūsų juristai suras straipsnių ir jūsų įstatymuose.“. Dar kartą bandęs derėtis dėl laiko pratęsimo, gavo tokį galutinį atsakymą: „Ultimatumo motyvų perduoti Kaunui nebūtų reikalo, o tuos tris punktus galėtute lengvai telegrama perduoti ir galėtute gauti atsakymą iki dešimtos valandos. Bet koks atsakymas bebūtų duotas, vis tiek sovietų kariuomenė įžengs Lietuvon“. „Ar nebūtų galima sužinoti kokį skaičių kariuomenės norėtų Sovietų Sąjunga Lietuvon įvesti?“. ,,Tris – keturis korpusus…“. Ir čia Molotovas leido suprasti, kad neverta tokiais klausimais laiko gaišinti. Pokalbis truko 20 min. Vienas tautų budelis įžygiavo į Paryžių, kitas – smeigė peiliu į Lietuvos paširdžius – įteikė Lietuvos vyriausybei pražūtingą ultimatumą, reikalaujantį sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, atiduoti teismui K. Skučą bei A. Povilaitį, įleisti į Lietuvos teritoriją papildomus RA dalinius. Atsakymo laukia iki 06 15 10 val. ryto. Į klausimą: „Ar negalima būtų prailginti ultimatumo termino?“, V. Molotovas atsakė: „Perduokite šifruota telegrama ir iki 10 val. gausite atsakymą“ ir pridūrė: „Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj (o rytojus jau buvo prasidėjęs) vis tiek žengia į Lietuvą.“ Grįžus į pasiuntinybę, kad būtų greičiau, telegrama į Kauną perduodama atviru tekstu.

06 15 – Okupacijos ir Genocido diena. 1940 06 15 Sovietų Sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis, okupavo Lietuvos Respublikos teritoriją, netrukus brutalia jėga sugriovė egzistavusią socialinę sanklodą, paniekino žmogaus laisves, žmoniškumo vertybes, o po metų siautėjimo organizavo pirmąjį, masinį Lietuvos piliečių trėmimą į Sibirą.  Išvežtos 5728 šeimos, 15 712 žmonių. 1941 06 20 kalėjimuose buvo 5325 kaliniai, 1363 kalinius iki karo pradžios (1941 06 22) suspėta išvežti į Rusijos gilumą. 

1940 06 15 apie 2 val. ryto užsienio reikalų ministerija gavo trumpą telegramą iš Urbšio, kad Molotovas įteikęs ultimatumą ir reikalaująs trijų dalykų: nubausti gen. Skučą ir Povilaitį, pakeisti vyriausybę ir įleisti Lietuvon sovietų kariuomenės apie du-tris korpusus. Atsakymo Kremlius laukia iki 10 val. ryto Maskvos laiku. Tuoj pat buvo sukviesti Prezidentūron ministrai nepaprastam posėdžiui. Posėdyje dalyvavo ir kariuomenės vadovybės trys generolai – Musteikis, kariuomenės vadas Vitkauskas ir Pundzevičius. Nedalyvavovo tik finansų ministras inž. E. Galvanauskas – buvo komandiruotėje Klaipėdoje. Apie 3 val. gautas pilnas ultimatumo tekstas. Posėdžiui pirmininkavo  Respublikos prezidentas A. Smetona. Perskaičius ultimatumo turinį stojos klaiki tyla. Kas daryti? Ar galima sumažinti mirtiną pavojų Lietuvai? Visi tylėjo. Laukė. Prabilo Prezidentas: „Sovietų Sąjunga klastingai paruošė Lietuvos užpuolimą. Sovietai siekia panaikinti Lietuvos nepriklausomybę. Ultimatume išdėstyti kaltinimai Lietuvos vyriausybei yra iš piršto išlaužti prasimanymai. Maskvos reikalavimai yra savitarpio pagalbos sutarties sulaužymas. Jų patenkinimas reikštų pripažinimą kad mes sutinkame su Sovietų Sąjungos įsikišimu į Lietuvos vidaus reikalus. Reikalavimas atiduoti vidaus reikalų ministrą teismui yra jokiu būdu nesuderinamas su garbe. Prezidentas negali atiduoti teismui ministro kuris visą laiką veikė jo nurodymais ir kurs niekuo nėra prasižengęs. Keisti vyriausybę yra prezidento teisė. Ir tai jis galėtų padaryti, bet su sąlyga, kad jis, o ne Maskva parinks naują ministrą pirmininką. Dviejų-trijų korpusų įvedimas į  Lietuvą reiškia Lietuvos karinę okupaciją. Išvada: „Ultimatumo priimti negalima, reikia priešintis kad ir simboliškai; iš to kraštas turės aukų, bet Lietuvos ateičiai bus geriau; vyriausybė turi pasitraukti užsienin“. Baigdamas prezidentas pasakė, kad jis sutinkąs svarstyti tik vieną iš trijų ultimatumo reikalavimų – naujos vyriausybės sudarymą. Vyriausybė turi būti priimtina ne tik sovietams, bet ir Lietuvai. Patraukti teisman Skučą ir Povilaitį prezidentas sakė nesutiksiąs, nes jie dirbdami vadovavosi įstatymais ir Prezidento nurodymais. Atiduodami juos teismui prisiimtumėme rusų sugalvotas provokacijas. Trečias punktas – aiškus laužymas neseniai pasirašytos savitarpio pagalbos sutarties. Prezidentas priminė, kad Valstybės gynymo tarybos posėdyje buvo nutarta, kad, gresiant iš rusų pusės Lietuvos nepriklausomybei, ginklu priešintis, tai „dabar tas laikas atėjo“ ir siūlė ultimatumą atmesti. Išgirdus aiškią Prezidento nuomonę ministrai privalėjo išsakyti savąją. Pasisakė Ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas: ultimatumą reikia priimti, nesipriešinti, siūlė gen. Skučą ir Povilaitį paaukoti valstybės gerovei, sutikti atiduoti juos teismui, nes juos teisiąs mūsų teismas, tai ir bausmę lengvą pritaikysiąs. Prezidentas tuoj pat replikavo: „Kai tu būsi mano vietoje, tai galėsi išduoti, aš to nepadarysiu“. Krašto apsaugos ministras K. Musteikis pareiškė, kad visi ultimatumo punktai yra žiaurūs, bet baisiausias – trečiasis. Jo priėmimas reikštų visišką  Lietuvos okupaciją. Gynimasis būtų sunkus ir, aišku, nebūtų sėkmingas, bet tautos ateičiai jis būtų reikšmingas. Siūlė ultimatumą atmesti ir ginklu priešintis. Švietimo ministras K. Jokantas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis siūlė priešintis. Susisiekimo ministras J. Vasiliūnas ir teisingumo ministras A. Tamošaitis pasisakė už nesipriešinimą ginklu, bet siūlė, kad Prezidentas ir vyriausybė turėtų pasitraukti iš krašto, kad nepatektų į priešo rankas. Žemės ūkio ministras J. Audėnas pasisakė už ultimatumo priėmimą be karinio pasipriešinimo, kuris iššauktų karą su sovietais ir Lietuva daug nukentėtų. Gen. V. Vitkauskas, paklaustas Prezidento, atsakė, kad esant krašto viduje rusų įguloms, gintis būtų neįmanoma. Jis siūlė ultimatumą priimti ir nesipriešinti. K. Bizauskas siūlė atsistatydinti A. Merkiui, iškviesti Raštinį ir jam, kaip Maskvai priimtinam, siūlyti sudaryti naują ministrų tarybą. Merkys tylėjo. Prezidentas sutiko, kad būtų pakviestas gen. Raštikis. Padaryta pertrauka.

1940 06 15 apie 5 val. ryte į prezidentūrą atvyko kariuomenės vadas gen. St. Raštikis. Trumpai aptarus situaciją išklausyta gen. Raštikio nuomonė: „…atsižvelgdamas į tai, jog krašto viduje turime stiprias rusų karines bazes, kad kariuomenė nėra paruošta pasipriešinti, kad laiko liko tik pora valandų ir kad gynimo organizuoti jau negalima, aš manau, kad dabar jau ne laikas kalbėti apie pasipriešinimą, ir mes ginkluotai negalime pasipriešinti“. Jam pritarė gen. V. Vitkauskas. O K. Musteikis, K. Jokantas ir K. Šakenis liko prie savo nuomonės – reikia priešintis. J. Vasiliūnas ir A. Tamošaitis susvyravo. Lemiamos reikšmės turėjo A. Merkio, K. Bizausko, S. Raštinio, V. Vitkausko, J. Audėno nuomonė. Tam, be abejo, reikšmės turėjo ir opozicinės nuotaikos valstybės viduje. Jų nuomone ultimatumas dar nėra toks tragiškas: iš jo reikalavimų negalima kategoriškai teigti, kad jais siekiama sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę. Jį priėmus, pakis politinė santvarka, o jį atmetus, Lietuvos nepriklausomybė tikrai bus sužlugdyta, ir visas kraštas smarkiai sužalotas. Tai buvo klaidingas mąstymas. Prezidentas, laikydamasis savo nusistatymo, paskyrė ministru pirmininku gen. S. Raštikį ir pavedė jam sudaryti naują vyriausybę. Merkio vyriausybė pasiliko pareigose kol bus sudaryta naujoji. Po to prezidentas pareiškė, kad jis nedalyvausiąs kitų dviejų ultimatumo punktų svarstyme, bet posėdyje pasiliksiąs. Kadangi dauguma sutinka ultimatumą priimti, tai jis, kaip prezidentas, atsistatydinsiąs arba pasiimsiąs atostogų. Visi posėdžio dalyviai pasisakė už tai, kad prezidentas ne atsistatydintų, o tik kurį laiką paimtų atostogų. Gen. K. Musteikis dar pasiūlė pareikšti sovietams protestą: „Lietuvos vyriausybė protestuoja prieš sovietų reikalavimus, kaip nesuderinamus su sutartimi, bet nematydama kitos išeities, jiems nusileidžia“. Prezidentas pritarė pareiškimui, bet sutikimo šalininkai pabūgo žodžio „protestuoja“. Gen. S. Raštikis pareiškė: „Tas nieko nepadės. Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“. Pasiūlyta švelnesnė forma: „Nors sovietų reikalavimai priešingi sutarčiai, tačiau Lietuvos vyriausybė, neturėdama kitos išeities, su jais sutinka“. Pagaliau atsakymas Maskvai į ultimatumą buvo pasiųstas be jokio protesto: „…Lietuvos vyriausybė, posėdžiavusi per naktį ir nerasdama išeities, priėmė ultimatumą…“ 7 val. ryto posėdis baigtas. Dar Prezidentas užklausė Merkį, kur yra Skučas ir Povilaitis. Merkys atsakęs, kad jie yra saugioje vietoje. Prezidentas dar įspėjo Merkį: „Žiūrėk, kad šių žmonių gyvybė nebūtų mums ant sąžinės“.

1940 06 15 Raštikis tuoj pat pradėjo pasitarimus su įvairių srovių politikais dėl naujos vyriausybės sudarymo. Tačiau… 10 val. gauta žinia iš Maskvos, kad gen. Raštikis Kremliui nepriimtinas, o dėl naujo ministro pirmininko Respublikos Preziden­tas turės tartis su netrukus atvykstančiu Molotovo pavaduotoju Dekanozovu. Abejonės dėl Lietuvos ateities baigėsi. Respublikos prezidentas A. Smetona, nenorėdamas tapti Maskvos grobuoniškų planų įrankiu, paprašė kaip galima greičiau sušaukti ministrų tarybos posėdį.

1940 06 15 paryčiais Maskvoje gauta URM Teisių administracijos departamento direktoriaus V. V. Čarneckio žinia, kad ultimatumas priimtas. Netrukus dr. V. Natkevičių ir UR ministrą J. Urbšį priima Molotovas su Pozdniakovu. J. Urbšys informuoja: „Lietuvos vyriausybė jūsų ultimatumą priima“. Į tai Molotovas atsako: „Gerai“ ir pakeltu tonu tęsia: „Bet jūsų vyriausybė ir toliau varo priešišką mums politiką. Ką tik gavome žinią, kad ji skiria Raštinį nauju ministru pirmininku. Kaip jūs galite be mūsų žinios ir be mūsų pritarimo skirti naują ministrą pirmininką?  Išryškėjo bolševikinė klasta neskišti į suverenios valstybės vidaus reikalus.

1940 06 15 apie 8 val. Raudonosios armijos daliniai gavo įsakymą kelioms valandoms atidėti įsiveržimą į Lietuvos teritoriją.

1940 06 15 apie 10 val.Naujojoje Vilnioje stovėjusi įgula užėmė Vilnių.

1940 06 15 1-2 val. po pietų prezidentūroje įvyko skubus ministrų tarybos posėdis. Pateikta paskutinė informacija – Raštikis Kremliui nepriimtinas, naujos vyriausybės sudarymo klausimu po pietų atvyksta V. Molotovo pav. V. Dekanozovas. Visiems tapo aišku – tai okupacija. Prezidentas Smetona, uždarydamas posėdį, atsistojo ir didžiai sujaudintas prabilo: „Ponai ministrai, jūsų dauguma, patikėjus taikingomis bolševikų intencijomis ir jų patikinimais, kad nesikiš į vidaus reikalus, nesikėsins į vidaus socialinę santvarką ir, karui pasibaigus, atitrauks savo ginkluotas pajėgas iš Lietuvos, priėmėt ultimatumą. Aš bolševikų patikinimams nepatikėjau ir dabar netikiu. Šiandien prasideda, o gal jau prasidėjo Lietuvos okupacija, ir Lietuvos žemė dreba nuo bolševikų tankų. Aš esu įsitikinęs, kad, pasilikęs Lietuvoje, ir laimingiausiu atveju, veikti negalėsiu. Dėl to nutariau pasišalinti į užsienį, kur tikiuosi galėsiąs būti naudingesnis savo kraštui. Vyriausybės pasišalinimo klausimą palieku spręsti jums patiems. Aš akceptuosiu ką nutarsite.“ Vyriausybės nariai išsiskirstė nieko nenutarę. Kurį laiką pasilikęs prezidentūroje Merkys kalbino prezidentą pasilikti savo vietoje. Tuo pat metu buvo gauta J. Urbšio iš Maskvos telegrama.

1940 06 15 14 val. gauta J. Urbšio telegrama iš Maskvos: „Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotovas įteikė tokius reikalavimus: 1. Sovietų Sąjungos kariuomenė birželio 15 d. 3 val. popiet pereis Lietuvos sieną šiose vietose: Eišiškiuose, Druskininkuose, Gudagojo stotyje, Druskininkėliuose, Dūkšte ir Pabradėje; 2. Atskiros Lietuvos sieną perėjusios Sovietų Sąjungos kariuomenės dalys įžengs į Vilnių, Kauną, Raseinius, Panevėžį ir Šiaulius; 3. Kiti Sovietų Sąjungos kariuomenės dalių išskirstymo punktai bus nustatyti, susitarus iš Sovietų Sąjungos pusės generolui Pavlovui ir iš Lietuvos pusės – generolui Vitkauskui. Generolas Pavlovas su generolu Vitkausku susitiks Gudagojo stotyje birželio 15 d. 8 val. vakaro. Nepageidaujamiems nesusipratimams ir konfliktams išvengti, Lietuvos valdžios organai tuoj įsako kariuomenei ir gyventojams netrukdyti Sovietų Sąjungos kariuomenės judėjiimo Lietuvos teritorija“.

1940 06 15 gen. V. Vitkauskas skubos tvarka išleido įsakymą kariuomenei: „1. Taikyti žygiuojančiai sovietų kariuomenei visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles. 2. Organizuoti divizijų vadams šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir prisistatytidalių vadus: painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių ir pastovių vietų, įsakant vietos administracijai parengti patalpas. 3. Imtis visų galimų priemonių, kad sovietų kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kokių išsišokimų. 4 Tikslu pilniau patenkinti žygiuojančios sovietų kariuomenės pageidavimus, kur reikia turi būti pavartotas visas autoritetas administracijos ir gyventojų atžvilgiu, perdaug nesivaržant dėl atsakomybės“. Žinoma, tokį nurodymą gen. V. Vitkauskas paruošė po to, kai Gudagojos stotyje gavo gen. Pavlovo įsakymą, kad: „jis savo galva turės atsakyti, jei įvyks kokių nors išsišokimų prieš sovietų kariuomenę“. Komunistai tuoj organizavo grupeles vaikėzų (kaip įprasta, kitų tautybių), apmokėjo jiems už gėles ir liepė šaukti „U-r-r-a“.

1940 06 15 į užsienį pasitraukė Lietuvos politikos departamento direktorius E. Turauskas    

1940 06 15 15 val. sovietinė kariuomenė peržengė Lietuvos sieną ir netrukdoma pradėjo maršą į Respublikos miestus, miestelius ir kaimus. Įvykdytas agresijos aktas prieš Lietuvą, pažeidžiant 1920 07 12, 1926 09 28 ir 1939 10 10 Lietuvos – SSRS sutartis. Prieš 31 000 Lietuvos karių mesta 150 000 sovietų kariuomenė. Lietuvą sovietinė kariuomenė okupavo trimis kryptimis: A kryptis. Švenčionių – Utenos – Panevėžio – Šiaulių kryptis. Didesniuose miesteliuose palikdavo savo įgulas. Šiauliuose A grupė padalinta į tris grupes – viena liko Šiauliuose, kita nužygiavo į Mažeikius, trečia – Telšių ir Kretingos kryptimis. B kryptis. Iš Ašmenos ir Molodečno – Vilniaus ir Kauno – pagrindinai apsistojo Kaune. Viena tankų divizija iš Kauno vėliau išvyko į Šiaulius, o 06 17 anksti ryte patraukė į Jelgavą. Vėliau grupės B krypties šarvuoti ir motorizuoti daliniai iš Kauno nužygiavo į Tauragę ir išsidėstė palei Vokietijos sieną. C kryptis. Iš Lydos rajono žygiavo į Vilniaus ir Varėnos – Alytaus pusę. Koks sovietų kareivis okupavo Lietuvą? Karo mokyklos kariūnas A. Sodonis teigė: „Galvą dengė keista kepurė, kaip vėliau sužinojau ji buvo vadinama „budionovka“. Jos atlapai dengė kaklą ir pusę veido, o priekyje raudonavo didžiulė penkiakampė žvaigždė. Apavą sudarė dvi dalys – pusbačiai ir medžiagos juostos, kuriomis buvo apvyniotos pusbačių viršutinės dalys ir blauzdos. Palaidinė ir kelnės nedaug skyrėsi nuo mūsų kariuomenės aprangos, tik antpečių nesimatė. Šautuvas kaip šautuvas, tik pritvirtintas ant jo durtuvas mums atrodė neįprastai – į galą smailėjo ir priminė ylą“.

1940 06 15 išvykdamas užsienin Respublikos Prezidentas A. Smetona paliko paskutinį aktą Nr. 751: „Ponui ats. pulk. leit. A. Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.) prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose. A. Smetona. Respublikos Prezidentas. Kaunas, 1940 06 15 d.“. Išvykus Respublikos Prezidentui, nesudarius naujos vyriausybės, esant svetimoms karinėms jėgoms politinė Valstybės galia buvo visiškai panaikinta. Visi vyriausybės ir valdžios atstovai tapo privačiais asmenimis. Kraštas liko be valdžios. Kremlius norėjo, kad būtų sudarytas įspūdis jog kraštas su savo vyriausybe, laisva valia „teisėtai“ žengia į sovietų vergystę, tačiau prezidento pasitraukimas šiuos norus paneigė 

1940 06 15 16 val. 45 min. Prezidentas Smetona paliko prezidentūrą, ir nuo jos buvo nuleista Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Prezidentą išlydėjo kanceliarijos viršininkas dr. P. Bielskis, asmens sekretorius A. Merkelis, durininkas Juodvalkis ir tarnas Mykolas. 

1940 06 15 generolas K. Musteikis perdavė 9 pėstininkų pulko vadui generalinio štabo pulkininkui Antanui Gaušui (dislokuotas Marijampolėje) ir 7 pėstininkų pulko vadui pulkininkui Antanui Breimeliui (dislokuotas Tauragėje) prezidento A. Sme­tonos nurodymą paruošti pulkus kovai ir žygiuoti prie sienos su Vokietija. Jei reikės – susikauti su okupantais. Pulkininkas Breimelis atsisakė vykdyti įsakymą. Pulkininkas A. Gaušas, gavęs įsakymą, vidurnaktį išžygiavo Vilkaviškio link pasiruošęs kovai. Ankstų rytą pulką pavijo iš Kauno atvykę kavalerijos viršininkas generolas K. Tallat-Kelpša ir generolas V. Žilys ir griežtai pareikalavo grįžti į kareivines. Pulkas privalėjo paklusti įsakymui. Pulkininkas tą pačią dieną buvo atleistas iš pareigų, pasitraukė, pasislėpė ir išsislapstė iki 1941 m. birželio, karo pradžios. Pulkas perkeltas į Švenčionėlių poligoną ir izoliuotas, o  rugpjūčio 23-24 d. išformuotas. 

1940 06 15 apie 18 val. Gaižiūnų bazėje stovėjusi sovietinė įgula užėmė Kauną.

1940 06 15 apie 19 val. sovietiniai tankai apsupo Kaune Prezidentūrą, Vyriausybę, Lietuvos banką ir kitas vyriausybines įstaigas.

1940 06 15 19 val. visi trys išvykę nuo prezidentūros automobiliai sėkmingai pasiekė Kybartus. Sužinota, kad Lietuvos  politikos departamento direktorius Turauskas jau perėjo sieną. Prezidentą pasitiko miesto burmistras, gimnazijos direktorius ir kiti. Lydėję Prezidentą saugumo valdininkai Adomavičius ir Čiuoderis, įvertinę situaciją, siūlė tuojau pat važiuoti per sieną, tačiau nutarta palaukti prezidento žmonos ir dokumentų iš Marijampolės. Apie 21 val. atvyko ltn. Mikoliūnas su pasais, o kiek vėliau ir prezidento A. Smetonos žmona. Apie 22 val atsirado gen. K. Musteikis ir dr. A. Tamošaitis.

1940 06 15 užtvindžius Kauną sovietiniais tankais ir lėktuvais, 19 val. valandą atskrido SSRS URLK Molotovo pavaduotojas Dekanozovas (išbuvo iki 07 21) ir Sovietų Sąjungos atstovas Lietuvai N. Pozdniakovas organizuoti oficialią Lietuvos pavergimo operaciją. Kauno aerodrome juos pasitiko K. Bizauskas, SSSR pasiuntinybės tarnautojai, gen. A. Gustaitis, buvusios URM atstovas J. Aukštuolaitis, Kauno miesto ir apskr. komendantas plk. J. Bobelis. K. Bizauskas painformavo, kad Respublikos Prezidentas pasitraukė, o savo pareigas pavedė ministrui pirmininkui A. Merkiui. Ši žinia sovietų pareigūnams buvo nemaloni.      

1940 06 15 21-22 val. prezidentas A. Smetona su kitais vakarieniavo Kybartų gimnazijos direktoriaus svetainėje. Vakarienės metu du kartus skambino iš Kauno Merkys ir prašė, kad Prezidentas grįžtų. Preziden­tas argumentavo: „Nei aš, nei kas kitas dabar jau nesulaikys Maskvos pasukto rato“. 22.30 val. paskambino MT kanceliarijos direktorius M. Žilinskas, pakvietė K. Musteikį ir prašė įkalbėti Prezidentą, kad jis grįžtų. K. Musteikis paaiškino, kad Prezidentas savo nusistatymo nekeis. Žilinskas pareiškė, kad į Kybartus atvyksta delegacija Prezidento parsivežti. Baigus pokalbį Musteikis pasakė, kad negalima gaišti nei minutės. Bet ir tai jau buvo vėlu, nes 23 val. iš Kauno buvo duotas griežtas įsakymas uždaryti sieną ir nieko nepraleisti. Skubiai atvykus prie tilto per Širvintos upelį – nepraleidžia. Jau buvo po 23 val. Musteikiui pasisekė vikriai pasprukti pro užtvarą, Prezidentas to padaryti negalėjo, jis net nėjo prie užtvaro. Tuo laiku prezidento sūnus Julius Smetona surado padorų ir rimtą Kybartų policijos nuovados valdininką, kuris sutiko Prezidentą slaptai pervesti į Vokietijos pusę. Paėjėję į miestelio pakraštį, perbridę siaurą ir negilų Širvintos upelį, Prezidentas A. Smetona, kartu su trimis savo palydovais, atsidūrė Eitkūnų geležinkelio stotelėje, Vokietijos pusėje.                

1940 06 15 apie 22 val.30 min. Dekanozovas su Pozdniakovu Bizausko lydimi lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje. Po to apsilankė vyriausybėje. Neradus A. Merkio darbovietėje, K. Bizauskas jį surado telefonu. Kaip tik tuo metu iš Kauno atėjo nurodymas aklinai uždaryti Kybartų pasienio punktą. 

1940 06 16 00 val 36 min. iš Kauno į Kybartus atvyko Žilinsko paminėta delegacija parsivežti Prezidentą. Delegaciją sudarė finansų ministras E. Galvanauskas, kavalerijos viršininkas gen. Tallat-Kelpša, šaulių sąjungos vadas plk. Pr. Saladžius ir buv. prezidento asmens adjutantas plk. V. Šliogeris. Patirta, kad prezidento Kybartuose nėra. Susisiekta su įgaliotu ministru Vokietijai ats. plk. K. Škirpa, kad šis įtikintų Prezidentą grįžti į Kauną. 6 val. ryto K. Škirpa paskambino Prezidentui. Iš pokalbio K. Škirpa įsitikino, kad Preziden­to argumentai įtikinantys: „…grįžčiau, jei tatai pasitarnautų Lietuvos nepriklausomybės reikalui, bet netikiu, kad tai būtų įmanoma po rusų raudonosios armijos durtuvais“. Kadangi pokalbis nedavė jokių rezultatų, pateiktas naujas argumentas: ,,jei prezidentas negrįšiąs, galįs būti pastatytas kitas prezidentas“. Į tai prezidentas A. Smetona pareiškė: „Ligi esamasis nėra atsisakęs (o jis nėra atsisakęs, tai žino ir Ministrų Taryba), tol naujo statymas būtų priešingas mūsų konstitucijai“. Tuo ir baigėsi bandymai grąžinti Prezidentą. Visuomenės vėliau suprasta, kad Prezidento pasilikimas krašte nieko nebūtų pakeitęs, kaip nieko nepakeitė Latvijoje pasilikęs Ulmanis ar  Estijoje Paetsas.

1940 06 16 per radiją pasisakius A. Merkiui, Eltai buvo pasakyta perduoti per radiją ir spaudą tokio turinio pranešimą: „Vakar, birželio 15 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona išvyko į užsienį. Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos Prezidento pareigų. Respublikos Prezidento pareigas, einant Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministras Pirmininkas Antanas Merkys“. Tas neturįs konstitucinės galios pranešimas nebuvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose“. Tai buvo grynai politinis manevras. Tokios pareigos, kaip naujo ministro pirmininko skyrimas, ministrui pirmininkui, pavaduojančiam Prezidentą, pagal 71 str. priklausė tik tada, kai Prezidentas miręs ar atsisakęs savo pareigų. Tada Dekanozovas įsakė aiškinti prezidento 06 15 išvykimą kaip Prezidento atsistatydinimą. Tuo šuoliu per teisinę tvarką buvo padarytas tariamai teisinis pagrindas Merkiui skirti naują ministrą pirmininką. 

1940 06 16 sovietų kariuomenė jau buvo okupavusi visą Lietuvos teritoriją, kai SSRS vyriausybė, nesulaukusi pasipriešinimo Lietuvoje,  įteikė ultimatumus Latvijos ir Estijos vyriausybėms, reikalaudama sudaryti naujas vyriausybes ir įsileisti papildomus RA dalinius.

1940 06 16 iš pat ryto atšauktas sienos blokavimas Kybartuose. Per sieną praleisti visi prezidento A. Smetonos šeimos nariai.

1940 06 16 12 val. gautas vokiečių valdžios pranešimas, kad prezidentui A. Smetonai ir visiems kitiems leidžiama pasilikti Vokietijoje.

1940 06 16 Jurbarko vlsč. A. Merkio įsakymu suimti Lietuvos Respublikos  vidaus reikalų ministras gen. K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis. Povilaičio tėviškėje jie laukė žinių ir ruošėsi pereiti Vokietijos sieną.

1940 06 16 suimtas Generalinio štabo 2-jo (žvalgybos) sk.viršininkas plk. K. Deksnys (1941 06 sušaudytas Maskvoje).

1940 06 16 16 val. numatytas „Preziden­to“ A. Merkio ir Dekanozovo susitikimas dėl naujos vyriausybės sudarymo, tačiau Dekanozovas nepasirodė. Jis tuo metu SSRS atstovybėje tarėsi su vietiniais komunistais.

1945 06 16 Sovietų Sąjungos maršalas Lavrentijus Berija pasirašė potvarkį dėl „buržuazinių nacionalistų gaujų vadeivų ir aktyvių dalyvių šeimų ištrėmimo iš Pabaltijo respublikų, Ukrainos ir Baltarusijos“. Šiuo represiniu aktu pogrindžio dalyvių artimieji buvo paversti valdžios įkaitais. Už tikrus ar tariamus rezistentų nusikaltimus buvo priversti Sibire kentėti jų tėvai, broliai, vaikai.

1940 06 17 Berlyne, ambasadoriaus Kazio Škirpos iniciatyva įkurtas Lietuvos Aktyvistų Frontas (LAF).

1940 06 17 prieš pietus įvyko pirmasis ir paskutinis „Prezidento“ A. Merkio susitikimas su G. Dekanozovu. A. Merkys pateikė 10 asmenų sąrašą, iš kurių gali būti renkamas Ministras pirmininkas. Dekanozovas pareiškė, kad  iš šio sąrašo jis nieko nepažįsta ir pateikė savo sąrašą. Ėjęs prezidento pareigas A. Merkys  pasirašė  aktą, kuriuo ministru pirmininku skiriamas Justas Paleckis ir patvirtinama vadinamoji Lietuvos liaudies vyriausybės sudėtis: ministro pirmininko pavaduotojas, užsienio reikalų ministras ir laikinai einąs švietimo ministro pareigas Vincas Krėvė-Mickevičius. Krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas, teisingumo ministras Povilas Pakarklis, finansų ministras ir laikinai einantis susisiekimo ministro pareigas Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministras ir laikinai einąs vidaus reikalų ministro pareigas Matas Mickis, sveikatos ministras dr. Leonas Koganas. A. Merkys atsistatydino ir perdavė prezidento pareigas J. Paleckiui. „Liaudies vyriausybės“ sudėtį parinko ir patvirtino G. Dekanozovas kartu su LKP(b)CK. Propagandos tikslais į Paleckio vyriausybės sudėtį buvo įtraukti Lietuvoje žinomi ir gerbiami žmonės: prof. V. Krėvė-Mickevičius, žinomas rašytojas ir inž. Ernestas Galvanauskas. Tačiau keletą dienų trukę J. Paleckio ir kitų komunistų patriotiniai pareiškimai greitai baigėsi. Dekanozovas partinio aktyvo susirinkime  pareikalavo: „Per 10 dienų. turi būti įvykdyti rinkimai į liaudies seimą. Per 10 dienų ir ne vėliau“.

1940 06 18 iš kalėjimo paleidžiami politiniai kaliniai, tarp kurių yra LKP I sekretorius Antanas Sniečkus.

1940 06 19 vidaus reikalų ministru paskiriamas M. Gedvilas, Valstybės saugumo policijos departamento direktoriumi – išvakarėse iš kalėjimo paleistas A. Sniečkus.

1940 06 19 Virbalyje suimtas į Lietuvą su žmona grįžęs buvęs Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.

1940 06 19 J. Paleckio aktais į atsargą paleisti plk. Pranas Saladžius, Generalinio štabo plk. Antanas Gaušas, Generalinio štabo plk. ltn. Petras Kirlys, ltn. Vladas Patalauskas.

1940 06 20 išleistas pirmasis švietimo ministro A. Venclovos aplinkraštis Nr. 657 apie Lietuvos bibliotekų ideologinį valymą. Įsakyta išimti iš visų įstaigų, knygynų, skaityklų ir bibliotekų A. Smetonos raštus.

1940 06 21 J. Paleckio aktu iš Lietuvos kalėjimų buvo paleisti politiniai kaliniai – komunistai, sėdėję už draudžiamą komunistinę veiklą. Ministras M. Gedvilas tada kalbėjo: „dabar išeis į liaudį šimtai tūkstančių geriausių liaudies kovotojų…“ Iš Gedvilo kalbos atrodė, kad Lietuva buvo ištisas komunistų kalėjimas… Faktiškai tuo metu Lietuvoje kalėjo 245 politiniai kaliniai: Kauno kalėjime – 104, Šiaulių – 44, Raseinių – 65, Ukmergės – 24, Panevėžio – 7 ir Kalnaberžės – 1.

1940 06 24 prasidėjo masinis aukštųjų karininkų atleidimas ir suėmimai.

1940 06 24 iš Berlyno į Lietuvą atvyko diplomatas Kazys Škirpa. Susitikimuose su kariškiais, Šaulių sąjungos atstovais, ragino „planingai pasiruošti gink­luotai kovai“ prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui.

1940 06 24 organizuotas (suvarytas) didžiulis mitingas Kauno Vileišio aikštėje „buržujams“ pasmerkti ir sovietinei armijai pasveikinti.

1940 06 25 legalizuota Lietuvos komunistų partija, nors faktiškai jau nuo 06 19 rengė mitingus.

1940 06 25 J. Paleckio aktais į atsargą paleisti divizijos generolas Eduardas Adamkavičius, Mikas Rėklaitis, brigados generolai Kazys Tallat-Kelpša, Klemensas Popelučka, Vladas Nagius-Nagevičius, Vladas Mieželis, Emilis Strimeris, pulkininkai Juozas Tumas, Petras Dočkus, Mykolas  Kalmantas, Vladas Braziulis, Kazys Babickas, plk. leitenantai Jonas Gudavičius, Antanas Kerbelis, Juozas Grigaliūnas, Marijonas Virkūnas,Viktoras Kazlauskas. 

1940 06 27 marionetinė J. Paleckio „Liaudies vyriausybė“ paleido Lietuvos Seimą ir Valstybės tarybą. M. Gedvilo įsakymu sustabdyta visų Lietuvos Respublikos organizacijų ir draugijų, Šaulių sąjungos, veikla.

1940 06 27 J. Paleckio aktais į atsargą paleisti pulkininkai Jonas Andrašiūnas, Andrius Butkūnas, Bronius Šikeris, Pranas Uogintas, Albertas Liutermoza.

1940 06 28 legalizuota Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga – komjaunimas.

1940 06 paskutinę savaitę (tiksli data nenustatyta) sargybos kuopos Gedimino kalne vadas leitenantas Jonas Abraitis (Atgimimo laikotarpiu buvo iš JAV grįžęs į Lietuvą, dalyvavo atkuriant Lietuvos kariuomenę, žr. 2005 06 18), 5 val. 30 min. gavo I-osios pėstininkų divizijos vado brigados generolo Jono Černiaus nurodymą: „Vakar Liaudies vyriausybė savo posėdyje nutarė naikinti visus ženklus, primenančius buržuazinės Lietuvos buvimą ir visa, kas nesuderinta su šių dienų santvarka, su naujosios visuomenės ir komunistų partijos siekiais… Gautas vyriausybės įsakymas nuo šios dienos neiškelti tautinės vėliavos Gedimino kalne, pilies bokšte… Gaila, kad taip vyksta, aš tamstą gerai suprantu, bet šiandien niekas nėra pajėgus jų sprendimą pakeisti.“. J. Abraitis bandęs prieštarauti, priminęs Gedimino pulko priesaiką saugoti vėliavą, bet susijaudinęs generolas atsakęs: „Taip, iš tikrųjų mes jau bejėgiai dabar… Daryk, tamsta leitenante, tai, ką įsakė“. 6 val. ryto leitenantas perdavė įsakymą karo invalidui, kuris keldavo vėliavą. Tas apstulbintas sakė, kad negalėsiąs įvykdyti įsakymo, nes dėl šios vėliavos, dėl Lietuvos laisvės  jo draugai mirę ir žuvę frontuose kovodami, buvę sužeisti, likę invalidais, o jis pats be kojos… Tačiau tą rytą vėliava nebepakilusi. Jis paklausė įsakymo“.

1410 06 30 prie Červinsko susitiko Vytauto vedama LDK kariuomenė ir Jogailos vedama Lenkijos kariuomenė, pasirengusios Žalgirio mūšiui.

1940 06 30 iš pasienio zonos iškraustytos buvusių Lietuvos pasienio policninkų šeimos.

1940 06 30 Lietuvos Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius išvyko į Maskvą deryboms su V. Molotovu dėl Lietuvos ateities.

Parengė Gediminas  Adomaitis

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)