Brangi Dievo dovana ir stebuklas

Popiežiaus Pranciškaus mokymas apie pradėtos žmogaus gyvybės gynimo svarbą

Mindaugas BUIKA

Aborto klausimo svarstymas

Prisimenant „Pro Vita“ daug kartų nagrinėtą ištikimo gyvybės gynėjo, pas Amžinąjį Tėvą jau iškeliavusio popiežiaus Pranciškaus (1936–2025) mokymą, galima aptarti jo pratarmę neseniai Italijoje paskelbtai knygai „Gyvybės stebuklas“ (Il Miracolo Della Vita).

Jos autoriai – žymus italų medikas embriologas ir bioetikas dr. Gabrielius Semprebonas (Gabriele Semprebon) iš Modenos universiteto, dėstantis ir Temple (Filadelfija, JAV) universitete, žurnalistas Luka Kripa (Luca Cripa) ir katalikiškos literatūros leidėjas Arnoldas Moska Mondadoris (Arnoldo Mosca Mondadori) išsamiai nagrinėja pradėtos gyvybės nutraukimo, aborto, blogio klausimą, įveikdami šiandienos Vakarų pasauliui būdingos „mirties kultūros“ ideologinius barjerus. Pripažindamas temos teisingumą, Šventasis Tėvas knygos įvadiniame žodyje pažymi, jog ne kartą savo sąžinėje jautė pareigą, kaip ir jo pirmtakai, nurodyti, jog visa Bažnyčia turi drąsiai prabilti ir aiškiai kalbėti apie motinos įsčiose pradėto kūdikio žudymo, aborto darymo, skaudžią problemą. Šis klausimas pernelyg svarbus, kad pasitenkintume laikinais, daliniais ir paviršutiniškais sprendimais bei aiškinimais (pavyzdžiui, vartodami labiau gyvulininkystei būdingą „reprodukcijos reguliavimo“ sampratą – M. B.), kurie neleidžia suvokti esmės. Juk kalbame apie likimą pradėtos žmogaus gyvybės, kuri kiekvienu atveju yra brangiausias gėris, gautas, kaip Dievo dovana.

Kviesdamas nelaikyti savaime suprantamu dalyku žmogaus embriono teisių trūkumą, juk kai priimamas sprendimas nutraukti nėštumą, įsčių vaisius iš tikrųjų nieko negali lemti, nes neturi balso, popiežius Pranciškus pripažįsta, kad ne kartą yra pavartojęs teisingus, bet griežtus žodžius savo vertinimuose, kurie kai kam gal sukėlė nuostabą ir nejaukumą. Štai kalbėdamas apie didelę fizinės ir moralinės žaizdos moteriai atliekant abortą kainą, jis tiesiog klausdavo: ar yra teisinga žudyti pradėtą kūdikį, atimti jo gyvybę, kad išspręstume savo problemą? Šventasis Tėvas taip pat pabrėždavo, kad aborto klausimas yra susijęs ne tik su ele­men­taria žmogiška sąžine, bet reikalauja iš kiekvieno žmogaus pakankamo pažinimo ir kompetencijos, kaip ir didelio nuoseklumo savo įsitikinimuose. Juk neretai susiduriama su kančia ir jauduliu, kurie dažnai lydimi išorinio spaudimo, vyraujančios ide­ologinės įtakos bei tiesiog nesupratimo, todėl reikalinga solidi socialinė ir dvasinė pagalba.

Mokslinio įnašo svarba

„Naujoji knyga „Gyvybės ste­buklas“ siekia priminti skaitytojui kiekvieno iš mūsų atėjimo į pasaulį nuostabą ir džiaugsmą“, – rašo pratarmėje popiežius Pranciškus. Šis žvilgsnis padeda suvokti prasidėjusios gyvybės nepralenkiamą gėrį ir grožį, o kartu ir kiekvienam pradėtam kūdikiui priklausančią aukščiausią teisę gimti ir egzistuoti. Toks žmogiškos prigimties grožio pojūtis ir supratimas skatina juo rūpintis, saugoti, o pirmiausia, svetingai priimti. Kita vertus toks suvokimas turi skatinti visus apmąstyti aborto, kaip pradėtos gyvybės grožio ir gėrio naikinimo, dramatizmą, remiantis ne tik vienos ar kitos religijos pagrindinėmis nuostatomis bei tradicijomis, bet ir kvalifikuotu moksliniu įnašu. „Tai tvirtas, bet ramus kvietimas skatinti diskusiją apie embrionus, kaip brolius ir seseris, su kuriais mes dalijamės savo plačiu, didingu ir daugialypiu žmogiškumu“, – teigia Šventasis Tėvas. Jis pasidžiaugė, kad į šį jo kvietimą, kaip rodo knygos „Gyvybės stebuklas“ turinys, atsiliepė mokslininkas, embriologijos ekspertas, aktyviai dalyvaujantis bioetikos forumuose, kuriuose vyksta dialogas su medikais bei kitais specialistais. Iš tikrųjų, kaip įsitikinę knygos autoriai, reikia daugiau kabėti aborto tema, moksliškai analizuojant žmogaus embriono prigimtį, neatmetant ir evoliucijos proceso, pripažįstant jo išskirtinumą bei vis naujas grėsmes egzistencijai įvairių prieštaringų eksperimentų, pavyzdžiui, esant dirbtiniam apvaisinimui ar surogatinei motinystei, moraliniu atžvilgiu.

Nurodęs į knygos antraštėje vartojamą gyvybės pradėjimo „ste­buk­lo“ sąvoką, popiežius Pranciškus padrąsinančiai kreipiasi į tuos, kurie, susidūrę su negimusių kūdikių problemomis, nesustoja ir nepasiduoda bandomam primesti tragiškam ir lemtingam sprendimui, koks yra abortas. Jie jaučia, kad gali suteikti tiems kūdikiams ir jų motinoms savo ir bendruomenės paramą, taip solidariai ginant žmogišką orumą visų pirma pradedant nuo labiausiai pažeidžiamųjų. Šiomis pastangomis kuriamos visuomenės, kurios nepriima besiskverbiančios išmetimo kultūros, keliančios pavojus ne tik pradėtų kūdikių, bet ir sunkesnių ligonių bei silpnumą ir vienišumą jaučiančių senelių egzistencijai. Taip pat reikia kalbėti apie daugelio šeimų, iš kurių atimti pragyventi būtini dalykai ir geresnės ateities perspektyvos „gėdingą skurdą“, apie viską praradusias karo aukas, apie neviltyje atsidūrusius priverstinius migrantus ir persekiojamus žmones kiekvienoje pasaulio dalyje. „Daugybės nekaltų aukų vardu, prašau Dievo palaimos visiems tiems, kurie nori kartu svarstyti ir apmąstyti tą „stebuklą“, kuris yra gyvybė“, – baigia savo pastabas Šventasis Tėvas.

Politinis incidentas Belgijoje

Popiežius Pranciškus drąsiai reiškė savąsias gyvybės gynimo nuostatas įvairiomis progomis, taip pat ir apaštalinėse užsienio kelionėse, kartais susilaukdamas vietinių sekuliarizuotų politinių lyderių kritikos. Štai viename paskutinių tokių savo vizitų, 2024 metų rugsėjo pabaigoje nuvykęs į Belgiją, jis sostinėje Briuselyje aplankė belgų karaliaus Bodueno (1930-1993), kapą, pabrėždamas, kad šis katalikas monarchas ištikimu pradėtos gyvybės gynimu buvo „plakančią širdį turintis politikas“. Karalius Boduenas 1990 metais atsisakė pasirašyti Belgijos parlamento priimtą abortą liberalizuojantį įstatymą ir kad būtų išvengta politinės krizės trumpam, 36 valandoms, atsistatydino iš savo sosto. Tuomet įstatymą už jį pasirašė vyriausybės vadovas ir kitą dieną Belgijos parlamentas specialioje sesijoje sugrąžino labai populiarų karalių Bodueną į sostą. Popiežiui Pranciškui, kuris inicijavo pamaldumu išgarsėjusiam karaliui Boduenui beatifikacijos bylą, grįžtant iš Briuselio į Romą, lėktuvo skrydyje  surengtoje spaudos konferencijoje belgų žurnalistai paprašė išsamiau aptarti šį klausimą. Konkrečiai neminėdamas šalies, Šventasis Tėvas atvirai pabrėžė, jog „negalima užmiršti, kad abor­tas yra žmogžudystė“, nes mokslas teigia, jog netrukus po prasidėjimo motinos įsčiose bręstančiam vaisiui susiformuoja visų organų užuomazgos. Taigi, aborto metu miršta žmogus, jis yra nužudomas ir „gydytojai, kurie tame dalyvauja, leiskite man tai aiškiai įvardyti, yra tarsi samdomi žudikai. Jie yra žudikai, ir šiuo atžvilgiu negali būti jokių diskusijų, nes smurtu nutraukiama žmogaus gyvybė“, tvirtino popiežius Pranciškus.

Šios pastabos susilaukė gana aštrios Belgijos vyriausybės reakcijos, gal ir dėl to, kad tuomet šalies parlamente buvo svarstomas įstatymo projektas dėl tolesnio aborto liberalizavimo, kurio atlikimo galimybė būtų pratęsta nuo 12 iki 18 nėštumo savaitės. Belgijos premjeras Aleksandras De Kro (Aleksander De Croo) išsikvietė apaštalinį nuncijų Briuselyje arkivyskupą Franką Kopolą (Franco Copola), kad pareikštų jam protestą dėl, tariamai, „nepriimtino“ Šventojo Tėvo kišimosi į šalies vidaus reikalus. „Yra absoliučiai nepriimtina, kad užsienio valstybės vadovas (tai yra Popiežius), daro pareiškimus apie mūsų šalies demokratinius sprendimus“, – sakė premjeras Belgijos parlamento posėdyje. Kaip matome, mums žinomu dar iš buvusios Sovietų Sąjungos komunistinio totalitarizmo laikų manipuliavimu A. Kro popiežių Pranciškų įvardijo tik kaip (priešiškos?) Vatikano valstybės vadovą, o ne kaip Katalikų Bažnyčios vyriausią ganytoją, natūraliai išreiškusį Evangeliją grindžiamą mokymą dėl pradėtos žmogaus gyvybės orumo ir neliečiamumo. „Mūsų nereikia mokyti, kaip parlamentarai demokratiškai turi priimti įstatymus, – išrėžė premjeras. – Laimė, laikas, kada Bažnyčia nurodydavo, kokie įstatymai yra geri, jau seniai praėjo“. Atsiliepiant į šį dviprasmišką A. Kro komentarą, galima pateikti šventojo Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium Vitae“ pateiktą tikslų ir pranašišką klausimą: „kai parlamentinė ar visuomenės dauguma nutaria, kad žudyti negimusią žmogaus gyvybę yra teisėta bent jau tam tikromis sąlygomis, ar ji iš tikrųjų nepriima „tironiško“ sprendimo silpniausių ir bejėgiškiausių žmogiškų būtybių atžvilgiu? Kiekvieno žmogaus sąžinė teisingai atmeta nusikaltimus prieš žmoniją, kuriuos taip skaudžiai patyrė mūsų (XX-asis) šimtmetis. Bet ar šie nusikaltimai paliaus būti nusikaltimais, jeigu juos vykdys ne nieko nepaisantys tironai, o įteisins viešas (demokratinis) sutarimas?“

Kataliko karaliaus liudijimas

Beje, popiežius Jonas Paulius II po 1995 metais vykusio vizito į Belgiją irgi prisiminė tuomet neseniai mirusį karalių Bodueną, kaip ištikimą gyvybės gynėją, rodžiusį pavyzdį visiems katalikų politikams: „jis buvo didis žmogaus sąžinės teisių saugotojas, pasirengęs ginti dieviškuosius įsakymus, ypač penktąjį įsakymą – „nežudyk“, kurį taikė pradėtų kūdikių gyvybėms apsaugoti“. 2024 metų gruodžio 17 dieną Vatikane oficialiai pranešta, kad Šventųjų skelbimo dikasterija pradėjo karaliaus Bodueno beatifikacijos tyrimo procesą. Apie šią savo iniciatyvą popiežius Pranciškus netikėtai pranešė dar lankydamasis Belgijoje, kai 2024 metų rugsėjo 29 dieną aukojo šv. Mišias sostinės Briuselio nacionaliniame stadione, kuriam suteiktas Bodueno vardas. „Karalius buvo drąsus vyras, kuris atsisakė pasirašyti žudikišką (aborto) įstatymą, – sakė Šventasis Tėvas, nustebindamas net belgų vyskupus, kurie apie šį sprendimą iš anksto nieko nežinojo. – Boduenui reikėjo drą­sos ir tai jis padarė, nes yra šventas“. 

Briuselyje popiežius Pranciškus aplankė Švč. Jėzaus Širdies katedroje esančią karališkąją kriptą ir kartu su dabartiniais Belgijos monarchais, karaliumi Filipu ir karaliene Matilda, pasimeldė prie Dievo tarno Bodueno kapo.

Velionio karaliaus šeima vaikų nesusilaukė: per daugiau kaip 30 metų trukusį santuokinį gyvenimą karalienė Fabiola buvo tapusi nėščia pen­kis kartus, tačiau dėl patirtų persileidimų pradėtų kūdikių išsaugoti nepavyko. Šiuose sunkiuose išgyvenimuose monarchų šeima palaikė dvasinę tvirtybę išskirtiniu pamaldumu, kasdien kartu dalyvaudami šv. Mišiose, priimdami šventąją Komuniją. Negalėjimas tapti tėvu karaliui Boduenui, matyt, dar labiau sustiprino ryžtą nepasirašyti aborto įteisinimo įstatymą ir taip akivaizdžiai paliudyti, kaip svarbu išsaugoti motinų įsčiose pradėtų kūdikių gyvybes. 1990 metais, kai Belgijos parlamente buvo svarstomas abortų liberalizavimo įstatymo projektas, karalius Boduenas su žmona Fabiola atliko piligrimystę į Italijos garsiąją Dievo Motinos šventovę ir meldė Švč. Mergelės Marijos globos svarbiuose gyvybės gynimo reikaluose.

„Pro vita“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 5 (393)