Brangiausias turtas – vaiko gyvybė
Popiežius Pranciškus apie dramatiškus vaikų teisių pažeidimus pasaulyje
Mindaugas BUIKA
Papiktinantys neteisingumo atvejai
Visoje Bažnyčioje ir visuomenėje plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Vatikane vykęs pirmasis tarptautinis Pasaulio lyderių susitikimas vaikų teisių padėčiai aptarti.
Tarp vasario pradžioje vykusio jo dalyvių, nagrinėjusių temą „Juos mylėti ir juos saugoti“, buvo palestiniečių kilmės Jordanijos karalienė Ranija Al Abdula (Rania Al Abdullah), buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas Alas Goras (Al Gore), buvęs Europos centrinio banko pirmininkas Marijus Dragis (Mario Draghi), Tarptautinės policijos – Interpolo – vadovas Ahmedas Naseras Al Raisis (Ahmed Naser Al Raisi), stambiausio investicijų holdingo GKSD pirmininkas Kamelis Giribis (Kamel Ghiribi), Tarptautinio olimpinio komiteto pirmininkas Tomas Bachas (Thomas Bach), kiti žymūs politikai, verslininkai, žmogaus teisių gynėjai, rašytojai ir įvairių tikybų dvasininkai. Visi jie savo pranešimuose ir liudijimuose, kartu su Šventuoju Tėvu pabrėžė, jog „nieko nėra brangesnio už vaiko gyvybę“, kuri milijonais prarandama skurdo, karo, bado ir įteisintos vaikžudystės (infanticido), atliekant abortus, paženklintame pasaulyje. Tarp kitų papiktinančio neteisingumo atvejų, statistika nurodo, kad vienas iš trijų vaikų kenčia maisto stygių, net 250 milijonų vaikų dėl karinių konfliktų, nepriteklių ir švietimo struktūrų trūkumų, negali lankyti mokyklos (tai tikras kultūrinis genocidas), kasmet 10-15 milijonų vaikiško amžiaus mergaičių yra prievarta ištekinamos. Daugybė vaikų ir nepilnamečių patiria fizinį ir psichinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, gyvena nepakeliamomis buitinėmis sąlygomis, priversti atlikti sunkų ir beteisį darbą, prarasdami savo sveikatą. Visa tai savo aktualiame pranešime iškėlė ir popiežius Pranciškus, kuris pažadėjo paskelbti atitinkamą dokumentą, apaštalinį paraginimą, kad vaikų teisių laikymasis dabartinėje kontrastų kupinoje visuomenėje būtų labiau akcentuojamas Bažnyčios pastoracijos planuose.
Vasario 3 dieną kreipdamasis į istorinio susitikimo dalyvius, Šventasis Tėvas pirmiausia padėkojo jiems už atsiliepimą į kvietimą sutelktai aptarti dažnai apgailėtiną vaikų teisių padėtį, atmetant bet kokį abejingumą ir ignoravimą. Deja, šiandien, kaip rodo patirtis ir pasiekiama informacija, pernelyg dažnai milijonų vaikų gyvenimas sudarkytas skurdo, karo, negalėjimo lankyti mokyklą, kitokio neteisingumo ir išnaudojimo. „Vaikai ir paaugliai vargingesnėse šalyse arba tose, kurios draskomos tragiškų karų ir konfliktų, yra priversti ištverti baisius išbandymus“, – pripažino popiežius Pranciškus, susitikimo metu pasimatęs su jį aplankiusiais vaikais iš Kremliaus kariaunos agresiją išgyvenančios Ukrainos. Tačiau jis pastebėjo, jog ir tos pasaulio dalys, kurios turi gausybę materialinių išteklių bei santykinę ramybę, nėra apsaugotos nuo neteisingumo vaikų atžvilgiu. Ten, kur tautos nepatiria karo ir bado kančios, pakanka problemiškų „periferijų“, kuriose atsidūrę mūsų mažieji broliai ir seserys neretai yra įvairiais būdais žalojami, sulaukia sunkių išgyvenimų, kurių negalima nepamatyti. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog, kaip rodo sociologinių tyrimų ataskaitos, šiandien netgi labiau nei praeityje, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kitos tarnybos susiduria su vaikais, kurie patiria daugelį skriaudos atvejų šeimose ir gatvėse bei kitose aplinkybėse, todėl kupini nerimo, baimės, netgi depresijos dėl išpuolių prieš juos, paniekinimo, fizinio ir dvasinio žalojimo. Dar daugiau, susiformavusi efektyvumo ir perdėto naudos siekio kultūra į pačią silpnumo bruožų turinčią vaikystę, panašiai, kaip į senatvę, žvelgia tarsi į egzistencijos „periferiją“, pasirengusi ją pažeminti ar net iš viso atmesti.
Vilties praradimas ir apatija
Vis dažniau jauni žmonės, kurių viso gyvenimo įprasminimas dar priešakyje, vaikystės problemų išsekinti, nebesugeba į ateitį žvelgti su optimizmu ir pasitikėjimu, tęsdamas apmąstymus teigė popiežius Pranciškus. Taigi, jaunimui, kuris savo troškimais ir entuziazmu kiekvienoje visuomenėje turi ženklinti viltį, pačiam savyje vis sunkiau tą viltį pajusti. Iš tikrųjų, pasak Šventojo Tėvo, liūdna ir neramu matyti vis daugiau merginų ir vaikinų, kurie neturi vilties, nes susiduria su neaiškia ir nieko gero nežadančia ateitimi: ar tai būtų oraus darbo stygius, bedarbystės pavojus, ar realių perspektyvų nebuvimas baigus mokslus. Neturėdami tikrumo, kad svajonės galės būti išpildytos, jauni žmonės neišvengiamai brandos amžių pasieks nusivylę ir viskam abejingi, todėl nebus visaverčiai ateities kūrėjai. Popiežius Pranciškus vis dėlto prašė savo klausytojų visų pirma įsijausti į dėl karo kenčiančiųjų likimą: kaip tragiška kone kiekvieną dieną pastaruoju metu išgirsti apie nuo bombų žūstančius vaikus, paaukotus galios, ideologijos ar nacionalistinių interesų stabams. Tai visiškai nepriimtina, nes nieko nėra vertingesnio už vaiko gyvenimą ir ateitį, o vaikų žuvimas, reiškia tos ateities paneigimą visai tautai ir agresorius, tai žinodamas, renkasi tokius taikinius. Bet ir šalyse, kurios nepatiria karo baisumų, nepilnamečiams pakanka smurtinių susidūrimų ir susipriešinimo pavojų, kurie ypač iškyla dėl narkotikų bei piktnaudžiavimo alkoholiu poveikio. Su vilties praradimu neretai susijęs įsitraukimas į organizuotų nusikaltėlių gaujų smurtą, jauniems žmonėms irgi tampa toks pat pražūtingas: jie lieka vienišais atstumtaisiais ir gyvenimo karjerą užbaigia kalėjimo nelaisvėje.
Šventasis Tėvas savo kalboje pasmerkė ir tai, ką jis pavadino „patologiniu individualizmu“, kai netgi išsivysčiusiose ir kultūringose šalyse vaikai dažnai susiduria su tokiu vyresniųjų – šeimos narių ir kitų giminaičių – išnaudojimu, globos ir artumo stoka, kad net pastumiami į mirtį tų, kurie turėtų juos saugoti ir palaikyti. Taip atsitinka ir dėl nesibaigiančių kivirčų bei barnių, sukeliančių socialinį nuovargį bei išsekimą, tėvų polinkio į blogus įpročius, kuriuos dar labiau paaštrina minėtas piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais. Popiežius Pranciškus vėlgi paminėjo migruojančių vaikų tragedijas, kai jie žūsta keliaudami menkais laiveliais audringa jūra ar gyvybės ženklų neturinčia dykuma, kitais sunkių kelionių maršrutais, kuriuos priversti rinktis dėl šeimos pragyvenimo galimybių nebuvimo gimtojoje šalyje. Daugybė vaikų, gyvendami pabėgėlių stovyklose, neturi galimybių mokytis, praranda sveikatą ir netgi gyvybę dėl elementarių sąlygų ir priežiūros nebuvimo, seksualinio išnaudojimo, smurtinių išpuolių atvejų. Iš tikrųjų dramatiškų pasikėsinimų įvairovė į daugybės vaikų gerovę yra labai didelė, tačiau visi tie atvejai kelia vieną ir tą patį priekaištingą klausimą: kaip tapo įmanoma, kad vaiko gyvenimas turi būti sužalotas tokiu tragišku būdu? Mes jokiu būdu negalime su tuo susitaikyti ir turime saugotis, kad nebūtume įtraukti ar net skatintume tokią pragaištingą realybę, perspėjo Šventasis Tėvas.
Šiuolaikinės vergijos tragedija
Prarasta laiminga vaikystė yra tylus skundo ir protesto šauksmas, smerkiantis ekonominės sistemos neteisingumą, visų karų nusikalstamą pobūdį, adekvačios sveikatos priežiūros ir mokymosi sąlygų stygių. Popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu šią neteisybių naštą, kuri slegia daugelį mūsų neapsaugotų jauniausių brolių ir seserų didele dalimi sąlygoja „globalinė moralės krizė“. Tokia apgailėtina padėtis neturi tapti nauju normalumu, nors, kaip žinoma, dalies žiniasklaidos praktika, nukreipta į abejotinų sensacijų paiešką, daro mus vis labiau nejautrius tikrajam blogiui, veda į žmogiškų širdžių sukietėjimą. „Betgi, nevalia prarasti to, kas žmogiškoje širdyje yra kilniausia: gailestingumą ir atjautą“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad ne kartą pasidalino šiais rūpesčiais su ne tik krikščionių, bet ir kitų religijų atstovais, gaudamas jų pritarimą ir palaikymą. Kalboje vėlgi paminėta siaubinga statistika: keturiasdešimt milijonų vaikų ir paauglių dėl karų, konfliktų ir kitų nelaimių priversti pasitraukti iš gimtųjų vietų ir apie šimtas milijonų yra tapę valkataujančiais benamiais savo šalyse. O ką jau kalbėti apie šiuolaikinės vaikų vergijos tragediją: apie šimtas šešiasdešimt milijonų jų yra tapę priverstinio darbo, prekybos žmonėmis, seksualinio ir kitokio fizinio bei psichologinio išnaudojimo aukomis. Beje, dešimtys milijonų migrantais tapusių vaikų, prieglobsčio svetur ieško su savo šeimomis, bet dažnai ir vieniši, artimųjų apleisti, todėl pirmiausia nustumiami į vergijos kelią.
Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į dar vieną rimtą rūpestį keliantį faktą: daug nepilnamečių kai kuriose pasaulio vietose, ypač Afrikoje, gyvena „limbo“, tai yra visiškai netikri dėl savo egzistencijos, kadangi netgi nebuvo registruotas jų gimimas. Šie pusantro šimto milijonų vaikų yra tarsi „nematomi“, nes neturi jokių teisinių tapatumo dokumentų ir ši padėtis sudaro rimtą kliūtį jų socializacijai: mokslui įgyti ar sveikatos priežiūrai. Bet kas dar blogiau, dėl teisinės apsaugos nebuvimo tie vaikai tampa labai pažeidžiami galimam išnaudojimui ir netgi būti parduoti kaip vergai ir tai neretai atsitinka. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog kažkiek panaši padėtis susidarė prie JAV pietinės sienos, kur yra minios nelegalių migrantų, tarp kurių daug jokių dokumentų neturinčių vaikų, šiomis beteisėmis „exodus“, masinio išėjimo, sąlygomis organizuoto nusikalstamumo grupių įvairiais būdais išnaudojami savo interesams. Jis apgailestaudamas pabrėžė, jog vaikų priespaudos istorija sumaišties sąlygomis nuolat kartojasi, kaip pasakoja vyresnio amžiaus žmonės, patyrę negandas būdami jauni. Jų prisiminimuose iškyla tamsa, badas, nešvarumai, maitinimasis atliekomis, namų praradimas ir visokio pobūdžio smurtas. Popiežius Pranciškus priminė, kaip vaikystėje augdamas italų migrantų šeimoje Argentinoje girdėjo daug savo senelio pasakojimų apie sunkią Pirmojo pasaulinio karo patirtį ir tai „atvėrė akis ir širdį“ tarti tvirtą „ne“ bet kokiam karui.
Žudikiška abortų praktika
Susitikimo dalyviai buvo Šventojo Tėvo paraginti išklausyti kenčiančius vaikus, girdint ne tik jų tariamus žodžius, bet ir skausmingą tylos liudijimą apie išgyventą smurtą, išnaudojimą, kitus neteisingumo atvejus. Tik taip galima savyje sustiprinti priešingumą karui, išsiugdyti nepakantumą tik naudą ir pelną vertinančiai išmetimo kultūrai, kurioje viskas perkama ir parduodama be pagarbos žmogaus gyvybei, ypač jeigu ji silpna ir nepajėgi apsiginti. Vardan šios išmetimo kultūros suformuoto mentaliteto, kuris vis labiau įsivyrauja šiuolaikinės visuomenės gyvenime, neretai motinos įsčiose pradėta kūdikio gyvybė yra paaukojama per žudikišką abortų praktiką. „Kiekvienas abortas atima vaiko gyvybę ir užslopina vilties šaltinį visai visuomenei“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Tie nematomi ir bebalsiai vaikai į mus žiūri, supranta ir atsimena, jie kalba žvilgsniais ir tylėjimu, todėl reikia ir į juos bent širdyje įsiklausyti. Baigdamas įspūdingą kalbą jis kvietė susitikimo dalyvius ir visus su Dievo malonės pagalba dėti pastangas saugoti vaikus ir kurti jiems, taigi, kiekvienam iš mūsų, geresnį pasaulį. „Mano vilties šaltinis yra, kad mes visi kartu statysime vaikus, jų teises, jų svajones ir jų ateities troškimus į mūsų rūpesčių centrą“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Melsdamas tiems siekiams Dievo palaiminimo, jis linkėjo, kad galvodami apie vaikus, matytume juose ne skaičius, bet veidus.
Vatican Media nuotraukos
„Pro vita“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 2 (390)