Broliški ryšiai vienybės kelyje

Popiežiaus Leono XIX susitikimai su Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovais

Mindaugas BUIKA

Dabar švenčiamos Maldų už krikščionių vienybę savaitės (sau­sio 18-25) medžiagą Popiežiskosios krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos ir Pasaulio Bažnyčių tarybos pavedimu parengus Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovautai ekumeninei grupei yra gera proga prisiminti popiežiaus Leono XIV susitikimus su šios seniausios Rytų Bažnyčios vadovais.

Tai buvo reikšmingi ekumeniniai įvykiai Šventojo Tėvo pontifikato pradžioje, išreiškę jo tvirtą nusistatymą siekti visų Kristus išpažinėjų bendrystės jų tradicijų ir nacionalinės kultūros įvairovėje vardan taikos, darnaus sambūvio ir evangelizacinės užduoties įgyvendinimo.

Tikėjimas ir teisingumo skatinimas

Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovas Ečmiadzino vyriausias patriarchas katolikosas Karekinas II buvo vienas pirmųjų nekatalikiškos krikščionių bendruomenės lyderių, privačioje audiencijoje priimtas neseniai į apaštalo Šv. Petro sostą išrinkto popiežiaus Leono XIV. Broliškame susitikime, kuris 2025 m. rugsėjo 16 d. įvyko Šventojo Tėvo vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe, buvo nuoširdžiai aptarti įvairūs tarpbažnytinių santykių klausimai, taip pat sudėtinga geopolitinė armėnų tautos padėtis. Susitikimo pradžioje katolikosas Karekinas II pasveikino popiežių Leoną XIV su išrinkimu į Romos vyskupo nepaprastai atsakingą tarnystę ir ką tik, rugsėjo 14 dieną, paminėtu jo 70-uoju gimtadieniu. Ta proga armėnų ganytojas meldė Viešpaties, kad Šventajam Tėvui užtektų stiprybės ir išminties vaisingiems darbams dėl didesnės Dievo garbės, taikos bei visos žmonijos gerovės. Kaip nurodoma paskelbtame komunikate, asmeniškame pokalbyje abu dvasiniai lyderiai patvirtino Bažnyčių gyvybingumą, skatinant vi­suotinį teisingumą ir susitaikymą, stiprinant darnų sambūvį, tai pat išlaikant ištikimybę Viešpaties šau­kimui puoselėti tikėjimą, viltį ir meilę visų žmonių širdyse. Popiežius ir katolikosas pripažino, kad svarbu yra sujungti Bažnyčių pastangas, kad sklistų Evangelijos šviesa, žmonių ir tautų teisių gynimas, saugaus ir klestinčio pasaulio kūrimas. Karekinas II atkreipė Šventojo Tėvo dėmesį į sunkią būklę dešimčių tūkstančių armėnų, kurie buvo priversti apleisti savo senąją tėvynę Arcachą (Kalnų Ka­rabachą), kurį prieš kelis metus per ginkluotus susirėmimus užėmė Azer­baidžano kariuomenė. Taip iškilo pavojus to regiono istoriniam ir kultūriniam armėnų paveldui, susirūpinta dėl karo belaisvių ir įkaitų likimo. Pokalbio pabaigoje apsikeista dovanomis, popiežių Leoną XIV pakviečiant apsilankyti Armėnijoje. Romoje armėnų svarbiausias ganytojas buvo nuvykęs į Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką ir pasimeldė prie kapo velionio popiežiaus Pranciškaus, su kuriuo palaikė labai draugiškus santykius.

Pažymėtini pastaraisiais de­šimt­mečiais užsimezgę glaudūs Katalikų Bažnyčios ir Armėnų Apaš­tališkosios Bažnyčios ekumeniniai ryšiai, pradedant 1970 metais popiežiaus Šv. Pauliaus VI ir katolikoso Vaskeno I pasirašyta deklaracija dėl draugiško dialogo reikšmės. Dabartinis visų armėnų katolikosas Karekinas II į Vatikaną pirmą kartą buvo atvykęs 2000 metais netrukus po jo inauguracijos Ečmiadzine, kai popiežius Jonas Paulius II pakvietė švęsti didįjį krikščionybės Jubiliejų. Tuomet abiejų Bažnyčių vadovai pasirašė dar vieną istorinę Jungtinę Deklaraciją, kurioje skelbiama: „Kartu mes išpažįstame savo tikėjimą į Triasmenį Dievą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, kuris tapo žmogumi dėl mūsų išganymo“. Kaip žinoma, Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, visame pasaulyje turinti apie 10 milijonų narių (pačioje Armėnijoje yra 3 milijonai gyventojų), kartu su koptais ir sirais priklauso senųjų Rytų Bažnyčių grupei, kurios vadinamos monofizitinėmis, nes Jėzų Kristų pripažįsta tik kaip Dievą. Tačiau minėtoje Jungtinėje Deklaracijoje pabrėžus, kad „Dievo Sūnus tapo žmogumi dėl mūsų išganymo“, buvo padarytas rimtas žingsnis į armėnų suartėjimą su Chalkedono Susirinkimo (451 metai) paskelbta tikėjimo tiesa apie dvejopą  – žmogišką ir dievišką – Jėzaus Kristaus prigimtį. Dokumente patvirtinus, kad mūsų bendras tikėjimas remiasi Apaštalų ir Bažnyčios tėvų mokymu, kviečiama į nuolatinę maldą už pilnutinę ir regimą vienybę, kartu atliekant evangelizavimo misiją su liudijimu Kristaus meilės visiems žmonėms, ypač gyvenantiems esant sunkioms aplinkybėms. Popiežius Jonas Paulius II katolikosui Karekinui II įteikė brangią dovaną, pirmojo Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovo Šv. Grigaliaus Švietėjo, gyvenusio III ir IV amžių sandūroje, relikvijas. Kitais, 2001 metais, Šv. Jonas Paulius II su apaštaliniu vizitu aplankė Armėniją, kuri šventė 1700-ąsias metines, kai krikščionybė buvo paskelbta tos šalies valstybine religija. Su Šv. Grigaliaus Švietėjo raginimu karaliui Tiridatui III apsikrikštijus 301 metais, Armėnija tapo pirmąja pasaulyje krikščioniška valstybe.

Katolikosas Karekinas II vėliau dar kelis kartus su delegacija lan­kėsi Vatikane – 2008 metais dalyvaudamas popiežiaus Benedikto XVI vadovautose ekumeninėse pamaldose, o su popiežiumi Pranciškumi užmegzdamas ypač artimą bičiulystę. 2015 m. balandžio 12 d. dalyvaujant katolikosui su gedulingomis bažnytinėmis apeigomis Šv. Petro bazilikoje paminėtos armėnų tautos kankinystės per Pirmąjį pasaulinį karą 100-osios metinės. Osmanų imperijoje daugiau kaip milijono armėnų smurtinį gyvybės praradimą popiežius Pranciškus įvardijo, kaip „pirmąjį XX amžiaus genocidą“. Tose apeigose Šventasis Tėvas žymų senovės armėnų mistiką, teologą ir poetą vienuolį Šv. Grigalių Narekietį (945-1003) paskelbė Bažnyčios mokytoju. 2016 metais, sekdamas Šv. Jono Pauliaus II pėdomis, popiežius Pranciškus aplankė pirmąją krikščionišką šalį Armėniją, o 2018-aisiais, vėlgi dalyvaujant Karekinui II ir Armėnijos valstybės vadovams, pašventino Vatikano so­duo­se pastatytą Šv. Grigaliaus Narekiečio paminklą. Šventasis Tėvas ir Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovas Vatikane buvo susitikę dar kelis kartus tiek religinius, tiek ir taikos politikos klausimus aptarti. Ypač reikšmingas susitikimas įvyko 2020 metų rugsėjį, kai katolikosas Karekinas II informavo popiežių Pranciškų apie atsinaujinusias kovas Kalnų Karabache, prašydamas autoritetingo balso pakėlimo, kad būtų atstatyta taika.

Apsikeitimas Dievo dovanomis

Popiežiui Leonui XIV tęsiant pirmtakų ekumenines pastangas, svarbus buvo jo vizito Turkijoje metu lapkričio 30 dieną, sekmadienį, įvykęs apsilankymas Stambule veikiančioje Konstantinopolio armėnų patriarchato katedroje. Kons­tantinopolio patriarchatas yra vienas pagrindinių Armėnų Apaš­tališkosios Bažnyčios metropolijų ir didžiausia krikščionių bendruomenė Turkijoje. Pagal nusistovėjusią tradiciją visi popiežiai, atlikdami savo vizitus į Tur­kiją, aplanko ir Konstantinopolio armėnų apaštalinę katedrą, susitelkdami ekumeninei maldai su vietos ganytojais. Taip darė Šv. Paulius – 1967 metais, Šv. Jonas Paulius II – 1979 metais ir Benediktas XVI – 2006 metais. Tik popiežius Pranciškus per savo vizitą į Turkiją 2014 metais į armėnų katedrą nebuvo nuvykęs, kadangi jų patriarchas tuo metu sirgo ir Šventojo Tėvo buvo aplankytas Stambulo ligoninėje.

„Jūsų buvimas tarp mūsų šiandien yra ne tik garbė, bet ir palaiminimas mūsų bendruomenei, Turkijos Bažnyčioms ir visiems, kurie darbuojasi krikščionių vienybės labui, – kalbėjo Konstantinopolio armėnų patriarchas Sahakas II Mašalianas, pasitikdamas popiežių Leoną. – Šis momentas liks įrašytas mūsų žmonių širdyse“. Nurodęs, kad Šventojo Tėvo vizitas vyko minint pirmojo Nikėjos Susirinkimo 1700-ąsias metines, jis pabrėžė, jog tai buvo ne paprastas vyskupų suvažiavimas, bet dvasinis posūkis krikščionybės istorijoje. Nikėjos sprendimai patirtino, kad krikščionių vienybės siekis yra gyvybiškai būtinas ir kad mūsų bendras tikėjimas Kristumi pranoksta tautybę, etninę priklausomybę ir laiką. Patriarchas Sahakas II patikino, jog armėnai niekada nepamiršo, kad Romos popiežiai užtarė juos ir kitas krikščionių bendruomenes sunkiausių išbandymų laikotarpiais. Taip yra ir dabar, kai esame nuolatinių kančių bei persekiojimų, kuriuos patiria krikščionys ypač Artimuosiuose Rytuose liudytojais. Kreipdamasis į popiežių Leoną XIV, armėnų ganytojas sakė: „Mes meldžiamės, kad Viešpats per jus panaudotų svarų Romos vyskupų moralinį balsą ir įtaigą ir kad būtų užtikrintas pažeidžiamų krikščionių bendruomenių saugumas“.

Savo trumpame, bet prasmingame pasisakyme Šventasis Tėvas pirmiausia išreiškė padėką Dievui „už armėnų tautos krikščionišką liudijimą per amžių tėkmę dažnai tragiškomis aplinkybėmis“. Kalbėdamas apie vis glaudesnius broliškus ryšius, siejančius Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią ir Katalikų Bažnyčią, jis priminė istorinį susitikimą netrukus po ekumeninius santykius paskatinusio Vatikano II Susirinkimo 1967 metų gegužę, įvykusį tarp tuometinio katolikoso Choreno I ir popiežiaus Šv. Pauliaus VI: tai buvo pirmas kartas, kai senosios Rytų Bažnyčios primas aplankė Romos vys­kupą ir su juo broliškai apsikabino. Buvo paminėta ir Šv. Pauliaus VI 1970 metais pasirašyta pirma bendra deklaracija su visų armėnų svarbiausiu ganytoju katolikosu Vaskenu I, pakvietusi abiejų Bažnyčių tikinčiuosius pripažinti vieniems kitus, kaip brolius ir seseris Kristuje ir žengti vienybės keliu. Nuo to laiko, su Dievo malone, tarpkonfesinis armėnų ir katalikų „meilės dialogas“ dar labiau suklestėjo, aiškino popiežius Leonas XIV. Jo įsitikinimu pirmojo visuotinio Nikėjos Susirinkimo 1700 metų sukakties minėjimas suteikia dar vieną galimybę semtis įkvėpimo ir jėgų iš bendro tikėjimo, kad būtų stengiamasi atkurti vienybę, kuri gyvavo tarp Romos Bažnyčios ir senųjų Rytų Bažnyčių pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais.

Sėmimasis stiprybės iš ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo patirties, kad būtų atkurta pilnutinė vienybė, jokiu būdu nereiškia absorbavimo ar dominavimo, bet greičiau apsikeitimą tarp Bažnyčių iš Šventosios Dvasios gautomis dovanomis dėl didesnės Dievo garbės ir Kristaus Kūno ugdymo (plg. Ef 4, 12), teigė Šventasis Tėvas. Jis išreiškė viltį, kad Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Bažnyčių galės atnaujinti savo vaisingą darbą, siekiant tos bendrystės apie kurią mokė Šv. Jonas Paulius II savo ekumeninėje enciklikoje „Ut unum sint“, nurodydamas, kad kelionėje link vienybės mes einame „didžio liudytojų debesies apsupti“ (plg. Žyd12, 1). Kaip tokio liudijimo pavyzdį popiežius Leonas XIV paminėjo XII amžiuje gyvenusį katolikosą ir žymų poetą Šv. Nersesą IV Šnorhalį, kuris nepailstamai darbavosi dėl Bažnyčių sutaikymo, kad būtų išpildyta Kristaus malda „tegul visi bus viena“ (Jn17, 21). Beje, šį ištikimą ganytoją mini ir Maldų už krikščionių vienybę rengėjai, pabrėždami jo evangelizacines pastangas, kovojant su pagoniškomis sektomis.

Susitikimo Konstantinopolio ar­­mėnų patriarchato katedroje pabaigoje tradiciškai apsikeista dovanomis: patriarchas Sahakas II įteikė šv. Mišių taurę, o Šventasis Tėvas – bizantiško stiliaus kryžių. Tačiau svarbiausia abipusė dovana Šventojo Tėvo įsitikinimu yra „šventas krikščionių vienybės sie­kis“, Šią dovaną reikia priimti atviromis širdimis, būnant įtikinamais Evangelijos tiesos liudytojais ir vienos Kristaus Bažnyčios misijos pasiaukojančiais vykdytojais. Popiežius ir patriarchas kartu palaimino į šventovę gausiai susirinkusius tikinčiuosius, tarp kurių buvo daug vaikų, entuziastingai sveikinusius ganytojus. Interviu Vatikano žiniasklaidai patriarchas Sahakas II pažymėjo, kad tokie susitikimai, kai skirtingų Bažnyčių hierarchai kartu kalbasi ir meldžiasi, yra reikšmingas „praktinis ekumenizmas“, ne mažiau svarbus už teorines teologų diskusijas. Juk teologinių skirtumų tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Bažnyčių liko labai nedaug, bet reikia įveikti senus istorinius ir sisteminius pasidalijimus ir čia gali daug padėti būtent „praktinis ekumenizmas“. Jis gali labai pasitarnauti siekiant pasitikinčio suartėjimo, įveikiant likusias kliūtis kelyje į pilnutinę vienybę. 

Vienas Kūnas, Dvasia ir viltis

Šie trys dalykai akcentuojami Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios sutelktos nacionalinės ekumeninės grupės parengtoje medžiagoje šiemetinei Maldų už krikščionių vienybę savaitei, kurios parinkta evangelinė tema „Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį“ (Ef 4, 4). Joje pirmiausia nurodoma, kad Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia pasižymi turtinga ekumenine tradicija ir siekia užmegzti ryšius su kitomis krikščionių bendruomenėmis. Nacionaliniu pagrindu ši partnerystė įgyvendinama santykiuose su Armėnų Katalikų Bažnyčia (apie 600 tūkstančių narių) ir Armėnų Evangelikų Bažnyčia (250 tūkstančių narių), su kuriomis yra sudariusi Armėnijos Biblijos draugiją. Pastaraisiais dešimtmečiais tarptautiniu mastu ji aktyviai dalyvauja bendraudama su Romos Katalikų, Stačiatikių Bažnyčiomis, įvairiomis protestantų bažnytinėmis bendruomenėmis, siekdama rasti bendrystės teologinį ir socialinį pagrindą, drauge saugodama savo unikalų dvasinį paveldą. Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios priklausymas didžiausiai ekumeninei organizacijai, Pasaulio Bažnyčių tarybai, jos santykiai su Vatikanu ir kitomis bažnytinėmis institucijomis, rodo tvirtą įsipareigojimą siekti krikščionių vienybės ir didesnio tarpusavio supratimo.

Parengtoje medžiagoje aiškinant parinktą minėtą šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės temą, pagal apaštalo Šv. Pauliaus laišką efeziečiams (Ef 4, 4), pabrėžiama, jog Kristaus pasekėjai yra tikrai „vienas Kūnas ir viena Dvasia, ypač vieningi dėl vienos vilties. Ši metafora išreiškia Bažnyčią, kaip vientisą visumą, pranokstančią geografines, tautines ir tradicines ribas. Taigi, apaštalas Šv. Paulius, prilygindamas Bažnyčią mistiniam Kristaus Kūnui, apibūdina jos vienybę su narių skirtingumais. Ši bendrystė nacionalinių kultūrų ir kalbų įvairovėje suteikia tikintiesiems stiprybės ir drąsos bei patvirtina jų saitus mistiniame Kristaus Kūne, Bažnyčioje, kuri, nors sudaryta iš daugelio dalių, veikia kaip vientisa visuma: kiekviena jos dalis turi unikalų vaidmenį, prisidėdama prie bendro Bažnyčios gyvenimo ir misijos. „Suvokimas, kad esame viena visuotinio Kris­taus Kūno dalis, skatina visų bendradarbiavimą skleidžiant Jo Evangeliją, tarnaujant žmonijai ir sutelkiant dėmesį į bendrą misiją, o ne į vidinius nesutarimus, – teigia ekumeninės medžiagos rengėjai. – Ir priešingai, jei Viešpaties didįjį įsakymą – eiti į pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19) – apribotume tik bendruomene su apibrėžtomis etninėmis, geografinėmis ar socialinėmis ir ekonominėmis ribomis, tai atimtų iš tos bendruomenės vieną iš esminių Viešpaties nustatytų Bažnyčios pamatų – neliktų Jo sekėjų vienybės visame pasaulyje“.

Ekumeninėje medžiagoje nurodoma, kad pabrėždamas krikščionių vienybės, kaip Kristaus Kūno svarbą, apaštalas Šv. Paulius priduria „ir viena Dvasia“, turėdamas omenyje Šventąją Dvasią, kuri palaiko šią bendrystę ir per malones suteikia Bažnyčiai jėgų vykdyti savo misiją. Šventoji Dvasia yra tikinčiųjų dvasinio gyvenimo versmė ir veda juos, užtikrindama, kad skirtingi Bažnyčios nariai būtų vienijami tikėjimu ir siekiamu tikslu. Šventoji Dvasia skatina gilų dvasinį ryšį tarp tikinčiųjų, pranokstantį visus skirtumus ir atspindint Švenčiausios Trejybės vienybę. Šis bendras dvasinis ryšys yra ir susitaikymo pagrindas, jis telkia tikinčiuosius visame pasaulyje ir rengia juos veiksmingam liudijimui bei tarnystei. Toks visuotinis orientyras padeda suderinti įvairias tikėjimo išraiškas vykdant pagrindinę evangelizavimo misiją. Pagaliau Laiške efeziečiams plėtodamas mokymą apie Bažnyčios vienybę, apaštalas Šv. Paulius teigia, jog visi krikščionys yra pašaukti į „vieną viltį“ –  išganymo ir amžinojo gyvenimo bendrystėje su Kristumi. Tai yra galutinis krikščioniškosios egzistencijos tikslas bei motyvacija, suteikianti visiems tikintiesiems bendrą viziją ir vienybę tiek jų tikėjimo kelionėje, tiek kasdieniniame gyvenime. Bendra viltis vėlgi įgalina įveikti konfesinius ir kultūrinius skirtumus, skatina krikščionis visais įmanomais būdais darbuotis kartu ir tai apibrėžia mūsų narystę Kris­taus Bažnyčioje, viliantis išganymo ir Amžinybės. „Priimkime šį dieviškąjį vienybės pašaukimą ne kaip abstraktų idealą, bet kaip gyvybiškai svarbią mūsų tikėjimo išraišką“, – teigia ekumeninės medžiagos rengėjai šiemetinei Maldų už krikščionių vienybę savaitei. Jie pabrėžia, jog pasaulyje, kuriame Kristaus Kūnas yra sužeistas dėl konfesinių tradicijų susipriešinimo bei vidinių ir tarpusavio susiskaldymų, Apaštalo raginimas siekti vienybės yra skirtas ne vien tik kiekvienai atskirai bažnytinei bendruomenei, bet ir kiekvienam asmeniui mūsų bendruomenėse. Gyvendami tokios vienybės siekiu, mes ne tik liudijame mūsų Viešpaties meilės galią, bet ir įkūnijame Jo mokymo esmę. „Palaikydami vieni kitus ir švęsdami savo dovanų bei talentų įvairovę (jos darnoje, o ne supriešinime), atspindėkime Kristaus širdį ir tęskime Jo darbą žemėje“, – kviečia Armėnijos ekumenistai.

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. sausio 23 d., nr. 2 (229)