Būti priešakinėse apaštalavimo linijose
Popiežiaus Leono XIV padrąsinimai, išsakyti susitikime su Jėzaus Draugijos vyresniaisiais
Mindaugas BUIKA
Tarp daugelio popiežiaus Leono XIV pastarojo meto susitikimų su vienuolijų pasaulio atstovais, ypatingo dėmesio susilaukė jo programinės mintys, išsakytos audiencijoje Jėzaus Draugijos vyresniesiems.
Spalio 24 dieną Vatikane vykusiame susitikime su daugiau kaip šimtu atsakingas pareigas didžiausioje Katalikų Bažnyčios vienuolijoje užimančių jėzuitų – provincijolų, regionų vyresniųjų, konferencijų pirmininkų, generalinių patarėjų ir sekretorių – Šventasis Tėvas pakvietė tęsti iškilią tarnystę Bažnyčiai ir pasauliui vykstančių sparčių kultūrinių, ekonominių ir politinių pokyčių kontekste. Taip pat pabrėžta, jog reikia atsižvelgti į sinodinio proceso poreikius, šiuolaikinio jaunimo ugdymo svarbą ir rūpinimąsi mūsų bendraisiais namais, su Jėzaus Draugijai būdingu įžvalgumu, drąsiai veikiant misionieriško fronto priešakyje.
Sutelkiantys šiandienos iššūkiai
Pristatydamas susitikimo dalyvius, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Artūras Sosa (Arturo Sosa) SJ dar kartą patvirtino XVI amžiaus viduryje Šv. Ignaco Lojolos (Ignatius Loyola) ir bendražygių įkurtos vienuolijos, dabar turinčios apie 16 tūkstančių narių, ypatingą ir ištikimą ryšį su Šventuoju Tėvu visuotinėje apaštalavimo misijoje. Kaip žinia, šį iškilmingą pažadą kiekvienas jėzuitas duoda kartu su trimis pagrindiniais vienuoliškais – neturto, skaistumo ir klusnumo – įžadais. Tėvas A. Sosa paaiškino, jog dešimtį dienų (spalio 17-26) trukęs trečiasis vyresniųjų susitikimas buvo skirtas apmąstyti jėzuitų vienuolijos misijos atlikimo naująsias ypatybes, atsižvelgiant į iššūkius šiandienos pasaulyje. Šiame kontekste vyko prasmingas dabar švenčiamo Vilties Jubiliejaus paminėjimas, iškilmingai su maldomis ir giesmėmis procesijoje žengiant pro Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Informacijoje nurodoma, kad aptartų temų spektras buvo labai platus: nuo vykstančių karų ir smurtinių konfliktų iki pasaulyje nemažėjančio skurdo, nuo aktualių ugdymo ir švietimo problemų iki sveikatos priežiūros, paramos vienišiems ir apleistiems žmonėms, nuo Evangelijos skelbimo autoritarinių ir sekuliaristinių režimų sąlygomis, iki socialinio teisingumo siekio bei rūpinimosi bendraisiais namais klimato kaitos akivaizdoje, jau nekalbant apie prieštaringą dirbtinio intelekto poveikį. Pripažindamas šią įspūdingą nagrinėtų klausimų įvairovę, popiežius Leonas XIV, sveikindamas jėzuitų vyresniuosius ir dėkodamas tėvui A. Sosai už veiklios ištikimybės apaštalo Šv. Petro įpėdiniui patvirtinimą, pabrėžė, jog reikia ieškoti naujų būdų tai pačiai „Viešpaties draugų“ užduočiai šiandienos pasaulyje patikimai atlikti. Tam reikalingos kūrybingos pastangos, vadovaujantis ypatinga tėvų jėzuitų charizma – teisingumo siekiu, ieškant dialogo ir susitaikymo pastangų.
„Mes gyvename, kaip daugelis apibūdina, pokyčių epochoje, tai yra amžiuje, paženklintame sparčių permainų kultūroje, ekonomikoje, technologijoje ir politikoje“, – patvirtino Šventasis Tėvas. Jis vėl pirmiausia nurodė į dirbtinio intelekto ir kitų technologinių naujovių įtakos stiprėjimą, kuris kokybiškai keičia darbinės veiklos bei įvairių lygių santykių sampratą, o kai kuriais atvejais netgi kelia klausimus apie patį žmogaus tapatumą. Dar vienas grėsmingas mūsų laikmečio bruožas – gamtinės aplinkos niokojimas ir klimato kaita, sukėlusi stichinėmis nelaimėmis persmelktą ekologinę krizę, nešančią pavojų pačiai mūsų bendrųjų namų egzistencijai. Pagaliau sustabarėjusios politinės sistemos dažnai nebegali atsiliepti į varguolių skundus bei jų pagalbos šauksmus plečiantis socialiniams kontrastams bei beprecedentinei turimo turto ir galimybių reikštis nelygybei. „Populizmas ir ideologinė poliarizacija gilina pasidalijimus ir atskirtį tarp visuomenės sluoksnių, netgi, tautų, – aiškino popiežius Leonas XIV. – Daugelis yra reikšmingai paveikti perdėto vartotojiškumo, individualizmo bei globalizuoto abejingumo“. Ir į tokį rūpesčių, kančių bei prieštaringumų kupiną pasaulį Kristus siunčia savo ištikimuosius mokinius apaštalinei misijai, nešti viltį ir išganymą. Toks įkvepiantis supratimas išskirtinai aktualus Jėzaus Draugijai, kuri nuo seno yra ten, kur žmogui ir bendruomenei reikia gelbėjančios Dievo meilės, pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis priminė tėvų jėzuitų unikalų pasirengimą dvasiniam vadovavimui, atrodytų, neįmanomomis ką nors pakeisti aplinkybėmis, išmaniam jaunų žmonių formavimui, pasiaukojančia tarnyste visiems vargstantiems ir kenčiantiems, aukšto lygio krikščionišku liudijimu kultūros baruose. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Šv. Ignacas Lojola ir bendražygiai nebijojo netikrumų ir sunkumų: jie ėjo į gyvenimo paraštes, kur tikėjimas ir protas susidurdavo su didžiųjų kultūrinių iššūkių išbandymais.
Taikos Evangelijos sklaida
Primintas ankstesnių popiežių didelis Jėzaus Draugijos tarnystės vertinimas ir prasmingi palinkėjimai darbuotis Bažnyčios gerovei. Štai popiežius Šv. Paulius VI, kreipdamasis į 1974 metais vykusios 34-osios generalinės kongregacijos (svarbiausio jėzuitų vienuolijos organo) dalyvius, sakė, jog „kur Bažnyčia bepatirtų sunkiausias ir labiausiai ekstremalias situacijas, (…) ten buvo ir yra jėzuitai“. O popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas 2008 metų Jėzaus Draugijos generalinėje kongregacijoje tvirtino, jog tėvai jėzuitai, „pasižymintys giliu tikėjimu, patikima ir stipria kultūra, nuoširdžiu žmogiškumu bei socialiniu jautrumu“, yra pašaukti tarnauti priešakiniuose bažnytinio ir socialinio gyvenimo baruose. Taip panaudodami išskirtinius savo gebėjimus, jie gali ir šiandienos visuomenei atskleisti tikėjimo ir proto darną, parodyti Kristaus veidą tiems, kurie Jo dar nepažįsta, ženkliai prisidėdami prie sekuliarizuotos visuomenės naujosios evangelizacijos. „Savo ruožtu šiandien aš kartoju: Bažnyčiai reikia jūsų buvimo ir veikimo priešakinėse linijose, kokios jos bebūtų: geografinės, kultūrinės, intelektualinės ar dvasinės“, – teigė popiežius Leonas XIV, kalbėdamas Jėzaus Draugijos vyresniųjų susitikime. Jis pripažino, kad visos tos sritys yra tapusios rizikos vietomis, o vykstant radikaliems pokyčiams, įprastinių pastoracijos „žemėlapių“ jau nebepakanka. Todėl tėvai jėzuitai Šv. Ignaco ir jo draugų bei sekėjų kankinių pavyzdžiu yra pašaukti giliau įžvelgti, atsinaujinti bei pamaldžiai pasitikėti Kristumi, kad apaštalo Šv. Pauliaus žodžiais tariant, „susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu (galėtų) skleisti taikos Evangeliją“ (Ef 6, 14-15). Tam gali prireikti ir ryškesnių pokyčių ilgą laiką puoselėtose struktūrose bei vaidmenyse, kurie nebetinkami šiandienos sąlygomis žengiant tuo keliu, kuriuo „apaštalinį kūną dėl didesnio gėrio“ veda Šventoji Dvasia.
Šventasis Tėvas pabrėžė, jog šiuo metu „pagrindinė fronto linija“ apaštalavimo darbuose yra sinodiškumo plėtros kelias pačios Bažnyčios viduje. „Ši sinodinė kelionė kviečia mus visus atidžiau klausytis Šventosios Dvasios ir vieni kitų taip, kad mūsų bažnytinės struktūros ir tarnystės taptų labiau judresnės, lankstesnės, skaidresnės, labiau atsiliepiančios į Evangeliją“, – kalbėjo popiežius Leonas XIV. Tuo pat metu jis išreiškė padėką tėvams jėzuitams už jų solidų indėlį sinodiniam procesui, kurį atnaujinęs popiežius Pranciškus, beje, irgi buvo Jėzaus Draugijos narys. Jis stengėsi skatinti visas bažnytines bendruomenes, kad jos išsivaduotų iš pavojingos šiam permainų laikui stagnacijos ir galėtų giliau įžvelgti tikrus atsinaujinimo poreikius pradėtoje sinodinėje vilties kelionėje. Kita svarbi pastoracinio fronto linija yra socialiniai susitaikymo ir teisingumo siekiai, kas ypač aktualu dabartinime konfliktų, nelygybės ir išnaudojimo draskomame pasaulyje. Šventasis Tėvas vėl priminė savo tiesioginio pirmtako popiežiaus Pranciškaus pranašišką pastebėjimą, kad dabar visomis jėgomis reikia priešintis „bejėgiškumo globalizacijai“ ir vystyti susitaikymo kultūrą, kuri yra plėtojama per nuoširdžius susitikimus ir bendrystę tiesoje, abipusiu atleidimu bei fizinių ir dvasinių žaizdų gydymu. Ypač bažnytinėje tarnystėje esantiems žmonėms, taigi, ir jėzuitams, reikia tapti tikrais susitaikymo ekspertais ir skleidėjais, kurie remtųsi tvirtu įsitikinimu, kad gėris yra stipresnis už blogį. Popiežius Leonas XIV pridūrė, jog kartu su atskirties, marginalizavimo bei kitomis sunkiai gyjančiomis socialinėmis žaizdomis, dėl kurių kenčia kartos ir tautos, nauju vis akivaizdesniu iššūkiu bei „fronto linija“, tampa technologinės naujovės, ypač dirbtinis intelektas, kuris didina izoliacijos, darbo praradimo ir naujų formų manipuliavimo pavojus. Bažnyčia turi padėti, kad šių naujovių vystymas ir naudojimas vyktų vadovaujantis aiškiomis etinėmis nuostatomis, pirmiausia ginant kiekvieno žmogiškąjį orumą ir skatinant bendrąjį gėrį. Mums reikia jėzuitiškos įžvalgos, kad galėtume tinkamai naudoti skaitmenines platformas evangelizuojant ir kuriant bendruomeniškumą, pasipriešinant netikriems vartotojiškumo ir izoliuoto pasitenkinimo savimi dievams.
Bažnytinės tarnystės prioritetai
Pasiremdamas popiežiaus Pranciškaus 2019 metais jėzuitams iškelta „Visuotinio apaštalavimo pasirinkimų“, prioritetinių nuostatų, programa, Šventasis Tėvas pateikė savus konkrečius siūlymus Jėzaus Draugijos šiandienos misijai. Pirmoji tokia apaštalavimo užduotis – parodyti kelią pas Dievą per jėzuitų ypatingas dvasines pratybas bei įžvalgumą, atsiliepiant į giliausią žmogiškos širdies ilgesį, kuris niekada nesilpnėja. Juk kiekvienoje pasaulio vietoje, netgi labiausiai sekuliarizuotose visuomenėse, daugelis žmonių ieško gyvenimo antgamtiškos prasmės, dažnai to net nesuvokdami. Popiežius Leonas XIV paminėjo klasikinį Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino teiginį: „Tu padarei mus, Viešpatie, ir mūsų širdys liks neramios, kol negaus atilsio Tavyje“ („Išpažinimai“1, 1). Jis ragino jėzuitus pasitikti ir priimti žmones su šiuo jų nerimu rekolekcijų namuose, universitetuose, žiniasklaidoje, parapijose ir kitose neformaliose erdvėse, kuriose jie galėtų ieškoti prasmės ir ramybės kartu. Taip veikiant su būdingu nuolankumu ir tikrumu, galima perduoti Evangelijos džiaugsmą, palaikant kontempliatyvų artumą su Kristumi, ir ši bendrystė gali kitus vesti pas Jį.
Antrasis prioritetas Jėzaus Draugijos tarnystei pasak Šventojo Tėvo turi socialinį pobūdį: tai žengimas kartu su vargšais, pasaulio atstumtaisiais ir visais, kurių žmogiškasis orumas yra pažeistas. Su šiuo kvietimu, jis priminė neseniai paskelbtą savo pirmąjį apaštalinį paraginimą „Dilexi te“ (Apie meilę vargšams), kuriame pabrėžiamas būtinumas priešintis „žudančios ekonomikos diktatūrai“, kai nedaugelio superturtuolių gerovė auga eksponentiškai, tuo tarpu dauguma palikti „užribyje“. Šie globaliniai kontrastai verčia daugybę žmonių migruoti, kad kaip nors išgyventų ir išlaikytų savo šeimas, paliekant gimtinę, savąją kultūrą ir namus, o svetur dažnai sutinkant atmetimą ar net priešiškumą. Tikriesiems Jėzaus mokiniams ir „bendrakeleiviams“, kaip save įvardija jėzuitai, reikalinga ne tik pasmerkti tokį neteisingumą, bet ir siūlyti naujus visuomenės sutvarkymo modelius, kurių pamatas būtų tikras solidarumo ir bendrosios gerovės siekis. Šiuo atžvilgiu Jėzaus Draugijos vadovaujami universitetai, socialiniai centrai ir kitos institucijos, tokios, kaip garsioji Jėzuitų pabėgėlių tarnyba bei jų publikacijos žiniasklaidoje, galėtų būti svarbūs kanalai, skatinantys minėtus socialinius pokyčius, teigė popiežius Leonas XIV. Jis pažymėjo, jog nepaisant visų iškylančių kliūčių bei galimų pirminių nesėkmių atliekant šią svarbią tarnystę, privalu vengti apmaudo ir nusivylimo, „užuojautos nuovargio“ ir pakliuvimo į fatalizmo pinkles. Priešingai, reikia visiškai pasitikėti perkeičiančia Dievo meilės galia ir būti, kaip tas evangelinio palyginimo grūdelis, kuris išauga į didelį medį (plg. Mt 13, 31-32).
Trečioji pirmenybė jėzuitų apaštalinei tarnystei yra sielovadinis jaunų žmonių palydėjimas į vilties kupiną ateitį. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad jaunų žmonių padėtis šiandien yra labai įvairi: tai studentai, migrantai, aktyvistai, verslininkai, vienuoliai ir tie, kurie, deja, lieka gyvenimo paraštėse. Nepaisant šio skirtingumo, visi jauni žmonės dalijasi tapatumo ir pozityvių permainų troškimu: jie savotišku būdu yra „kelyje“, ieškodami prasmės ir teisingumo. Bažnyčiai reikia tai suprasti ir kalbėti jaunimo kalba, būti jam artima veiksmingu dalyvavimu ir žodiniu mokymu. Tokių kūrybingų pastangų pasekmė turėtų būti formavimas dvasinės erdvės, kutrioje jauni žmonės galėtų sutikti Kristų, atrasti savo tikrąjį pašaukimą ir darbuotis dėl Dievo Karalystės. Popiežius Leonas XIV priminė, kad šiam sutelkimui svarbų vaidmenį atlieka Pasaulinės jaunimo dienos ir kito tokio susitikimo rengimas 2027 metais Pietų Korėjoje yra reikšmingas etapas jaunų žmonių sielovados misijoje. Į tai turėtų atkreipti dėmesį Jėzaus Draugijos nariai, kurių pašaukimuose dabar kaip tik pirmauja Azija.
Pagaliau ketvirtas pasirinkimas jėzuitams veikti Šventojo Tėvo įsitikinimu yra rūpinimasis mūsų bendraisiais namais, nes gamtinės aplinkos niokojimas ir kūrinijos naikinimas tiek vietiniu, tiek globaliniu mastu yra žmogiškas ir dieviškas papiktinimas. Priminta, jog prieš dešimtį metų paskelbtoje popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Si‘“ aiškiai parvirtinta, kad jauni žmonės reikalauja pokyčių šioje srityje. Jie stebisi, kaip galima galvoti apie geresnės ateities kūrimą, nekreipiant dėmesio į ištikusią ekologinę krizę. Šiai apverktinai padėčiai taisyti reikalingas tikras atsivertimas, turintis gilų dvasinį pobūdį, nes kalbama ir apie mūsų santykių su Dievu, vienų su kitais ir kūrinija atnaujinimą. Dedant šias pastangas reikia nuolankiai bendradarbiauti, esmingai pripažįstant, jog nei viena atskira institucija negali išspręsti šios daugialypės problemos. „Tegul jūsų bendruomenės būna ekologinio tvarumo, paprastumo bei padėkos už gautas Dievo dovanas, pavyzdžiais“, – linkėjo popiežius Leonas XIV tėvams jėzuitams.
Didelės ir bendros atsakomybės supratimas
Baigiamose pastabose pabrėžta, kad Evangelijos skelbimas ir šiandien lieka svarbiausias tikslas Jėzaus Draugijos misijai, kuris neatidėliotinas, kaip buvo šventojo Ignaco laikais. Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą Izaiją: „Štai aš kuriu naują dalyką, tai jau dabar reiškiasi, nejau nepastebite?“ (Iz 43, 19) visada aktualūs. „Todėl jūsų misija, brangūs broliai, padėti pasauliui suvokti šį naujumą – sėti viltį, kai atrodo dominuoja neviltis, nešti šviesą, kur karaliauja tamsa“, – sakė Šventasis Tėvas. Norėdami tai atlikti, jėzuitai visada turi būti artimi Jėzui, kaip pasakojama Evangelijoje, kad pirmieji mokiniai buvo su Juo „visą dieną“ (plg. Jn 1). Likti su Juo reikia per privačią maldą, sakramentų šventimą, pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai ir Eucharistijos adoravimą. Kitas ne mažiau reikšmingas būdas, reiškiantis šį artumą, yra Jėzaus, dalyvavimo pačios bendruomenės gyvenime, pripažinimas. „Su tokia atrama, jūs turėsite drąsos darbuotis visur: kalbėti tiesą, sutaikyti, išgydyti, veikti dėl teisingumo, išlaisvinti blogio kalinius“, – aiškino popiežius Leonas XIV, pabrėždamas, jog einant kartu su Kristumi, nėra nei vieno neįgyvendinamo tikslo. Jis reiškė viltį, kad Jėzaus Draugija su būdingu giliu įžvalgumu gebės skaityti laiko ženklus ir savuoju kūrybingumu bei lankstumu viską darys, kad būtų skatinamas kiekvieno žmogiškojo asmens orumas. „Tegu Viešpats veda jus į priešakines linijas, toliau atnaujinant Bažnyčią, kuriant teisingumo, meilės ir tiesos Karalystę“, – linkėjo Šventasis Tėvas, dar kartą padėkodamas jėzuitams už jų ištikimą tarnystę ir suteikdamas savo apaštalinį palaiminimą.
Jėzaus Draugijos vyresniųjų trečiojo susitikimo baigiamojoje sesijoje, kuomet susirinko visos darbo grupės, apžvelgdamas jos rezultatus, tėvas A. Sosa pripažino, kad renginyje dar geriau įsisavinta bendra vienuolijos atsakomybė už apaštalinį gyvenimą ir misiją susiformavusiame naujame socialiniame bei kultūriniame kontekste, kuriame irgi reikia siekti susitaikymo ir teisingumo. Šio tikslo įgyvendinimui aptarti pagelbėjo pasirinkta susitikimo metodika, pradedant dvi dienas trukusiomis rekolekcijomis, atidžiu įsiklausymu į pateiktus apmąstymus bei įžvalgas, dažnas susikaupimas asmeninėje maldoje, temų aptarimas darbo grupėse bei plenarinėse sesijose. Kasdienis Eu
charistijos šventimas įgalino susitikimo dalyvius sustiprinti „Viešpaties draugų“ bendruomeniškumo saitus, suburiančioje Jo žodžių bei Kūno ir Kraujo priėmimo esmėje. Tėvas A. Sosa taip pat nurodė, kad ypatingas dėmesys buvo skirtas dar kartą įsigilinti į popiežiaus Pranciškaus prieš penkis metus jėzuitams pristatytą „Visuotinio apaštalavimo pasirinkimų“ gairių programą, kuri, kiek papildyta popiežiaus Leono XIV, lieka svarbiausiomis direktyvomis Jėzaus Draugijos gyvenimui ir misijai. Diskusijose nagrinėtos tos programos įgyvendinimo ypatybės atskirose vienuolijos provincijose ir regionuose, ypač ugdymo srityje ir santykyje su tais, su kuriais vyksta bendradarbiavimas apaštalaujant. Generalinis vyresnysis pabrėžė išlikusią tolesnių asmeninio, bendruomeninio ir institucinio atsivertimo svarbą, pastangas, kurios „garantuotų tapatumą to, ką jėzuitai daro“.
Primintas popiežiaus Leono XIV kvietimas, kad Jėzus liktų vienuolijos gyvenimo ir misijos centre, darbuojantis pirmosiose tikėjimo sklaidos ir kovos už teisingumą fronto linijose su naujomis intelektualinėmis skaitmeninio pasaulio galimybėmis bei pavojais. Tėvas A. Sosa nurodė globos kultūros vystymą, skatinant atitinkamą rūpinimosi mentalitetą, formuojant ugdytojus ir veikėjus santykyje su kūrinija ir varguomene. Primintas ir pašaukimų paieškos bei skatinimo aktualumas su kiekvieno nuoširdžia malda ir į Viešpatį sudėta viltimi. Pavyzdingas nuoseklumas jėzuitų gyvenime ir misijoje, autentiškos charizmos pasireiškimas, turėtų patraukti ir skatinti naujuosius pašaukimus, kaip ir prasmingas dialogas tarp kartų. Galiausiai pripažinta, kad pradėti periodiškai rengti Jėzaus Draugijos vyresniųjų susitikimai, nors neturi teisinio autoriteto ir neskelbia kokių nors nutarimų, bet pagyvina vienuolijos veiklą apmąstant globalinių iššūkių ir galimybių perspektyvas, artimesnės ir tolimesnės ateities apaštalinių rūpesčių akivaizdoje. Susitikimas baigtas bendru Eucharistijos šventimu Romos Jėzaus bažnyčioje (Chiesa del Gesu), pagrindinėje tėvų jėzuitų šventovėje, koncelebravimui vadovaujant generaliniam vyresniajam tėvui Arturui Sosai.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 15 (226)