Būti sinodine Bažnyčia

Paskelbtas Vyskupų Sinodo sesijos darbo dokumentas „Instrumentum laboris“

Mindaugas BUIKA

Klausymosi ir veikimo vienovė

Artėjant rudenį vyksiančiai Vys­kupų Sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos antrajai sesijai, kurioje toliau bus nagrinėjama pirmoje sesijoje svarstyta sinodiškumo Bažnyčioje tema, Vatikane pristatytas būsimosios sesijos darbo dokumentas „Instrumentum laboris“ (IL), kaip parengiamosios veiklos rezultatas.

Kalbėdamas ta proga liepos 9 dieną surengtoje spaudos konferencijoje Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius, iš Maltos kilęs kardinolas Marijus Grechas (Mario Grech) pastebėjo, kad šio Sinodo asamblėja yra tarsi didelės „klausymosi dirbtuvės“, pabrėžiant, jog dabar reikia daugiau klausytis tiek Dievo, tiek ir supančio pasaulio. Tas procesas prasideda bandant išgirsti mums nuolat kalbančio Viešpaties Jėzaus balsą ir tęsiasi sutelkus dėmesį į visos Dievo tautos tikėjimo jutimo (sensus fidei) balsinę raišką. Kardinolas M. Grechas aiškino, kad vadovaujantis šia nuostata, IL rengime dalyvavo daugelio nacionalinių vyskupų konferencijų ir vienuolijų atstovai, prisidedant plačiam tarptautinės katalikiškos bendruomenės spektrui, nuo teologijos ekspertų ir parapijų klebonų iki įvairių pasaulietinių sąjūdžių. Vyskupų Sinodo asamblėjos taryba, nuo pasirengimo pradžios posėdžiavusi 17 kartų, peržiūrėjo net 108 pastabų bei siūlymų santraukas, kurias atsiuntė nacionaliniai ir regioniniai ganytojų susibūrimai. Kardinolas M. Grechas reiškė viltį, kad tęstinis ir diferencijuotas įsiklausymo procesas, kuris vyko rengiant IL, padės sinodinei Bažnyčiai geriau atpažinti Jėzaus žodį, skirtą mūsų laikų vyrams ir moterims, kad jis galėtų sustiprinti visus pakrikštytus Evangelijos skelbėjus, gydyti žmonijos žaizdas, sužadinti tikrą artimo meilę visų širdyse. Spaudos konferencijoje priminta, kad „Instrumentum laboris“ nėra Sinodo asamblėjos baigiamasis dokumentas, kurį per sesiją reikės tik papildyti, o būsimų svarstymų gairės vyksiančiuose posėdžiuose. Pasibaigus asamblėjos darbams, bus paskelbtas jos dalyvių kreipimasis į Dievo tautą, o popiežiui Pranciškui perduoti balsavimu priimti pasiūlymai. Jų pagrindu Šventasis Tėvas parengs ir 2025 metais paskelbs savo Apaštalinį paraginimą, kuris ir taps Sinodo asamblėjos baigiamasis dokumentas. Jame tikimasi rasti sukonkretintų nuorodų sinodinės Bažnyčios augimui ir misijai, kviečiant dalintis atskirų bendruomenių patirtimi, su joms būdingomis tradicijomis ir kultūriniais tapatumais. 

Pristatant ateinančios sesijos darbo dokumentą, dalyvavo ir Vyskupų Sinodo asamblėjos generalinis relatorius (pagrindinis pranešėjas) Liuksemburgo arkivyskupas jėzuitas kardinolas Žanas Klodas Hiolerichas (Jean-Claude Höllerich). Savo įžvalgose jis pristatė „gyvuojančios ir keliaujančios Bažnyčios“ įvaizdį, atkreipdamas dėmesį į „didelę įvairovę“ iniciatyvų, su kuriomis dalinės Bažnyčios išsiruošė į sinodinio atsinaujinimo kelią. Ši kelionė jau duoda daug gerų vaisių, tokių kaip didesnį atvirumą ir nuoširdumą, gebėjimą objektyviai analizuoti padėtį, iškeliant svarbiuosius skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo bruožus. Kardinolas Ž. Hiolerichas SJ pateikė konkrečių iniciatyvų pavyzdžių, kuriuose juntamas troškimas, kad Bažnyčia labiau remtųsi betarpiška savo narių sąveika, o ne struktūrine biurokratija. Pasak jo toks sinodiškumas yra tikras malonės metas mūsų Bažnyčiai, veikiančiai visuose žemynuose ir įgyvendinančiai tą pačią apaštalinę misiją. Tai bendra kelionė, kurioje faktiškai dalyvauja visi Krikštą priėmę asmenys, taigi ir kitų krikščioniškų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių nariai. Todėl svarbu, kad popiežiaus Pranciškaus iškeltus sinodiškumo bruožus pastaraisiais metais pozityviai sutiko ir išgyveno bei įvairiais būdais aptarinėjo ne tik paskirti Vyskupų Sinodo nariai, bet visa Dievo tauta. „Mūsų Bažnyčia nėra klerikalinė Bažnyčia, bet visų pakrikštytųjų Bažnyčia, – sakė asamblėjos generalinis relatorius. – Mes visi, vyrai ir moterys, esame Dievo pašaukti skelbti Evangeliją ir sudaryti vieną Bažnyčią“. Šis bendras dalyvavimas ir atsakomybė, žinoma, nereiškia, kad menkinamas šventimus gavusiųjų – vyskupų ir kunigų, vaidmuo, kuris turi būti ir naujo peržiūrėtas ir įprasmintas sinodinėje Bažnyčioje. Jei kalbėtume apie pasauliečių užduotis, tai nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų, jų atsakomybės bei bendro dalyvavimo misijoje. Šventasis Tėvas patvirtino jų lygiateisiškumą akolitų, liturginių skaitovų ir katechetų tarnystėje bei galimybę užimti kitas pasauliečiams skirtas bažnytines pareigas. Kardinolas Ž. Hiolerichas priminė, jog kai kurios dalinės Bažnyčios iškėlė klausimą dėl galimo diakonato moterims ir atsiliepdamas į tai, popiežius Pranciškus, siekdamas gilesnio teologinio šios tarnystės apmąstymo, jau sudarė komisiją. Apie tai, matyt, bus diskutuojama ir būsimoje Vyskupų Sinodo asamblėjos sesijoje, įsijungiant kitų denominacijų broliškiems delegatams. Pastebėtas didelis jų noras dalyvauti tame susitikime, suvokiant jo reikšmingumą: visi supranta, kad sinodinis procesas yra viena iš svarbių prielaidų siekiant regimos visų krikščionių vienybės.

Apie Dievo tautos misiją

Pristatytame darbo dokumente, turinčiame prasmingą antraštę „Kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia“, daug dėmesio skiriama šiai sampratai aptarti, kviečiant pagilinti patį Bažnyčios slėpinio supratimą. Pripažįstama, jog šis apmąstymas, tiek pastoraciniu, tiek ir teologiniu atžvilgiu, turi visiems tikintiesiems padėti geriau susiorientuoti ir veikti dabartiniame siektino atsivertimo ir permainų darymo kelyje. „Kristuje, viso pasaulio šviesoje, mes esame viena Dievo tauta, pašaukta būti vienybės su Dievu ir visos žmonijos bendrystės ženklu bei įrankiu, – teigiama toliau aptariamame darbo dokumento įžanginiame skyriuje „Pamatai“. – Mes tai įprasminame kartu keliaudami per istoriją, darniai sugyvendami ir dalyvaudami sąveikaujant su Švenčiausiąja Trejybe“. Jame patvirtinama, kad šis supratimas atspindi visų krikščionių bendros misijos esmę, kuri giliai įsišaknijusi į gyvąją Bažnyčios tradiciją ir dar labiau sutvirtinama sinodinio proceso eigoje. Pagrindinis tokio apibūdinimo bruožas išreiškia nuostatą, jog „krikštas vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ formuoja mistinį, dinamišką ir bendruomenišką Dievo tautos tapatumą. Tokiu būdu, kiekvienas jos narys kviečiamas į gyvenimo pilnatvę su mūsų Viešpačiu Jėzumi, kuris nukreipia į didžiąją misiją ir laisvą išganymo priėmimą (plg. Mt28, 18-19). Dokumente pabrėžiama, kad krikštu pagrįstą Dievo tautos tapatumą ir vienovę aiškiai ir išsamiai apibūdino apaštalas Šv. Paulius savo Laiške galatams: „Visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje“. (Gal3, 26-28). Aiškinant Dievo tautos ir Bažnyčios sampratą, „Instrumentum laboris“ įžanginiame skyriuje gausiai pasiremiama ir Vatikano II Susirinkimo dogmine konstitucija apie Bažnyčią „Lumen Gentium“. Štai kalbant apie bendruomenišką jos prigimtį, primenama, jog „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į Tautą, kuri Jį teisingai pažintų ir šventai Jam tarnautų“ (LG, 9). Sinodiškumo supratimas puikiai dera į šią dinamišką Dievo tautos viziją, kurioje patvirtinamas visuotinis pašaukimas į šventumą ir apaštalavimą bei, kad Jėzui vadovaujant ir Šventajai Dvasiai įkvepiant, žengiama į dangiškojo Tėvo artumą. Šiame kelyje sinodinė ir misionieriška Dievo tauta skelbia ir liudija Gerąją naujieną tuose skirtinguose kontekstuose, kuriuose jai tenka gyventi ir veikti. Evangelizuodama ji keliauja per istoriją su visais pasaulio žmonėmis, jų nacionalinėmis kultūromis, tradicijomis ir tikybomis, vesdama dialogą, dalindamasi džiaugsmais ir išbandymais.

Svarbu suprasti, kad Dievo tauta, keliaudama per išganymo istorijos tarpsnius ir išpildydama savąją misionierišką užduotį, nėra paprasta pakrikštytųjų suma, bet Bažnyčia su įsisąmonintu „mes“, kaip bendruomeniškas subjektas. Tik su tokiu siekiamo sinodiškumo bruožų suvokimu ir praktiniu realizavimu, ji gali priimti Dievo paskirtą išganymą ir pasitikinčiai bei nuolankiai evangelizuodama skleis­ti kitiems. Toje kelionėje žengiantį, tikėjimu ir krikštu grindžiamą, Bažnyčios narių junginį ištikimai lydi Švč. Mergelė Marija, kuri „šviečia keliaujančiai Dievo tautai, kaip tikros paguodos ir vilties ženklas“ (LG, 68). Lydi apaštalai ir kankiniai, dėl tikėjimo paaukoję gyvybes, bei visi šventieji, einantys pirma mūsų ir rodydami tvirta ištikimybe paremtą kryptį. Tačiau svarbiausias šios mobilios egzistencijos elementas yra Viešpats Jėzus, kuris, kaip pasaulio šviesa, pirmiausia šviečia Bažnyčiai, tapusiai Kristuje „tarsi sakramentu arba artimos jungties su Dievu bei visos žmonių giminės pirminės vienybės ženklu ir įrankiu“ (LG, 1). Darbo dokumente vaizdingai nurodoma, kad Bažnyčia nešviečia pati iš savęs, bet, kaip Mėnulis, skleidžia atspindėtą Kristaus šviesą. Todėl ir jos misija negali būti suprasta kaip savarankiška, bet kaip jungties sakramento pavidalu priimta atsakomybė, šiame santykyje su Dievu įprasminant nuolankią tarnystę visos žmonijos šeimai. Šis bendros atsakomybės suvokimas tampa ypač svarbus dabarties socialinėmis sąlygomis, kai įsivyravus visuotiniam abejingumui, dalyvavimo bendruomenės reikaluose krizei, dažnai nebelieka pojūčio, kad visus mus sieja bendra lemtis. Tenka pripažinti, jog paplitusi pernelyg individualistinė laimės siekio koncepcija, deja, kartais daro įtaką ir suvokti trokštamą išganymą. Todėl Bažnyčia, teisingai išgyvendama savąją misiją, turi pristatyti Dievo planą, skirtą išganymo pastangomis suvienyti žmoniją su savimi. „Mes ne save pačius skelbiame, bet Jėzų Kristų, kaip Viešpatį“ (2Kor4, 5), moko apaštalas šv. Paulius, ir šis supratimas žvelgiant iš katalikiškos perspektyvos, skatina Bažnyčią vesti dialogą su kitomis krikščioniškomis tradicijomis, gerbiant kiekvienos jų savitumą. Tokiu būdu sinodiškumas plačiąja prasme gali būti suprastas, kaip visų krikščionių žengimas su Kristumi Dievo Karalystės link, į evangelizavimą įtraukiant visą žmoniją. Įgyvendinant šią misiją abipusiai įsiklausoma, vyksta dialogas, skelbiamos bendros įžvalgos, ieškoma sutarimo, kuriame atsižvelgiama į Kristaus buvimą ir Šventosios Dvasios dalyvavimą. Svarbu pabrėžti, kad pirmutinis Bažnyčios misijos aktas yra klausymas, nes vėlgi, kaip tvirtina apaštalas šv. Paulius, pats tikėjimas kyla iš klausymo (plg. Rom10, 17). Taigi, reikia klausyti skelbiamo Dievo Žodžio, skatinančios Šventosios Dvasios, vienas kito, atsižvelgiant į gyvąją Bažnyčios tradiciją ir jos Magisteriumą. Per visą šio sinodinio proceso eigą Bažnyčia iš naujo patiria, ką visada moko Šventasis Raštas: skelbti galima tik tai, kas buvo išgirsta. 

Pašaukimų ir charizmų sąveika

Būsimos Sinodo sesijos darbo dokumente aiškinama, jog sinodiškumas turi būti išreikštas Bažnyčios kasdieniniame gyvenime ir veikime – modus vivendi et operandi – per individualų ir bendruo­meninį Dievo Žodžio klau­symą ir Eucharistijos šventimą, tame broliškame santykyje atliekant Dievo tautai paskirtą misiją. Be abejonės, svarbus vaidmuo tenka ir bažnytinėms struktūroms, kurioms vadovauti turi būti parinkti gilaus tikėjimo kompetentingi asmenys. Dokumente patvirtinama, kad sinodiškumas jokiu būdu nereiškia menkinimo to ypatingo autoriteto ir išskirtinės užduoties, kurią Kristus patiki ganytojams. Vyskupai su savo artimiausiais bendradarbiais kunigais, ypač apaštalo Šv. Petro įpėdinis Romos vyskupas, „yra nuolatinis ir regimas visų Bažnyčios narių vienybės pradas ir pamatas“ (plg. LG,23). Primintas ir popiežiaus Pranciškaus pastebėjimas, išsakytas 2017 metais minint Vyskupų Sinodo steigimo 50-ąsias metines, jog svarbu tinkamai vertinti hierarchinės tarnystės bei kolegialumo svarbą, kad Bažnyčioje vyktų atsivertimas ir atsinaujinimas. Reikia priimti kitus tų Dievo tautos narių pašaukimus ir charizmas, kuriuos Dievas pašaukė į bendruomenę, kad jie su tikėjimu žvelgtų į Jėzų, kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį ir sudarytų Bažnyčią, tarsi regimą šios išganingos bendrystės sakramentą. Plisdama po visus kraštus, įsiprasmindama žmonijos istorijoje, Bažnyčia tuo pačiu peržengia laiko ir erdvės ribas. Įveikdama gundymus ir išbandymus, ji lieka ištikima Viešpaties sužadėtinė ir su Šventosios Dvasios paraginimu, niekada nepaliauja atsinaujinusi (plg. LG, 9). Pritardama pašaukimų ir charizmų įvairovei bei gausai, Šventoji Dvasia skatina Dievo tautą ją tinkamai priimti ir panaudoti konkretaus kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimo ir bendros misijos gerovei. Pabrėžiant šio veikimo atsakomybę, „Instrumentum laboris“ tekste nurodomos trys pagrindinės užduotys tai misijai įgyvendinti. Pirmiausia  patvirtinama, kad būtina atnaujintai skelbti ir perduoti krikščionišką tikėjimą visais taikiais būdais bei priemonėmis, kurios yra tinkamos konkrečiam šiandienos kontekstui. Kita svarbi užduotis yra liturginio bei sakramentinio gyvenimo atnaujinimas, pradedant nuo Eucharistijos šventimo apeigų, kurios turi būti gražios, kilnios, prieinamos visiems gausiai dalyvaujant, įkultūrintos į vietines tradicijas, kad sustiprintų misionierišką impulsą.

Pagaliau trečioji užduotis kyla iš liūdno pripažinimo, kad dėl stiprios sekuliarizacijos įtakos menkėja tikėjimo praktikavimas. Todėl plečiant naujosios evangelizacijos pastangas, reikia skatinti visų tikinčiųjų, vyrų ir moterų, skirtingų kartų, įvairių socialinių sluoksnių ir kultūrų bendrystę, ypač stengiantis pasiekti vargšus ir atstumtuosius.

Žvelgiant iš sinodiškumo perspektyvos, visi pakrikštytieji asmenys yra pašaukti ne slėpti savo talentus ir gebėjimus, bet stengtis geriau juos atpažinti, kaip Šventosios Dvasios dovanas. Jas reikia prasmingai panaudoti veikiant dėl bažnytinės bendruomenės ir viso pasaulio gerovės žvelgiant į bendrą krikščioniškąją atsakomybę.

Vyskupų Sinodo sesijos darbo dokumente ypač kviečiama atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų, kaip brolių ir seserų Kristuje abipusiškumą, jiems galimai veikiant lygiomis teisėmis bendroje Bažnyčios narių misijoje, užimant pasauliečiams skirtas atsakingas pareigas pastoracinėse struktūrose. Kaip nurodoma Šventajame Rašte, moterys buvo Dievo pasirinktos būti pirmosiomis Prisikėlimo liudytojomis ir skelbėjomis, todėl savuoju krikštu priėmusios Šventosios Dvasios dovanas, jos yra pašauktos pilnavertiškai tarnauti Kristaus paskirtai misijai. Dokumente pastebima, kad Bažnyčia savuoju sinodiško veikimo stiliumi, gali pateikti reikšmingą pavyzdį ir pasaulietiniam visuomenės gyvenimui dabartinėje epochoje, paženklintoje išaugusios nelygybės, padidėjusio nusivylimo netgi pačia demokratija. Joje įsivyravus rinkos konkurencijai ir žmonių santykiuose, stiprėjant pagundai visus konfliktus spręsti jėga, o ne dialogu, sinodiškumas gali pasiūlyti pozityvų įkvėpimą ir politiniam veikimui. Sinodinio proceso patrauklumą skatina ne vadybos strategija, bet praktika, išgyvenama padėkos dvasioje, atsiliepiant į žmogiško kitų priėmimo bei pripažinimo poreikį konkrečiomis aplinkybėmis. Sinodinis veikimas taip pat meta iššūkį paplitusiai socialinei atskirčiai, izoliavimuisi ir kraštutiniam individualizmui, kuris kartais netgi daro neigiamą įtaką bažnytinei aplinkai, menkindamas abipusį palaikymą ir atsakomybę už bendrąjį gėrį. Lygiai taip pat sinodiškumas prieštarauja perdėtam kolektyvizmui, kuris slopina asmeninę iniciatyvą, neleidžia būti laisvais savosios pažangos kūrėjais. Pasirengimu išklausyti visus, ypač varginguosius, sinodinis stilius yra ryškus kontrastas dabar įsivyravusiam galios demonstravimui, kuris nutildo silpnųjų, marginalizuotų ir mažumų balsą. Taigi, sinodinio proceso pastangos viską tinkamai sureguliuoti vadovaujantis susitaikymo ir pasitikėjimo atstatymo nuostatomis, gali teigiamai atsiliepti tiek Bažnyčios, tiek ir visuomenės gyvenime. Todėl reikia drąsiai žengti šiuo sinodišku keliu, stiprinant Dievo tautos misionierišką įsipareigojimą mūsų Bažnyčiai ir pasauliui, meldžiant paramos ir daugiau dovanų iš Aukštybių šiam veikimui.

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. rugpjūčio 9 d., nr. 9 (205)