Daugiau skaidrumo ir atsakomybės

Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija paskelbė antrąją metinę ataskaitą

Mindaugas BUIKA

Naujos ataskaitos bruožai

Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija (toliau Komisija) paskelbė savo antrąją metinę ataskaitą už praėjusiais 2024 metais nuveiktus darbus, kurioje pabrėžiama būtinybė užtikrinti didesnį tyrimo skaidrumą bei supaprastinti pranešimų apie seksualinio išnaudojimo Bažnyčios aplinkoje atvejus pristatymo tvarką.

Spalio 16 dieną publikuotame dokumente taip pat siūloma palengvinti procedūras, pagal kurias būtų baudžiami ir šalinami iš pareigų bažnytiniai vadovai, kurie savo sprendimais ar neveiklumu stabdė teisingumo įgyvendinimą, pripažįstant ir prisiimant atsakomybę už aukų patirtą skriaudą. Pačioms aukoms turi būti garantuotas „informuotas išklausymas“ bei visa reikiama ekonominė, psichologinė ir sielovadinė parama, joms pačioms veiksmingai dalyvaujant teisingumo atstatymo ir skaudžių žaizdų išgydymo procese. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, jog būtina remti vietines vyskupų konferencijas, kad jos atsakingai ir nuosekliai įgyvendintų žinomas Šventojo Sosto gaires jauniems ir pažeidžiamiems žmonėms apsaugoti aktyviau prisidedant apaštaliniams nuncijams. Tekste nurodomas ir Romos kurijos dikasterijų bendradarbiavimo vaidmuo nepilnamečių apsaugos srityje bei pastangos skatinant tokį veikimą visose visuomenės gyvenimo ir šeimose, ypač jaunimo ugdymo institucijose. Komisijos pirmininkas prancūzas arkivyskupas Tibo Verni (Thi­bault Verny), kurį popiežius Leonas XIV į šias atsakingas pareigas paskyrė liepos mėnesį, šią misiją apibūdino, kaip „nuolatinę ir nesibaigiančią piligrimystę“ tikrojo atsivertimo skatinimo ir teisingumo įtvirtinimo kryp­timi. Po ataskaitos paskelbimo interviu Vatikano žiniasklaidai jis patvirtino, kad Šventasis Tėvas nori, jog Komisijos darbas iš tikrųjų turėtų tęstinį pobūdį ir būtų vis labiau gilinamas bei plėtojamas tarptautiniu mastu. Arkivyskupas T. Verni sakė, kad jis ir Komisijos sekretorius buvo rugsėjo pradžioje priimti popiežiaus Leono XIV privačioje audiencijoje ir jam pristatė metinę ataskaitą, su kuria atidžiai susipažinęs Šventasis Tėvas rekomendavo ją paskelbti.

Išsamiau aptardamas dokumen­tą, Komisijos pirmininkas nurodė, kad jame ypač juntami trys aspektai. Pirmiausia buvo atsižvelgta į komen­tarus, kurie pasirodė po pirmosios ataskaitos publikavimo ir kuriuose pabrėžtas nepakankamai pristatytas pačių seksualinio išnaudojimo aukų balsas. Dėl to, rengiant antrąją metinę ataskaitą, buvo įjungta nemaža grupė – apie 40 – aukų iš viso pasaulio, kurie reikšmingai prisidėjo savo pastebėjimais, paremtais asmeniniu patyrimu. 

Kitas svarbus naujosios atas­kaitos bruožas, tai duomenų praturtinimas naudojantis kitais šaltiniais už pačios Bažnyčios ribų, pavyzdžiui, faktais, kuriuos nustatė Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių komitetas ir jų palyginimas su Bažnyčioje vestų tyrimų rezultatais atskirų šalių atvejais, kas įgalino gauti geresnį padėties pristatymą. 

Trečiasis reikšmingas ataskaitos aspektas – tirti pasirinktos atskiros šalys bei vienuolijos, išsamiau pateikiant vietinių Bažnyčių veiklos vertinimą kovoje su seksualinio išnaudojimo reiškiniu. „Kiekvienoje metinėje ataskaitoje mes nesame pajėgūs apimti visas šalis, todėl kasmet dėmesys sutelkiamas į kai kurias iš jų, stengiantis, kad būtų atstovaujamos įvairios pasaulio dalys ir žemynai“, – aiškino arkivyskupas T. Verni. 

Antrojoje ataskaitoje aptariama padėtis, susidariusi Italijoje, Gabone, Japonijoje, Pusiaujo Gvinėjoje, Gvinėjoje, Etiopijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Maltoje, Korėjoje, Graikijoje, Mozambike, Lesote, Namibijoje, Malyje, Kenijoje ir Šiaurės Afrikos regioninės vyskupų konferencijos teritorijoje, kuri apima Alžyrą, Maroką, Vakarų Sacharą, Libiją ir Tunisą. Informacija iš šių labai skirtingų šalių parengta remiantis pateiktais vietinių komisijų darbo rezultatais, vyskupų ad-limina vizitais į Romą, įskaitant pačios Komisijos narių apsilankymus. Komisijos atstovai apsilankė ir gavo duomenis septyniose iš 16 Italijos regioninių vyskupų konferencijų, pripažindami daromą pažangą nepilnamečių išnaudojimo prevencijos ir apsaugos srityse. Italijos vyskupų konferencija, kurią sudaro ganytojai iš 226 šalies vyskupijų ir arkivyskupijų, pateikė daugiasluoksnę tokių nusikaltimų įveikimo sistemą, kurioje veikia 108 seksualinio išnaudojimo priėmimo ir išklausymo centrai, aprūpinti adekvačiai parengtu personalu. Bet tuo pat metu išlieka nemažai iššūkių, kadangi atskiruose Italijos regionuose padėti gana skirtinga, ypač santykyje su civiline teisėsauga bei pilietine visuomene. Taip pat dar nėra cen­tralizuotos tarnybos, kuri analizuotų iš regionų gautus pranešimus ir užtikrintų nuoseklų bei veiksmingą prevencijos proceso valdymą, dalyvaujant pačioms išnaudojimo aukoms.

Svarbu išklausyti aukas

Paklaustas, kodėl seksualinio išnaudojimo aukų dalyvavimas rengiant antrąją metinę ataskaitą buvo toks reikšmingas, Komisijos pir­mi­nin­kas pažymėjo, jog tai yra fundamentali nuostata kovojant su šiuo blogiu ir gydant žaizdas. Reikia eiti kartu su aukomis, jas palydėti nuolankiai ir rimtai išklausant, bandant paguosti bendrame liūdesyje. Tokio vieningo judėjimo į priekį tikslas yra ne tik tiesos atskleidimas, bet ir stengimasis įžvelgti, kokie reikalingi sprendimai, kad būtų apsaugoti labiausiai pažeidžiami asmenys. „Kada nukentėjusieji ateina pasidalinti savo parodymais, jie laukia pripažinimo ir tam tikro atlyginimo, – sakė arkivyskupas T. Verni. – Bet svarbiausia, jie tikisi veiksmų, kurių būtų imtasi siekiant užkirsti kelius, kad šios problemos daugiau nepasikartotų. Aukos tikrai padeda mums judėti į priekį ir mes negalime be jų teisingai veikti“. 

Beje, panašias mintis ganytojas išsakė ir kiek anksčiau spalio pradžioje vykusioje Komisijos plenarinėje asamblėjoje, kuri buvo surengta Lenkijos mieste Krokuvoje. Tai buvęs pirmas kartas nuo Komisijos įsteigimo 2014 metais, kai ji posėdžiavo ne Romoje, norint pabrėžti Komisijos pasiryžimą, kiek įmanoma artimiau bendradarbiauti su vietinėmis vys­kupų konferencijomis ir vyskupijomis, siekiant kuo geriau susipažinti su vietos dalinės Bažnyčios realijomis bei nepilnamečių apsaugos padėtimi vienoje ar kitoje šalyje. Prisiminta, kaip 2021 metais Komisija, kartu su Lenkijos vyskupais šalies sostinėje Varšuvoje buvo surengusi didelę tarptautinę konferenciją dėl vaikų ir pažeidžiamų asmenų saugumo užtikrinimo Vidurio ir Rytų Europos šalių bažnytinėje aplinkoje. Dabar susitikimas vyko didžiojoje Krokuvos Dievo gailestingumo šventovėje, pradžioje Lagievnikuose pasimeldus prie gailestingumo apaštalės Šv. Faustinos Kovalskos kapo. Prisimintas ir čia besimeldusio popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II prašymas, kad gailestinga Dievo meilė plistų „smurto ir netikrumo kupiname pasaulyje“ ir kad ši patirtis taptų tikru vilties šaltiniu. „Mes čia atėjome sekdami tūkstančių tikėjimo žmonių pėdomis, eidami keliu, kurį mums nurodė Šv. Jonas Paulius II, patikėdami Bažnyčios ir žmonijos rūpesčius Gailestingajam Kristui, – maldoje  Krokuvos šventovėje kalbėjo arkivyskupas T. Verni. – Amžinasis Dieve, maloniai pažvelk į mus, stiprindamas ir mūsų gailestingumą, kad šiuo sunkiu laikotarpiu nenusiviltume, nepraras­tume drąsos, bet su dideliu pasitikėjimu būtume pasirengę išpildyti Tavo šventą valią“.

Vadovaujantis šiomis pamaldžiomis nuostatomis, kovoje su nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu bažnytinėje aplinkoje, esminis dalykas yra išklausyti nukentėjusiuosius. Pasak Komisijos pirmininko, teisingai susipažinti su padėtimi ir planuoti išgydančius veiksmus, įmanoma tik reikiamą dėmesį skiriant aukų liudijimui ir veikiant kartu su jomis, nes tada įmanoma priimti veiksmingas prevencijos piktnaudžiavimui priemones, siekiant, kad Bažnyčia taptų „saugiais namais“. Jis pabrėžė, jog šioje srityje svarbu bendradarbiauti su pilietine bendruomene, kadangi Bažnyčia nėra atskirta nuo visuomenės, bet įterpta į ją. Todėl reikia klausytis vieniems kitų, vesti dialogą, kad būtų vystoma jaunų ir pažeidžiamų žmonių apsaugos kultūra, numatomi visi iškylantys pavojai. Tuo pačiu reikia plėtoti bendradarbiavimą tarp vietinių Bažnyčių ir vyskupijų, dalytis patirtimi ir praktikoje pasiteisinusiais veikimo būdais. Arkivys­kupas T. Verni pastebėjo, kad mes ne­turime jaustis saugūs nuo tolesnių seksualinio piktnaudžiavimo pavojų, jei tik paskelbėme reikiamą veiksmų programą, įkūrėme atitinkamas struk­tūras ir tuo viskas užsibaigė. Toks nusiraminimas ar netgi pasipriešinimo blogiui nuovargis yra didžiausias rizikos faktorius bei galimų netinkamų sprendimų priežastis. Todėl subsidiarumo principas bei broliška bendrystė tarp vyskupų konferencijų ir vienuolijų su tarpusavio paraginimu bei paskatinimu turi esminę reikšmę. Galiausiai Komisijos pirmininkas paminėjo ir nekaltumo prezumpcijos principą, kurio reikia laikyti šioje didelio jautrumo, lankstumo ir atidumo reikalaujančioje srityje. Nekaltumo prezumpcija yra svarbus tiek civilinės baudžiamosios teisės, tiek bažnytinės kanonų teisės elementas, todėl iškilus abejonėms, reikalingas nuoseklus tyrimas. Kita vertus, kaip rodo praktika, melagingų kaltinimų dalis dėl išnaudojimo yra labai maža, o organizuotos  „pakabinimo“ provokacijos, padaryto nusikaltimo esmės nekeičia.

Sisteminių spragų apraiškos

Interviu Vatikano žiniasklaidai arkivyskupas T. Verni paklaustas dėl antrojoje ataskaitoje minėtų vadinamųjų sisteminių spragų istoriniame kontekste (ypač po Vatikano II Susirinkimo reformų neteisingo supratimo ir moralinio atsipalaidavimo), kurios dalinai sąlygojo seksualinių apraiškų paplitimą Bažnyčios gyvenime. Atsakydamas jis priminė Prancūzijos vyskupų konferencijos 2021 metais padarytą pareiškimą po seksualinių nusikaltimų tyrimo, kuriame kaip tik pabrėžtos sisteminio pobūdžio piktnaudžiavimo ištakos. Ganytojai pabrėžė, jog reikia matyti ne vien tik į bažnytinę aplinką prasiskverbusių individų nusikalstamo veikimo rezultatus, bet ir platesnį kontekstą: abejotinus pokyčius Bažnyčios struktūrose, nesveiko mentaliteto formavimąsi, praktikos Katalikų Bažnyčios iškrypimus, kurie įgalino tokių aktų padažnėjimą ir tęstinumą, neleido, kad jiems iš karto būtų užkirstas kelias, o prasižengėliai griežtai nubausti. Tinkamas atsakymas į tuos negatyvius nesenos praeities aspektus, Komisijos pirmininko įsitikinimu, būtų „širdžių atsivertimas“ ir ryžtingas įsipareigojimas to reiškinio prevencijai. Įsipareigojimas kiekvieno Bažnyčios nario, kiekvieno tikinčiojo, o ne vien tik paskirtų ekspertų ir ganytojų, tvirtai laikytis Bažnyčios priimtų direktyvų (vademecum) ir publikuojamų gairių. Nusikaltimų aukos su būdingu pozityviu radikalumu, kaip tik kviečia į tokį teisingumo atstatymo pobūdį, kad jis vestų į širdžių atsivertimą bei atsinaujinti būtinas permainas Bažnyčioje, kad išnaudojimo atvejai daugiau nepasikartotų ir jokiu būdu nebūtų toleruojami. Arkivyskupas T. Verni atkreipė dėmesį, kad Tikėjimo mokslo dikasterijos paskelbtose direktyvose ypatingas dėmesys skiriamas drausminėms procedūroms, kurias reikėtų tobulinti, kad būtų labiau susitelkta į jaunų bei pažeidžiamų žmonių apsaugą bei piktnaudžiavimo prevenciją, atsižvelgiant į nacionalinių kultūrų ir tradicijų bruožus, kurie gali būti gana skirtingi, kaip ir reparacijų aukoms galimybės.

Ataskaitoje pažymima, kad Bažnyčia Europoje ir Jungtinėse Valstijose įsipareigojimą atlyginti seksualinių nusikaltimų aukoms sutelkia į finansinę kompensaciją ir tai kelia riziką, kad bus sumenkintas gydymo proceso holistinis pobūdis, nes pirmenybę reikia teikti dvasinei pagalbai ir nuolankiai sielovadai. Be to, tenka pripažinti, jog daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių bažnytiniai ištekliai nėra pakan­kami tokiam atlygimui ir reikia ieškoti kitų būdų bei labiau remtis tarptautine parama. Kaip tik šiam tikslui 2022 metais Komisijoje buvo iškelta „Memorare iniciatyva“, kurios pa­grindu renkamos lėšos išsivysčiusių šalių vyskupų konferencijose, vie­nuolijose ir katalikiškose filantropinėse organizacijose, kad šios gautos aukos papildytų ribotus Globalinių Pietų bažnytinių bendruomenių išteklius seksualinio išnaudojimo klau­simams spręsti. Paskelbtoje antroje metinėje ataskaitoje nurodyta, jog šiuo metu pasirašyta 20 „Memorare iniciatyvos“ susitarimų su įvairių regionų vietinėmis Bažnyčiomis nuo Ruandos iki Venesuelos, nuo Malavio iki Paragvajaus ir dar dėl dešimties vyksta derybos. Arkivyskupas T. Verni pripažino, kad „Memorare iniciatyva“ yra puikus įsiklausymo ir bendradarbiavimo su vietinėmis vys­kupų konferencijomis pavyzdys, dalinantis geriausia praktika ir rodant reikiamą materialinį solidarumą bendrose užduotyse. Jis taip pat pabrėžė stiprėjantį Komisijos integralumą Romos kurijos sistemoje ir dialogą su įvairiomis dikasterijomis, ką patvirtino antrosios metinės ataskaitos rengimas. Kitas geras bendradarbiavimo pavyzdys yra didėjantis apaštalinių nuncijų indėlis, padedantis tobulinti Komisijos darbų metodiką, atsižvelgiant į nacionalinių aplinkybių įvairovę. 

Popiežius veda pavyzdinį dialogą

Tęsiant apžvalgą, reikėtų dar kartą sugrįžti prie svarbaus dialogo su seksualinį dvasininkų išnaudojimą patyrusiais asmenimis, siekiant išgydymo ir to baisaus blogio likvidavimo. Tam tinkamą pavyzdį rodo pats popiežius Leonas XIV, pastarosioms savaitėmis turėjęs net kelis tokio pobūdžio susitikimus. Štai lapkričio 8 dienos popietę jis audiencijoje priėmė penkiolikos asmenų grupę iš Belgijos, kurie, dar būdami nepilnamečiai, patyrė vietinės dvasininkijos išnaudojimą. Pagal Šventojo Sosto spaudos tarnybos pranešimą, privatus susitikimas vyko artumo aukoms, įsiklausymo ir dialogo atmosferoje, kupinoje gilaus nuoširdumo ir atvirumo. Pokalbis užtruko net tris valandas, aukoms dalinantis skaudžia patirtimi ir buvo užbaigtas intensyvios maldos susikaupimu. Grupę atlydėjo Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos nariai, kurie palaiko glaudžius ryšius su Belgijos vyskupų konferencija: toje šalyje jie lankėsi liepos mėnesį ir atidžiai stebėjo aukų dvasinio išgydymo procesą. Dauguma grupės narių, kurie susitiko su Šventuoju Tėvu, buvo pasimatę ir su popiežiumi Pranciškumi per jo apaštalinį vizitą Belgijoje 2024 metų rugsėjį. Tuometinį susutikimą sostinėje Briuselyje buvo surengusi apaštalinė nunciatūra, suteikiant galimybę išnaudojimo aukoms pasidalinti savo skaudžia patirtimi ir išreikšti viltį, jog Bažnyčia patvirtins įsipareigojimą užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui, suteikiant visokeriopą paramą šiuos dvasininkų nusikaltimus išgyvenusiems asmenims. Pranešama, kad popiežius Pranciškus, kuris per savąjį pontifikatą atliko didžiulį darbą, kad Bažnyčioje būtų ryžtingai kovojama su tokiomis gėdingomis apraiškomis, išreiškė dėkingumą už aukų drąsą pristatyti tai, ką jie patyrė būdami vaikai ir buvo labai dėmesingas jų patirtiems siūlymams bei pageidavimams.

Spalio 20 dieną popiežius Leonas XIV privačioje audiencijoje priėmė šešis tarptautinio tinklo „Užbaigti dvasininkų piktnaudžiavimą“ („Ending clergy abuse“, ECA) valdybos narius. Ši globalinė žmogaus teisių gynimo asociacija, kurią sudaro 30 šalių iš visų žemynų atstovai, aktyvistai bei seksualinio išnaudojimo aukos, darbuojasi dėl didesnio teisingumo, žalos atlyginimo ir vadinamosios „nulinės tolerancijos“ tokio pobūdžio nusikaltimams Katalikų Bažnyčioje ir visoje visuomenėje. Po susitikimo ECA vadovai žiniasklaidai pasakojo, kad Šventasis Tėvas pakvietė juos kalbėti visiškai laisvai ir atidžiai išklausė jų asmenins pastabas bei siūlymus, kaip iš tiesų seksualinio išnaudojimo riziką priartinti prie „nulio“ bei padėti tiems, kurie tapo tokių nusikaltimų bažnytinėje aplinkoje aukomis. Audiencija buvo suteikta atsiliepus į ECA vadovų laišką su prašymu juos priimti, atsižvelgiant į popiežiaus Leono XIV pradedant pontifikatą išsakytą poreikį „tiesti dialogo tiltus ir kartu žengti į tiesos, teisingumo bei atvirumo atstatymą“ visoms problemoms spręsti. Kadangi susitikimas vyko maždaug tuo metu, kai Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija pristatė savo antrąją metinę ataskaitą, Šventasis Tėvas pasiūlė artimesnį ECA ir Komisijos artimesnį bendravimą, nes abi šios institucijos dalinasi tuo pačiu tikslu siekti, kad būtų mažiau seksualinio išnaudojimo atvejų ir kiekvienas jų būtų nuosekliai ištirtas su teisingumo atstatymu. 

Galiausiai galima priminti popiežiaus Leono XIV mintis, išsakytas pasiųstame kreipimesi į vienuoles ir vienuolius, lapkričio 17-19 dienomis dalyvavusius tarptautinėje konferencijoje tema „Kurti bendruomenes, kurios saugo orumą“. Šį susitikimą buvo surengusi Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija, norėdama labiau įtraukti vienuolijas į kovą su seksualiniu išnaudojimu Bažnyčioje, kuriant orumo ir saugumo palaikymo kultūrą. Išplėtodamas šią mintį Šventasis Tėvas savo laiške pabrėžė, kad orumas yra dovana, gauta iš Dievo, kuris sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26) ir to neįmanoma pasiekti kokiais nors nuopelnais ar išsikovoti jėga. „Orumas – tai dovana, kuri mus pranoksta, nes gimsta iš meilės žvilgsnio, kuriuo Dievas nuolat žvelgia į kiekvieną iš mūsų, – rašo popiežius Leonas XIV. – Netgi, kai žmogaus veidas paženklintas išsekimo ir skausmo, jame atspindimas Kūrėjo gerumas, kaip šviesa, kurios jokia tamsa negali ištrinti“. Šio žvilgsnio vaisius yra pareiga rūpintis artimu esant kiekvienai aplinkybei, su pagarba ir švelnumu įsiklausyti į jo rūpesčius, dalintis našta ir viltimi. Tik imdamiesi atsakomybės mes galime sužinoti tiesą apie tikrąją laisvę, kuri yra ne dominavimas, bet tarnavimas, ne išnaudojimas, bet palydėjimas, Šio santykio su artimu pirmiausia laukiame iš tų, kurie yra Dievui pašventę visą savo gyvenimą ir seka Viešpatį vienuoliškais skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais, leidžiančiais pažinti autentišką meilę savojo ribotumo sąlygomis, rodyti pagarbą ir švelnumą atvira širdimi. Dėkodamas vienuolijų narėms ir nariams už pasiryžimą tokiomis nuostatomis bei intencijomis dalintis patirtimi ir žiniomis, kaip užkirsti kelią visų formų piktnaudžiavimui bei apsaugoti mažuosius ir silpnuosius, Šventasis Tėvas ragino tęsti šias įpareigojančias pastangas. Taip vienuolinės bendruomenės galės vis labiau tapti pavyzdinėmis pasitikėjimo ir dialogo vietomis, kuriose kiekvienas asmuo būtų gerbiamas, išklausomas ir vertinama, kuriose teisingumas išgyvenamas su gailestingumu, o atsivėrusios žaizdos tampa malonės angomis. Popiežius Leonas XIV kvietė Dievui pašvęstas bendruomenes tęsti bendradarbiavimą su Popiežiškąja ne­pilnamečių apsaugos komisija, kuri pasišventusi ugdyti jaunų ir pažeidžiamų žmonių globos kultūrą visoje Bažnyčioje.

Vatican Media nuotraukos

„Pro vita“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 12 (400)