Dėdė kunigas jungė visą giminę

Atmintis

(Šeimos istorija – kaip įdomiausia knyga)

Birutė Nenėnienė

Vienai dienai praėjus nuo 120-ojo gimtadienio (vasario 28-ąją) Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo patalpose kalbomis ir paroda prisimintas daug Lietuvos istorijai ir Bažnyčiai nuveikęs kunigas Vaclovas Strimaitis (1905 02 27–1929 06 18–1982 10 08).

Vaikų ir ainių pareiga

Į minėjimą atvyko archyvo darbuotojai, istorija besidomintys žmonės ir keletas gausios Štrimaičių giminės atstovų. Viena jų jau besiskirstant iš renginio atsidūsėjo: „Kas galėjo pagalvoti, kad dėdė bus taip pagarbiai minimas net Lietuvos archyve!“ O to gal būtų ir nebuvę, jei kunigo pasėtas grūdas – dėmesys savo šeimos ir krašto istorijai nebūtų sudygęs jaunesniosios kartos giminaičių širdyse. Ta sėkla apčiuopiama kad ir renginio pradžioje filialo vedėjos Ritos Peldžiuvienės pagarsintoje kun. V. Strimaičio įžvalgoje: „Sunku lietuviui pažinti savo krašto istoriją. Ir kur nebus sunku: pilis priešai griovė, piliakalnius patys arė, o senoviniai raštai užkeikti svetimu žodžiu. Nemažesnė sunkenybė yra ir su šeimų istorijomis, kurių pagrindinis šaltinis yra išlikusios metrikų knygos, o ir tos pačios sukeverzotos svetimomis kalbomis. Iš kur tad semtis žinių, reikalingų šeimų istorijoms atkurti? Belieka senelių pasakojimai, o ir tie besilpstančios atminties iškraipyti… Atsiras ir toks, kuris paklaus, o kam to reikia? Tuo tarpu jis pats rūpinasi savo karvės dokumentais, žino jos kilmę, protėvius, o užklaustas savo močiutės vardo ar mamos pavardės mykia lyg ta jo karvė, tarsi jis būtų augęs tvarte, bet ne šeimoje. Daug yra tokių, kurie nežino, iš kur tėvai kilę, nežino savo artimųjų giminaičių, nors jie buvo ir jo gyvenime reikšmingi žmonės. Žinoti tėvų ir senelių praeitį – tai vaikų ir ainių pareiga. Praeities žinios nors ir labai būtų nugrimzdusios, šaukiamos atsiliepia. Deja, mažai kas jas šaukia, mažai jos ir atsiliepia.“

Nenuginčijama vertybė 

2007 metais minint istoriko kunigo Vaclovo Strimaičio 100-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines giminaičių rūpesčiu išleista knyga „Istorikas kunigas Vaclovas Strimaitis ir jo artimieji“ tik 400 egz. tiražu yra nenuginčijama vertybė, suteikianti galimybę susipažinti su svarbiausiomis kunigo gyvenimo ir veiklos datomis, brolių ir seserų sudėtingais likimais, pateikiami jų atsiminimai, laiškai, susirašinėjimas su kitu garsiu istoriku kunigu Jonu Reitelaičiu, skelbiami V. Strimaičio bibliotekos ir archyvo aprašai, talpinama vienos iš daugybės jo surinktų parapijų istorijų 1928  metais aprašyta jo gimtoji Šunskų parapija. Knygą parengė viena iš kunigo dukterėčių bibliotekininkė  doc. dr . Stasė Matulaitytė kartu su jauniausiu kunigo broliu Ciprijonu Strimaičiu. 

Būsimasis kunigas mokėsi Šuns­kų pradžios mokykloje, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, studijavo Romoje. Jo darbo vietos – daug parapijų: Kudirkos Naumiestis, Šakiai, Gražiškiai, Meteliai, Alytus, Bagotoji, Veiveriai, Margininkai, Lazdijai. Visur, kur dirbo, rinko žinias apie to krašto žmones, istoriją. 1940 metais išleido knygelę „Gražiai-Gražiškiai“ apie to krašto istoriją. Į archyvą atkeliavo tik antroji šios knygos rankraščių dalis. Taip pat parašė pasakojimus apie Bagotosios, Kazlų Rūdos, Palangos, Pilviškių, Sasnavos, Šunskų parapijas, daug kitų darbų.

Du kilometrai istorijos

Kauno regioninio valstybės archyvo direktorius Gintaras Dručkus pastebėjo, jog jie, archyvarai iš Kauno ir Alytaus, atvažiavo pasidžiaugti marijampoliečių sėkme, kad jie gavo išskirtinį išskirtinio žmogaus dokumentų fondą ir juo papildo savo saugyklose esančius dokumentų rinkinius. Kaip žinia, Lietuvos archyvuose saugoma Lietuvos istorija, įvairios bylos – „tai daugiau nei du kilometrai tos istorijos saugoma Marijampolėje.“ Svečias sakė neabejojąs, kad kun. Vaclovo Strimaičio asmeninis archyvas, patekęs į Marijampolę, praturtins ne tik tyrinėtojų turimų dokumentų kiekius, bet ir savo turiniu prisidės prie mūsų istorijos išsaugojimo ir sklaidos, akcentavo, kad svarbu nepamiršti, jog istoriją kuria atskiri žmonės, o vienas iš jų – kun. Vaclovas Strimaitis.

Parodą kun. V. Strimaičio 120-ųjų gimimo metinių proga surengti pasisekė todėl, kad didžiulį kiekį įdomių ir svarbių kunigo surinktų ir asmeninių dokumentų, rankraščių apie bažnyčias, miestus, miestelius, kaimus, įvairių  nuotraukų, žemėlapių  praėjusių metų vasarą perdavė ir archyvui patikėjo kunigo giminaitės Dalia Strimaitytė ir Vilija Savčenkienė.

Giminaičių liudijimai

Kunigas istorikas Vaclovas Strimaitis kilęs iš didelės šeimos, iš 17 gimusių vaikų užaugo vienuolika. Kunigo šeimos istorija buvo sudėtinga. Trys jo seserys ir keturi broliai pateko į sovietinius kalėjimus, lagerius, tremtis…

Bet kokius renginio galimus oficialumus ištirpdė gyvas ir šiltas giminės atstovų pasidalijimas iš širdies plaukiančiais pačių ar vyresniųjų giminaičių persakytais  prisiminimais. Vie­na iš klebono trijų seserų anūkė, istorijos mokytoja Vilija Savčenkienė pirmiausia dėkojo, kad jų giminėje taip vadinamo „dėdulės“ raštai, dokumentai rado tinkamą saugią vietą ir jais galės pasinaudoti istorija besidomintys žmonės. Kalbėdama apie Štrimaičių šeimą moteris akcentavo, kad jų prosenelis, gausios šeimos tėvas, pirmiausia rūpinosi vaikų išmokslinimu, ir to buvo pasiekta. Toks dvidešimtojo amžiaus pradžioje kaimo žmonių požiūris ir mokslo siekis buvo didelė vertybė. Vyriausia anūkė Vilija liudijo, kai jos močiutė, kaip politinė kalinė, po dešimties metų kalėjimo sugrįžo iš Sibiro neturėjo kur gyventi, tai prisiglaudė ir šeimininkavo pas brolį Vaclovą, klebonavusį Bagotojoje, „o mūsų vasaros – pas močiutę, tai mes, anūkai, augome toje klebonijoje.“ Moteriai iš vaikystės likęs šmaikštaus, linksmo, turinčio humoro jausmą, pokštautojo dėdės kunigo paveikslas. Tą savitą humoro jausmą turinti ir visa Štrimaičių giminė. Pasak giminaitės, klebonija tiek Bagotojoje, tiek Alytuje buvo prieglauda visiems gimi­nėms, grįžusiems iš tremčių ir kalėjimų. Jis rūpinosi brolių, seserų paaugliais vaikais, kol jų tėvai buvo kalinami ar ištremti. Alytuje klebonijoje vienu tarpu gyveno bent penki giminaičiai vaikai. Reikėjo juos ir pamaitinti, ir aprengti, ir paaugliškus įgeidžius perprasti, turėti kantrybės, pasiaukojimo, atjautos, o svarbiausia – meilės, sklindančios iš paties dėdės kunigo širdies.

Vilija dar pasakojo apie dėdės klebono vaišingumą ir kiekvienam svetimam žmogui. Ji pastebėjo, kad dėdė klebonas savo šiltu bendravimu jungė visą giminę, vaikams aiškindavo giminystės ryšius. „Užtat mes žinome savo senelių, prosenelių, močiučių vardus, gimimo metus, kapus ir bendraujame antros ir trečios eilės pusbroliais, pusseserėmis – ir tai įskiepyta klebono“, – sakė Vilija.

Dalia Strimaitytė, istorikė, dabar Signatarų namų direktorė, pastebėjo, kad  kai jai buvo gal keturiolika metų, į rankas papuolė kunigo rašyta Štrimaičių giminės istorija ir ją perskaitė kaip pačią geriausią savo gyvenimo knygą. Įstrigo vieta, kur rašoma, kad brolis Bronius „išvyko į Vorkutą“, ir tai nuskambėjo, kaip kad išvykęs atostogauti. „Tada klausiau savo tėvų, kas ta Vorkuta, ko jis ten važiuoja… Tada tėtė pirmąkart papasakojo, kas yra Vorkuta ir kas yra trėmimai. Mane tai labai paveikė… Mąstant iš šiandienos perspektyvos tai yra labai romantiška istorija. Tai ką yra užrašęs Vaclovas Strimaitis yra neįkainojami dalykai. Tai dideli turtai Suvalkijos kraštui“.

Milžiniškas darbas

Parodą parengęs ir anksčiau „Suvalkiečio“ laikraštyje straipsnį apie kun. V. Strimaitį publikavęs Marijampolės filialo vyriausiasis archyvaras Rimvydas Urbanavičius patikino, kad dabar išeksponuoti tik dokumentų fragmentai iš gautos kunigo Vaclovo Strimaičio palikimo gausos. Dar užtruks laiko, kol archyvą susistemins, sutvarkys. Beje, dabar jau galima ekspoziciją apžiūrėti (P. Butlerienės g. 9, Marijampolė).

Pasak  R. Urbanavičiaus, Suvalkijos kraštas garsus kunigais, galingais istorikais. Tai Jonas Totoraitis, Jonas Reitelaitis, Pranas Račiūnas, Vaclovas Strimaitis. Ir kokį milžinišką darbą jie padarė! Dabar archyvuose leidžiama nusifotografuoti, atsišviesti, o ano meto tyrinėtojai istorikai ranka nusirašinėjo, net lenkiškus originalius dokumentus. Be to, dar tuo metu ne visada kunigus į archyvus įsileisdavo, tekdavo prašyti draugų pagalbos, tarpininkavimo… Kun. V. Strimaičio raštuose gal ne visada užfiksuoti labai tikslūs faktai, nes rėmėsi ir sakytine istorija. Tačiau jo ir kitų kunigų rūpesčiu istorijai liko labai svarbūs dalykai.  

Patirti ir kitokie sunkumai

Negalima pamiršti ir to, kad sovietiniais laikais Bažnyčia buvo persekiojama, kunigams tekdavo apsimesti esant paklusniems, net išbarti konfratrus taip stengiantis laviruoti tarp ateistinės valdžios reikalavimų. Archyvui perduotuose dokumentuose atsispindi ir kai kurie kunigo asmeninai reikalai, pavyzdžiui, 1970 metais perkėlimas iš Bagotosios parapijos į Lazdijus kuruojamas ne tik bažnytinės valdžios, bet ir Religijos reikalų tarybos prie ministerijos įgaliotinio Justo Rugienio.

Lazdijuose kun. V. Strimaitis dirbo iki mirties. Čia kaip dekanas ir klebonas  paminėjo ir kunigystės 50 metų jubiliejų. Tačiau per tuos dvylika metų lydėjo nelengvesnė dalia nei glausti ir globoti kalintus, tremtus giminaičius, jų vaikus. Šio laiko sunkumus puikiai iliustruoja pogrindžio leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK) užfiksuoti įvykiai (kalba netaisyta).

♦ Neseniai Veisiejų bažnyčia įsitaisė naują vėliavą: vienoje pusėje – kankinys šv. Sebastijonas ir šūkis: „šv. Sebastijonai, globok mūsų jaunimą“, o antroje – mergaitė apkabinusi kryžių ir šūkis: „Kryžius kankinių tvirtybė, kryžius – skęstančios tautos viltis“. Vėliava raudonos spalvos, kaspinai – raudoni ir geltoni, o mergaičių suknelės – raudonos ir žalios. Rugsėjo pabaigoje iš Vilniaus atvykęs įgaliotinis K. Tumėnas kartu su Lazdijų raj. pirmininko pavad. Vanagu ir dekanu kun. Strimaičiu Veisėjuose apžiūrėjo vėliavą. Po to pareikalavo, kad klebonas pakeistų kaspinus ir šūkį. Vietoje geltonų kaspinų gali būti balti, o vietoje žodžio „skęstančios“ gali būti „tikinčios“. Klebonas sutiko, bet parapiečiai stebisi: tauta iš tikrųjų skęsta degtinėje ir negimusių kūdikių kraujuje, o tautinės Lietuvos vėliavos spalvas galima rasti kiekviename gatvės šviesafore. Nejaugi ir juos reikią išvaryti? (LKBK, 1976, nr. 25).

♦ 1977 m. Lazdijų raj. Vykdomasis komitetas pradėjo reikalauti, kad Kapčiamiesčio parapijos komitetas pasirašytų sovietinės valdžios sukurtą antibažnytinę „sutartį“. Parapijos komitetas delsė. Tada rajono valdžios paragintas Lazdijų dekanas kun. Vaclovas Strimaitis pradėjo raginti Kapčiamiesčio kleboną kun. Igną Plioraitį imtis iniciatyvos ir paspartinti sutarčių sudarymą. Dekanas įrodinėjo, kad čia esąs geras ir svarbus dalykas! Niekas neklausė ir dekano prašymų, kadangi jų įkvėpėja buvo ne Bažnyčia, o bedieviška valdžia. Rajono Vykd. Komiteto pirmininko pavaduotojas Vanagas asmeniškai daug kartų agitavo ir kleboną, ir parapijos komitetą greičiau pasirašyti sutartį, tačiau reikalas iš vietos nejudėjo. 1978 m. kovo 31 d. vėl skambino Lazdijų dekanas, ragindamas ne tik sutvarkyti „sutartį“, bet ir siūlydamas palydėti kun. Plio­raitį į rajono vykdomąjį komitetą, kad atsiprašytų valdžią už nesklandumus. Tai bent „uolumas“!

♦ 1978 m. gegužės 24 d. į Kapčiamiestį atvyko pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas ir ragino parapijos kleboną padėti sutvarkyti „sutarties“ pasirašymą. Mandagioje formoje įgaliotinis gąsdino, kad nesudarius sutarties, galima uždaryti bažnyčią, arba vietinė valdžia savo iniciatyva kvies žmones ir sudarys sutartį.

♦ 1979 m. balandžio 16 d. Lazdijų dekanas Strimaitis vėl teiravosi Kapčiamiesčio klebono apie parapijos komitetą ir ar jis esąs valdžios patvirtintas?

Gegužės mėnesį rajono pavaduotojas Vanagas kvietė kai kuriuos Kapčiamiesčio tikinčiuosius ir įkalbinėjo pasirašyti „sutartį“.

♦ 1979 m. rugsėjo 4 d. dekanas Strimaitis šitaip moralizavo kun. Plioraitį: „Tavo parapijoje vis dar netvarka, dar nesudarei sutarčių, nesurinkai 20-tuko parašų. Matai, – sakė jis, – vis manęs reikalauja rajono pavaduotojas Vanagas, net dabar neseniai jis man kalbėjo, kad Kapčiamiesčio tikintieji dar nesudarė sutarčių. Taigi greičiau viską sutvarkyk. Nueik pas Vanagą, pasikalbėk, atsiprašyk už nesklandumus ir pasižadėk greitai padaryti. Nereikia laukti iš valdžios kažkokio palengvėjimo“! (LKBK, 1980, Nr. 41)

Ričardo Pasiliausko nuotraukos

„Katalikas“, 2025 m. kovo 21 d., nr. 6 (465)