Dėmesys Dievo kūrinijai
Bažnyčios pastangos įveikti ekologinę krizę
Mindaugas BUIKA
„Missa pro custodia creationis“
Šiemetinis Kūrinijos metas (Season of Creation), pagal ekumeninę iniciatyvą besitęsiantis nuo rugsėjo 1-osios, Pasaulinės maldos už kūriniją dienos, iki spalio 4-osios, liturginės dangiškojo gamtos globėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės, Bažnyčioje minimas ypatingu būdu.
Pirmiausia prisimenamos popiežiaus Pranciškaus kūrinijos globai skirtos unikalios enciklikos „Laudato Si‘“ paskelbimo 10-osios metinės, taip pat liepos pradžioje Dieviškojo kulto ir sakramentų dikasterijos paskelbtas dekretas dėl Romos Mišiolo papildymo specialiomis šv. Mišiomis, aukojamomis už kūriniją („Missa pro custodia creationis“). Tame dekrete, kurį pasirašė dikasterijos prefektas anglas kardinolas Artūras Ročas (Arthur Roche) ir sekretorius italas arkivyskupas Vitorijus Frančeskas Vjola (Vittorio Francesco Viola) OFM, teigiama, jog kūrinijos slėpinys, yra susijęs su pradžia išganymo istorijos, kulminaciją pasiekiančios Kristaus aukoje. Nurodžius Šventojo Rašto patvirtinimą, kad „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (plg. Pr 1, 1), pasiremiant visa Biblija, raginama su padėka kontempliuoti šį kūrinijos slėpinį, kaip Viešpaties išskirtinio palankumo žmonijai ženklą, brangų lobį, kuris turi būti ne tik mylimas ir puoselėjamas, bet ir rūpestingai išsaugotas, su pagarba perduodamas iš kartos į kartą. Deja, pripažįsta Dieviškojo kulto ir sakramentų dikasterija, šiuo metu akivaizdu, kad kūrinija, kaip rašoma ir enciklikoje „Laudato Si‘“, labai kenčia dėl žmogaus neatsakingo elgesio, abejingumo ir į trumparegiško bei greito pelno siekį nukreiptų sprendimų, piktnaudžiaujant gėrybėmis, kurias Dievas paliko prižiūrėti mums. O tai paskatino Bažnyčios vadovybę papildyti tą Romos Mišiolo dalį, kurioje išdėstomos šv. Mišių aukojimo galimybės įvairiomis situacijomis (pro variis necessitibus vel ad diversa), taip pat ir Eucharistijos šventimu už kūriniją.
Dekrete cituojamos gilios popiežiaus Benedikto XVI mintys, pasakytos 2006 metų Devintinių (Corpus Domini) pamaldų homilijoje, kad Eucharistijos šventimo slėpinyje „pasaulis, kuris išėjo iš Dievo rankų, sugrįžta pas jį palaimintu ir nepadalintu šlovinimu. Eucharistijos duonoje kūrinija yra vėl nukreipta į sudievinimą, į šventą (Viešpaties ir Bažnyčios) sutuoktuvių pokylį, į visišką ir tobulą savęs suvienijimą su Kūrėju“. Taigi Eucharistijos šventimas yra mūsų apšviestos motyvacijos rūpintis visa supančia gamtine aplinka, būti tikrais visos kūrinijos sergėtojais, šaltinis. Liepos 3 dieną surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas minėtąjį dekretą, Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kanadietis kardinolas Maiklas Černis (Michael Czerny) SJ pabrėžė, jog sprendimas įrašyti į Romos Mišiolą naują šv. Mišių aukojimo už kūriniją intenciją, yra tikrai prasmingas tikėjimo, viltis ir meilės aktas. Šiomis pamaldomis Bažnyčia liturginiu, dvasiniu ir bendruomenišku būdu atsiliepia į poreikį rūpintis mūsų bendraisiais namais: „Missa pro custodia creationis“ iš tikrųjų skatina džiaugsmą ir dėkingumą, stiprina tikėjimą, pagarbą ir atsakomybę. „Tai kviečia mus būti rūpestingais sergėtojais to, ką Dievas mums patikėjo ir ne vien tik kasdieniais pasirinkimais bei viešąja politika, bet ir malda, šlovinimu, atitinkamu gyvenimo liudijimu pasaulyje“, – aiškino kardinolas M. Černis. Neatsitiktinai šių šv. Mišių aukojimo pradžioje cituojamas psalmės pripažinimas: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą“ (Ps l18, 2). Tuo pačiu patvirtinama, jog pagarba kūrinijai yra svarbi mūsų pačių suvokimo apie savąją antgamtinę paskirtį dalis.
Pamaldos „gamtos katedroje“
Naudodamas į Romos Mišiolą įtrauktus naujuosius liturginius tekstus, popiežius Leonas XIV liepos 9 dieną savo vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe, netoli Romos, pirmą kartą aukojo šv. Mišias už kūriniją. Pamaldos vyko popiežiaus Pranciškaus prieš pora metų įkurtame ekologiniame ūkyje „Borgo Laudato Si‘“ („Laudato Si‘ kaimas“), kurio užduotis pagal sumanymą yra skatinti žmogaus darnų ryšį su aplinka. (Šio unikalaus objekto iškilminga inauguracija vyksta šiandien, rugsėjo 5 dieną). Tų šv. Mišių homilijoje rūpestingai prižiūrimą ūkį su parkais ir sodais Šventasis Tėvas pavadino savotiška „gamtos katedra“, kurioje prasminga švęsti Eucharistiją ir reikšti padėką Viešpačiui, kaip siūlo Dieviškojo kulto ir sakramentų dikasterijoje parengta naujoji liturgija. Popiežius Leonas XIV savo ruožtu padėkojo tų tekstų rengėjams, kaip ir pamaldose dalyvavusiems „Borgo Laudato Si‘“ darbuotojams, kurie savo triūsu palyginus mažame žemės lopinėlyje atlieka svarbią misiją nuoširdžiai rūpintis gamta, mūsų bendraisiais namais. Jis pabrėžė, kad tos misijos atkaklaus įgyvendinimo prasmė tampa dar akivaizdesnė, minint 10-ąsias metines nuo paskelbimo enciklikos „Laudato Si‘“, kurios aktualumas nėra sumažėjęs. Nurodęs šalia improvizuoto altoriaus, prie kurio parke buvo aukojamos šv. Mišios, esantį vandens telkinį, Šventasis Tėvas sakė, jog tai primena krikštyklą šventovės prieangyje, kurios vandenyje senovėje prieš dalyvavimą pamaldose reikėdavo apsiplauti. Simboliškai tai reikšdavo apsivalymą nuo nuodėmių, atsiprašymą už kaltes prieš įžengiant į didįjį Bažnyčios slėpinį. Ši tradicija daug ką mums sako ir šiandien, ypač primena atsivertimo poreikį pirmiausia tiems, esantiems šventovėje ir už jos ribų, kurie dar nenori pripažinti neatidėliotinos reikmės saugoti mūsų globai patikėtą kūriniją, kurios dalimi ir patys esame.
„Dabartiniu metu iš įvairių pasaulio dalių ir šalių kone kasdien gauname pranešimus apie vykstančias stichines nelaimes, kurių priežastys dažnai yra (nuodėmingas) mūsų gyvenimo stilius ir žmogiškieji kraštutinumai, – nurodė homilijoje popiežius Leonas XIV. – Todėl turime visi klausti savęs ar ir kaip išgyvename atsivertimą, kurio šiandien taip reikia“. Jis priminė popiežiaus Pranciškaus socialinėse enciklikose „Laudato Si‘“ ir „Fratelli Tutti“ pateiktus teisingus perspėjimus dėl dramatiškų globalinio atšilimo bei daugybės karinių konfliktų (tai įvardijant net kaip dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą) pasekmių ir kad budrumo žadinimas yra labai savalaikis. Komentuodamas Evangelijos skaitinį, kuriame kalbama apie kilusią audrą apaštalams su Jėzumi plaukiant ežeru (plg. Mt 8, 23-28) bei didelį mokinių išgąstį, Šventasis Tėvas aiškino, jog tai atspindi baimę, kuri, dėl ekologinės krizės apraiškų, ištikusi nemažą dalį žmonijos. Betgi šiemetinio Jubiliejaus tema mums kalba apie viltį, kuri glūdi Jėzuje, gebančiame nuraminti visas audras, kaip tuomet atsitiko plaukiant valtimi Galilėjos ežeru (plg. Mt 8, 26). Jėzaus gebėjimas nutildyti vėją ir išlyginti bangas, rodo Jo galią atnešti išganymą ir gelbėti nuo visų nelaimių, įveikiant blogio jėgas, kurios sukelia tragedijas bei pražūtį. Mūsų, kaip Bažnyčios, kurios galva yra Kristus (plg. Kol 1, 18) svarbi misija yra rūpintis kūrinija, skatinti taiką ir susitaikinimą tarp tautų, tai yra dalyvauti paties Jėzaus misijoje, kurią Viešpats ir mums patikėjo. Taigi turime išgirsti ir atsiliepti į niokojamos žemės šauksmą, išgirsti ir atsiliepti į vargšų ir engiamų brolių ir seserų verksmą, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Nes šis skundas pasiekia ir Dievo širdį: todėl mūsų pasipiktinimas dėl neteisybės yra ir Jo pasipiktinimas, mūsų atliekami gelbėjimo darbai yra ir Jo gelbėjimo darbas.
Homilijoje pacituota įkvepianti psalmininko giesmė: „Viešpaties balsas virš vandenų, – didybės Dievas griaudžia, Viešpats virš vandenyno. Galingas Viešpaties balsas, Viešpaties balsas kupinas didybės (Psl 29, 3-4). Šis galingas balsas, pasak Šventojo Tėvo, įpareigoja Bažnyčią kalbėti pranašiškai, net jei tam prireiktų drąsos priešintis šio pasaulio kunigaikščių griaunamajai galiai. „Nenutraukiama sandora tarp Kūrėjo ir Jo kūrinių įkvepia mūsų mintis ir paakstina pastangas siekiant užtikrinti virsmą, kad blogis būtų perkeistas į gėrį, neteisingumas – į teisingumą ir godumas – į dalijimąsi, – tvirtino popiežius Leonas XIV. Juk tenka pripažinti, kad su begaline meile Dievas sukūrė visus dalykus ir daugeliui davė gyvybę. Štai kodėl ir dangiškasis gamtos globėjas Šv. Pranciškus Asyžietis, visus dieviškuosius kūrinius vadina savo broliais ir seserimis. „Tik toks kontempliatyvus žvilgsnis gali perkeisti mūsų santykius su sukurtuoju pasauliu ir gali išvesti mus iš ekologinės krizės, kurią sukėlė pažeistas mūsų ryšys su Dievu, artimu ir žeme, kas yra nuodėmės pasekmė“, – pripažįstama enciklikoje „Laudato Si‘“. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas vėl atkreipė dėmesį į ekologinį ūkį „Borgo Laudato Si‘“, pavadindamas jį savotiška „laboratorija“, kurioje pagal popiežiaus Pranciškaus sumanymą „mes galime patirti išgydančią ir sutaikinimą nešančią darnos su kūrinija patirtį“. Šitaip veikiant galima ieškoti ir rasti naujų ir veiksmingų būdų apsaugoti ir praturtinti mūsų priežiūrai Dievo paliktą gamtinę aplinką. Popiežius Leonas XIV patikino šv. Mišiose dalyvavusius ekologinio ūkio darbuotojus, kelias dešimtis žmonių, kad jis nuolat meldžiasi už juos ir drąsina jų vykdomą projektą. Būdamas augustinų vienuolijos narys, Šventasis Tėvas vėlgi pacitavo didžiojo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino labai ekologinį pamaldų pripažinimą: „Viešpatie, Tavo kūriniai šlovina Tave, kad ir mes Tave mylėtume; mes mylime Tave, kad Tavo kūriniai šlovintų Tave“. Rūpinimasis kūrinija iš tikrųjų yra Dievo šlovinimo aktas, rodantis, kad žemės meilė yra jos Kūrėjo meilė: pagarba kiekvienam kūriniui reiškia patvirtinimą, kad mūsų gyvenimas skirtas tarnystei, o ne engiančiai ir niokojančiai viešpatystei.
Daiginti taikos ir vilties sėklas
Žinioje Pasaulinei maldos už rūpinimąsi kūrinija dienai, kuri jau dešimtą kartą buvo Bažnyčioje paminėta rugsėjo 1-ąją, popiežius Leonas XIV vėl paragino krikščionis ir visus geros valios žmones pripažinti neatidėliotiną poreikį siekti ekologinio ir socialinio teisingumo pasaulyje, paženklintame klimato kaitos, karinių konfliktų ir neteisybių blogio. Šio kreipimosi, kaip ir šiemetinės ekologinės dienos temą „Taikos ir vilties sėklos“, buvo parinkęs dar popiežius Pranciškus, atsižvelgiant į 2025 metais minimo Jubiliejaus, kaip „vilties piligrimystės“ kontekstą ir pabrėžiant, jog šiame kelyje turime būti ir rūpestingais Dievo kūrinijos sergėtojais. Popiežius Leonas XIV savo žinioje pastebi, kad Jėzus, mokydamas apie tobulą Dievo karalystę, dažnai pasitelkdavo sėklos vaizdinį ir artėjusios kančios akivaizdoje Jis save palygino su kviečio grūdu, kuris turi numirti, kad duotų vaisių (plg. Jn 12, 24). „Per Kristų mes visi esame gyvybę nešančios sėklos, dar daugiau, esame taikos ir vilties sėklos“, – rašo Šventasis Tėvas. Jis nurodo ir su žinios tema susietą pranašo Izajo skelbimą, kad Šventoji Dvasia gali paversti vešliu sodu atšiaurią ekologinės ir socialinės krizės persmelktą gyvenimo dykumą, nes joje apsigyvens teisingumas, o sužaliavusiuose soduose įsikurs teisumas, dėl kurio poveikio nusistovės taika, ramybė ir saugumas (plg. Iz 32, 15-18). Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, tai patvirtina, jog siekiant įveikti šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusį „dykumos nesvetingumą“, kartu su nuoširdžia malda reikia sutelktos valios ir konkrečių veiksmų, kad Dievo „glamonė“, dykumą paverčianti sodais, taptų tikrove.
Šios žinios aktualumą primena atvejai, kai įvairiose pasaulio vietose mūsų žemė negailestingai niokojama, nepaisant pripažintų tarptautinės teisės pažeidimų. Išplitus grobuoniškam godumui ir pelno siekiui, naikinami miškai, teršiama aplinka, neproporcingai ir netaupiai naudojami gamtos ištekliai, o dėl to nyksta biologinė įvairovė. Šventasis Tėvas pastebi, jog „dėl žmogaus alinančios veiklos susiformavusių klimato pokyčių, stiprėja ir dažnėja ekstremalūs gamtos reiškiniai (masinius gaisrus sukeliantys karščiai, dėl liūčių kylantys potvyniai), taip pat dėl ginkluotų konfliktų kilę ilgalaikiai gamtinės aplinkos žalojimo atvejai“. Jis nurodo, jog reikia aiškiai suprasti, kad gamtos naikinimas ne visus paliečia vienodai: dėl šio neteisingumo labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi mūsų broliai ir seserys, vargingieji ir atstumtieji. Popiežius Leonas XIV, daugiau kaip du dešimtmečius ėjęs misionieriaus tarnystę Lotynų Amerikos šalyje Peru, gali paliudyti, jog dėl ekologinės krizė ypač nukentėjo čiabuvių bendruomenės, kurių gyvenimo būdas glaudžiai susietas su supančia gamtine aplinka ir dramatiškai reaguoja į klimato kaitos sukeltus pokyčius. Jis taip pat pažymi, jog nepriimtina, kai žmogaus globai Dievo patikėta gamta neretai tampa prekybinio sandorio objektu, siekiant ekonominės ar politinės naudos. Esant tokiai nusikalstamai dinamikai, kūrinija virsta tarsi mūšio lauku, kuriame vyksta kova dėl teritorijų su jų visiems gyvybiškai svarbiais resursais. Apie tai liudija prarastos žemės ūkio zonos dėl „išdegintos žemės“ politikos, netgi įžengti pavojingi miškai dėl išbarstytų minų, kylantys konfliktai dėl geriamo vandens šaltinių, paplitęs neteisingas žaliavų paskirstymas, dėl ko ypač kenčia nuskurdusios tautos ir žmonių grupės, griaunamas socialinis stabilumas.
Pabrėžęs, kad kūrinijai padarytos skaudžios žaizdos yra nuodėmės pasekmės, Šventasis Tėvas, vėl pasiremdamas Biblija ir enciklika „Laudato Si‘“, jog tai yra visiškai priešinga Dievo, patikėjusio žemę ir jos gėrybes žmogaus globai, sumanymui. Jo esmė yra ne despotiškas viešpatavimas kūrinijai, bet atsakingi abipusiški santykiai, „ekologinis teisingumas“, kurį netiesiogiai skelbė Senojo Testamento pranašai. Pasak popiežiaus Leono XIV, tai yra daugiau nei įprasta gamtosauga: „iš tiesų tai yra socialinio, ekonominio ir antropologinio teisingumo klausimas“. Pasaulyje, kuriame pažeidžiamiausieji mūsų broliai ir seserys pirmieji kenčia nuo niokojančių klimato kaitos, miškų naikinimo ir taršos padarinių, „rūpinimasis kūrinija tampa tikėjimo ir žmogiškumo klausimu“. Todėl tik dirbdami su meile ir atkaklumu galime sudaiginti daugiau teisingumo sėklų ir taip prasmingai prisidėti prie taikos augimo bei vilties stiprinimo pasaulyje. Baigdamas kreipimąsi Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai, Šventasis Tėvas meldė Visagalį, „kad Jis mums gausiai siųstų savo „Dvasią iš aukštybių“ (Iz 32, 15), kad šios ir kitos panašios sėklos duotų gausų taikos ir vilties derlių“. Jis taip pat linkėjo, kad prieš dešimtį metų paskelbta enciklika „Laudato Si‘“ ir toliau mus įkvėptų darbuotis dėl integralios ekologijos, kuri taptų „vis dažniau pasirenkamu ir visų pripažįstamu sektinu keliu“.
Atsinaujinimas dėl tvarios ateities
Galima su padėka priminti, jog bendrą sutelkiantį ekumeninį pareiškimą dabartiniam Kūrinijos metui paskelbė Europos katalikų vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir žemyno stačiatikius ir protestantus vienijanti Europos Bažnyčių Konferencija (CEC). Rugpjūčio 18 dieną paskelbtą dokumentą „Taika su kūrinija“ pasirašė CCEE pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas bei CEC pirmininkas, Tiatyrų ir Didžiosios Britanijos stačiatikių arkivyskupas Nikitas. Pareiškime irgi primenama aktuali pranašo Izaijo „taikos sodo“ vizija, tvirtinant jog tam, kad tai taptų realybe visos Europos krikščionių bendruomenės kviečiamos rinktis santūrų gyvenimo būdą, pagarbiai priimti kūrinijos dovanas, atmesti savanaudišką žmonių ir gamtos resursų išnaudojimą. Taip pat pabrėžiama, jog trokštamas taikos su kūrinija siekis nėra abstrakti idėja, bet kasdienis įsipareigojimas, reikalaujantis tokio nusistatymo ir veikimo, kuriuo būtų reiškiama ištikima pagarba „gyvybės davėjui“, mūsų Viešpačiui. Dokumento autoriai pripažįsta, kad šiandienos pasaulį yra sunku vadinti „taikos sodu“ dėl gausybės karų, socialinių neramumų ir gamtinės aplinkos naikinimo. Tačiau, kaip ir pranašas Izajas, turime tikėti, jog su pamaldžiu pasitikėjimu Dievu, įmanomas radikalus atsinaujinimas, kad būtų išvengta galimos didesnės katastrofos.
Be kita ko, pastebėjus, jog lapkričio 10-21 dienomis Brazilijos mieste Beleme vyks jau 30-oji Jungtinių Tautų organizuojama klimato kaitos problemų konferencija COP30, pareiškime reiškiama viltis, kad pasaulio lyderiai šią krizę priims, kaip būtinybę iš esmės peržiūrėti tarptautinius santykius: jie tikrai turi būti nukreipti į bendrąjį gėrį, formuojant labiau teisingą ir tvarią aplinką visos žmonijos sambūviui, o klimato kaitos padariniai likviduojami atsižvelgiant į vargingiausių bei pažeidžiamiausių žmonių poreikius. Galiausiai nurodoma, kad, kaip tikimasi, iki šių metų pabaigos bus pasirašyta atnaujinta Europos krikščionių ekumeninė chartija „Charta Oecumenica“, kurioje irgi naujai akcentuojamas visus įpareigojantis rūpinimasis kūrinija. Pareiškimas baigiamas CCEE ir CEC raginimu „visiems kartu saugoti bendruosius namus ir kurti teisingą bei tvarią ateitį“.
Vatican Media nuotrauka
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 11 (222)