Dėmesys paskutinei generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietei
Istorijos vingiai
Kovo 26 dieną Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Arūnas Bubnys ir kiti garbingi svečiai aplankė paskutinę Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietę-bunkerį Šimkaičių miške.
Jurbarko rajone įrengtame bunkeryje J. Žemaitis-Vytautas gyveno nuo 1951 iki 1953 m. gegužės 30 dienos, kuomet bunkeris, kuriame slapstėsi ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą J. Žemaitis buvo suimtas gyvas. Birželio 23 dieną gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.
Apsilankymo metu buvo aptarti paskutinės J. Žemaičio-Vytauto vadavietės būklė ir vaidmuo mūsų šalies istorijoje. Prezidentas G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad vadavietė nėra deramai sutvarkyta, įveiklinta, nėra pritaikyta saugoti gyvąją istorinę atmintį. „Atsakingos vietos ir centrinės valdžios institucijos privalo susitelkti ir koordinuotai veikdamos tinkamai sutvarkyti, platesniam lankymui ir žinomumui pritaikyti bei ateities kartoms išsaugoti paskutinę J. Žemaičio-Vytauto vadavietę-bunkerį, vieną svarbiausių Lietuvos laisvės kovų paveldo objektų. Požiūris į mūsų istoriją ir svarbiausius jos laikotarpius bei objektus nubrėžia mūsų santykį su valstybe. Turime padaryti viską, kad Lietuvos partizanų atminimas būtų gyvas, o su jų kova susijusios atminties vietos būtų žinomos ir gerbiamos. Laisvės meilė niekur neišnyksta. O visa kita žmogus gali susikurti pats, mūsų tauta tai puikiai įrodo“, – kalbėjo Prezidentas.
LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys pasiūlė įrengti turistinį-pažintinį maršrutą, kuriame atsispindėtų svarbiausi J. Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir veiklos etapai: nuo gimimo Palangoje iki suėmimo Šimkaičių girios bunkeryje. „Partizanų bunkeriai yra labai svarbus ginkluotojo pokario pasipriešinimo akcentas, tačiau iki mūsų dienų išliko tik nedidelė dalis šių požeminių statinių. O ir išlikusiųjų padėtis yra labai sudėtinga, jiems reikia nuolatinės priežiūros ir palaikymo. Bene žinomiausias – Radviliškio rajone atkurtas Minaičių bunkeris, kuriame 1949 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Šiandien šioje vietoje įkurtas partizanų memorialas, pastatytoje klėtelėje įrengta ekspozicija. Manau, kad tokiu pat principu turėtų būti prižiūrimas ir J. Žemaičio-Vytauto bunkeris-vadavietė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvusių bunkerių vietose, ypač ten, kur yra žuvę partizanai, stato tipinius atminimo ženklus – betoninius kryžius su atitinkamais įrašais, tačiau J. Žemaitis buvo išskirtinė Lietuvos istorijos asmenybė, tad jo bunkeris galėtų siųsti Lietuvos žmonėms ypatingą žinią apie nepalaužiamą šio žmogaus ryžtą, valią ir pasiaukojimą kovoje su mūsų šalies priešais. Žinome, kad J. Žemaičiui-Vytautui planuojama pastatyti kenotafą Vilniuje Antakalnio kapinėse, tačiau taip pat turime pasirūpinti jo atminties įamžinimu ir Šimkaičių girioje“, – konstatavo LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija
Roberto Dačkaus (Lrp.lt) nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)