Devyniasdešimtmetės stebina gyvenimo spalvingumu ir pozityvumu

Birutė Nenėnienė 

Pilviškių miestelyje susikertančių Šešupės ir Pilvės upių srovė šią šaltą žiemą užslėpta po storu ledu.

Tačiau ir nematydami srovės žinome, kad upės vis vien teka. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas. Kaip ir upių tėkmės, taip ir vienų žmonių gyvenimai kunkuliuoja su purslais, o kitų vinguriuoja ramiai, tik artimiausių žmonių matomi ir tik jų aplinkoje atsiskleidžiantys… 

Pilviškių seniūno pavaduotoja Loreta Bieliukienė, nuo sausio vidurio laikinai pavaduojanti į užtarnautą poilsį išėjusį ilgametį seniūną Vytautą Judicką, dar praėjusių metų pabaigoje sukūrė seniūnijos feisbuką, į kurį kelia vietos žmonėms svarbią ir objektyvią informaciją. Anksčiau mo­teris vadovavo ir kaimo bendruomenei ir įvairias žinias, naujienas skleidė bendruomenės feisbuke. Dabar seniūnijos darbuotoja nori tokiu būdu informuoti apie seniūnijos darbus, planus, svarbiausia – skleisti pozityvią informaciją ir nuotaiką.

Nuo sausio mėnesio seniūnija pradėjo sveikinti ilgaamžius seniūnijos gyventojus ir apie tai paskelbia feisbuke, įkelia jų trumpą gyvenimo aprašymą, nuotrauką.

Į klausimą, kodėl to prireikė, Loreta Bieliukienė turi aiškų atsakymą: ilgaamžių mažėja. Seniūnijoje neturi senolio, artėjančio prie šimto metų, tačiau džiaugiasi, kad dar gyvena, nors irgi tik saujelė, devyniasdešimtmečių. Pozityvaus mąstymo, su įdomiomis biografijomis. Tad nusprendė juos pradžiuginti apsilankymais ir sveikinimais su jų 90-uoju gimtadieniu. Ir tuo pačiu praturtinti save jų pasakojama gyvenimiška patirtimi, jų pozityviu mąstymu.

„Kiekvieno tų žmonių gyvenimas įdomus ir yra kaip gerasis pavyzdys. Jie verti, kad apie juos žinotų. Kai juos išklausai ir pats tarsi prašviesėji. Seniūnijos kolektyve dabar dirba jaunimas, tai mes net kartais svarstome, kaip mes šio ar to neatsimename, o tos sausio mėnesį aplankytos devyniasdešimtmetės – pui­kiausias informacijos šaltinis. Kiek­vienas šitas žmogus – man naujas atradimas, nors šiaip atrodo, kad apie visus ir viską seniūnijoje gerai žinau. Jie nustebina, nes yra spalvingos asmenybės, nors gyveno ir gy­vena kuklų gyvenimą,“ – sakė Loreta Bieliukienė. 

Sausio 2 dieną seniūnijos darbuotojai aplankė pirmąją šių metų sukaktuvininkę devyniasdešimtmetę – Rūtą Aleksienę. Ką patyrėte, kokių minčių išsinešėte?, – klau­siau Loretos Bieliukienės.

Greitai ir prasmingai pralėkė viešnagės laikas, nes bendravimas buvo svetingas ir šiltas, o guvi, šviesaus proto ir puikios atminties jubiliatė pasidalino prisiminimais apie Pilviškius praeityje. Ilgaamžė seniūnijos gyventoja turi ką papasakoti, nes gyvenimas buvo ir sudėtingas, ir įdomus. Savo prisiminimus ji sudėjusi ir į dvi savo knygas, kurių pirmoji „Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal“ pristatyta 2019 metais , o 2025 metais  išleista ir antroji jos atsiminimų knyga „Nes taip buvo“. 

Moteris savo gyvenime patyrė Sibiro tremtį, su vyru a. a. Algimantu išaugino tris vaikus, dirbo Pilviškių statybinių medžiagų susivienijimo „Sū­duva“ gamykloje. Išgyventi ir sunkūs, ir klestėjimo laikai, tačiau garbaus amžiaus senjora išlikusi pozityvi ir besidžiaugianti gyvenimu, kuris, anot jos, yra geras ir gražus.

Žinome, kad ilgaamžė, pozityvi senatvė šiandien suprantama kaip gyvenimo etapas, kuriame svarbiausia – ne tik metų skaičius, bet ir gyvenimo kokybė. Moksliniai tyrimai rodo, kad aktyvūs, įsitraukę ir pozityviai nusiteikę senjorai dažniau išlaiko geresnę sveikatą ir didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Ar ne su tokiomis mintimis sausio 19 dieną aplankėte kitą senjorę pilviškietę, Joaną Anelę Pupkienę, sulaukusią 90-ojo gimtadienio?

Taip, dar viena pozityvaus požiūrio, guvaus proto ir šviesios atminties seniūnijos jubiliatė. Senjora palaiko aktyvius socialinius santykius, ir sulaukusi tokio garbingo amžiaus vis dar yra giminės lyderė ir vienytoja, jos optimistiškas požiūris padeda jai išlaikyti emocinį stabilumą ir gyvenimo pilnatvę, nors moteris yra patyrusi daug sveikatos sutrikimo problemų, stacionarinio bei ambulatorinio gydymo. 

Joana yra kilusi iš netolimos Keturvalakių seniūnijos. Karklinių kaime prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, o pokario metais ji atitekėjo į Pilviškius. Dirbo tuometinėje Pilviškių valgykloje, augino tris vaikus. Neslepia – gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau juo moteris patenkinta. Užaugo vaikai, dukra ir sūnus gyvena šalia, Pilviškiuose ir kasdien moteriai padeda kasdienybėje. Senjora palaiko artimus ryšius su vaikais, jaučiasi reikalinga, vertinama ir laiminga. Turbūt tai ir siejasi su ilgaamžiškumu, džiaugiamės tuo!

Sausio 24 dieną aplankėte dar vieną sausio mėnesio jubiliatę. Ir su kokiomis mintimis sugrįžote iš viešnagės jos namuose? 

Sausbalių kaimo gyventoja Aldona Jablonskienė – linksma ir guvi smulkutė moteris – pozityvo užtaisas ir spalvinga asmenybė! Bendraujant su ja vis norisi paklausti, ar tikrai jai sukako 90 metų, ar nesuklysta. 

Aldona – karo vaikas, užaugusi dešimties vaikų šeimoje. Kilusi iš Vilkaviškio rajono Čyčkų kaimo. Dar vaikystėje apsigyveno Pilviškių se­niū­nijoje, ir šiame krašte taip ir pragyveno visą savo ilgą, sunkų, bet laimingą gyvenimą. 

Aldonos profesinis kelias – originalus ir neįprastas moteriai: baigusi technikos mokyklą, įsidarbino traktorininke ir traktorius su priekabomis vairavo keletą metų. Šis darbas davė ne tik gerą darbo užmokestį, bet ir sutuoktinį, su kuriuo pastatyti namai ir užauginti trys vaikai: sūnus ir dvi dukros. Dirbta ir kolūkyje sunkūs fiziniai darbai, ir gamykloje… Ir apylinkės kasininke Aldona darbavosi. 

Senjora gali smulkmeniškai išvardinti buvusių bendradarbių vardus ir pavardes, įvykius, pavadinimus. Stebina ilgaamžės atmintis ir subtilus humoro jausmas! Stebina senjoros laimės jausmas ir atsparumas stresui bei puiki emocinė savireguliacija! Bendrauti su tokiu žmogumi – tikra gyvenimo dovana, ji – įkve­piantis pavyzdys! Užkrečia jos links­mumas, kūrybiškumas ir pozityvus požiūris. Jablonskių namų kiekviena kertė  byloja apie jų dvasinę šilumą.

Aldona su meile pasakoja apie vaikus, anūkus ir proanūkius, ir darosi akivaizdu, kad šeima turi savitus ir gilius šeimos ryšius. Jaukūs namai kiekvieną savaitgalį pilni šei­mos žmonių, kurių senjora labai laukia, o kasdienėmis savaitės die­nomis ji sprendžia kryžiažodžius ir piešia.

Moteris mėgsta bet kokį kūrybišką darbą: teritorija prie namų išpuošta kompozicijomis iš akmenų ir augalų, save išreiškia ji ir kurdama lėles, piešia paveikslus, kuriuose vyrauja gamtiniai motyvai.

Dažnas jos rankų darbas neapsieina be sūnaus pagalbos, tada suremia pečius abu – mama ir sūnus, pasitardami ir padaro. 

Vilkaviškio rajonas
Loretos Bieliukienės nuotraukos

„Sidabrinė gija“, 2026 m. kovo 6 d., nr. 2 (129)