Dievo valios reikia paisyti labiau nei žmonių

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Pavaldumas Jėzui

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai.

Jokios prievartos – tegul Jo meilės švelnumas valdo mus! Kai tai mumyse vyks, gebėsime Jo meile protingai mylėti ne tik mus mylinčius, bet ir be pykčio melsimės už tuos, kurie nėra mums palankūs.

Mokinystė

Jėzus aiškiai byloja apie tuos ateinančius pas Jį, kad jie negali būti Jo mokiniai, jei nelaiko tam tikra prasme neapykantoje savo namiškių (plg. Lk 14, 26). Iš tiesų gyvenime ne visada matome tikinčius tėvus, kurie Dievą bei Jo valią gerbtų bei mylėtų labiau negu savo vaikus. Nors gimdytojais, ypač senatvėje ar sergančiais, vaikai yra pašaukti rūpintis ir jiems paklusti, bet jei jie kartais (dėl dvasinio aklumo) verčia savo atžalas pažeisti Dievo įsakymus, tada jų nevalia klausyti. Taigi tas, kas tėvą taip myli, jog, pataikaudamas jam, pro pirštus žiūri į Viešpaties priesakų vykdymą, nevertas Jo mokinio vardo. Pasak vieno autoriaus, „tu kasdien miršti savo paties darbotvarkei, prioritetams, meilėms ir vertybėms, kad dar glaudžiau sektum Jėzumi“.  

Viešpatie, kaip auksą tyrink mus!

Nors meilė šeimai yra Dievo įstatymas (žr. Ef 6, 1–4; 1 Tim 5, 8), bet net ir ši meilė gali būti savanaudiška ir naudojama kaip pasiteisinimas netarnauti Dievui ir elgtis grynai dėl žmogiškų išskaičiavimų. Todėl negalime taip priklausyti nuo prigimtinės šeimyniškių meilės, kad Kristaus valią nustumtume į antrą planą. 

Vienas rašytojas yra pastebėjęs: „Žmogaus širdis iš prigimties suskaidyta: skirtingos jos dalys atsidavę skirtingoms aistroms. (…) Dievas savo išrinktuosius, kuriuos Jis paskyrė būti garbingais indais, pašvęstais Jo šventam tarnavimui, įmeta į savo Žodžio ugnį, kad jų širdys išsilydytų ir, veikiant perkeičiančiai Dvasiai, būtų nulietos į šventą visumą, tai yra, kad jų širdys atsiskirtų nuo visų savo prieraišumų, vėl priklausytų tik Dievui ir viską savo gyvenime darytų tik dėl Jo“. Ar leidžiame Dievui Sūnui mus taip keisti Jo maloningos ugnies žaizdre taip, kaip Jis nori? Tegul Dievo meilė išlaisvina mus kaskart įkvepia bei moko rinktis tai, kas mūsų gyvenimus kreipia link Kristaus, kuris yra pats tikrasis Kelias, Tiesos pilnatvė ir Gyvenimo Jame apstumas. 

„XXI amžius“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 33–34 (2646–2647)