Drąsiai gynęs Bažnyčios ir tikinčiųjų teises – kunigas iš Ceikinių

Atmintis

Kun. Karoliui Garuckui (1908 05 01–1941 04 30–1979 04 06) atminti

Dr. Arūnas Bubnys

1975 m. rugpjūčio 1 d. Sovietų Sąjunga kartu su kitomis Europos valstybėmis, JAV ir Kanada Suomijos sostinėje Helsinkyje pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (toliau ESBK) Baigiamąjį aktą (toliau Aktas). Akte buvo suformuluoti ESBK narių bendradarbiavimo principai ekonomikos, mokslo, aplinkos apaugos srityse. Trečioji nutarimų dalis buvo skirta humanitariniams klausimams ir žmo­gaus teisėms. Buvo numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias, kaip vykdomi Helsinkio susitarimai¹. Aktas tapo teisiniu pa­grin­du Sovietų Sąjungos disiden­tams kovoti su autoritarine sovietine sistema, remiantis valstybių įsipareigojimais gerbti žmonių teises ir laisves. Sovietų valdžios pasirašyto Akto nuostatų ignoravimas ir di­si­den­tų persekiojimas lėmė žmogaus teises ginančių grupių atsiradimą SSRS. Viešai veikiančių Helsinkio grupių idėją iškėlė SSRS akademikas Andrejus Sacharovas. Helsinkio gru­pės turėjo tirti Akto nutarimų pažeidimus ir informuoti apie juos Aktą pasirašiusių valstybių visuomenes ir vyriausybes. Pirmoji Helsinkio gru­pė SSRS susikūrė Maskvoje 1976 m. gegužės 12 d., jai vadovavo aktyvus Rusijos disidentas Jurijus Orlovas. Tais pačiais metais jos pavyzdžiu buvo įsteigtos Helsinkio grupės Ukrainoje ir Lietuvoje. Visos SSRS susikūrusios Helsinkio grupės veikė atskirai ir viešai². Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. (toliau LHG). Jos steigėjais buvo kunigas jėzuitas Karolis Garuckas, fizikas Eitanas Finkelšteinas, poetė ir buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova. LHG neturėjo oficialaus vadovo, programos ir įstatų. Jos steigėjai nutarė vadovautis tam tikrais principais. LHG narys turėjo: 1) palaikyti Helsinkio Baigiamojo akto principus ir stengtis prisidėti prie jų įgyvendinimo; 2) neraginti smurtinei kovai ir joje nedalyvauti; 3) asmenys, tarnavę vokiečių bei sovietų baudžiamuosiuose organuose, negalėjo būti LHG nariais³. LHG 1976 m. lapkričio 25 d. paskelbtame manifeste, be kita ko, buvo pareikšta: „[…] Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – at­si­žvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d. ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės“⁴.

Toliau apžvelgsime LHG signataro kunigo Karolio Garucko biografiją. Noriu pasakyti, kad ir man teko pažinoti šią nepaprastai iškilią ir atsidavusią Bažnyčiai bei katalikų tikėjimui asmenybę. Būdamas vaikas, vasaros atostogas leisdavau mamos gimtinėje – Ignalinos rajono Girneliškės kaime, kuris priklausė Ceikinių parapijai (maždaug 2 km nuo Ceikinių). Mano senelė Genovaitė Baranauskienė buvo labai religinga ir kiekvieną sekmadienį mane vesdavosi į Ceikinių bažnyčią, kurioje tuomet dirbo kun. Karolis Garuckas. Berods, 1972 metais Ceikiniuo­se buvau priėmęs Pirmąją Komuniją. Kunigas, ruošdamas mus Pirmajai Komunijai, pasakodavo įvairias istorijas iš Biblijos ir pasaulietinio gyvenimo. Ne viską suprasdavom (pavyzdžiui, apie jėzuitų XIX amžiuje Paragvajuje įkurtą teokratinę valstybę), nes buvome vaikai, o ir mokykloje mums aiškindavo vie­naip, o kun. K. Garuckas – visai ki­taip. Tuomet dar nesupratome, su kokia asmenybe bendraujame, ir tik dabar, atsigręždamas į tolimą praeitį, suvoki, koks tai buvo laikmetis, ir koks žmogus buvo kun. K. Garuckas, pasiaukojamai dirbęs niūrioje sovietinėje kasdienybėje ir įbaugintoje visuomenėje.

Karolis Garuckas gimė 1908 m. gegužės 1 d. Panevėžio apskrities Ramygalos parapijoje, Užkalnių kaime, valstiečių šeimoje. Tėvai – Ignacas Garuckas ir Rozalija Šaparnytė-Garuckienė, turėjo 10 ha žemės. Tėvas mirė anksti, 1912 metais, palikdamas žmonai auginti keturis mažus vaikus: 9 metų Joną, 7 metų Apoloniją, 4 metų Karolį ir 2 metų Petrą. Sesuo Apolonija mirė 1916 metais. Visi trys broliai užaugo. Mama buvo labai pamaldi, vakarais su vaikais kalbėdavo poterius, o spalio mėnesį ir rožančių. Mama mokė vaikus nedraugauti su blogais vaikais ir atleisti kitiems už įžeidimus⁵. Baigęs Barklainių pradžios mokyklą Karolis 1921 m. rugsėjo 9 d. įstojo į Ramygalos progimnazijos pirmąją klasę. Sugrįždamas namo, visada padėdavo mamai dirbti ūkio darbus: ravėti, sodinti ar kitus darbus. Baigęs pro­gimnaziją Karolis padavė prašymą į Panevėžio vyrų gimnaziją, bet turbūt pavėluotai, nes nebebuvo vietų. Tuo­met padavė prašymą į Panevėžio mokytojų seminariją, išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtas⁶.

1927–1931 metais mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigęs įstojo į Pagryžuvio jėzuitų vienuolyną. Mokytojų seminarijoje Karolis priklausė ateitininkų organizacijai, draugavo su tuo metu Panevėžyje gyvenusiu garsiu pa­moks­li­nin­ku ir ateitininkų veikėju kun. Alfonsu Lipniūnu. 1931 metais tapo jėzuitų ordino noviciatu, 1933 metais davė vienuolinius įžadus. 1935 metais išvyko į Vokietiją (Miunchenas, Pulachas (Pullach)) studijuoti filosofiją. Kaip savo autobiografijoje rašė K. Garuckas, „Pullache aš su svei­kata dažnai labai blogai jausdavausi. Kartais man sunku būdavo laiptais užlipti į II-jį aukštą. Per pertraukas tarp paskaitų, o tos pertraukos būdavo 15 minučių, aš nueidavau į miegamąjį pagulėti minutę, kitą ir užmigdavau.“⁷ 1938 metais baigęs filosofijos studijas trumpam grįžo į Kauną, bet netrukus buvo išsiųstas į Olandiją studijuoti teologijos Valkenburgo jėzuitų gimnazijoje. Čia 1940 metais įšventintas į kunigus (kitur nurodoma 1941 m. balandžio 30 d. data). 1940 m. gegužės mėnesį Olandiją okupavo nacistinė Vokietija. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų kun. K. Garuckas planavo grįžti į Lietuvą. 1942 metais naciai atėmė Valkenburgo pastatus iš jėzuitų, o svetimšaliams vienuoliams siūlė likti Olandijoje arba vykti į Vokietiją. 1942 m. rugsėjo mėnesį jis nelegaliai grįžo į Lietuvą. Atvykęs į Ramygalą įsigijo padirbtus dokumentus ir buvo paskirtas kapelionu bei bendrabučio vedėju Kauno IX-joje (buvusioje jėzuitų) gimnazijoje. Nors ir nelengvai, gimnazijoje Garuckui pavyko pelnyti mokinių pagarbą ir meilę. Kaip rašė kun. K. Garuckas, „Jie tikrai mane mylėjo ir gerbė, taip pat ir aš juos mylėjau“⁸. 1945 metais Jėzuitų ordino pasiųstas į Vilnių, ten buvo Šv. Kazimiero, Šv. Jonų bažnyčių vikaru, vėliau dirbo pastoracinį darbą įvairiose Vilniaus vyskupijos parapijose: Reškutėnų (Švenčionių r.) Šv. Izidoriaus, Kabelių (Varėnos r.), Dūkšto, Palūšės, Paringio (Ignalinos r.) bažnyčiose. Nuo 1963 metų iki mirties buvo Ignalinos rajono Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonu. Prisimindamas kun. K. Garucką, kun. Jonas Lauriūnas rašė: „Nuo 1945 metų Tėvelis darbavosi Vilniuje. Buvo Šv. Kazimiero, o vėliau Šv. Jono (universiteto) bažnyčios vikaras. Pagarsėjo kaip geras pamokslininkas. Turėjo stiprų balsą, buvo apsiskaitęs, vaizdžiai emocijonaliai kalbėdavo – žmonės mėgo jį. Mielai jį klausydavo ir studentai šv. Jone, kur tais laikais jų prisirinkdavo pilna bažnyčia. Dažnai jo balsas skambėdavo Aušros Vartuose – gatvėje. Čia jį pakviesdavo įvairiomis progomis. Tėvelis mėgo bažnytinį darbą ir talkon paprašyti – išpažinčių paklausyti, ar pamokslą pasakyti nebuvo sunku.“⁹ Sovietinė valdžia 1968 metais norėjo kun. K. Garucką iškelti į Link­menis, bet jis atsisakė paklusti ir iki mirties liko dirbti ganytojišką darbą Ceikiniuose. Kun. K. Garuckas dažnai sakydavo: „Aš arba Ceikiniuose, arba kalėjime mirsiu“. Ne­pai­sydamas įvairių valdžios daromų kliūčių, administracinių baudų ir šaukimų į teismą, kunigas drąsiai gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Jis drįsdavo pasakyti tiesos žodį net Bažnyčios hierarchams, kai šie, pataikaudami valdžiai, darydavo neleistinus kompromisus. Kun. J. Lauriūnas šitaip apibūdino kun. K. Garucko asmenybę: „Iš prigimties švelnaus charakterio, pasirodydavo drą­sus ir tvirtas, kai reikėdavo ginti šventas vertybes. Prie stalo ir šiaip ne­buvo kalbus, bet sakykloje jam nereikėdavo ieškoti žodžių. Kalbėdavo su didele emocine jėga, kartais lyriškai, švelniai, kartais perkūnais griaudamas. Jo pamokslams buvo galima prikišti vienumo – sistemos stoką, bet visada jie buvo įdomūs, išmąstyti, vaizdingi, gyvi. […] Bažnyčioje jis mėgo prabilti į tikinčiuosius dažna proga, ne tik privalomose sekmadienio mišiose.

Tėvelis buvo jautrus patekusiems į bėdą. Būdamas Kabeliuose veik kas savaitę pasiųsdavo siuntinį į Rusiją esantiems lageryje. Šelpdavo moksleivius, klierikus. Savo privačiam gyvenime buvo labai kuklus, gyveno asketiškai. Būdavo atvejų, kad remontuodamas bažnyčią (Cei­kiniuose) išsileisdavo iki paskutinio rublio. […]“¹⁰.

Kun. K. Garuckas savo pamoksluose aštriai kritikavo valdžią dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimo, nepaisė draudimo mokyti vaikus tikybos pagrindų. „Dėl religinių kultų įstatymų“ pažeidimų 1961 metais jam net buvo metams atimtas leidimas eiti dvasininko pareigas. 1963 metais kun. K. Garuckui leista dirbti kunigu. Tačiau sovietinių institucijų dėmesys kunigo neišgąsdino. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos jis aktyviai dalyvavo Vilniaus vyskupijos dvasininkų susirinkimuose, pasirašė protesto pareiškimus valdžios pareigūnams dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymo, pogrindinės religinės literatūros ir „Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų persekiojimo. Kunigas 1971 m. rugsėjo 20 d. atvirame laiške vyskupui Juozapui Matulaičiui-Labukui kritikavo ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus dėl jų bailumo ir neveiklumo ginant dvasininkus, principingai vykdančius savo pareigas, nuo persekiojimo ir diskriminavimo. Kun. K. Garuckas rašė straipsnius į pogrindžio leidinius – „Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, rėmė pogrindžio leidybos darbus. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (t. I, p. 228-235) buvo išspausdintas Ceikinių parapijos tikinčiųjų skundas, kuris 1972 m. rugsėjo 5 d. buvo išsiųstas SSKP Generaliniam sekretoriui su 1709 tikinčiųjų parašais. Rašte buvo kreiptasi dėl draudimo baigti perstatyti parapijos pastatą, kuris tomis dienomis buldozeriu buvo nugriautas. 1973 m. kovo 28 d. LSSR Švietimo ministrui Mečislovui Gedvilui išsiuntė 120 tėvų pasirašytą skundą dėl tikinčiųjų mokinių nuolatinio terorizavimo ir diskriminavimo.

Pasakojama, kad kun. K. Garuckas, klausydamasis „Vatikano radijo“ laidų, tyčia atsukdavo radijo imtuvą visu garsu, kad jas galėtų girdėti ir šalia klebonijos buvusioje autobusų stotelėje laukiantys žmonės. Todėl vietos valdžia buvo priversta perkelti stotelę toliau.

Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos kun. K. Garuckas dalyvavo aktyviųjų Vilniaus arkivyskupijos kunigų susibūrimuose, pasirašydavo jų pareiškimus, siunčiamus sovietų įstaigoms, tarp jų – 1975 m. balandžio 28 d. pareiškimą SSKP CK Generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui dėl represijų prieš religinės literatūros ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gamintojus ir platintojus, nuteistus 1974 m. pabaigoje. 1975 m. gruodžio 26 d. kun. K. Garuckas parašė pareiškimą Sovietų Sąjungos vadovui L. Brežnevui, kuriame reikalavo įgyvendinti 1975 metais Helsinkio baigiamajame akte, kurį pasirašė ir SSRS, deklaruotas žmogaus teises, pirmiausia pabrėždamas tikinčiųjų teisių pažeidimus.

Kai 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje susibūrė Lietuvos grupė Hel­sin­kio susitarimų vykdymui remti (to­liau LHG), tarp penkių jos steigėjų buvo ir kun. K. Garuckas. Drauge su kitais LHG nariais jis pasirašinėjo ir atskirai vienas rašė įvairius protesto dokumentus dėl žmogaus teisių pažeidimų Sovietų Sąjungoje: dėl vys­kupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus ištrėmimo, disidento Marko Niklaus nuteisimo, Balio Gajausko, Romualdo Ragaišio, Henriko Jaškūno suėmimo, A. Žyprės priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje, politinių kalinių diskriminavimo ir kt. 1977 m. balandžio 10 d. kun. K. Garuckas kartu su kitais LHG nariais pasirašė pareiškimą Belgrado komisijai, tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 metais Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai. Pareiškimas, kuris vadinosi „Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje“ buvo baigiamas tokiais žodžiais: „[...] pra­šome mums padėti, kad prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai nebūtų tik popieriuje, bet konkrečiai vykdomi, kad: terminą „sąžinės laisvė“ supras­tų ir aiškintų taip, kaip jį supranta viso pasaulio žmonės; kad žmonės turėtų ne tik antireliginės, bet ir religinės propagandos laisvę; kad tikintiems būtų suteikta susirin­kimų, mitingų, spaudos, žodžio laisvė; kad panaikintų švietimo įstatymų pagrinduose tuos straipsnius, kurie varžo religijos ir sąžinės laisvę; kad išleistų iš kalėjimų ir lagerių visus tuos, kurie prisidėjo prie to, kad visur būtų gerbiamos ir saugomos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės (N. Sadūnaitę, P. Plumpą. P. Petronį, Š. Žukauską ir kt.).“¹¹

Iš viso kun. K. Garuckas pasirašė keliolika pirmųjų LHG dokumen­tų. 1978 m. lapkričio 16 d. išsiuntė raštą LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, LSSR prokurorui, „Tiesos“ vyriausiajam redaktoriui, o nuorašus visiems Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams dėl Helsinkio grupės veiklos ir žmogaus teisių pažeidimų Sovietų Sąjungoje. Reaguodamas į šmeižikišką B. Baltrūno straipsnį „Melo ir nusikaltimų keliu“, 1978 m. liepos 16 d. paskelbtą „Tiesoje“ ir kituose sovietinės Lietuvos laikraščiuose, kun. K. Garuckas šį straipsnį pavadino juodinančiu Lietuvos Helsinkio gru­pės veiklą: „[…] Straipsnio turinys susideda iš tendencingų užuominų, nemotyvuotų teiginių, iškreiptas visas mano pasisakymas per tardymą ir teisme: man priskiriami tarsi mano autentiški žodžiai, kurių aš tikrai nesakiau. […]“. Konkrečiai paneigęs visus B. Baltrūno straipsnio melus, savo pareiškimą kun. K. Garuckas užbaigė tokiais žodžiais: „[…] Taurioji Lietuvos visuomenė yra giliai pasipiktinusi ir sukrėsta dėl V. Petkaus, B. Gajausko ir kitų panašių bylų, laikraščių straipsnių, kuriuose jos neteisingai aprašomos, ir dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvos respublikoje.

Prašau Lietuvos TSR Komunistų partijos Centro Komitetą ir Lietuvos TSR respublikinį prokurorą panaikinti V. Petkui bausmę ir priversti B. Baltrūną, kad jis atšauktų šmeižtus, liečiančius V. Petkų ir visą Hel­sin­kio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, kaip to reikalauja įstatymas, ginąs piliečių orumą.“¹².

Kartu su kun. Bronislovu Laurinavičiumi, Vilniaus ir Vilniaus arkivyskupijos kunigais, K. Garuckas 1979 m. sausio 25 d. kreipėsi į SSRS ir LSSR AT Prezidiumus dėl Religinių susivienijimų nuostatų diskri­mi­nacinio pobūdžio, varžančio tikinčiųjų konstitucines teises, laužančio tarptautinius SSRS įsipareigojimus: „Mes, žemiau pasirašę Vilniaus arkivyskupijos kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto pareiškimui Nr. 5, […] ir pareiškiame, jog Religinių susivienijimų nuostatus laikome teisiškai negaliojančiais ir jų laikytis negalime, nes jie diskriminuoja tikinčiuosius, varžo jų sąžinę, yra priešingi Katalikų Bažnyčios mokslui ir teisei (kanonams), Tarybų Sąjungos ir Lietuvos TSR Konstitucijoms, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos tarptautiniams įsipareigojimams“¹³.

1979 metų kovo 15 d. kun. K. Garuckas kreipėsi viešu laišku į LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių dėl sovietinės okupacijos padarinių ir tikinčiųjų teisių pažeidimų. Kunigas P. Griškevičiaus pranešimą, skaitytą 1978 m. lapkričio mėnesį Vilniuje, respublikinėje konferencijoje, kuris buvo išspausdintas „Tie­sos“ laikraštyje, pavadino „Lietuvos dvasinių vertybių naikinimo, nutautinimo ir rusinimo programa. […] Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba – daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privaloma rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ – GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas? Gerbiamas Sekretoriau, visi Lietuvių Tautos mylėtojai laukia, kad Jūs Lietuvą gintumėte, o ne ją parduotumėte“¹⁴.

Silpstant sveikatai kunigas ne visada galėjo tiesiogiai dalyvauti Hel­sin­kio grupės veikloje, todėl buvo įgaliojęs kitus jos narius už jį pasirašinėti Helsinkio dvasią atitinkančius dokumentus. 1977 m. rudenį suėmus Viktorą Petkų, kun. K. Garuckas, kaip ir kiti Helsinkio grupės nariai, buvo tardomas. Liudydamas teisme, vykusiame 1978 m. liepos 10–14 d. Vilniuje, gynė V. Petkų ir jo pasirinktą kovos kelią už žmogaus teises. V. Petkaus teismo metu kun. K. Garuckas, kaip liudininkas, pareiškė: „Mes veikėme drauge, todėl galite mane pasodinti šalia V. Petkaus į kaltinamųjų suolą. Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai – vyskupas M. Reinys ir tėvas B. Andriuška. Viktoras Petkus kovojo už žmogaus teises – tai didžiai garbingas ir teisingas kelias. Daugiau Lietuvai tokių sūnų…“. Kun. K. Garucką bandė verbuoti ir persekiojo KGB. Kun. K. Garuckas palaikė rusų disidentus, pasirašė kelis jų dokumen­tus: 1977 m. vasario 4 d. kreipimąsi „Laisvę Aleksandrui Ginzburgui“, Maskvos Helsinkio grupės 1978 m. liepos 15 d. dokumentą Nr. 56 „Dėl liepos 10-14 d. procesų“ (dėl nuteistųjų A. Ščaranskio, A. Ginzburgo, J. Orlovo, V. Petkaus), 1977 metais – kreipimąsi „Amžina atmintis“, kuriame buvo siūloma įforminti birželio 2 dieną kaip atmintiną, skirtą 1962 metų Novočerkasko aukoms atminti.

Nuteisus V. Petkų, dar anksčiau į Vakarus emigravus Tomui Venclovai ir iš grupės pasitraukus Eitanui Finkelšteinui, Lietuvos Helsinkio gru­pė­je liko tik kun. K. Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė. 1978 m. rugsėjo mėnesį jie kartu su dar 152 pasirašiusiais įteikė LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui pareiškimą dėl neteisėto V. Petkaus suėmimo. Tai buvo vienas iš paskutinių kunigo disidentinės veiklos žingsnių. 1979 m. kovo 25 d. kun. K. Garuckas kartu su kitais disidentais pasirašė paskutinį dokumentą „Viešą laišką „Tiesos“ redaktoriui A. Laurinčiukui“. Šis dokumentas gynė sovietų valdžios antrą kartą nuteistą ir purvais drabstomą Balį Gajauską. De­maskuodami sovietų propagandinius šmeižtus, laiško autoriai tekstą užbaigia tokiais žodžiais: „Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis už brangiausią turtą – laisvę. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusio savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkiame prieš jį savo galvas“¹⁵.

1979 m. balandžio 6 d. po sunkios ligos kun. K. Garuckas mirė. Jo laidotuvės buvo iškilmingos ir subūrė nepaprastai daug žmonių. Jas aprašė kunigo brolis Petras Garuckas: „[…]

Pašarvotas presbiterijoje ant mažo paaukštinimo, tik trupučiuką aukščiau Dievo stalo. Per visas penkias dienas bažnyčia pilna žmonių; apie karstą pilna susispietusio jaunimo. […] Tautinių drabužių karūnėlės su gedulu, o baltosios karūnėlės apvestos juodu kaspinu. Jų irgi tiek daug, kaip kadaise būdavo per atlaidus; tiktai dabar visi nuliūdę.

Per visas dienas daug Šv. Mišių, nes daug atvažiuoja svečių kunigų. […]

Noriu padėkoti visiems laidotuvių dalyviams, pradedant vyskupais J. E. J. Steponavičiumi, J. E. V. Sladkevičiumi, dabartiniam Vilniaus vys­kupijos valdytojui kun. A. Gutaus­kui, dekanui J. Baltušiui, ir kitiems taip gausiai atsilankiusiems kunigams, kurių priskaičiavome iki 120. […]

Ačiū ir visiems laidotuvių dalyviams, iš įvairiausių Lietuvos kampelių atvykusiems, ir jaunimui su gražiomis gėlėmis“¹⁶.

Lietuvos Respublikos Preziden­to 1999 m. vasario 1 d. dekretu kun. K. Garuckas apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius) (po mirties).

¹ Lietuvos Helsinkio grupė. Dokumentai, atsiminimai, laiškai, V., 1999, p. 5.
² Ten pat, p. 6.
³ Ten pat, p. 6, 7, 8.
⁴ Cit. iš Lietuvos Helsinkio grupė. Dokumentai, atsiminimai, laiškai, p. 14.
⁵ Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas, S. J. (red. Kun. Jonas Kidykas), Worcester, MA, 1989, p. 15.
⁶ Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas, S. J. (red. Kun. Jonas Kidykas), p. 16.
⁷ Ten pat, p. 22-23.
⁸ Ten pat, p. 26.
¹¹ Cit. iš Lietuvos Helsinkio grupė. Dokumentai, atsiminimai, laiškai, p. 109.
¹² Ten pat, p. 257.
¹³ Ten pat, p. 258.
¹⁴ Ten pat, p. 275.
¹⁵ Ten pat, p. 278.
¹⁶ Cit. iš Didysis kovotojas kunigas Karolis Garuckas, S. J. (red. Kun. Jonas Kidykas), p. 20-21.

„Katalikas“, 2026 m. gegužės 22 d., nr. 10 (493)