Druskininkų grožio ir išskirtinumo kūrėjai ir liudininkai
Lietuvos kultūros sostinėje
Daiva Červokienė
Druskininkai šiemet tapo šalies kultūros sostine, ta proga mieste vyks daug įvairių kultūrinių renginių.
Ta pačia proga prisimenami ir pagerbiami miestui išskirtinai nusipelnę žmonės – Druskininkų garbės piliečiai. Tam savivaldybės viešojoje bibliotekoje pradėtas parodų ciklas „Druskininkų grožio ir išskirtinumo liudininkai“.
15 asmenų
„Garbės piliečio vardas – tai aukščiausias įvertinimas, kurį už ypatingus nuopelnus ir pastangas bei indėlį į Druskininkų savivaldybės mokslo, švietimo, kultūros, sporto, ekonomikos, socialinės plėtros bei kitas sritis ir aktyvią visuomeninę veiklą suteikia miesto savivaldybės taryba. Tai daroma ne kasmet, nors buvo metų, kai taip buvo įvertinta ir po kelias asmenybes. Tokį vardą yra pelnę 15 druskininkiečių, kurie garsino ir garsina kurorto vardą, nuoširdžiu darbu prisidėjo ar ir dabar tebeprisideda prie Druskininkų ateities kūrimo. Tai žmonės, kuriais didžiuojasi Druskininkai, kuriais didžiuojasi visa Lietuva. Negalėjome pradėti Lietuvos kultūros sostinės renginių neprisiminę ir neprimindami apie žmones, kurie čia gyveno, dirbo ir kūrė, buvo M. K. Čiurlionio dvasios paliesti ir patys ją skleidė, išskirtinai daug davė mūsų miestui“, – sakė Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė.
Druskininkų garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1994 metų.
Pirmasis ketvertukas
Bibliotekoje numatytos keturios šio ciklo parodos, kuriose pateikiama bibliotekos Kraštotyros skyriaus specialistų sukauptos publikacijos ir kita vaizdinė medžiaga apie Druskininkų garbės piliečius.
Pirmajame, dar sausio 31 dieną atidarytame parodų cikle „Druskininkų grožio ir išskirtinumo liudininkai“, pristatomos šios asmenybės: vertėjas, rašytojas, pedagogas Antanas Dambrauskas (1911-1995); pedagogė ir etnokultūrininkė Elena Kvaraciejienė (1919-2018), gydytoja kurortologė, kultūros ir meno mecenatė Elena Kriaučiūnaitė (1924-1995), grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997).
Vertė antikos kūrinius
Vertėjui, rašytojui ir pedagogui Antanui Dambrauskui (1911-1995) Druskininkų garbės piliečio vardas buvo suteiktas pirmajam – 1994 metais – už antikinės kalbos, lietuvių kultūros ir literatūros puoselėjimą, dalyvavimą pedagoginiame darbe bei nuopelnus Lietuvos Respublikos ir Druskininkų kultūriniam gyvenimui.
1936 metais baigęs klasikinę filologiją Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, jis dirbo mokytoju, dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1945 metais sovietinio saugumo suimtas, nuteistas 10 metų kalėti. Kalintas Čeliabinsko sr., Kazachijos, Kemerovo sr., Omsko lageriuose. 1956 metais grižo į Lietuvą, iki 1976 metų dirbo Druskininkų vaikų sanatorijoje. A. Dambrauskas išvertė į lietuvių kalbą reikšmingiausius antikos rašytojų kūrinius: Vergilijaus „Eneidą“, „Bukolikas“, „Georgikas“, Homero „Odisėją“ ir „Iliadą“, Sofoklio tragedijų, Ovidijaus „Metamorfozes“, Aristofano, Plauto, Terencijaus komedijų.
A. Dambrauskas paliko ir savo atsiminimus „Viskas praeina“ (1991).
Rinko tautosaką, vadovavo kolektyvams
Pedagogei, etnokultūrininkei Elenai Kvaraciejienei (1919-2018) Druskininkų garbės piliečio vardas suteiktas 1995 metais už gerą ir nuoširdų darbą, už nuopelnus puoselėjant Dzūkijos krašto tradicijas ir papročius, etninės kultūros propagavimą.
1945 metais atvykusi į Druskininkus dirbo miesto progimnazijoje, gimnazijoje anglų, vokiečių, lietuvių kalbos mokytoja, o ilgiausiai – 26 metus – Druskininkų 1-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, dešimt metų vadovavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų lituanistų pedagoginėms praktikoms.
E. Kvaraciejienė buvo ir popamokinės moksleivių veiklos iniciatorė, ilgametė moksleivių dramos būrelio ir šokių kolektyvo vadovė (1945-1977), rinko ir užrašinėjo tautosaką, aprašė Švendubrės kaimo tarmę. Pedagogė 1978-1995 metais vadovavo Druskininkų miesto pagyvenusių žmonių kolektyvui, taip pat buvo įvairių miesto folkloro ansamblių vadovė.
Globojusi kūrėjus
Gydytojai kurortologei, kultūros ir meno mecenatei Elenai Kriaučiūnaitei (1924-1995) Druskininkų garbės piliečio vardas suteiktas taip pat 1995 metais už kruopštų darbą ir organizuotumą puoselėjant kurortą bei aktyvų dalyvavimą miesto kultūriniame gyvenime. 1958-aisiais atvykusi į Druskininkus, ji dirbo „Tėvynės“ sanatorijoje, tais pačiais metais įkūrus „Dainavos“ sanatoriją, paskirta jos vyriausiąja gydytoja ir jai vadovavo iki 1981-ųjų. Vėliau, iki 1993-ųjų, dirbo „Nemuno“ sanatorijoje. Kaip pastebime parodos pristatyme, retai geras savo srities specialistas, kolektyvo vadovas, puikiai organizuodamas darbą, tiek daug nuveikia ir miesto kultūriniame gyvenime. E. Kriaučiūnaitė tikėjo, kad žmogų gydo visa, kas yra gera ir gražu – ypač gamta ir taurus menas. Gydytojos vadovaujamos sanatorijos teritorijos tvarkymui, augalams buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, „Dainava“ tapo kurorto kultūrinio gyvenimo centru. E. Kriaučiūnaitės iniciatyva prasidėjo jau tradiciniais tapę atsisveikinimo su senaisiais metais klasikinės muzikos koncertai. Daug rašytojų, poetų, muzikų, dailininkų būtent šioje sanatorijoje sėmėsi fizinių ir dvasinių jėgų savo kūrybai globojami gydytojos E. Kriaučiūnaitės ir jautrių jos bendradarbių.
Enciklopediniuose šaltiniuose teigiama, kad būtent „Dainavoje“ gimė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, čia tapė Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Kisarauskas ir kiti dailininkai.
Pasitraukė į Vokietiją, JAV
Grafikui, tapytojui, skulptoriui, vitražų kūrėjui, vienam iškiliausių XX amžiaus lietuvių menininkų, Vilniaus dailės akademijos garbės daktarui Vytautui Kazimierui Jonynui (1907-1997) Druskininkų garbės piliečio vardas suteiktas 1997 metais už pasaulinio lygio meno ir pedagoginių idėjų skleidimą, nuopelnus Lietuvos ir Druskininkų kultūrai.
V. K. Jonynas, 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, 1946 metais įkūrė Dailės ir amatų mokyklą Freiburge, iki 1949 metų buvo jos direktorius ir dėstytojas, 1950-1951 metais dėstė Dailės ir architektūros mokykloje Maince, 1951 metais atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė Niujorke Catano‑Rose’o meno institute, Fordhamo universitete.
V. K. Jonynas kūrė estampus, portretus, iliustravo knygų, nupiešė plakatų, ekslibrisų, pašto ženklų, nuliejo akvarelių, kūrė skulptūras, vitražus.
Įsteigė bažnytinio meno studiją
1955 metais menininkas Niujorke įsteigė V. K. Jonyno ir D. Šeferdo bažnytinio meno studiją (Jonynas and Shepherd Art Studio, Inc. Church Interiors‑Stained Glass, Mosaic).
Nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurio V. K. Jonynas nuolat lankėsi Lietuvoje, prieš mirtį gyveno Vilniuje.
V. K. Jonynas sukūrė daug skulptūrų, vitražų, mozaikų, baldų maldos namams: Dievo Motinos seserų koplyčios Viltone (Konektikuto valstija) langų vitražai, bareljefai (1961), Kristaus Atsimainymo lietuvių parapijos bažnyčios Maspethe (Niujorko valstija) langų vitražai (1962), Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios Vašingtone Šiluvos Dievo Motinos koplyčios sienų mozaika (1963), Šv. Brendano vienuolyno koplyčios Bronkse (Niujorko valstija) langų vitražai (1964), Šv. Petro bazilikos (Vatikane) Lietuvių koplyčios sienų reljefai (1968-1970), Šv. Antano bažnyčios Bridževilyje (Pensilvanijos valstija) langų vitražai, baldai (1971).
V. K. Jonyno kūrinių turi įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Nyderlandų, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejai. Nuo 1993 metų Druskininkuose veikia V. K. Jonyno galerija – Nacionalinio M. K. Čiurlionio filialas.
„Vytautas Kazimieras Jonynas atvažiuodavo į Druskininkus vasaromis, čia gyveno, kūrė, padėjo tobulinti savo galerijos ekspoziciją, aktyviai dalyvavo Druskininkų kultūriniame gyvenime“, – pastebėjo L. Žėkienė.
Beje, V. K. Jonyno gyvenimas aprašytas R. Andriušytės-Žukienės monografijoje „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“.
Vietoj išvadų
Šį straipsnį norėtųsi pabaigti mintimi, kad kiekvienas miestas didžiuojasi jame gyvenusiais ir kūrusiais išskirtiniais žmonėmis. Druskininkų garbės piliečiai – tai šio išskirtinio miesto grožio ir išskirtinumo kūrėjai, savo darbais daug prisidėję prie kurorto klestėjimo. Drįstu manyti – kad jie – tarsi šio kurortinio mūsų miesto išskirtinių asmenybių „grietinėlė“ – daug miestui nuveikusių ir gilias pėdas jo gyvenime palikusių ir paliekančių žmonių, tikėtina, buvo ir yra daugiau.
Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
„Abipus Nemuno“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 7 (232)