Dvasinės nuorodos tarptautinei politikai

Popiežiaus Leono XIV pastabos, išsakytos prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams

Mindaugas BUIKA

Prasidėjus Gavėniai, dvasinio susikaupimo ir atgailos metui, kuris krikščioniškajame pasaulyje tradiciškai daro įtaką ir socialiniam bei politiniam gyvenimui, galima priminti popiežiaus Leono XIV išdėstytas moralines tarptautinės politikos gaires naujametiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariams.

Netiesiogiai pateikdamas „etinį kompasą“ pasauliniams ir nacionaliniams lyderiams, tokiu būdu Šventasis Tėvas pakvietė juos į didesnę atsakomybę, nuoseklumą bei atsinaujinimą ginant gyvybę, šeimą ir pažeidžiamuosius, siekiant tiesa ir teisingumu paremtos taikos, vedant kantrų ir nuoširdų dialogą, kuriame būtų vadovaujamasi ne siaurai suprastais ir agresyviai primetamais interesais, bet nuolankia sąžine, artimo meile ir bendrojo gėrio siekiais.

Šv. Augustino mokymo aktualumas

Šventasis Tėvas, būdamas augustinijonų vienuolijos narys, savo svarstymuose sausio 9 dienos susitikime su diplomatais vėl pasirėmė žymiausio Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino (354-430) doktrina, pasitelkdamas mintis iš jo garsaus veikalo „Dievo miestas“, kurį popiežius Benediktas XVI yra pavadinęs „įspūdingu kūriniu, turėjusiu lemiamą reikšmę Vakarų politinės minties vystymui“. Kalboje priminta, jog knyga parašyta, reaguojant į 410 metais vestgotų genčių įvykdytą  Romos nusiaubimą. Dėl šio pralaimėjimo vietiniai gyventojai iš dalies kaltino tuomet neseniai senojoje imperijoje įsitvirtinusį krikščionišką tikėjimą, nes pagonių laikais Roma buvo laikoma „caput mundi“ (pasaulio sostine) ir niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad ji atsidurs svetimšalių įsiveržėlių rankose. O dabar, su krikščionių Dievu, šis didysis miestas esą tapo nesaugus, kaltino Kristaus sekėjus ir jų ganytojus Romoje vis dar gausūs pagoniškų stabų garbintojai. Ryžtingai atmesdamas tuos argumentus ir gindamas tikėjimą, Šv. Augustinas savo veikale istorijos įvykius interpretuoja pagal dviejų miestų santykinį pavyzdį ir kaip kiekviena tobula klasika, toks pristatymas tinka visų laikų žmonijos kartoms, aiškino popiežius Leonas XIV. Pirmiausia kalbama apie Dievo miestą, kaip dvasinę tikrovę, jungiančią žmones, kurie gyvena vadovaudamiesi Aukščiausiojo valia ir siekia galutinio tikslo, kuris yra amžinasis gyvenimas. Pats šis miestas yra amžinas ir charakterizuojamas besąlygine Dievo meile (amor Dei), kaip ir artimo, ypač vargšų, meile. Bet realiai egzistuoja ir žemiškas miestas, laikinoji buveinė, kuriame žmonės gyvena iki savo mirties ir kur, priešingai nei dieviškajame, vyrauja perdėtas susitelkimas į puikybę ir savimeilę (amor sui), troškimas kuo didesnės galios ir valdžios, vadovaujamasi materialiniais siekiais, vaikomasi garbės. Toks žemiškasis miestas neišvengiamai silpsta, išgyvena daugelį vidinių krizių, neatlaiko išorinio priešo kėslų ir galiausiai žlunga, kas atsitiko su senąja Roma.

Žinoma, toks apibūdinimas nereiškia istorijos supaprastinto supratimo, priešpastatant Amžinybę ir laikiną dabartį, Bažnyčią ir valstybę, materialumą ir dvasingumą, kaip nereiškia vienašališko dialektinio mokymo apie religijos būtiną vaidmenį pilietinės visuomenės gyvenime. Pagal Šv. Augustiną, abu miestai egzistuoja kartu iki laikų pabaigos su savo skirtingais išoriniais bei vidiniais bruožais, pasireiškiančiais visos istorijos tėkmėje ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio į kasdienio gyvenimo tikrovę, istorinių įvykių supratimą bei vertinimus. Šventasis Bažnyčios mokytojas teigė, kad krikščionys yra Dievo pašaukti gyventi savosios epochos žemiškajame mieste, širdis ir protus nukreipę į dangiškąjį miestą, savo tikrąją ir amžinąją tėvynę. Tuo pat metu, gyvendami žemiškajame mieste, jie neturi atsiriboti nuo susiformavusio politinės santvarkos konteksto ir, vadovaudamiesi Šventuoju Raštu, stengtis ir jo išsikristalizavusias eti­nes nuostatas drąsiai pristatyti pilietinei valdžiai. Be abejonės, „Dievo mieste“ nesiūloma kažkokia partinė programa, tačiau pateikiami vertingi apmąstymai sprendžiant fundamentalius klausimus, kurie visais laikais yra reikšmingi visuomeniniam bei politiniam gyvenimui. Ypač minimas krikščioniškas kelias siekiant teisingo ir taikaus sambūvio tarp žmonių ir tautų, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad Šv. Augustinas aiškiai perspėja dėl galimų didelių pavojų, kurie kyla politiniam gyvenimui klaidinančiai ir ideologiškai aiškinant istoriją, plėtojant ekstremalų nacionalizmą, telkiant absoliučią valdžią į idealizuojamo politinio lyderio rankas, taip formuojant autoritarinį režimą. Šio mokymo savalaikiškumas išlieka, kadangi nors mes gyvename kitame istoriniame ir socialiniame kontekste, kuris skiriasi nuo V amžiaus, tačiau kai kurie panašumai yra akivaizdūs. Dabar, kaip ir tuomet ryškūs migracijos srautai, stebima gili ir sparti geopolitinės padėties įvairiose pasaulio dalyse kaita, kultūrinių paradigmų permainos. Tada, kaip ir dabar, vyko tai, ką popiežius Pranciškus apibūdino ne kaip pokyčių epochą, bet epochų kaitą.

Humanitarinės teisės prioritetas

Pasak popiežiaus Leono XIV, mūsų laikais ypatingą nerimą kelia tarptautinių santykių daugiašališkumo silpnėjimas. Diplomatiją, kuri skatina dialogą ir siekia sutarimo tarp visų procese dalyvaujančių pusių, pakeitė „diplomatija“, kuri remiasi atskirų šalių arba sąjungininkų grupių jėgos primetimu. Vėl tapo madinga kalbėti apie siekimą „taikos“ brutaliu veržimusi kariauti nuo „specialiųjų operacijų“ iki „šventojo karo“ prieš tariamai blogą kaimyną vedimo. Visiškai nebesilaikoma po pražūtingo Antrojo pasaulio karo įtvirtinto principo, kuris draudžia šalims naudoti jėgą kitų valstybių sienoms pažeisti. Taika daugiau nebepriimama kaip gėris, Dievo dovana ir teisingumas, bet kaip ginklu siekiamas tikslas, primetant stipresniojo dominavimą. Tai vėlgi kelia didelę grėsmę tarptautinei teisinei tvarkai, kuri yra viso taikaus civilizuoto sambūvio pamatas. Šventasis Tėvas priminė Šv. Augustino pastebėjimą, kad nėra nei vieno, kuris nenorėtų taikos, bet klausimas, kokiu būdu tai norima pasiekti: netgi karo sukėlėjai, trokštantys pergalės ginklu, įveikę kitus, tikisi, jog tokiu būdu galiausiai laimės taiką, kuri bus geresnė nei buvo iki tol. Būtent toks agresyvus ideologinis nusistatymas praėjusiame XX amžiuje atvedė į dviejų pasaulinių karų tragedijas, pareikalavusias dešimčių milijonų žmonių aukų. Ant paskutinio Pasaulinio karo griuvėsių prieš 80 metų gimė Jungtinių Tautų Organizacija, kurią sukūrusios penkios dešimtys valstybių buvo apsisprendusios dėl daugiašalio bendradarbiavimo, kad būtų išvengta panašių globalinių katastrofų, įtvirtinta stabili ir ilgalaikė taika, ginamos žmogaus teisės ir skatinamas tvarus vystymasis. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, ypač svarbus dėmesys buvo skiriamas tarptautinei humanitarinei teisei, kurios laikymasis neturi priklausyti nuo kokių nors konfliktinių aplinkybių, karinių interesų ir strateginių planų. Humanitarinė teisė visada privalo turėti pirmenybę prieš kovojančių pusių ambicijas, kad būtų sušvelnintos karinio naikinimo pasekmės civiliams gyventojams ir praktiškai realizuotos atsikūrimo galimybės.

„Mes negalime ignoruoti per gink­luotas kovas vykstančio mokyklų ir ligoninių, energetikos struktūrų, gyvenamųjų namų ir kitų kasdie­niam gyvenimui svarbių objektų naikinimo, kas yra sunkus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas, – sakė Šventasis Tėvas. – Šventasis Sostas nuolat ir pabrėžtinai smerkia bet kokį civilio gyvenimo pažeidimą karinėse operacijose ir tikisi, kad tarptautinė teisė visada prisimins žmogiškojo asmens orumo bei gyvybės šventumo saugojimo principą, kuris yra svarbesnis už kovose įgyvendinamus kitus interesus“. Ir šiuo atžvilgiu Jungtinių Tautų Organizacija visada vaidino svarbų vaidmenį savuoju tarpininkavimu derybomis sprendžiant karinius konfliktus, skatinant ekonominę ir socialinę pažangą, padedant apginti žmogaus teises bei pagrindines laisves. Pasaulyje dabar atsidūrusiame naujų sudėtingų iššūkių, tokių, kaip geopolitinė įtampa, negirdėto dydžio turtinė nelygybė ir klimato kaitos atnešta ekologinė krizė, akivaizdoje, Jungtinių Tautų Organizacija, vienijanti beveik du šimtus šalių ir turinti didžiulį politinį potencialą, turi toliau vaidinti reikšmingą globalinį vaidmenį, stiprinant tarptautinį dialogą, suteikiant humanitarinę paramą, padedant pasauliui kurti teisingesnę ateitį, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Tam yra reikalingos atsinaujinimo permainos, kad šios Organizacijos struktūros bei padaliniai, pavyzdžiui, vykdomąją galią turinti Saugumo Taryba, labiau atspindėtų ne po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar susidariusią geopolitinę, ekonominę ir demografinę situaciją. Tada ji labiau gebės įgyvendinti veiksmingą globalinę politiką, nepasiduoti „stipriųjų“ ideologiniam spaudimui ir tikrai vienyti visą žmoniją siekiant humanitarinės paramos tikslų, bendrosios gerovės ir tvirtos taikos.

Sąvokų dviprasmybė ir sąžinės reikalai

Kalbėdamas apie tai, kad siekiant geresnio tarpusavio supratimo daugiašališkame bendravime yra aktuali diplomatinė kalba ir aiškumas, popiežius Leonas XIV pripažino, jog, siekiant dialogo, dėl ideologinio nusistatymo dabar būna nelengva sutarti vienodai suvokti vartojamas sampratas ir koncepcijas. Tai didelis mūsų iššūkis, nes kuomet žodžiai praranda sąlytį su realybe, ši tikrovė tampa diskutuotina ir pats diplomatinis bendravimas pasidaro sunkus. Tokią padėtį Šv. Augustinas sarkas­tiškai apibūdino kaip dviejų žmonių buvimą kartu, nežinant vienas kito kalbos ir jiems yra sunkiau bendrauti bei vienas kitą suprasti, nei ne­kal­ban­tiems skirtingų rūšių gyvūnams. Tada netgi atrodo, jog žmogus geriau bendrauja su savo šuniu, nei su nepažįstamu svetimšaliu, kurio kalba ir mąstymo būdas radikaliai skiriasi. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog panaši padėtis kartais susidaro ir šiandienos visuomenėje, kurioje žodžių prasmė tampa laki ir nestabili, o reiškiamos sampratos vis labiau dviprasmiškos. Pati kalba tuomet pasidaro jau ne žmonių bendravimo ir pažinimo priemonė, bet per semantinę dviprasmybę ir iškraipymą, ginklas, kuriuo bandoma apgauti ar įžeisti, įskaudinti oponentą. Taigi, mums reikia dėti pastangas, kad žodžiais, kuriuos vartojame bendraudami, būtų aiškiai ir nedviprasmiškai apibūdinama tikrovė, nes tik tada galime autentiškai bendrauti ir išvengti nesupratimo. Taip turi būti tiek buityje ir šeimos namuose, tiek ir viešojoje aplinkoje, politikoje bei žiniasklaidoje, ypač tarptautiniuose santykiuose, siekiant tikro daugiašališkumo, kuriame sprendžiami įvairūs gyvenimo bei konfliktų klausimai, susitikimuose ir derybose, aptariant įvairias problemas ir dėl  jų tarpininkaujant. Vengiant aštrių konfliktų proveržio, reikalinga aiški kalba, kad nebūtų stengiamasi žodžiais, fiziniu ar militaristiniu būdu primesti savas nuostatas bei dominavimą kitų atžvilgiu.

Popiežius Leonas XIV atkreipė dėmesį į dar vieną paradoksalų dalyką: kalbos aiškumo stoka ir sąvokų prasmės iškraipymas neretai ginamas pačios žodžio laisvės ir individualios nuomonės vardu. Tačiau atidžiau pažvelgus į šią problemą paaiškėja priešinga tiesa: žodžio ir nuomonės laisvė gali būti garantuota būtent per kalbos aiškumą, kai kiekviena sąvoka turi aiškią prasmę. Nes kitu atveju įsivyrauja vadinamasis Orvelo kalbos stilius, kai siekiant vis platesnės ir įtraukesnės kalbos, galiausiai sumenkinami tie, kurie neprisitaiko prie tą stilių palaikančių ideologijų, tampančių vis labiau totalitarinėmis. Šis procesas gali vykti netgi liberalios demokratijos sąlygomis ir atvesti prie apgailėtinų sąžinės laisvės suvaržymo pasekmių. Galiausiai paneigiama teisė į sąžinės prieštaravimą kartais netgi demokrati­niuo­se Vakaruose, kai asmuo nori atsisakyti vykdyti tam tikras profesines pareigas, kurios konfliktuoja su moraliniais, etiniais ar religiniais įsitikinimais, giliai įsišaknijusiais individo gyvenime. Pavyzdžiui, kada neprievartos vardu atsisakoma karinės tarnystės ar darbo mirtį atnešančios ginkluotės pramonėje, bei kada gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai nenori dalyvauti gyvybę atimančiose abortų ir eutanazijos operacijose. Sąžinės prieštaravimas nėra pilietinis maištas, bet ištikimybės sau aktas, aiškino Šventasis Tėvas, pripažindamas, jog visiškai nepriimtina, kad tokiai nuostatai prieštaraujama netgi žmogaus teises ginančiose visuomenėse. Tikrai laisva visuomenė ne primeta vienodumą, bet gerbia sąžinės nuostatų įvairovę, skatina etinį dialogą, kuris praturtina kiekvienos šalies socialinį audinį.

Religijos laisvės problema

Tas pats pasakytina apie nepaprastai svarbią tikėjimo išpažinimo teisę, kuri jokiu būdu nei vienam asmeniui negali būti suvaržyta, teigė popiežius Leonas XIV. Jis priminė gilią popiežiaus Benedikto XVI mintį, kuris tvirtino, jog tai yra pirmoji iš visų žmogaus teisių, kadangi išreiškia fundamentalią sielą turinčio asmens tikrovę. Deja, netgi dabar, XXI amžiuje, religijos laisvės pažeidimų, kaip rodo naujausi tarptautiniai duomenys, daugėja ir 64 % pasaulio gyventojų patiria rimtus šios teisės pažeidimus. Šventasis Sostas, nuolat reikalaudamas, kad religijos laisvė ir viešas tikėjimo praktikavimas būtų garantuotas visiems pasaulio krikščionims, taip pat pabrėžia, jog ši nuostata yra skirta ir kitų religijų bendruomenėms. Šventasis Tėvas priminė, jog praėjusiais metais, mi­nint Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ dėl Bažnyčios santykių su kitomis religijomis 60-ąsias metines, jis dar kartą kategoriškai atmetė visas antisemitizmo formas, kurios vis dar sėja neapykantą ir mirtį. Kartu pabrėžta, kad ir toliau „yra svarbu plėtoti žydų ir krikščionių dialogą, gilinant bendrąsias biblijines šaknis“. Popiežius Leonas XIV pastebėjo, jog reikia džiaugtis dėl pastaraisiais dešimtmečiais pasiektos pažangos visoje tarpreliginio dialogo srityje, žinant, kad kiekvienas nuoširdus religingumas „atspindi tą patį dieviškąjį slėpinį, kuris apima visą kūriniją“. Toks supratimas teigiamai veikia ir politinį procesą, todėl visos šalys turi pilnai garantuoti religijos laisvę kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo išpažįstamo tikėjimo.

Deja, esant dažniems žmogaus teisių pažeidimams, Šventasis Tėvas tai įvardijo, kaip naują rimtą krizę – nuo vis labiau varžomos religijos laisvės iki žiauraus persekiojimo atvejų. Tai patiria daugiau nei 380 milijonų krikščionių visame pasaulyje – nuo ekstremalios diskriminacijos ir teisinio engimo iki smurto ir gyvybės praradimo dėl savo tikėjimo. Tokioje padėtyje yra atsidūręs vienas iš septynių krikščionių ir ši padėtis, pastaraisiais metais plintant kariniams konfliktams, autoritariniams reži­mams bei religiniam ekstremizmui, dar labiau pablogėjo. „Liūdna, tačiau visa tai rodo, kad religijos laisvė daugelyje kontekstų yra laikoma, kaip kažkokia privilegija ar nuolaida, bet ne fundamentali žmogaus teisė“, – apgailestavo popiežius Leonas XIV. Kalbėdamas apie religinį ekstremizmą, jis paminėjo praėjusiais 2025 metais radikaliųjų islamistų, vadinamųjų džihadistų („šventojo karo“ šalininkų) teroristinių grupių išpuolius prieš krikščionis įvairiose Pietų Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos šalyse. Tačiau negalima užmiršti ir subtilių krikščionių diskriminacijos formų kai kuriose šalyse, kur jie sudaro daugumą, būtent Europoje bei Lotynų Amerikoje. Tose vietose kartais suvaržoma krikščionių galimybė skelbti tikėjimo tiesas ir Evangeliją dėl ideologinių ar politinių priežasčių, ypač kai tikintieji nori dalyvauti viešuose debatuose gindami silp­niausiųjų orumą, pradėtų kūdikių gyvybę, pabėgėlius ir migrantus, taip pat tradicinę santuoką ir šeimą. Šie pažeidimai negali būti toleruojami, nes ne tik trikdo laisvą Bažnyčios veikimą, bet ir visą viešąjį visuomenės gyvenimą, skatindami ir taip ryškius jo kraštutinumus. 

Migrantų, kalinių ir šeimos gynimas

Aptardamas Šventojo Sosto veikimą politinėje arenoje, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad pirmiausia nuosekliai laikomasi pozicijos palaikyti neatimamą kiekvieno asmens orumą. Šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, svarbu nurodyti, kad kiekvienas migrantas yra asmuo, turintis visas žmogui priklausančias teises, kurios turi būti gerbiamos atsidūrus kiekvienoje situacijoje, nepriklausomai nuo patekimo į svetimą šalį pobūdžio. Svarbu suprasti, kad toli gražu ne visi migrantai apleido savo gimtinę laisvu pasirinkimu, ieškodami geresnio materialaus gyvenimo svetur, bet buvo priversti tai daryti dėl smurto ir persekiojimų grėsmės, karinių konfliktų ar dėl klimato kaitos ištikusių stichinių nelaimių įvairiose Afrikos ir Azijos šalyse. Šiemet, minint Tarptautinės migrantų organizacijos įkūrimo 75-ąsias metines, Šventasis Sostas dar kartą nori išreikšti viltį, kad teisėta valstybių kova prieš organizuotą nusikalstamumą, prekybą žmonėmis ir narkotikų kontrabandą, netaps pretekstu pažeidinėti kenčiančių migrantų bei prieglobsčio ieškančių pabėgėlių žmogiškąjį orumą. Pasak popiežiaus Leono XIV, tas pats pasakytina apie kalinius, kuriuos, kaip žmones, negalima paprasčiausiai prilyginti jų padarytiems nusikaltimams, dėl kurių atsidūrė už grotų. Kalboje diplomatams buvo išreikšta padėka toms vyriausybėms, kurios teigiamai atsiliepė į velionio popiežiaus Pranciškaus kvietimą praėjusio Jubiliejaus proga suteikti malonę ar sušvelninti bausmes nuteistiems kaliniams. Šventasis Tėvas sakė, jog tikisi, kad tokia „jubiliejaus dvasia“ taps nuolatine ir padės įgyvendinti teisingumą. Be abejonės, bausmės turi būti proporcingos padarytiems nusikaltimams, tačiau kaliniams turi būti garantuotos žmoniškos sąlygos ir realus atsakas į gailestingumo troškimą. Buvo pakartotas Bažnyčios raginimas panaikinti mirties bausmę, kuri sugriauna apgailėjimo ir atleidimo viltį bei natūralų atsivertimo ir atsinaujinimo siekį. Popiežius Pranciškus priminė, jog niekada negalima užmiršti daugelio „sąžinės belaisvių“ kančių, nes tie politiniai kaliniai neteisingai atsidūrė nelaisvėje totalitarinėse šalyse ir reikia siekti jų išlaisvinimo.

Dalį savo socialinės kalbos popiežius Leonas XIV skyrė šeimai, pirminei visuomenės ląstelei, kuri šiandien susiduria su rimtais išbandymais, kurie didele dalimi lemia ir pačios visuomenės krizę, todėl turi būti nacionalinės ir tarptautinės politikos centre. Aiškindamas iš krikščioniško mokymo perspektyvos, jis priminė, kad Dievas sukūrė žmones pagal savo atvaizdą ir panašumą dėl savosios meilės jiems, todėl ir juos pašaukė meilei. Šis pašaukimas unikaliu būdu apreikštas šeimoje, kurioje branginama gyvybė, išmokstama nesavanaudiškai mylėti ir aukotis, tarnauti artimui ir taip svariai prisidedama prie visuomenės gerovės bei Bažnyčios misijos. Vis dėlto nepaisant tokios nepakeičiamos šeimos reikšmės, ji dabar išgyvena daugybę sunkumų, pirmiausia dėl įsivyravusios neomarksistinės ideologijos nuostatos, kad šeimoje galioja ne vyro ir žmonos meilė ir prigimtinis papildomumo ryšys, bet nelygybe paremtas išnaudojimas. Iškilo tendencija menkinti fundamentalų bendruomeninį šeimos vaidmenį, nuvertinti šią instituciją, net neminint jos politiniuose dokumentuose, primetant ideologinę nuostatą, jog šeima, kaip esą istorinis darinys, turėtų išnykti, pakeičiant ją kitomis „lygiateisėmis“ sugyvenimo ir sanguliavimo formomis, kuriose iš viso atmetamas ištikimybės ryšys. Kita vertus, negalima ignoruoti ir augančios skausmingos tikrovės, kurioje daugelis šeimų patiria vidinį suirimą, vadinamojo buitinio smurto apraiškas, vedančias į dažnas skyrybas, vaikų kančias ir sunkius psichologinius išgyvenimus, kuriuos dar labiau pagilina materialinis skurdas. Todėl yra svarbu vėl iš naujo iškelti krikščionišką nuostatą, kad žmogiškojo asmens pašaukimas meilei įgyvendinamas neišardoma vyro ir moters santuoka grindžiamoje šeimoje, kurios visapusiškas palaikymas ir saugojimas yra fundamentalus etinis imperatyvas tiek valstybinei politikai, tiek ir Bažnyčios misijai.

Gyvybės šventumo palaikymas

Šeimos pašaukimas meilei yra išreiškiamas atvirumu gyvybei, svetingu motinos įsčiose pradėto kūdikio priėmimu – gimdymu, auginimu, ugdymu. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad šis šeimos gyvenimo prioritetas, kuris turi būti visuomenės, valstybės ir Bažnyčios palaikomas, ypač aktualus tose šalyse (pirmiausia Europoje), kur patiriamas dramatiškas gimstamumo mažėjimas. Jis nurodė, kad gyvybė, kuri iš tikrųjų yra neįkainojama dovana, turi būti rūpestingai globojama įsipareigojančiuo­se sutuoktinių santykiuose, vyro ir žmonos ištikima tarnyste. Pabrėždama tokią gyvybės, kaip brangintinos dovanos viziją, reikalaujančią puoselėjančios atsakomybės, Bažnyčia kategoriškai atmeta visas gy­vybės vengimo praktikas, pirmiau­sia, abortą, dar negimusio kūdikio gyvybės nutraukimą. Popiežius Leonas XIV patvirtino Šventojo Sosto reiškiamą gilų susirūpinimą, jog kai kurios politinės grupės bando pri­mesti tariamą „teisę į saugų abortą“, tam skiriant finansinius išteklius (tokia politika vedama Europos Sąjungoje), užuot juos nukreipus pagelbėti motinoms ir šeimoms. Iš tiesų pirmoji užduotis turėtų būti kiekvieno pradėto kūdikio gyvybės apsaugojimas ir konkreti parama jo besilaukiančiai moteriai, kad ji galėtų svetingai pasitikti savo gimstantį vaiką ir su meile jį auginti. Šventasis Tėvas griežtai sukritikavo surogatinę motinystę, nėštumą paverčiant prekybinių sandorių objektu, kuris pažeidžia iki „produkto“ sumenkinamo kūdikio orumą, kaip ir kilnumą motinos, dirbtinai išnaudojančios savo kūną procesui, iškreipiančiam prigimtinius santuokinius santykius, skirtus gyvybei pradėti.

Panašūs popiežiaus Leono XIV žodžiai buvo skirti ir sunkių ligonių dirbtinio numarinimo – eutanazijos – blogio kritikai: pilietinė visuomenė ir valstybė privalo ne įteisinti tokį žudymą, bet konkrečiai atsiliepti į ligotų, pagyvenusių ir vienišų žmonių visas pažeidžiamumo situacijas, siūlydama kančią palengvinančius spren­dimus, tokius, kaip paliatyvioji slauga, globa ir tikras solidarumas. Tuo tarpu eutanazija nėra autentiškas atsakas į sergančio žmogaus kančią, o tik apgaulinga atjautos forma, kuri gali būti primesta tiems, kuriems sunku rasti prasmingą atsakymą į skausmingų išbandymų kupino, bet prasmingo gyvenimo tęsimą, taip ir „sutaupant“ lėšas jų gyvybėms palaikyti bei slaugai. Tačiau ir čia galioja tas pats nepakeičiamas Dievo dovanotos gyvybės priežiūros ir saugojimo iki natūralios pabaigos principas, nes visuomenė yra sveika tiek, kiek gina žmogaus gyvybės šventumą, aiškino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu darbavimasis šioje srityje yra susijęs ir su rūpinimusi jaunais žmonėmis, kuriems šiandien iškilę daugybė sunkumų bei pavojų, įskaitant pakliuvimą į narkotikų priklausomybės pinkles. Siekiant milijonus vaikinų ir merginų visame pasaulyje apsaugoti nuo dvasinį ir fizinį gyvenimą nuodijančios cheminės substancijos, reikia sutelkti tarptautines politines ir juridines pastangas kovai su nelegalia prekyba narkotikais, jų gamyba ir kontrabanda. Tuo pat metu reikia telkti adekvačias pastangas patekusiems į priklausomybę gydyti bei jų reabilitavimui, nes tai irgi yra reikšminga investicija sunkiai sužeisto žmogaus gyvybei gelbėti, jam ugdyti, kurti profesinio darbo ir užimtumo galimybes.

Realus taikos siekis

Kalbėdamas apie taikos siekį, baigiamojoje išsamaus pranešimo dalyje popiežius Leonas XIV vėl sugrįžo prie Šv. Augustino pateikto „dviejų miestų“ įvaizdžio, pastebėdamas, kad nors, kaip teigė Bažnyčios mokytojas, abu miestai – dangiškasis ir žemiškasis – egzistuoja kartu, bet mūsų sekuliarizuotoje epochoje bandoma Dievo miestui paneigti „teisę į pilietybę“. Tai daroma teigiant, jog, esą realiai gali egzistuoti tik žemiškasis miestas su kritikuotinais bruožais, taip prarandant siekį dieviškos ramybės ir tvarkos, kurią Šv. Augustinas laikė darnos ir taikos pagrindu civilizuotam tautų sambūviui. Betgi trūkstant antgamtinių vertybinių pamatų, įsivyrauja savimeilė, abejingumas Dievui ir artimui, vienpusiški materialiniai siekiai, kitaip sakant, tai, ką Šv. Augustinas vadino „beprotiška puikybe“ individų, kurie mano, kad aukščiausią gėrį galima rasti šiame pasaulyje bei kad jie gali tapti absoliučiai laimingais savais ištekliais. Tokia puikybė aptemdo tik­rovę ir mūsų empatiją kitiems, skatina konfliktuojantį mentalitetą, kuris yra visų karų pranašiškas ženklas aiškino Šventasis Tėvas. Nurodydamas tokį kontekstą, jis paminėjo dabar vykstančius karus ir karinius konfliktus, pradedant nuo jau ketverius metus besitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, atnešusios dideles kančias ir civiliams gyventojams. Tokioje tragiškoje situacijoje Šventasis Sostas pabrėžtinai kviečia tuoj pat nutraukti kovas, paskelbti paliaubas ir konfliktą spręsti dialogu, nuoširdžiai siekiant taikaus sprendimo. Prie to turi prisidėti visa tarptautinė bendruomenė, siekiant, kad būtų apsaugoti pažeidžiamieji ir atstatyta iškamuotų žmonių viltis dėl taikdariškų iniciatyvų realaus įgyvendinimo. Tas pats pasakytina apie padėtį Šventojoje Žemėje, kurioje, nepaisant praėjusį rudenį paskelbtų paliaubų Gazos ruože, to regiono gyventojai išgyvena sunkią humanitarinę krizę. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, kad Šventasis Sostas dėmesingas vi­soms diplomatinėms pastangoms, kurioms būtų garantuojama teisinga ateitis Izraelio ir Palestinos gyventojams. Buvo priminta, kad Vatikanas kaip ir didžioji dalis tarptautinės bendruomenės, pritaria dviejų valstybių sprendimui, kuris geriau­siai atitiktų Šventosios Žemės tau­tų teisėtam troškimui taikiai gyventi savoje žemėje. 

Tuos, kurie pasaulyje skleidžia idėją, kad taiką pasaulyje galima išsaugoti tik karine jėga ir atgrasymu, Šventasis Tėvas pakvietė būti ypač budriems dėl sukaupto branduolinio ginklo, kurio panaudojimas gali atvesti į lemtingą susinaikinimą. Tai ypač svarbu dabar, kai vasario pradžioje baigė galioti paskutinė šio ginklo apribojimo prieš 15 metų tarp JAV ir Rusijos pasirašyta „New START“ sutartis ir iškyla pavojus, kad bus grįžtama prie ginklavimosi varžybų, naujos ginkluotės kūrimo, dabar jau panaudojant ir dirbtinį intelektą.

Nepaisant dramatiškos padėties, kurią sukėlė vykstantys karai ir trečiojo pasaulinio karo grėsmė, taika, nors ir sunkiai pasiekiama, bet yra realus gėris, kuris galimas ir žemiškajame mieste, baigdamas pastabas tvirtino popiežius Leonas XIV. Tam reikia nuolat siekti teisingumo ir drąsaus pasirengimo atleisti padarytas skriaudas abipusio susitaikymo kelyje. Krikščioniškojoje egzistencijoje šios dorybės atspindėtos per Kalėdas, kai Tiesa, amžinasis Dievo Žodis, tampa nuolankiu kūnu ir per Velykas, kai pasmerktas Teisusis atleidžia savo kankintojams ir kaip Prisikėlusysis dovanoja jiems savo gyvenimą. Šventasis Tėvas sakė, jog žvelgiant atidžiau, tokių drąsios vilties ženklų galima pastebėti ir mūsų laikais, kai kraują praliekantys karai nutraukiami taikos susitarimais. Jis paminėjo prieš tris dešimtmečius Deitono sutartimis užbaigtą konfliktą Bosnijoje ir Hercegovinoje bei praėjusiais metais Vašingtone pasirašytą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų Jungtinę taikos deklaraciją, abiems šalims tiesiant teisingumo ir taikos kelią Pietų Kaukaze.

Galiausiai buvo atkreiptas dėmesys, kad ateinantį spalį minimos 800-osios mirties metinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio, legendinio taikos ir dialogo žmogaus, kurio nuopelnai visuotinai pripažįstami ne tik Katalikų Bažnyčioje, bet ir kitų tikybų išpažinėjų. Jo skaisčiai spindintis gyvenimas buvo įkvėptas drąsos gyventi tiesoje ir žinojimo, kad taika žemėje yra kuriama nuolankiomis širdimis, nukreiptomis į dangiškąjį miestą. Tokios nuolankios taiką mylinčios širdies prasidėjusiais Naujaisiais metais popiežius Leonas XIV linkėjo kiekvienam ir visiems.

Šventasis Sostas diplomatinius santykius dabar palaiko su 184 pasaulio valstybėmis, taip pat su Europos Sąjunga ir Suvereniu Maltos ordinu. Savo tarnybas prie Vatikano yra įkūrusi Arabų šalių lyga, Tarptautinė migrantų organizacija ir Jungtinių Tautų vyriausias pabėgėlių komisariatas.

Vatican Media nuotraukos

„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. vasario 20 d., nr. 2 (404)