Dvasinės tarnystės kelyje – 35-eri metai
Birutė Nenėnienė
„XXI amžiaus“ laikraščio metrikoje pažymėta, jog pirmasis šio leidinio numeris išėjo lygiai prieš 35-erius metus – 1990 metų rugsėjo 6 dieną. Ir mielas sutapimas – Gižų ir Alksnėnų parapijų klebonas kun. Virginijus Vaitkus kunigystei pašvęstas irgi lygiai prieš 35-erius metus, 1990 metų rugsėjo 7 dieną.
Parapijų bendruomenės savo bažnyčiose sveikins kleboną tikriausiai sekmadienį. „Bendraamžė“ laikraščio redakcija gerbiamą kunigą Virginijų Vaitkų sveikina šiandien ir reiškia nuoširdžiausią padėką už ilgametį uolų „XXI amžiaus“ laikraščio platinimą, pasidalijimą šiuo leidiniu su kaimo bendruomenėmis, bibliotekomis. Linki visokeriopos Dievo palaimos prieš 35-erius metus pasirinktame kelyje.
Miela žinoti, kad nuo 2013 metų gegužės mėnesio Gižuose tarnaujantis klebonas kaimo bendruomenėje jaučiasi kaip šeimos narys. Tų pačių metų vasarą, kai atvyko į Gižus, pasirodė antroji kunigo knyga – „Nepažinau tavęs, pasauli“. Šio dienoraščio įžangoje autorius rašo, kad „pasaulis rodo savo kelius, ir mes, pasaulio vaikai, patikime tos kelionės tikrumu, bet ne visada mus patenkina jos tikslai. Tuomet norisi prisiminti, kad kelionė, kurią turime įvykdyti savo gyvenimu, negali apeiti Evangelijos, kaip gerosios naujienos, nuorodų“...
Kilęs kun. V. Vaitkus iš Žemaitijos, nuo Šiaulių krašto, augo religingoje šeimoje, bet pamažu pasiekė pirmąjį gyvenimo tikslą – įgijo laivų konstruktoriaus specialybę ir buvo paskirtas tarnauti laivyne netoli Šiaurės ašigalio. Po trejų metų tarnystės jūroje linko studijuoti filosofiją, bet įstojo į Kunigų seminariją. Baigęs ją tarnavo kapucinų vienuolyne Dotnuvoje, vėliau persikėlė į naujai steigiamą vienuolyną Kaune. Netrukus išvyko į misijas Italijoje. Patarnaudamas žmonėms jis kartu lankė teologijos paskaitas universitete, išmoko italų kalbą, susipažino su kultūra, vietinių žmonių papročiais, tradicijomis.
Grįžęs į Lietuvą parašė mokslinį darbą, sugrįžo prie savo neįgyvendintos svajonės – Vilniaus universitete baigė filosofijos magistro studijas. Palikęs vienuolyną, kun. V. Vaitkus tarnavo Kauno Kristaus Prisikėlimo, Garliavos parapijose, kol neatvyko į dabartinę stotelę – Gižus.
Minėtoje knygoje publikuojami dienoraščiai prasideda 1999 metų lapkričio 28 dienos data. Gilios dvasinės įžvalgos, pamąstymai ir per tai atspindima aplinkos, žmonių įtaka, bendrystė, abejonės, išgyvenimai, vizijos. O štai artėjant kunigiškos tarnystės dešimtmečiui, 2000 m. rugsėjo 6 d. įraše išreiškia svajonę: „Noriu šviesti lyg aušros žvaigždė, bet tam reikia ypatingos Švč. Mergelės globos, kad galėčiau laikytis dorybės pačia plačiausia prasme…“ Ir 2000 metų rugsėjo 7 dienos įrašas: „Man ypač brangios šventės išvakarės. Nes būtent šitą dieną iš Dievo gailestingumo per amžiną atilsį kardinolo Vincento Sladkevičiaus rankų uždėjimą gavau kunigystės šventimus. Rytoj sukanka 10 metų, kai man suteikta ši malonė. Esu kupinas ramybės, vidinio džiaugsmo ir šviesos.“
O dar po beveik 25-erių metų tarsi pati Švč. Mergelė Marija paėmė kunigą už rankos ir atsivedė į Alksnėnus. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila Gižų kleboną dar paskyrė klebonu ir į Alksnėnų Švč. Mergelės Ėmimo parapiją bei aptarnauti Mažučių Marijos Malonių Versmių koplytėlę. 2024 metų spalio 6 dieną kun. Virginijus Vaitkus buvo pristatytas kaip Alksnėnų parapijos klebonas ir bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias. Ką žinosi, gal taip jau ir pildosi svajonė – savo kelyje patirti ypatingą Švč. Mergelės Marijos globą. Juolab, kad iniciatyvių parapijiečių pastangomis jau atnaujinama Mažučių koplyčios ir šaltinėlio aplinka, gausiau atvyksta piligrimai į čia aukojamas šv. Mišias. Klebonas per nepilnus Alksnėnuose tarnystės metus jau pašventino pakeliui į koplytėlę pastatytus tris naujus kryžius, atnaujintą Marijos skausmų ir džiaugsmų tako koplytstulpį. Ištirtas šaltinėlio vanduo, kurį tikima turint gydomųjų savybių. Viliamasi, kad ateityje ši vietovė galėtų būti įtraukta į piligrimų kelio maršrutą.
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 33–34 (2646–2647)