Dvasinio gyvenimo pamokos Budavonėje
Birutė Nenėnienė
Budavonės miškas (Vilkaviškio r.), kuriame Antrojo pasaulinio karo pirmosios dienos ankstų rytą besitraukiantys sovietai žiauriai nukankino tris Vilkaviškio vyskupijos kunigus Joną Petriką, Vaclovą Balsį ir Justiną Dabrilą, savo medžių lajomis vis stiebiasi į dangų, į saulės šviesą.
Kankinių kraujo prisigėrusią žemę – kankinystės vietą – vis labiau gaubia lapijos šešėliai. Bet kasmet artimiausią šeštadienį prieš birželio 22-ąją (šiemet tai buvo birželio 21-osios vidudienis) gamtos ir gyvenimo šešėlius čia prasklaido karšta, viltinga šv. Mišių auka.
Ir šiais metais, kaip ir kiekvienais ankstesniaisiais, Budavonę pirmąkart „atrado“ nauji maldininkai. Lenkėsi prie gėlėmis išpuoštos pirmojo paminklo susprogdinimo vietos, glaudėsi prie juodu kaspinu perrišto medžio randuoto kamieno, klaupėsi prie trijų dvasininkų kančią simbolizuojančių trijų sujungtų kryžių.
Šv. Mišioms vadovavęs prelatas Vytautas Gustaitis Eucharistiją pradėjo su liūdnoka gaida, kad į šią atmintiną vietą, šią atmintiną dieną susirenka vis mažiau žmonių… Bet mes, tikintieji, neturime dėl to ko nors kaltinti ar priekaištauti, mes turime būti pavyzdys kitiems, kaip reikia tikėti, mylėti ir dovanoti save dėl bendro gėrio. Už Budavonės kankinius ir visus gyvybę atidavusius už tikėjimą ir tėvynės laisvę čia ir visame pasaulyje šv. Mišias aukojo dar trys kunigai: Kybartų ir Bartninkų parapijų klebonai Alvydas Dvareckas ir Jonas Cikana bei Vilkaviškio Katedros vikaras Deividas Baumila.
Homiliją sakęs kunigas Deividas akcentavo, kad žmogus kiekvieną dieną daro apsisprendimus: kuo šiandien gyvensiu, kuo tikėsiu, kuo kaip apaštalas Paulius sako, šiandien girsiuosi… Ar aš moku džiaugtis kitu žmogumi, ar aš moku dėkoti Dievui už kiekvieną žmogų, esantį mano gyvenime. Ar aš atkreipiu dėmesį į kito žmogaus talentus, jam suteiktas Dievo dovanas, ar dėmesį koncentruoju į jo klaidas, jo netobulumą ir t. t. Ar aš moku priimti viską, ką duoda Dievas mano gyvenime: ir džiaugsmą, ir skausmą, gal ligą ar negalią… Ar aš tik sėdžiu ir verkiu, kad manęs niekas nemyli, Dievas mane apleido, už kažką baudžia, kad turiu dabar kentėti… Ar mokame dėkoti Dievui už tai, kaip mus Jis moko, augina, kaip mus veda gyvenimo keliu… „Prisimindami tris Budavonės kankinius žinome, kad jie pasitikėjo Viešpačiu, jie atidavė save į Viešpaties rankas. Tikėdami, kad šie kankiniai yra Viešpaties artumoje, kreipiamės į juos užtarimo, kad stiprintų ir mūsų tikėjimą bei pasitikėjimą… Prašykime, kad mūsų tikėjimas visada išliktų tvirtas, o pasitikėjimas dangiškuoju Tėvu ir jo meile niekuomet neišblėstų“, – į širdis beldėsi pamokslaujančio kunigo padrąsinimai.
Renginiu Budavonėje nukankintiems kunigams atminti kasmet pasirūpinantis Bartninkų parapijos klebonas kun. Alvydas Dvareckas po šv. Mišių priminė, kad lygiai prieš mėnesį iš Lankeliškių į Budavonę buvo suorganizuotas Vilkaviškio rajono mokyklų moksleivių piligriminis žygis. Susirinkusiems buvo padalintas laikraščio „XXI amžius“ numeris, kuriame išspausdintas pasakojimas apie šią piligrimystę. Klebonas dėkojo Bartninkų seniūnui Virginijui Adomaičiui ir talkinusiems seniūnijos darbininkams patvarkant aplinką. Už gėles ir puošybą dėkojo parapijietėms Vidai Žemaitaitienei ir Vilmai Čėsnienei, Geisteriškių kaimo moterims, vargonininkei Birutei Banackienei, visiems choristams giesme šlovinusiems Viešpatį. Dėkojo maldininkams, kad lankosi Budavonėje, pagerbdami dvidešimtojo amžiaus tikėjimo liudytojų-kankinių atminimą.
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotrauka
„Abipus Nemuno“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 13 (238)