Džiaugsmo apaštalės Felicijos Nijolės Sadūnaitės mirties metinių minėjimas

Atmintis 

Lidija Veličkaitė

Šviesaus atminimo sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės (1938 07 22–2024 03 31) mirties metinių minėjimas kovo 30 dieną prasidėjo šv. Mišiomis Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje. Šv. Mišias aukai vadovavo ir homiliją sakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Po šv. Mišių gausus būrys žmonių apsilankė Verkių kapinėse, kuriose prieš metus palaidota sesuo F. N. Sadūnaitė. Prie kapo maldoms vadovavo vysk. Jonas Kauneckas, giedojo Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choras „Langas“ (vadovė Rita Kraucevičiūtė).

Vėliau minėjimas tęsėsi Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Prisiminimais dalijosi seserį Nijolę pažinoję ir su ja bendravę žmonės. Liudijimų ir prisiminimų popietė prasidėjo giesme, kurią atliko Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choras „Langas“.

„Kalbėsime daug, bet iš pradžių pasiklausykime sesers Nijolės, ką ji savo prisiminimų knygoje „Skubėkime daryti gera“ rašo ir kuo dalijasi“, – kalbėjo popietės organizatorė, sesers Nijolės bičiulė Jolita Krumplytė-Oženko.

Sesės Nijolės bičiulė Dovilė Skorupskaitė perskaitė ištrauką iš sesers Nijolės knygos apie jos susitikimą Lietuvoje: „1980 m. liepos 7 d. baigėsi mano tremtis ir aš per Rygą išskridau namo. Išlipus iš lėktuvo Rygos oro uoste, mane pasitiko Vilniaus KGB balta „Volga“ ir be jokių dokumentų ar orderio įsodino ir parvežė į Vilnių. Pasirodo, kad manęs pasitikti į Rygą buvo atvažiavęs kunigas Alfonsas Svarinskas ir dar keli kunigai bei tikintieji. Jie norėjo mane nuvežti į Žemaičių Kalvariją – Švč. Motinėlės Marijos atlaidus. Rygos čekistai juos visus vaikė iš oro uosto. Čekistai mane pagrobė, kad jokio sutikimo nebūtų. Nepaisant KGB grasinimų ir gąsdinimų, vėliau daugelyje Lietuvos parapijų man buvo surengti labai iškilmingi sutikimai, kur dalyvavo daug vaikų, jaunimo, suaugusiųjų. Aš jiems papasakodavau savo odisėją: apie suėmimą, tardymą, kalėjimus, konclagerį ir Sibirą, visada pabrėždama, kad per tuos šešerius metus daug kartų pati patyriau, jog be Gerojo Dievo valios ir plaukas nenukrinta. Todėl visi turime labai Juo pasitikėti ir nebijoti jokių persekiojimų. Ir, kiek jėgos leidžia, turime skubėti daryti gera žmonių labui ir Dievo garbei. Baimė yra išdavystės pradžia. Bijoti turime kitko: kad per mažai dirbame ir rūpinamės Kristaus ir Bažnyčios reikalais, kad per mažai yra aukos mūsų gyvenime. Negailėkime savęs, atsiremkime į Kristų ir būsime nenugalimi…“ 

„Šviesaus atminimo sesuo Nijolė buvo išskirtinė asmenybė, gyvenanti tiesa ir už ją drąsiai kovojusi, žmogaus orumą, asmens sąžinę, religijos ir Tėvynės laisvę gynusi. Kilniai ir herojiškai gyvenusi, sutikusi mirti už savo tautos žmonių laisvę. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintoja, disidentė, kalėjimo, lagerio ir tremties dalią nepalaužiamu ryžtu ištvėrusi. Laisvės premijos laureatė, po mirties apdovanota Aleksandro Stulginskio žvaigžde. Pasaulyje žinoma kaip tikinčiųjų ir žmogaus teisių gynėja. Tardytojus ir kankintojus gailestingai vadinusi broliais, už juos besimeldusi ir jiems tikėjimą išpažinusi. Visą gyvenimą atjautusi vargstančius, juos globojusi ir rėmusi. Dievo ir artimo meilę, viltingą džiaugsmą, pasitikėjimą Dievo Apvaizda visiems liudijusi ir skleidusi“, – taip sesuo Nijolę apibūdino jos bičiulė J. Krumplytė-Oženko.

Sesuo Nijolė, būdama 18 metų, tapo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuole. Ji draugavo ir su kitų vienuolijų seserimis, dalijosi bendryste, tikėjimu. Prisiminimų ir liudijimų popietės dalyviai žiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame sesers Nijolės laidotuvių dieną buvo perskaityta jos biografija ir užfiksuoti laidotuvių šv. Mišiose dalyvavusių dvasininkų mintys ir liudijimai apie seserį Nijolę.

Vysk. J. Kauneckas priminė ses.ers Nijolės 1980 m. rugpjūčio pabaigoje Telšių Katedros šventoriuje pasakytą kalbą, kuri truko porą valandų, dar maždaug tiek atsakinėta į užduotus klausimus. Tuo metu Katedroje vyko rekolekcijos moksleiviams, taip pat buvo suvažiavę daug žmonių iš visos Žemaitijos. Sesuo Nijolė jiems pasakojo apie kratas, areštą, tardymą, kalėjimus, konclagerį ir tremtį, pabrėždama, kad gerasis Dievas yra galingesnis už šio pasaulio valdovus ir, jei būsime Jam ištikimi, viskas mums išeis tik į gera. Kaip kalbėjo vysk. J. Kauneckas: „Nijolė niekada nekalbėjo nuo altoriaus. Tai atsirado vėliau, kai buvo įgyvendinti Vatikano II-ojo susirinkimo nutarimai.“ Telšių eucharistijos bičiuliai dažnai darydavo rekolekcijas ir jose dalyvaudama sesuo Nijolė jiems kalbėdavo. Tuo metu ji buvo gerai žinoma visame pasaulyje, apie ją kalbėdavo „Vatikano radijas“ ir „Amerikos balsas“. Jaunimas tiesiog trokšdavo ją pamatyti ir išgirsti.“ Vyskupas retoriškai klausė, ar dabartiniam jaunimui darytų įtaką Nijolės kalbėjimas?

Į metinių minėjimą atvyko sesers Nijolės brolio Jono Aloyzo Sadūno dukra Marija Sadūnaitė su dukra Monika. Sesers Nijolės brolis Jonas Aloyzas prieš savaitę šventė 90 metų sukaktį. Renginio vedėja palinkėjo jam ir jo žmonai Marytei sveikatos, Dievo palaimos ir ilgiausių metų. Renginyje taip pat dalyvavo sesers Nijolės antros eilės pusseserė Elena Kristina Gaigalienė su dukromis Lina ir Dalia. Prisiminimais apie pusseserę pasidalijusi Elena Kristina, niekada nekalbėjusi prieš gana didelę auditoriją, prašė: „Nijole, tu man padėk, nešposyk!“ Ji priminė nuoširdžią drau­gystę su savo pussesere Nijole, kuri „buvusi išdaigininkė, visada links­ma, niekada nesiskundusi svei­kata“.

Sesers Nijolės bičiulė Loreta Armalytė prisiminė, kad su seserim Nijole susipažino klausydama „Vatikano radijo“ ir „Amerikos balso“ žinių, Žemaitijoje, Gyvojo rožinio susitikimuose, kuriuose skambėdavo sesers Nijolės balsas. Pirmosios pažinties metu sesuo Nijolė pavadino Loretą „Marijos nameliu“, pasakiusi, kad Marija Motinėlė ją labai myli. Sesuo Nijolė nuolat sakydavo, kad viskas yra Dievo malonė, o jei kas nors nepasisekdavo, pareikšdavo, kad „Dievas tai atstatys“. Ji mokė pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Paskutiniai sesers Nijolės žodžiai, pasakyti Loretai, buvo: „Iki pasimatymo Danguje!“

Disidento, Laisvės premijos laureato Petro Plumpos pažintis su seserim Nijole buvo anonimiška, nors abu užsiėmė ta pačia veikla – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimu ir platinimu. Jie daugelį metų dirbo vienas kito nepažinodami, susitiko tik po 50 metų. Kai 1973 metais P. Plumpa pateko į KGB rūsius, jo vežamą „Kronikos“ medžiagą disidentams į Maskvą, kun. Juozo Zdebskio siūlymu, tęsė sesuo Nijolė. Iš Mordovijos lagerio, kuriame kalėjo P. Plumpa, medžiagą į Maskvą irgi vežė sesuo Nijolė. 1974 m. rugpjūčio mėnesį P. Plumpą išvežė į Uralo lagerius, o vėliau sesuo Nijolė pateko į Sibiro lagerius. Į Uralo lagerius pradėjo keliauti laiškai su atvirukais ir sesers Nijolės parašytais keliais žodžiais bei parašu. Lageriai turėjo trigubą kalinimo sistemą: bendras lageris, vidaus kalėjimas ir karceris. „Vidaus kalėjime nėra jokių vaizdų į išorę, į pasaulį, nieko nematai ir negirdi, bet vokus, laiškus iš Sibiro perduodavo. Tokie laiškai ateidavo nuo sesers Nijolės įvairių tautų politiniams kaliniams. Visuose lageriuose ji buvo žinoma kaip disidentė, kalinių globėja. Kai kaliniai po trejų metų kalinimo patekdavo į tremtį, sesuo Nijolė siųsdavo jų šeimos nariams siuntinius su maistu. Viską, ką jai pažįstami atsiųsdavo, nieko nepasilikdavo, viskas keliavo stokojantiems maisto ar drabužių. 1980 metais išleista į laisvę ji toliau tęsė „Kronikos“ platinimą, tad visą laiką buvo sekama“, – liudijo P. Plumpa.

Šioje prisiminimų popietėje išgirdęs  ses. Nijolę vadinant šventąja, P. Plumpa priminė Popiežių  Joną Paulių II-ąjį, mirusį 2005 metais Gailestingumo šventės išvakarėse, kurią jis pats paskelbė, o Bažnyčia įtvirtino pirmąjį sekmadienį po Šv. Velykų. „Sesuo Nijolė išėjo iš šio pasaulio per Šv. Velykas į aukštesnįjį pasaulį. Kai kurių vyskupų teigimu, švenčių metu išėję iš šio gyvenimo žmonės, patenka į dieviško šventumo gyvenimą“, – kalbėjo P. Plumpa ir pridūrė: „Galima neoficialiai kreiptis – „Šventasis Pauliau ir Nijole melskitės už mus!“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbė, disidentė sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė priminė vieno žmogaus pasakymą: „Sesė Nijolė buvo „šventas vėjas“, nes jinai buvo visur, kur vargas, rizika ir ką reikėjo apginti bei apdovanoti. Ir tas noras padėti uždegdavo ir kitus. Geriausia dovana buvo jos gera nuotaika, pasitikėjimas Dievu ir tas džiaugsmas, kurį ji nešė visiems žmonėms. Dalydama gerumą sesė buvo laiminga. Ir žmonės, kurie bendravo su ja, taip pat buvo laimingi.“ Pasak sesers Gerardos: „Turime dėkoti Viešpačiui už tą didelę mums suteiktą dovaną – sesę Nijolę.“

Atsargos kapitonė Gražina Tulpytė-Gutauskienė atsakingai pareiškė, kad seserį Nijolę galima vadinti Sausio 13-osios dalyve ir viena iš Parlamento gynėjų, nors ji ten nei vienos dienos nebuvo. Gražina prieš 1991 m. sausio 13-ąją atsidūrė Parlamente kaip chirurgijos medicinos sesuo. Ji turėjo antrą specialybę, tad galėjo padėti sužeistiesiems, žinojo, ką daryti su medikamentais, tvarsliavomis ir psichologiniais dalykais. Per ilgoką laikotarpį gynėjai pasiligojo, nuo ran­kų luposi oda, trūko maisto. Tuo laikotarpiu į Parlamentą buvo suvažiavę gynėjai iš Peterburgo, Kyjivo ir kitų vietovių padėti apginti Lietuvą. Sukaupusi drąsą Gražina pagalbos kreipėsi į „Caritas“ ir ten sutiko seserį Nijolę. Jai papasakojo, kad atvykę gynėjai yra ilgą laiką nesiprausę, alkani ir turintys daug daug kitų bėdų. Kitą dieną prie Parlamento atvažiavo kolona – keletas mikroautobusų su prikrautomis dėžėmis. „Ko tik ten nebuvo: maistas, patalynė, higienos priemonės ir daug kitų dalykų. Ir iš kur Nijolė tai gavusi, – stebėjosi Gražina. – Nuo to laiko prasidėjo mūsų draugystė“, – atsidūsėjo Gražina. Kadangi Gražinos vyras taip pat buvo gynėjas, tad sesuo Nijolė juos vadino „Mano kareivėliai“.

„Aš sesę Nijolę norėčiau pavadinti džiaugsmo apaštale“, – sakė mokytoja Jūratė Ratautienė. Jos pirmasis susitikimas su seserim Nijole įvyko prieš daug metų troleibuse. Jūratė prisiminė, kad prieš Šv. Kalėdas važiavo Antakalnio gatve antruoju troleibusu. Jūratė buvo susirūpinusi, nes laukė egzaminai. „Troleibusu važiavo skurdžiai apsirengusi moteris su vis verkiančiu vaikeliu, dar vienas neblaivus keleivis neapsiėjo be necenzūrinių žodžių. Tad į tokią aplinką, kaip džiaugsmo gūsis įsiveržė moteris ir iš karto priėjusi prie Jūratės pasakė: „Sese, džiaukis. Juk Kalėdos!“ Pasak jos: „Po to, sesuo Nijolė priėjo prie neblaivaus piliečio liepdama jam eiti į bažnyčią pasimelsti. Skurdžiai moteriai su vaiku sesuo Nijolė įspraudė į rankas pinigų liepusi Šv. Kalėdoms šio to nusipirkti. Dar kitus, apdalijusi komplimentais, kitoje stotelėje išlipo. Troleibuso keleiviai nutilo, pradėjo šypsotis.“ Tada Jūratė klausė šalia sėdinčios moters: „Kas ta žavinga būtybė?“ Jai atsakė, kad tai buvo sesuo Nijolė Sadūnaitė. Jūratė apgailestavo, kad seseriai Nijolei sukurtą eilėraštį paliko namuose, tad ekspromtu sukūrė kitą: „Mieloji sesute Nijole, / Buvai mums tiesos ir šviesos žiburys, / Tamsiąją naktį, nors daugelis bijojo Tavimi sekti, / Buvai džiaugsmo šaltinis, kai liūdesys vyravo… / Kiekvieną laikei savo broliu, / Nes tą, kurį skriaudė, / Mokėjai paguosti, pradžiuginti, / Nes tavo širdis meilės maldą audė.“

Dar daug žmonių dalijosi liudijimais ir prisiminimais apie susitikimus su sese Nijole, jos meilės darbus ir nuoširdžias pastangas padėti žmonėms. Visi pasidžiaugė sesers Nijolės bičiulio Algimanto Čaplinsko iniciatyva nutapytu paveikslu, kuriame šalia portreto įkomponuota Vilniaus (Pavilnio) Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Joje sesuo Nijolė savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje kasdien meldėsi šv. Mišiose. Paveikslo autorius – Lietuvoje daug metų gyvenantis žymus Armėnijos menininkas Tigranas Jukhanianas (Tigran Yukhanyan). 

Prisiminimų ir liudijimų popietė užtruko kelias valandas, bet susirinkusiems sesers Nijolės bičiuliams laikas neprailgo. Atsikvėpę ir atgavę jėgas agapėje, visi toliau džiaugėsi bendryste. Pasibuvimą praturtino choras „Langas“, Maldos ir liaudiško giedojimo grupė „Karunka“ (vadovė Zita Karklelytė), aktoriaus Giedriaus Arbačiausko, Šarūno Starinsko ir Monikos Kisliakovaitės-Čaplikienės dueto giesmės ir dainos. Baigiant prisiminimų ir liudijimų popietę, susirinkusiems pritariant, sudainuota Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“.

Metinių minėjimo dalyviai apdovanoti paveikslėliu su sesers Nijolės atvaizdu. Šis paveikslėlis sesers Nijolės bičiulių iniciatyva išleistas 2024 m. balandžio mėnesį praėjus mėnesiui po sesers Nijolės mirties. Jos bičiuliai platina šį paveikslėlį Lietuvoje ir užsienyje.

Visus norinčius pasidalyti prisiminimais, liudijimais apie seserį Nijolę, organizatorė J. Krumplytė-Oženko maloniai kvietė apsilankyti vienerius metus gyvuojančioje Facebook grupėje „Seseriai. Felicijai Nijolei Sadūnaitei atminti“ (https://www.facebook.­com/groups/1114211342960946/). 

Savo prisiminimus, nuotraukas su seserim Nijole, laiškus (jų kopijas), gautus iš sesers Nijolės, liudijimus apie patirtas malones, prašant sesers Nijolės užtarimo, maloniai kviečiame siųsti adresu Sodų g. 10, LT-35209 Panevėžys arba el. paštu:
marijos.tarnaites@gmail.com.

„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 17–18 (2630–2631)