Europos Sąjungos vyskupų solidarumas Ukrainai
COMECE vadovybės, apsilankiusios Lvivo mieste ir regione, vertinimai karo akivaizdoje
Mindaugas BUIKA
Agresijos žaizdų gydymas
Vienas reikšmingiausių Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) veiklos įvykių praėjusios vasaros laikotarpiu buvo jos vadovybės vizitas į Ukrainą, dar kartą paliudijant žemyno katalikų ganytojų artumą žiauraus karo alinamai šaliai.
COMECE pirmininkas italas vyskupas Marianas Kročiata (Mariano Crociata), kartu su generaliniu sekretoriumi ispanu kunigu Manueliu Bariosu Prietu (Manuel Barrios Prieto) bei patarėju Europos Sąjungos užsienio reikalams slovaku Mareku Mišaku (Marek Mišak) liepos 16-18 dienomis apsilankė katalikiškos Vakarų Ukrainos pagrindiniame mieste Lvive ir jį supančiame regione. Per šį vizitą susitikta su Ukrainos Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų ir Lotynų Katalikų Bažnyčių vyriausiaisiais ganytojais, taip pat su vietinės valdžios, pilietinės visuomenės, akademinių sluoksnių bei jaunų žmonių, ypač tarnaujančių karinėse pajėgose arba sužeistų ir besigydančių, atstovais. Pokalbiuose ir renginiuose patvirtintas neginčytinas solidarumas su Ukrainos žmonėmis, jau daugiau kaip tris su puse metų kenčiančiais nuo agresyvaus Rusiją valdančio nusikalstamo Kremliaus kagėbistų mafijos režimo suorganizuoto karinio išpuolio, su baisiomis griovimo, naikinimo ir žudymo pasekmėmis. „Buvome labai sukrėsti savo akimis pamatę tas žaizdas, kurias šiai žemei ir jos žmonėms padarė brutali Rusijos kariaunos agresija, – kelionės pabaigoje komentavo vyskupas M. Kročiata. – Bet mus taip pat giliai sujaudino tvirtas tikėjimas, drąsa ir viltis, kurie įkvepia vietines bendruomenes, nepaisant tiek daug patiriamų sunkumų. Norime užtikrinti Ukrainos Bažnyčias ir žmones, kad jie nėra pamiršti: Bažnyčia Europos Sąjungoje už juos meldžiasi, juos atjaučia ir reiškia solidarumą, suteikdami konkrečią bei visą įmanomą paramą“. Galima nurodyti ir tokį solidarumo aspektą, kad Ukrainos Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų ir Lotynų Katalikų Bažnyčioms suteiktas nuolatinių stebėtojų statusas COMECE asamblėjose, laukiant Ukrainos priėmimo į Europos Sąjungą, kai Ukrainos Bažnyčioms galės būti suteikta tikra narystė. Tačiau jau dabar aišku, kad Europos Sąjungos Bažnyčių, kaip ir visos visuomenės įnašas palydint ukrainiečius agresyvaus karo sukeltuose sunkumuose turi likti tikrai broliškas ir kuo didesnis, nepateisinant jokių kalbų apie vadinamąjį „nuovargį“, nes tai yra mūsų visų europiečių laisvės ir saugumo reikalas.
Dėl tokio solidarumo liudijimo COMECE vadovai Lvive aplankė katalikų išlaikomą „Paramos kovotojams centrą“, „Arkivyskupijos psichologinės pagalbos centrą“, „Vienišų motinų (žuvusių karių našlių) namus“, „Labdaros valgyklą“ ir kitas socialines įstaigas, pabrėžiant, kad jos yra konkretūs pavyzdžiai, rodantys, kaip vietinės Bažnyčios deda nepailstamas pastangas būti karo paliestų ir stokojančių žmonių pusėje. Vyskupas M. Kročiata išreiškė gilią padėką už šią tarnystę pasiaukojančiai remiant labiausiai pažeidžiamus asmenis, suteikiant jiems visą reikalingą dvasinę, psichologinę ir socialinę pagalbą ypač šiuo karo laiku, pabrėždamas, jog Bažnyčios Europos Sąjungoje turi dar svariau prisidėti prie šių iniciatyvų įgyvendinimo. Tas pats liečia ir kultūrines, švietėjiškas bei studijų sritis, apie kurias kalbėta COMECE delegacijai apsilankius Lvive veikiančiame Ukrainos katalikų universitete, beje, vienintelėje tokio pobūdžio aukštojoje mokykloje visos posovietinės erdvės mastu. Nurodant tikrai sudėtingą dabartinę ukrainiečių jaunimo padėtį, svečiai pripažino, jog viltį stiprina matymas karo tragedijos ištiktą ukrainiečių jaunimą, kuris, nepaisant kasdienio susidūrimo su dramatiškomis problemomis, neatsisako jauniems žmonėms būdingų svajonių ir siekių. Gedulingose pamaldose buvo pagerbtas vaikinų ir merginų, žuvusių ginant savo tėvynę Ukrainą ir tapo užpuolikų rusų siautėjimo aukos, atminimas. Vizito metu Lvivo lotynų katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedroje buvo aukojamos šv. Mišios. Koncelebravo Ukrainos lotynų katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Vitalijus Skomarovskis ir Lvivo arkivyskupas Miečyslovas Mokžyckis. Melstasi ir pagal rytų katalikų liturgiją, vadovaujant rytų (graikų) apeigų katalikų didžiajam arkivyskupui Sviatoslavui Ševčiukui.
COMECE vadovybė, aplankiusi Lvivo merą Andrijų Sadovijų, iš jo daugiau sužinojo, kaip Ukrainos vietinės valdžios institucijos reaguoja į dėl karo daugumoje šalies miestų ir vietovių susidariusią ekstremalią situaciją, atsiliepia į dažnus tragiškus įvykius, kadangi Rusijos raketos ir dronai su mirtį bei griovimą nešančiais užtaisais pasiekia ir vakarinę šalies dalį. Šie apšaudymai padaro didžiulių nuostolių, žūsta civiliai gyventojai, nes priešas dažniausiai renkasi civilius taikinius, bandydamas sunaikinti infrastruktūrą, pasėti tarp žmonių paniką, gal net nusivylimo nuotaikas, nors iš tikrųjų tik skatina ryžtingą pasipriešinimą. Tai vertindamas vyskupas M. Kročiata savo išvadose nurodė, jog Europos Sąjunga turi tvirtai ir vieningai remti Ukrainą, ginti herojiškos ukrainiečių tautos teises, laisvę ir orumą. Politinių žemyno lyderių užduotis – stiprinti diplomatines ir karines pastangas, kad išvadavus Ukrainą nuo agresoriaus, būtų užtikrintas šalies saugumas, kaip ir visapusiškai teisinga bei ilgalaikė taika, pagrįsta tarptautinės teisės normomis. Ukrainai reikia padėti jos ilgame atsikūrimo ir visuomenės susitaikymo kelyje, užtikrinant visų tikybų bei etninių grupių darnų sambūvį, kad teisingumas ir sunkių žaizdų užgydymas persmelktų visą gyvenimą, šalinant vis dar paplitusios korupcijos bei pasitaikančio ekstremizmo blogį. Reikia drąsinti ir lydėti Ukrainą jos integracijos į Europos Sąjungą kelionėje, pripažįstant broliškos šalies žmonių viltis bei nepaliaujamą siekimą visiškai priklausyti Europos tautų šeimai. Tai patvirtino COMECE delegacijos patirtys, įgytos vizito metu vedant įvairaus formato dialogą su ukrainiečių visuomene ir Bažnyčiomis, priimant įtikinamus paprastų žmonių liudijimus.
Moralinis tvirtumas ir karo iššūkiai
Dalindamasis kelionės įspūdžiais duotame interviu Italijos katalikų žinių agentūrai SIR, vyskupas M. Kročiata pirmiausia pastebėjo, kad aplankė gana taikioje padėtyje esantį Vakarų Ukrainos Lvivo miestą. Kadangi kovos su rusiškais agresoriais vyksta daugiausia rytinėje šalies dalyje, tai Lvive iš pirmo žvilgsnio atrodę ramu, tačiau giliau susipažinus ir čia juntama įtampa bei susirūpinimas, kuris persmelkia ukrainiečių kasdienį gyvenimą. Pasak ganytojo, tai ypač galima pajusti aplankius karo traumuotų veteranų centrą, kuriame gydomi ir slaugomi psichiškai ir fiziškai sužeisti kariai bei kitose katalikiškose socialinės rūpybos įstaigose, kuriose paramą gauna artimųjų frontuose netekę šeimos, kiti sunkią žalą dėl nesibaigiančių kovų patyrę asmenys. Tas pats pasakytina apie nuotaikas tarp jaunų žmonių, kokioje padėtyje jie bebūtų atsidūrę, kur begyventų – su tėvais ar atskirai, – dirbtų ar studijuotų. Kita vertus, darė įspūdį jaunimo pastangos išlaikyti normalų gyvenimo stilių, nesileisti pasiduoti priešo sugniuždymo siekiams ir prarasti viltį, stengiantis išlaikyti kasdienybę su jauniems žmonėms būdingu kūrybingumu, naujovių ir pramogų troškimu. Taigi, nors kone kasdien vyksta karo frontuose žuvusiųjų karių pagarbios laidotuvės ir jų kapinės mieste vis plečiamos bei regimos, tai tik sustiprina visuomenės moralinį tvirtumą bei ryžtą ištverti visus sunkumus dėl galutinės pergalės. Katalikų Bažnyčia Ukrainoje darniai įsilieja į šią atmosferą, stengdamasi palaikyti viltingą nusistatymą, kad galima ir būtina atsilaikyti prieš užpuoliką, laukiant taikingu dialogu grindžiamos ateities, tuo pat metu suteikiant visą įmanomą dvasinę bei materialinę pagalbą šeimoms ir kitoms karo smurto negandoms. Kaip tik šiuo nusistatymu paremtas Europos Sąjungos vyskupų palankumas bei solidarumas Ukrainos Bažnyčioms, įvairiomis formomis rodomas apčiuopiamu būdu, įskaitant minėtą kvietimą siųsti savo atstovus, kaip nuolatinius stebėtojus į COMECE asamblėjas. Ši pozicija aiškiai tapatinasi su Šventojo Sosto ir popiežiaus Leono XIV tvirtu nusistatymu rodyti solidarumą Ukrainos krikščionims ir visiems žmonėms, kuriuos skaudžiai paveikė karo tragedija.
Tenka pripažinti, jog trokštamas taikos procesas yra atsidūręs tam tikroje aklavietėje, ypač kada už išpuolį atsakingas Kremliaus režimas bando „tempti laiką“ ir išvengti tiesioginių aukščiausio lygio derybų: tuo pat metu tęsia intensyvius karo veiksmus tiek karo frontuose, tiek naikindamas Ukrainos civilinę struktūrą, bandydamas įgyti tariamą pranašumą ir taip „amortizuoti“ stiprėjantį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Vyskupas M. Kročiata pastebėjo, jog žiniasklaidai vis labiau įgyjant propagandinio ginklo pobūdį ir prarandant objektyvumą, kasdieninėse žiniose tiesiog dažnai sunku susigaudyti, kiek tiksliai jos atspindi vienų ar kitų jėgų pastangas užbaigti karą. Dar daugiau, pasaulio lyderių išsakomos įvairios pozicijos dažnai atrodo chaotiškos, prieštaringos ir neretai keičiamos. (Galima priminti, kad COMECE delegacijos vizitas į Ukrainą vyko prieš viršūnių susitikimą Aliaskoje bei kitus politinius įvykius, kurie realiai nedavė trokštamų rezultatų siekiant taikos ir sukėlė dar didesnę painiavą, ypač kai prabilta apie vadinamąsias „teritorines nuolaidas“ ir „saugumo garantijas“, kas iš esmės vienas kitam prieštarauja). Reikia suprasti, kad Kremliaus režimas su jam būdingomis KGB manipuliacijomis, tarp Vakarų įtakingų lyderių ieško, bolševizmo pradininko Vladimiro Lenino žodžiais tariant, „naudingų idiotų“, kurie patikėtų, jog karo veiksmus „išprovokavo“ Ukrainos, kaip nacionalinės valstybės, esą dirbtinis kūrimasis. Todėl jeigu nėra galimybių ukrainiečius sugrąžinti į „matuškos“ Rusijos glėbį, tai reikia atsiimti bent „grynai rusiškas“ sritis. O tokių sričių kartu su Donbasu yra ir daugiau: Narva (Estijoje), Latgalija (Latvijoje), Padniestrė (Moldovoje), šiauriniai Kazachstano regionai ir kt. O gal ir norą amžinai išlaikyti okupuotą „trofėjinę“ teritoriją, Mažąją Lietuvą (Karaliaučiaus kraštą), kurioje iki agresyvios pokarinės kolonializacijos rusai iš viso niekada negyveno. Taip atkuriant naująją (senąją?) Rusijos imperiją, galima bent iš dalies kompensuoti Sovietų Sąjungos monstro žlugimą, ką pretenduojantis tapti imperatoriumi Vladimiras Putinas pavadino didžiausia epochos „tragedija“. Taigi, karo Ukrainoje nelaimės akivaizdoje reikia siekti kovų nutraukimo ir taikos derybų, tačiau turi būti aišku, jog galimų derybų partneriai nėra lygiaverčiai: prie derybų stalo turi sėstis blogio kaltininkas – agresorius ir teisėtai besiginanti išpuolio auka.
Klausytis Popiežiaus žodžių
Be abejonės, diplomatinės taikos atstatymo Ukrainoje pastangos turi būti skatinamos visais lygiais, ypač pabrėžiant, kaip tai daro galimų derybų pagrindinis iniciatorius Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), vykstančių kovų humanitarinės krizės aspektus: tūkstančių jaunų žmonių netektį karo frontuose. Vyskupas M. Kročiata pabrėžė, jog ir Europos Sąjunga turi atlikti vis aktyvesnį vaidmenį siekiant teisingos taikos, atidžiai įsiklausant į popiežiaus Leono XIV teisingus žodžius dėl šiuolaikinių karų eigos. „Šiandien konfliktų prievarta krikščioniškuose Rytuose siaučia su iš tiesų velnišku įniršiu, – sakė Šventasis Tėvas birželio pabaigoje Vatikane audiencijoje priėmęs Rytų Bažnyčias remiančių organizacijų atstovus, nurodydamas į dramatišką padėtį, susidariusią Ukrainoje ir Šventosios Žemės regione Gazoje. – Visi mes žmoniškumo pagrindu esame pašaukti ištirti šių konfliktų tikrąsias priežastis, jas identifikuoti ir stengtis įveikti, nuplėšiant kaukes nuo melo, kuris dažnai yra emocinės manipuliacijos ir retorikos vaisius“. Reikia dėti pastangas, kad žmonės nežūtų dėl propagandos ir melagienų (fake news) žiniasklaidoje ar primetamų ekstremistinių ideologijų, tokių, kaip „rusiškojo pasaulio“. Pasak popiežiaus Leono XIV, tiesiog liūdna matyti, kaip dabartinėje politikoje, ypač spendžiant karinius konfliktus, įsigaliojo stipriojo teisės principas, viską bandant pateisinti savanaudiškais, tariamai nacionaliniais, interesais. Nerimą kelia suvokimas, jog tarptautinės teisės ir humanitarinės teisės pirmumas nustoja būti rišantis ir pakeičiamas stipriojo teise grasinimais priversti kitus.
„Tokia padėtis neverta mūsų žmoniškumo, kelia gėdą visai žmonijai, ypač tautų lyderiams, – sakė Šventasis Tėvas. – Po šimtmečių istorijos pamokų, kaip dar kas nors gali patikėti, jog karo veiksmai gali atnešti taiką ir neatsigręžti prieš tuos, kurie tuos veiksmus vykdė?“ Jis pripažino, kad jokiu būdu negalima galvoti, jog įmanoma kloti tvirtus ateitis pamatus be nuoširdaus bendradarbiavimo, be visuotinio sambūvio nusistatymo, kurį turi įkvėpti bendrojo gėrio siekis. Būtų tikra visų tautų prigimtinio taikos troškimo išdavystė toliau siekiant ginklavimosi stiprinimo, tarsi karinis paritetas ar pranašumas kitų atžvilgiu gali išspręsti visas problemas, nors iš tikrųjų tik kursto didesnį priešiškumą ir norą atsakyti tuo pačiu, taip forsuojant ginklavimosi varžybas. Žmonės vis labiau suvokia, kad tokioje atmosferoje didžiuliai pinigų kiekiai galiausiai nusėda prekeivių mirtimi kišenėse: pinigai, už kuriuos galima būtų statyti naujas mokyklas ir ligonines, panaudojami naikinimui tų, kurios jau pastatytos. Popiežius Leonas XIV kvietė politikoje sekti Kristumi, nebūti „galios varžtais“, nes Jėzus nugalėjo blogį ant kryžiaus parodyta meile, kuri buvo alternatyva valdymui, tuomet būdingam blogiesiems valdovams Erodui ir Pilotui. Iš baimės, kad gali būti nušalintas, Erodas žudė vaikus, kurie ir šiandien žūsta per bombardavimus, o Pilotas abejingai nusiplovė rankas, užuot teisingai sprendęs problemas, ką dažnai ir mes šiandien darome, kol atsiduriame padėtyje be išeities. „Žvelkime į Jėzų, kuris mus ragina užgydyti istorijos žaizdas šlovingo kryžiaus švelniąja galia, kuri skleidžia atleidimo stiprybę, naujos pradžios viltį ir pasiryžimą likti sąžiningais bei skaidriais dabartinėje blogio ir moralinio sugedimo pelkėje, – sakė Šventasis Tėvas. – Sekime Kristų, kuris išlaisvina širdis iš neapykantos, rodo mums pavyzdį, kaip apvalyti mintis nuo pasidalijimo ir keršto“.
Priešo atgrasymas ir žuvusiųjų pagerbimas
COMECE pirmininkas vyskupas M. Kročiata duotame interviu palietė ir politinę bei karinę sritį, teigdamas, jog Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje Europos Sąjungai reikia didesnio vieningumo, kad siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos, veikimas būtų tikrai efektyvus. Ganytojas pripažino, jog iš tikrųjų įspūdį daro Europos Sąjungos vadovybės, kaip ir valstybių narių absoliučios daugumos lyderių, esminis nuoseklumas pamerkiant Rusijos agresiją bei praktiniais būdais palaikant ir ginant užpultą Ukrainą. Kita vertus tam, kad ši dinamika būtų dar stipresnė ir ryžtingesnė, tenka įveikti vidinius iššūkius, tam tikras populistines bei ultranacionalistines jėgas Vakarų Europos šalyse, kurios reiškia palankumą Kremliaus didžiavalstybinei politikai ir V. Putino autoritariniam valdymui. Žinoma, sankcijų Rusijai taikymas sukelia energetikos kainų augimą, kitas ekonomikos problemas. Vis dėlto solidarumas reikalauja vieningumo keliant balsą užpultos Ukrainos naudai, ypač konfliktui vykstant mūsų žemyne ir yra pavojus agresijai plisti. Paklaustas dėl ginkluotės siuntimo Ukrainai, kad būtų atremtas išpuolis, vyskupas M. Kročiata pažymėjo, jog Bažnyčia visų pirma remia visas įmanomas ir tinkamas pastangas užbaigti konfliktą bei nutiesti kelią į tvirtą taiką. Tačiau negali būti pamirštos Rusijos agresijos ištakos, imperinė motyvacija ir tikslas parklupdyti savo laisvę bei teritorinį vientisumą ginančią ukrainiečių tautą. Todėl reikia daryti viską, net ir kariniu būdu siekiant sustabdyti agresorių, atgrasyti jo imperinius siekis, aiškiai pabrėžiant, jog išpuolis negali būti pateisinamas bei toleruojamas. Ginklų tiekimui ir naudojimui turi būti daromas aiškus skirtumas tarp smerktinos agresijos ir neišvengiamo pasipriešinimo bei reikalingo saugumo garantavimo. Tuo pat metu nepaprastai svarbu užtikrinti, kad privalomos ir pakankamos investicijos į gynybą visos Europos Sąjungos mastu nevyktų visuomenės, ypač pažeidžiamųjų jos narių skurdinimo sąskaita.
Mintis apie vykusią kelionę į Ukrainą išsakė ir COMECE generalinis sekretorius kunigas M. Bariosas, kurį ypač sujaudino dalyvavimas žuvusio kario laidotuvėse. „Būdami šalia to didvyrio artimųjų mes tarsi iš pirmų rankų patyrėme, ką reiškia karas, kaip mirties ir kančios priežastis“, – salė dvasininkas pokalbyje su „Vatican News“ žinių korespondentu. Laidotuvių pamaldose buvo ir daugiau karių, kurie iškilmingai į bažnyčią atnešė karstą su žuvusiojo palaikais, greta einant sužeistiesiems bei kovose tapusiems neįgaliais. Po šv. Mišių žuvęs didvyris buvo minios lydimas į gražiai tvarkomas karių kapines, kuriose vis daugėja paminklų su įmontuotomis fotografijomis. Kunigas M. Bariosas pasakojo, kad jo širdį ypač palietė matymas, kaip laidotuvėse dalyvavusi amerikietė moteris, priėjusi prie karių, jiems sakė: „Ačiū, kad kovojate ir už mūsų laisvę“. Vienas karys atsisveikinimo su žuvusiuoju kalboje irgi pabrėžė, kad fronte kovojama ne tik už Ukrainą, bet ir už laisvę Europoje, už demokratiją bei tarptautinę teisę. Įspūdinga buvo ir ukrainiečio dvasininko sakyta laidotuvių šv. Mišių homilija, pagrįsta Jėzaus žodžiais, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Tai buvo neįtikėtinai jaudinanti homilija, pasakyta kreipiantis į šeimą bei artimuosius kario, kuris paaukojo gyvybę už kitus, ir Dievo Žodis suteikė viltį bei paguodą tokiu dramatišku momentu. Tokia Bažnyčios palydėjimo į Amžinybę misija ne mažiau svarbi bei prasminga, kaip ir socialinis rūpinimasis karo paveiktais ir kenčiančiais žmonėmis, darė išvadą, kunigas M. Bariosas.
Baigiant apžvalgą galima priminti, ką apie šią misiją liepos pradžioje Ukrainos Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčios vyskupams, Romoje surengusiems savojo sinodo posėdį, kalbėjo popiežius Leonas XIV. Jis pripažino, jog dabartiniame karo pasekmių kontekste ganytojams nelengva kalbėti apie viltį jų pastoracijai patikėtiems žmonėms, kaip kviečia švenčiamas 2025 metų Jubiliejus. „Nėra paprasta rasti paguodos žodžių šeimoms, kurios šiame beprasmiškame kare neteko artimųjų, – sakė Šventasis Tėvas. – Įsivaizduoju, kaip tai sunku jums, kurie kasdien bendraujate su žmonėmis, sužeistais savo kūnuose ir širdyse“. Vis dėlto tarp ukrainiečių yra daug tikėjimo ir vilties liudytojų, ir tai yra ženklas Dievo stiprybės, kuri pasireiškia net tarp karo griuvėsių. Pabrėždamas, kad ganytojai ir dramatiškomis aplinkybėmis teikia nenutrūkstamą dvasinę ir humanitarinę pagalbą, popiežius Leonas XIV tvirtino: „esate pašaukti tarnauti Kristui kiekviename sužeistame ir nelaimės ištiktame žmoguje, kuris kreipiasi į jūsų bendruomenes prašydamas konkrečios pagalbos“. Nurodydamas savo artumą ganytojams ir per juos visiems Ukrainos krikščionims, jis kvietė palaikyti vienybę viename tikėjime bei vienoje viltyje, kuri yra didelis bendrystės slėpinys. Ši reali bendrystė apima visus mūsų brolius ir seseris, taip pat ir tuos, kurie buvo paimti iš šios žemės ir dabar gyvena Dieve, kuriame visi pasiekia prasmės pilnatvę. Šventasis Tėvas, melsdamas Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo, kad taika kiek įmanoma greičiau sugrįžtų į Ukrainos žemę, sakė, jog „mus visus guodžia tikrumas, kad Dievo Motina visada yra su mumis ir padeda mums, vesdama pas savo Sūnų, kuris yra mūsų taika“.
„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 10 (400)