Evangelija – kad apsčiai turėtum gyvenimo
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Planas: žmogaus sukilninimo viršūnė
Taigi jei Adomas ir Ieva būtų išlaikę laisvės egzaminą, tada (dėl visiško atsidavimo Dievo valiai) jų širdis būtų užvaldžiusi tokia dieviškosios malonės gausa, kad jau tuomet jų gyvenimas Edeno sode būtų tapęs Dangaus Karalyste, įžengusia į jų širdis…
Atpirkimas daugiau nei šventumas
Kadangi Viešpats ir dabar dėl savo tobulo palankumo mums visiems, nepaisant mūsų tam tikro išliekančio sąlyčio su nuodėmių klasta, tebetrokšta karaliauti mumyse (tai geriausia mūsų dalia), todėl Tėvas ir siuntė iš Dangaus savo Sūnų, kad Jo paskelbtoji ir Jo Krauju paliudyta Evangelija mums taptų gyva bei tikra. Priimti Evangeliją ir ja gyventi – ne tik atverti savo širdis „tiesos šventumui“ (Ef 4, 24), kuris yra bilietas Namo, bet svarbiausia – garbinti Viešpatį už įvykdytą Atpirkimą. Tai – toji tikrovė, kuri savyje suponuoja visus tikinčiųjų šventumo siekio judesius, pašventinančius mūsų buvimą čia ir ten. Pasak vieno teologo, „asmeninis šventumas yra Atpirkimo padarinys, o ne priežastis. Savo tikėjimą sudėję vien į žmogiškąjį gerumą, atėjus išmėginimų metui, pralaimėsime.“
Pasaulio kunigaikščio trukdžiai
Čia turima galvoje tas žmonių gerumas, kai jų poelgiai kažkiek apnuodyti vienadienių užmačių, pavyzdžiui, norint savais gerumo darbais prieš kitus pasididžiuoti. Tačiau jų asmeninė saviraiška (bent kol kas) neturi jokio sąryšio su Kristaus pasiaukojančia tarnyste, nes paprasčiausiai jie mano, jog šiame skubos bei vartotojiškame pasaulyje labiausiai verta triūsti dėl tų dalykų, kurie yra regimi, duodantys konkrečių, greitų bei apčiuopiamų vaisių… Todėl daugelio šiuolaikinės pliuralistinės visuomenės narių sąmonė yra sužeista, užvaldyta virtualių, beprasmiškų bei ypač į jaunų žmonių sielų tyrumo naikinimą nukreiptų nešvankių bei brutalių vaizdų, blokuojančių priimti svarbiausios Žinios skelbimą apie Neregimąjį, „kuriam ir iš kurio yra visata“ (Žyd 2, 10), ir nuo kurio absoliučiai priklauso kiekvienos būtybės lemtis.
Mainai
O Jis atpažįstamas ne pirštų palytėjimais, o priimamas tik tikėjimo nematomais čiuptuvėliais, kai skaitydami ar klausydami Evangelijos ištraukos apie Siųstojo atėjimą mus išvaduoti iš mūsų pačių keliaklupsčiavimo savajam aš, su pasitikėjimu kviestume ir priimtume į savo širdis mus Mylintįjį – vienintelį Dievą, kuris mūsų iškreiptą tiesos suvokimą pakeistų savąja Tiesa, kuri yra visavaldis Dievas Žodis. Tik tokie mainai – melo vaizdinių atidavimas Dievui ir paties Viešpaties savo vidun įsileidimas, trokštant mūsų minčių, žodžių ir poelgių esminio perkeitimo yra verti viso gyvenimo pastangų bei darbo.
Skelbti ir liudyti Gerąją Naujieną
Šio sekmadienio Evangelija skelbia apie Jėzaus mokinių išsiuntimą evangelizuoti žmones, juos gydant ir jiems sakant: Jums čia pat Dievo Karalystė! (Lk 10, 9). Nuostabą sukelia žinia, jog Jėzus ne tik dvylika išrinktų apaštalų siuntė į misiją, bet net septyniasdešimt du savo mokinius buvo apdovanojęs Evangelijos skelbimo drąsa, ligonių gydymo dovanomis ir demonų iš apsėstųjų išvarymo Jo vardu galybe. Skelbiant bei liudijant Karalystę, Jėzaus užmojai neturi jokių apribojimų! Kuo daugiau pasaulyje ištikimų Jo sekėjų, tuo daugiau džiaugsmo dėl atsivertusiųjų žemėje bei danguje… Juk konvertitas – naujas žmogus Viešpatyje.
Žmogaus sumenkinimui – „ne“
Skaičius 72 galėtų simbolizuoti visų laikų krikščionis, pašauktus pirmiausia patiems sąžiningai prisitaikyti Evangelijos principus, kad, maldingai budėdami, iš karto gebėtume atmesti bet kokias savimeiliškas paskatas, kurių įtakoje būtų savavališkai švelninamos dievišku radikalumu pasižyminčios Gerosios Naujienos tiesos. Prancūzų Akademijos narys Andre Frosardas (A. Frossard) rašė: Evangelijos logika (…)nori, kad pasiaukojimui nebūtų ribų. Sumažinti Evangelijos reikalavimus reikštų sumenkinti žmogiškąją būtybę.
Nors žinome, kad visi mokiniai po sėkmingos žmonių žvejonės džiaugėsi savais pasiekimais, bet vėliau daugelis iš jų paliks Mokytoją, teisindamiesi, kad kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis! Tai – liudijimas, kad tie, kurie iš Mokytojo gavo ypatingų malonių evangelizuoti kitus, deja, patys pernelyg mažai Juo pasitikėjo bei stokojo dėmesingo uolumo visose aplinkybėse paklusti Viešpačiui, nes, matyt, vidinį su Dievu (malda grindžiamo) gyvenimo ryšį buvo palikę kažkur nuošalyje…
Nemirtingumo plunksna įrašyti danguje
Mūsų paguodai Jėzus, visiems sugrįžusiems iš misijų, sakė: Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. Vadinasi turės atsiversti ir tie Jo mokiniai, kurie Jį buvo palikę… Todėl visų septyniasdešimt dviejų mokinių vardų užrašymas danguje turi tiesioginę sąsają su Tautų apaštalo žodžiais: Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Taigi visi, kas skelbia Dievo žodį ir liudija jį savo kasdienybėje, nepraranda atlygio diena iš dienos artėjančiame Gyvenime.
„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639)