Gavėnios kelionėje su Kaziu Bradūnu
Gavėnia yra metas, kai minime Kristaus kančią ir laukiame Prisikėlimo. Šį laiką tinka užpildyti prasmingais skaitiniais. Vienas tokių Gavėnios palydovų galėtų būti Kazio Bradūno eilėraščių ciklas Prierašai (1983). Kodėl šio ciklo eilėraščiai reikalingi šiuolaikiniam žmogui? Ką ypatingo mums, XXI amžiaus žmonėms, gali pasakyti 2009-aisiais miręs poetas?
Kaip teigia krikšto pažyma, Kazys Bradūnas, „sūnus Jurgio Bradūno ir Onos Krakaitytės-Bradūnienės iš Kiršų kaimo, Alvito parapijos, gimęs 1917 metais, vasario mėn. 11 d., yra pakrikštytas Alvito parap. Bažnyčioje. Pakrikštijo kleb. Petras Maslauskas“. Ankstyviausia ir svarbiausia vaikystės patirtis, anot poeto, buvusi „plūktinė asla po kūdikio kojomis“. Daugelis iš kaimo kilusių poetų, romantizavusių kaimo gyvenimą, bandė nuo jo kasdienybės pabėgti. Kazys Bradūnas, rašto žmogus, visą gyvenimą bandė į ją sugrįžti. Nuolatinį grįžimą prie žemės savitai iliustruoja ir Prierašai. Tačiau būtent čia užsimezga didžioji Kazio Bradūno Prierašų intriga. Juk šis ciklas yra modernūs poetiniai Šventojo rašto eilučių komentarai. Vadinasi, jie turėtų rodyti į dangų, o ne į žemę. Tuo tarpu Bradūnui šios kryptys sutampa: rodydamas į žemę, jis rodo į dangų. Kas grindžia šį sutapimą ?
Prierašai prie Pradžios knygos
Poetinį tikrovės vaizdą Bradūnas pradeda kurti nuo būvio, kai „Dievo dvasia sklendžia viršum vandenų“ (plg. Gen 1,1). Eilėraščio veikėjai yra tik patiriantis subjektas ir griežtų apybraižų neturinti aplinka: vanduo, švelnus dvelkimas ir raustanti vakaro pašvaistė. Tačiau – įvykis! Pabyra pirmieji lietaus lašai. Reakcija į juos yra viso ciklo leitmotyvas: „Tada klaupies į tik sutvertą žemę / ir nieko neprašai“. Poetas pabrėžia žemės kaip dangaus dovanos svarbą – tokios, kurios priėmimas iš pagarbos ir dėkingumo gali būti tik nebylus. Šitaip Bradūnas išreiškia vieną svarbiausių savo pasaulėžiūros principų, kurį galima apibūdinti kaip ekologiją: fizinę, kai siekiama fizinio grynumo, ir dvasinę, kai siekiama dvasinio. Visame cikle galima įžvelgti šių plotmių sąveiką, kurią išreiškia itin taupus Bradūno žodis. Tai, ką vadinu Bradūno „eilėraščio subjektu“ yra būtent šios „ekologijos“ rezultatas, nes žmogus pirmuosiuose Pradžios knygos komentaruose toks grynas, kad dar neturi kūno. Poetas labai subtiliai aprašo šią būseną: kaip tik sutvertą, nerangią sielą, dar negebančią skristi, ar žmogaus sielos sutapimą su paukščio giesme, kas jau teikia tam tikrų vilčių. Tačiau tuoj pat iššoka ir pretenzija, tokia žmogiška ir pažįstama, lėmusi žmogaus nuopuolį: „Aš noriu būt viskuo“ (plg. Gen 1, 25-26). Šių eilučių komentare matyti, kad vaizduodamasis būseną prieš žmogaus kūno sukūrimą, Bradūnas į ją sudeda visą antgamtinę tikrovę – Dievą, šventuosius ir velnius, netgi pagonių dievus, šitaip išreikšdamas didžiulį žmogaus sąmonės ir jos vaizdinių sudėtingumą. Tačiau labai svarbu įžvelgti, kad išlieka pamatinė hierarchija – žmogišką tikrovę steigia tik vienintelio Dievo „Tebūnie“ – to Dievo, į kurį žmogus kreipiasi „Tu“, ir kurį su žmogumi sieja didžiausio artumo santykis. Būtent Pradžios knygos Dievas yra iš žmogaus gelmių kylančio kreipinio adresatas. Kai žmogus galiausiai įgyja kūną iš „Dievo žaizdre degto molio“, tarp žmogaus ir Dievo užsimezga giminystės ryšys: „Ir mano laimė – Tau sesuo, Ir mano skausmas – Tavo brolis“ (Gen 2,7). Šiais laikais, kai žmonija patiria turbūt dar neregėtą santykio su Dievu krizę, ši Bradūno žinia yra labai aktuali. Nemažiau svarbus yra ir pirmapradžio pirmosios poros tarpusavio santykio apibūdinimas. Dabarties metu, kai tiek daug ir pigiai kalbama apie meilę, Bradūnas pasirenka „bežadį džiaugsmą“ (Gen 1, 27- 28), nes „žodis meilei“ „dar nesurastas“ (plg. ten pat). Ir mirties dar nėra, tačiau šmėsteli jos nuojauta, paprasta kaip likimas, sudrebinantis vakarinę žvaigždę ir padvelkiantis kapų vėsa (Gen 2, 17).
Apibendrinant galima pasakyti, kad Bradūno Pradžios knygos prierašai brėžia nutylėjimo gaires, išreikšdami didžiulę pagarbą komentuojamam tekstui. Į monumentalią Biblijos kalbą poetas atsiliepia, tarsi pažymėdamas vietas, kuriose turi atsiverti tyla. Poetinės priemonės, kuriomis jis tai daro, pasižymi grynumu („ekologija“), būdingu tiek kalbai, tiek vaizdiniams. Be to, labai įdomus poeto sumanymas aprašyti dar nesančius, bet besirandančius dalykus, kurie jį priverčia jį nustebti ir parašyti išties naujas eilutes tarsi „iš nieko“.
Prierašai prie šv. Jono
Jono evangelija yra vienas filosofiškiausių Šventojo Rašto tekstų. Apreiškimas Jonui – ekspresyviausias ir labiausiai bauginantis. Savo prierašus K. Bradūnas pradeda nuo pačių pirmųjų evangelijos eilučių, sutapatinančių Žodį su Dievu (Jn 1,1). Poetas vėl pirmiausia aprašo nebylų santykį, kurį išreiškia ne žodžiai, o skiemenų pabučiavimas. Šią „dvasinę ekologiją“ (tylą) lydi ir fizinė: ieškodamas santykio su Žodžiu grynumo, poetas nusimeta drabužius. Taip išreiškiamas betarpiško Dievo artumo siekis, kuris įgyvendinamas šalia kaip elgetą pasisodinant patį gyvenimą (Jn 11, 37). Taigi Dievas yra suvokiamas ne kaip tolima ir abstrakti, bet kaip artima, konkreti ir pati paprasčiausia tikrovė, kaip duona ir žuvis (Jn 6, 9). Bradūno Dievas toks, su kuriuo gali tiesiog pasėdėti po gluosniu (Jn 1, 48), tiesa, poetas kažkodėl suabejoja, ar Dievas jį matė – galbūt todėl, kad Dievas tylėjo. Tačiau Jis gali pasemti sklidiną ąsotį vandens (Jn 4,6) ar pasišildyti su žmogumi prie ugnies (Jn 18, 25) vien kaip grynas buvimo pojūtis, kuriam reikalinga „nesudrumsčiama tyla“ (plg. ten pat). Ši tyla yra reikli – ji reikalauja visai žemiškai tikrovei „mazgoti kojas“ (Jn 13, 12). Kojų, mūsų sąlyčio su žeme, motyvas pratęsiamas poeto prašymu mirti prie Dievo kojų, „ant akmenų“ (Jn 11, 54), tačiau žmogui kojas nušluosto ir sušildo Jis pats (Jn 2, 7-8). Taigi Jono evangelijos komentaruose matome labai aiškią mintį: pasilenkdamas prie žemės, žmogus pakyla iki dangaus. Taip fizinė ekologija tampa dvasine.
Apreiškimo Jonui komentarai prasideda malda į Dievo Avinėlį, kad jis išbalintų poeto „genties drabužį“ (Apr 7, 14), taigi išsako jau pažįstamą grynumo siekį. Tačiau netrukus atsiranda priekaišto motyvas dėl tautos kančių („Reikėjo mirt labai punktualiai (…)), kuris tuoj pat ištirpsta prisiminus, kad lygiai taip pat kentėjo pats Kristus („Reikėjo vyną, kaip ir Tu darei, / Paverst į kraują arba žūti“ (Apr 6,6)). Tačiau labiausiai „bradūniškai“ prabyla Apr 3, 8 komentaras: „Ir nežinau, ar peržengt slenkstį, / Ar dar ant laiptų pasėdėti – “. Turint omenyje, kad „durys“ šiuo atveju yra į metafizinę tikrovę (dangų), matyti, kad poetas neskuba – jis taip myli žemę, kad nori tiesiog „truputį pabūti“ grožintis rugsėjo vakaru, atvira padange ir vakaro prieblanda, „Kol jokių užraktų nėra, / Kol viduje neuždegtas dar žiburys (…)“. Jam gera „pasėdėti pas duris, / Sėdėt be jokių pastangų / Prie dar neapšviestų langų“. Jo nekankina sąžinės priekaištai ar blogi prisiminimai, jis tiesiog išgyvena paprasto buvimo ramybę, kuri galbūt prilygsta intensyviausiai mistinei patirčiai. Tai – nepaprastai gryna, nors ir žemiška dvasios būsena, Dievo Artumą išgyvenant jau čia, žemėje.
Apskritai Prierašai prie šv. Jono stebina būtent žemiška šio apaštalo žinios interpretacija, kuri nėra buitinė. Matyti, kad poetas be galo giliai išgyvena šv. Jono tekstą ir kartu be galo myli paprastą žemišką tikrovę, kuri jo poezijoje tampa ne „dvasinga“, o gryna ir švaria visomis prasmėmis. „Ekologiškas“ atsigręžimas į žemę tampa vartais į dangų.
Prierašai prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“
Tai – prierašai ne prie švento teksto, o prie lietuvių tautos kančių istorijos, užgimusios dėl šventųjų tekstų. Šįkart žodis yra ne Dievas, o kraujo lašas („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nr. 55). Tačiau poetas kalba ne apie pasyvią kančią, o apie jos dėka laimimą gyvenimą, nes kentėdama amžinai gimdo pati žemė (ten pat). Ji – neįveikiama, kaip ir žmogaus dvasia, jos sugertas kraujas virsta žemuogėmis (ten pat). Bradūno žmogus nepasiduoda – nors kartais kyla abejonė, ar mylima Žemė verta „dieviškosios sėjos“(ten pat), jis atkakliai neša į kalną kryžių (Nr. 57). Netgi „žvėriui maurojant prie medinės bažnytėlės durų“, viduje girdisi vaikų balsai (ten pat). Istorinių įvykių seka ir Lietuvos gamta tampa paprasčiausiu rožiniu (ten pat, nr. 58), o užmuštas šventasis yra nenugalėtas ir grįžta į namus (Nr. 57). Galiausiai poetas išsako jaučiąs pokytį – laikas perlaužiamas pusiau, ir užgimsta nauja epocha. Tiesa, „kraujas laša dar tamsiau“ (Nr. 56), tačiau tai jau ne kova, o apeigos, kurių „rimties niekas jau sudrumst negali“ (plg. ten pat), belieka kiekvienam įnešti savo įnašą.
Ieškant „ekologijos“ temos patvirtinimo paskutinėje Prierašų dalyje, iškart į akis krenta pasikartojantis kraujo motyvas. Kraujas – pats švariausias, gyvybiškai svarbus skystis, nes jam užsikrėtus mes mirtume. Kraujo praliejimas į žemę, kovojant dėl Dievo ir tiesos, panašus į aukojimą, skirtą dangui. Taip „fizinė ekologija“ vėl tampa „dvasine“.
Kvietimas
Bradūno Prierašai yra įstabus religinės poezijos pavyzdys, labai reikalingas šiuolaikiniam pasauliui. Gilios, neįmantrios, bet vaizdingos eilės nė tik verčia grožėtis, bet ir žadina mintį. Šiais laikais, kai žmonija gyvena ant ekologinės bedugnės krašto, labai svarbu įsiklausyti į žodį, kuris tvirtai susieja žemiškus ir dangiškus dalykus, naujai teigdamas tą amžiną mintį, kad santykis su dangumi priklauso nuo santykio su žeme. Todėl norėtųsi pakviesti Skaitytoją Gavėnios metu perskaityti šį tekstą. Laikas, kurio jis pareikalaus, bus trumpas, bet poveikis – ilgas.
Saulenė Pučiliauskaitė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė
Pagal: Bradūnas Kazys. „Prierašai“ // Prie vieno stalo. Vilnius: Vaga, 1990.
Bradūnas Kazys. Autorius ir knyga. Rankraštis // Kazys Bradūnas. Archyvai. Sud. Virginija Paplauskienė. Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.
Projektą „Kazys Bradūnas: brydė lietuviškosios prigimties žeme“
finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)